Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Albino Antanaičio, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorei Vilmai Sakalauskienei, nuteistajam D. K., jo gynėjui advokatui Mantui Liugui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. advokato Manto Liugo apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 ( vienerių ) metų laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant per šį laiką bendrauti su nukentėjusiąja L. K.. Pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 ( vienerių ) metų 6 ( šešerių ) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalių tvarka bei BK 65straipsnio taisyklėmis, paskirtas bausmes subendrinus, paskirta galutinė subendrinta bausmė 1 (vieneri) metai 9 (devyni) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 3 ( trims ) mėnesiams, įpareigojant 4 ( keturis ) mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, BK 71¹straipsniu skirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas 1( vienerius ) metus nuo nuosprendžio vykdymo pradžios nesiartinti prie nukentėjusios L. K. arčiau nei 30 metrų atstumu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą šeimos nariui, o būtent, 2014 m. liepos 17 d., apie 24 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) Marijampolėje, šeimyninio konflikto metu, tyčia, sudavė savo žmonai L. K. ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu į galvos ir veido sritį, dėl ko nukentėjusiajai padarė kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, pereinant į skruostą bei nubrozdinimai kairio skruosto gleivinėje, kas sukėlė L. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, D. K. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad terorizavo žmogų, grasindamas padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, o būtent, 2013 m. spalio 20 d., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, vaikų E. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. K., gim. (duomenys neskelbtini), akivaizdoje, būdamas neblaivus, grasino L. K. ją nužudyti, savo mažamečiui sūnui L. K. pasakė, kad „kai tu paaugsi pamokinsiu, kad tokiai kalei motkai reikia nupjaut galvą, po to nupjovus galvą išmesiu pro langą ir galėsi spardyt vietoj kamuolio“, o savo dukrai E. K. pasakė „tau reikia tą patį padaryti, nes augi antra motka“, tokiais savo veiksmais siekė įbauginti savo šeimos narius L. K., E. K. ir L. K..

Psichinė prievarta terorizuojant kitą žmogų paprastai pasireiškia įvairaus pobūdžio grasinimais, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010 ir kt.) Tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei.

Apelianto nuomone, įvertinus šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, tarp bylos šalių susiklosčiusių konfliktinių santykių pobūdį, pokalbių, kurių metu buvo išsakytos tokio pobūdžio frazės, turinį, vertinti tokius D. K. pasisakymus, kaip realius, sudarančius pakankamą pagrindą nukentėjusiajam bijoti, kad jie gali būti realiai įvykdyti, nėra pagrindo, t. y. nėra pagrindo pripažinti, kad D. K. veiksmai - grasinančio turinio pasisakymai - atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Apelianto teigimu, nesurinkus neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, o byloje esant abejotiniems, neišsamiems bei neleidžiantiems daryti patikimų išvadų dėl kaltinamojo kaltumo, duomenims, D. K. atžvilgiu turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo nuteistojo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. gynėjo advokato Manto Liugo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis. Apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, BPK normų reikalavimų nepažeidė.

D. K. advokato apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

Dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos D. K. savo kaltę viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad smurto žmonos atžvilgiu nenaudojo, ji pati jį puolė, jam tik teko gintis, jis yra nepagrįstai apkaltintas. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas jo kaltę grindė vien tik nenuosekliais ir prieštaringais jo žmonos L. K., su kuria vyko skyrybų procesas, parodymais, kad netyrė jį teisinančių aplinkybių, dėl ko padarė neteisingas ir šališkas išvadas, yra neteisingi, nepatvirtini jokiais konkrečiais įrodymais, o grindžiami tik subjektyvia apelianto nuomone.

Apeliantas bando įtikinti, kad aplinkybės, jog L. K. vartojo raminamuosius vaistus ir alkoholį, leidžia daryti išvadą, kad ji buvo agresyvi ir nepaneigia kaltinamojo teiginio, kad ji pirma jį puolė, pati griuvo ir susižalojo, o jis tik gynėsi nuo jos. Taip pat nurodo, kad teismas be jokio pagrindo tikėjo nukentėjusiosios parodymais, neįvertino, kad jų santykiai įtempti, todėl ji galėjo apkalbėti D. K., iškraipyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Su tokia išvada negalima sutikti, nes teismas jų parodymus vertino objektyviai. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų esant akivaizdžių prieštaravimų, teismas juos kaip patikimus vertino tik tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys.

Teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios L. K. parodymais, nes ji nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai nurodė visų jos atžvilgiu atliktų veiksmų aplinkybes. Jos parodymus patvirtino nepilnametė E. K., kurios parodymais abejoti teismui taip pat nebuvo pagrindo. Nepilnametė nukentėjusioji E. K. parodė, kad tą naktį nakvojo pas draugę, kai paskambino tėtė ir pasakė, kad mamai „nučiuožė“ stogas ir ji sėdi laiptinėje. Mamą rado sėdinčią laiptinėje apsiverkusią bei sumuštą, nes veidas buvo sutinęs. Mama sakė, kad tėvas ją sumušė, jog gynėsi tušinuku. L. K. parodymus patvirtina ir kiti liudytojai. Nepilnametė liudytoja J. U., kuriai E. K. pasakojo, kad matė mamą laiptinėje vien su apatiniais baltiniais, kad mamos veidas buvo patinęs, buvo pasiverkusi. Kad Evelina jai rodžiusi sumuštos mamos nuotraukas telefone, sakiusi, kad mamą sumušė tėtė.

Liudytojos N. K., Ž. G., I. G. ir I. L. teigė ne kartą mačiusios L. K. sumuštu veidu, su mėlynėmis, ir ši sakė, kad sumušė vyras D. K..

Teismo medicinos specialisto išvadoje L. K. konstatuota kraujosruva kairės akies apatiniame voke, pereinanti į skruostą, kraujosruvos žasto, dilbio, kairio dilbio, kryžkaulio, dešinio sėdmens, kairės blauzdos ir dešinės pėdos srityse, be to, nubrozdinimai kairio skruosto gleivinėje galėjo būti padaryti kietais bukabriauniais daiktais, galimai 2014-07-17. Konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti vienuolika poveikių. Konstatuoti sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (b. l. 60, T. 1 ).

Specialisto išvadoje Nr. G 631/14 ( 09) nurodyta, jog D. K. konstatuoti odos nubrozdinimai kairio žasto, kairės alkūnės linkio, kairio klubo ir pilvo srityse sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Jie galėjo būti padaryti, kad ir 2014-07-17 aštuoniais poveikiais ( b. l. 62, T. 1).

Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas D. Iešmantavičius patvirtino savo išvadas dėl nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų. Paaiškino, jog L. K. dilbiuose sužalojimai galėjo atsirasti nuo suėmimo už rankų, šie sužalojimai būdingi gynybai, o ne puolimui. Nurodė, kad kai kurie sužalojimai gal ir galėjo atsirasti nuo kritimo, tačiau būtent kurie, atsakyti negali, taip pat nurodė, kad visi jai nustatyti sužalojimai negalėjo atsirasti nuo asmens kritimo. Dėl D. K. išvados specialistas paaiškino, jog kairio žasto apatiniame trečdalyje sužalojimas galėjo gautis ginantis, tačiau klube ir kairio dilbio vidiniame paviršiuje - nelabai nuo gynimosi. Šie neginčijami rašytiniai duomenys paneigia kaltinamojo parodymus, jog jis L. K. nesudavė nei karto, tik gynėsi nuo jos agresyvaus puolimo.

Kad teismas visus byloje surinktus įrodymus vertino išsamiai, nuosekliai, nebuvo šališkas, patvirtina tai, jog nepašalinus prieštaravimų tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų, kurių patvirtinti nėra galimybės, visos abejonės teismo buvo vertinamos kaltinamojo naudai, nesurinkus pakankamai duomenų dėl kai kurių kaltinime nurodytų aplinkybių, jos teismo buvo pripažintos neįrodytomis.

