Kauno apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei D. Š., ieškovės atstovei advokatei S. J., ieškovei M. Š., atsakovei A. B., atsakovės atstovei advokatei K. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių D. Š. ir M. Š. ieškinį atsakovei A. B. dėl žalos atlyginimo, pagal atsakovės A. B. priešieškinį atsakovėms D. Š. ir M. Š. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Priešieškinyje atsakovė ir kartu su atstove teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovė A. B. ir ieškovė D. Š. yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės. Kauno apylinkės teismo sprendimu yra nustatyta naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarka. Naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo metu ginčo medžio nebuvo, jis pradėjo augti tik apie 2011-2012 m. Nurodė, kad ieškovė, esant nustatytai naudojimosi tvarkai, vos kelių centimetrų atstumu nuo atsakovės naudojamo sklypo ribos pasodino gluosninių šeimos medį – blindę. Blindė buvo pasodinta nesilaikant Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 reikalavimų. Minėto reglamento 9 priedo 5 p. įtvirtinta: „nuo kaimyninių sklypų ribų ir gatvės raudonosios linijos medžių ir krūmų sodinimo atstumai turi būti: krūmų ir gyvatvorių – ne mažiau kaip 1 m; žemaūgių medžių, išaugančių ne daugiau kaip iki 3 m aukščio, – 2 m; kitų medžių – 3 m“. Atsakovė nurodė, kad blindė, esanti daugiau nei 3 metrų aukščio, turėjo būti pasodinta laikantis 3 metrų atstumo nuo atsakovės sklypo ribos, tačiau šis atstumas nebuvo išlaikytas ir medis augo už atsakovei priklausančios malkinės prie pat tvoros. Medžio šakos ir lapija buvo atsakovės naudojamo sklypo ribose – jos kėlė pavėsį atsakovės auginamoms daržovėms ir tokių būdų darė žalą atsakovei. Be to, medžio kamienas buvo stipriai pažeistas ieškovės malkinės. Jis buvo stipriai įskilęs ir nuolat grėsė nugriūti į valdomą sklypo dalį. Medžio šaknys iki šiol yra stipriai paplitusios atsakovės valdomoje sklypo dalyje ir trukdo augti sklype pasodintoms daržovėms. Atsakovės teigimu, ji yra daugybę kartų prašiusi kaimynės, jog medis būtų pašalintas, keletą kartų yra apgenėjusi į jos sklypo dalį labiausiai išlindusias šakas, tačiau medis yra labai gajus ir šakos netrukus ataugo. Faktą, jog blindė auga nesilaikant STR reikalavimų pagrindžia Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus atsakymas į atsakovės pareiškimą, kuriame nurodoma, jog medis, augęs (duomenys neskelbtini), nėra saugotinas, augo pažeidžiant STR 2.02.09:2005 nurodyto atstumo nuo kaimyninio sklypo ribos reikalavimus, taip pat – Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Aleksoto seniūnijos atsakymas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys, priešieškinys atmestini.

Ieškinys dėl 170,55 Eur žalos atlyginimo D. Š. ir naudai 30,00 Eur žalos atlyginimą M. Š. pareikštas Civilinio kodekso (toliau – CPK) 6.245-6.249, 6.263 straipsnių pagrindu. Deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindai suformuluoti CK 6.263 straipsnyje, kuriame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 str. 2 d.). Iš delikto civilinei atsakomybei kilti reikalingos sąlygos, tai yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), kaltė (CK 6.248 str.), žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, ieškovės, pareikšdamos reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo. Kadangi kaltė yra preziumuojama, atsakovė, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turi įrodyti, kad jos kaltės nėra. Taigi, atsakomybė atsiranda esant visoms keturioms bendrosioms sąlygoms, o būtent žalai, neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui, kaltei (Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1393-480/2014).

Ieškovės reikalavimą grindžia atsakovės neteisėtais veiksmais, teigdama kad, atsakovė neturėdama bendraturtės sutikimo apgenėjo ir nupjovė ieškovei priklausantį medį. Ieškinyje nurodo, kad nuostolius sudaro žala patirta dėl nupjauto medžio (43,50 Eur), pjaunant medį apgadintos tvoros (127,05 Eur) ir apgadintų palaidinių (30,00 Eur). Teismas nustatė, kad ieškovė D. Š. naudojasi valstybei priklausančia žemės sklypo dalimi, tuo tarpu atsakovei A. B. žemės sklypo dalis, esanti (duomenys neskelbtini), priklauso nuosavybės teise (b. l. 29-30). Teismo sprendimu yra nustatyta naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarka (b. l. 74-75). Ginčo medis (gluosninių šeimos medis – blindė) augo ieškovės D. Š. valdomoje sklypo dalyje. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad medis augo nedideliame tarpe tarp ieškovės sklype esančio statinio (malkinės) ir tvoros, skiriančios ieškovės ir atsakovės naudojamas žemės sklypo dalis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė nupjovė ginčo medį, tačiau bylos šalys nesutaria, ar tokiems atsakovės veiksmams buvo duotas ieškovės sutikimas.