Teismas konstatavo, kad įvertinus kaltinamojo bei nukentėjusiosios prieštaringus parodymus apie įvykio aplinkybes, specialisto išvadas apie jiems konstatuotus sužalojimus, specialisto D. Iešmantavičiaus parodymus teisme, įrodymų tyrimo metu buvo nustatyta tai, jog kaltinamasis D. K., tyčia, kilusio tarpusavio konflikto metu, sudavė savo žmonai L. K. ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į veidą, dėl ko jai buvo konstatuota kraujosruva kairės akies apatiniame voke, pereinanti į skruostą bei nubrozdinimai kairio skruosto gleivinėje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas iš kaltinimo D. K. pašalino kaip neįrodyta kitų nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų kūne, t.y., kraujosruvų žasto, dilbio, kairio dilbio, kryžkaulio, dešinio sėdmens, kairės blauzdos ir dešinės pėdos srityse padarymą bei keturių smūgių kumščiu į veidą sudavimą, taip pat ir kaltinime nurodytą aplinkybę, jog D. K. abiem rankomis sugriebė nukentėjusiajai už riešų bei dešine ranka sugriebė už kaklo ir išstūmė pro duris į laiptinę. Pasak kaltinamojo, konflikto su žmona metu, ji vertėsi (griuvo) ant lovos, puolė jį ir jam smūgiavo, badė tušinuku, spardė duris, pati pargriuvo laiptinėje ant betoninių laiptų, nes jos niekas į laiptinę neišstūmė. Konflikto niekas nematė. Nukentėjusiosios dukra bei draugė motiną rado laiptinėje, nes dukrai paskambino kaltinamasis, jog mama sėdi laiptinėje. Sužalojimo aplinkybes abu aiškino skirtingai.

Be to, pirmosios instancijos teisme specialistas nurodė, jog kai kurie nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti ir dėl galimo nukentėjusiosios kritimo. Nepašalinus šių abejonių, nepaneigus kaltinamojo versijos, jog minėtus sužalojimus kūne (kraujosruvas žasto, dilbio, kairio dilbio, kryžkaulio, dešinio sėdmens, kairės blauzdos ir dešinės pėdos srityse) ji pasidarė pati galimai griūdama ar kitu būdu, šių inkriminuotų sužalojimų padarymas bei keturių smūgių į veidą sudavimas, paėmimas už riešų bei kaklo ir išstūmimas iš kaltinimo D. K. šalintinas kaip neįrodytas. Tačiau dėl ne mažiau kaip vieno smūgio į veidą sudavimo, dėl ko nukentėjusiajai buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, teismo manymu, kaltinamojo D. K. veika yra įrodyta, nes jis bendrai neigė kokių nors smūgių nukentėjusiajai sudavimą, ir ji atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., požymius, nes sužalojimas buvo padarytas savo šeimos nariui, t.y., žmonai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neužfiksavo ir nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiosios L. K. asmenybės, kad ji yra konfliktiška, turėjo motyvą provokuoti nuteistąjį, apkalbėti jį be to, kad nukentėjusioji įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus, jai pasireiškė stiprus nuo depresijos vaistų poveikis. Kolegija nesutinka su tokiu argumentu, nes byloje, apart paties kaltinamojo parodymų, nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji yra konfliktiška asmenybė, kad įvykio dieną ji vartojo vaistus ir alkoholį, kas galėjo iššaukti neadekvačią reakciją.

Dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas kaltinamojo D. K. kaltę dėl šios nusikalstamos veikos jam inkriminavimo neigia motyvuodamas tuo, kad D. K. vieną kartą išsakytas frazes nėra pagrindo vertinti kaip sistemingą nukentėjusiojo terorizavimą. Toks argumentas nepagrįstas, nes pagal BK 145 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla už kito žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingą kito žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą. Taigi, šioje normoje įtvirtintos kelios alternatyvios nusikaltimo sudėtys ir bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo ar sistemingo bauginimo veiką. Žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais, kurie turi būti išsakyti konkrečiam asmeniui ir būti realūs, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-94/2013, 2K-217/2014).

D. K. kaltinamas savo nepilnamečių vaikų E. K. ir L. K. akivaizdoje grasinęs savo žmonai L. K. ją nužudyti, savo mažamečiui vaikui sakė, jog „kai tu paaugsi pamokinsiu, kad tokiai kalei motkai reikia nupjaut galvą, po to, nupjovus galvą, išmesiu pro langą ir galėsi spardyti vietoj kamuolio“. Be to, dukrai E. K. pasakė, jog „ tau reikia tą patį padaryti, nes augi antra motka“. Šie jo žodžiai pirmosios instancijos teismo teisingai ir pagrįstai buvo vertinti kaip savo šeimos narių: žmonos L. K. bei vaikų – nepilnametės E. K. ir mažamečio L. K. terorizavimas, ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Esant požymių, kad asmuo buvo terorizuojamas grasinant padaryti pavojingą gyvybei ar sveikatai veiką, laikoma, kad padaryta BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, ir šiuo atveju sistemiškumo, kaip nusikalstamos veikos požymio, nereikia nustatinėti.

Taip pat skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neanalizavo, kokiame kontekste kaltinime nurodyto pobūdžio frazės buvo išsakytos, ir kuo remiantis padaryta išvada, kad D. K. pasisakymus nukentėjusiosios iš tikrųjų suvokė kaip realius ir buvo įsitikinusios, kad tokie grasinimai gali būti įvykdyti.

Kaltinamasis D. K. pripažino sakęs tokius žodžius savo šeimos nariams, tačiau neigė turėjęs rimtų ketinimų taip padaryti.

Kolegijos vertinimu, nors nuteistasis ir tvirtino, kad nenorėjo nužudyti savo žmonos L. K., pritartina apylinkės teismo išvadoms, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti apelianto ir tikėti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Teismų praktikoje pažymėta, kad, vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Byloje nustatyta, kad nuteistojo veiksmai, kuriais jis terorizavo ir baugino nukentėjusiąją, buvo išreikšti itin agresyviais žodžiais, nepilnamečio ir mažamečio vaikų akivaizdoje. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji santuoką su kaltinamuoju nutraukė, nes jau negalėjo pakęsti nuolatinių patyčių, smurto ir terorizavimo. Nors dėl kitų jos sumušimo ir grasinimo atvejų L. K. į teisėsaugos institucijas nesikreipė, tačiau jos nurodytas aplinkybes, kad sutuoktinis D. K. prieš ją nuolat smurtavo ir ją įžeidinėjo, žemino, grasino jai, patvirtina jų nepilnametės dukros parodymai, nukentėjusiosios sesers, kolegių parodymai. E. K. patvirtino, kad 2013-10-20 neblaivus tėvas vadino mamą įžeidžiančiais žodžiais, grasino mamą nužudyti, be to, grasino ir pačiai liudytojai. Nurodė, kad po tokių tėvų barnių jai prireikė psichologo pagalbos. Liudytoja Ž. G., nukentėjusiosios sesuo parodė, kad L. K. 2013 m. bandė nusižudyti, dėl vyro terorizavimo, žeminimo, smurto. Liudytoja parodė, kad kaltinamojo ir nukentėjusiosios bendras mažametis sūnus jai pasakojo, kaip tėtis jam sakė, kad mamai ir sesei nupjaus galvas, su sese jam kelis metus buvo uždrausta bendrauti. Liudytojos I. G. ir I. L., nukentėjusiosios kolegės, parodė, kad ne kartą matė L. K. su mėlynėmis veide, ji sakė, kad mušė vyras, nukentėjusioji joms sakiusi, kad vyras ją įžeidinėja, terorizuoja, grasina susidoroti, užmušti, taip sako prie nepilnamečių vaikų. Įvertinęs nuteistojo veiksmų pobūdį, intensyvumą, duomenis apie nuteistojo asmenybę, jo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, teismas pagrįstai konstatavo, jog L. K. turėjo realų pagrindą bijoti, kad D. K. gali įgyvendinti savo grasinimus, o nuteistasis suvokė, jog savo veiksmais sukelia nukentėjusiajai baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, ir norėjo tokių rezultatų, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Skirdamas D. K. bausmę, teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus bei kitas bylos aplinkybes ir sprendė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

Kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keisti ar naikinti teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. gynėjo advokato Manto Liugo apeliacinį skundą atmesti.