Nagrinėjant atsakovės deliktinės atsakomybės klausimą visų pirma vertintini atsakovės veiksmai neteisėtumo aspektu, t. y. ar atsakovė nupjaudama ieškovei priklausančio medžio šakas elgėsi neteisėtai. Civilinio kodekso 4.42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkas turi teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės sklype, prieš tai įspėjęs kaimyninio žemės sklypo savininką ir nustatęs terminą jas pašalinti, bet per nustatytą terminą nesulaukęs jų pašalinimo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tokia teisė nesuteikiama žemės sklypo savininkui, jeigu kaimyniniame sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknys ir šakos, esančios jo žemės sklype, netrukdo naudoti žemės sklypą. Iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad ginčo medis buvo aukštas, turintis gausią lapiją, medžio šakos buvo persisvėrusios į atsakovės naudojamą žemės sklypo dalį, metė šešėlį ant atsakovės žemės sklypo, trukdė augti žemaūgei obeliai (b. l. 42-44). Ieškovė D. Š. 2016 m. balandžio 21 d. posėdžio metu nurodė, kad atsakovė niekada nesikreipė dėl medžio genėjimo, tačiau teigė, kad atsakovė ginčo medį laistė su kažkokiomis trąšomis ir medis nudžiūvo. Tuo tarpu atsakovė posėdžio metu teigė, kad medis pasodintas nesilaikant atstumų nuo sklypo ribos. Atsakovė teigė, kad jau seniai prašė pašalinti medelį, dėl to buvo kreipusis į seniūniją. Atsakovės teigimu 2015 m. birželio pradžioje kraunant malkas, atsakovė paprašė ieškovės D. Š. nupjauti medį ir ieškovė sutiko nupjauti medį nukasus smėlį, tačiau nukasus smėlį, ieškovė atsisakė nupjauti medį ir liepė nusipjauti pačiai. Tai, kad ieškovė leido atsakovei nukirsti medį patvirtino liudytojai G. Š. ir S. B. 2016 m. balandžio 21 d. Nors ieškovė D. Š. teigė, kad ginčo dėl medžio nebuvo ir atsakovė niekada neprašė medžio nupjaut, tačiau pati ieškovė nurodė, kad medį saugojo nuo atsakovės. Tokia ieškovės nurodyta aplinkybė leidžia, teigti, kad ginčas dėl medžio buvo. Tai, kad atsakovė prašė nupjauti medį patvirtino liudytoja G. Š. ir S. B. 2016 m. balandžio 21 d. posėdžio metu. Teismas pažymi, kad nors ieškovė teigia pati medžio nesodinusi, tačiau medis auga jos valdomoje žemės sklypo dalyje, todėl ji yra atsakinga už tinkamą medžio priežiūrą. Teismo vertinimu, atsakovė turėjo CK4.42 straipsnio 1 dalies pagrindu apgenėti medžio šakas, esančias jos valdomoje žemės sklypo dalyje.

Lietuvos Respublikos Želdynų įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad želdynų ir želdinių valdytojai ir savininkai privalo privačioje žemės valdoje esančius želdynus ir želdinius, kurie teisės aktais nėra priskirti saugotiniems, tvarkyti savo nuožiūra, nepažeidžiant kaimyninių žemės sklypų ir namų valdų savininkų, valdytojų ar naudotojų interesų. Ieškovės žemės valdoje medis augo nesilaikant STR 2.02.09:2005 nustatytų atstumų nuo sklypo ribos, ir metė šešėlį ant atsakovės žemės sklypo, todėl atsakovė turėjo teisę nupjauti ieškovės žemės sklype augančio medžio, šakas, esančias jos žemės sklype, prieš tai įspėjusi ieškovę ir nustačiusi terminą jas pašalinti (CK 4.42 str. 1 d.). Teismas išklausęs liudytojų parodymų, sprendžia, kad labiau tikėtina, jog ieškovė D. Š. davė leidimo atsakovei nupjauti medį. Teismas įvertina ir tai, kad ieškovė D. Š. pati medžio tinkamai negenėjo ir nepasirūpino, kad jos sklypo dalyje augantis medis nepažeistų kaimyninio sklypo savininkės teisėtų interesų. Be to, remiantis bendruoju teisės principu iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex injuria jus non oritur), medžių sodinimo atstumus pažeidusi ieškovė negali remtis įstatyme nustatytomis garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems asmenims.

Ieškovė D. Š. taip pat įrodinėjo patyrusi turtinę žalą dėl atsakovės veiksmų, kai atsakovė į tvorą buvo atrėmusi kopėčias, dėl ko nukrito dvi lentos ir viena iš jų nulūžo. Teismas, vertindamas ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo dėl tvoros sugadinimo, įvertino, kad tvora, kaip nurodė ieškovė (2016-04-21, 19.30 min.) buvo apie 20 metų senumo, viena iš medinių lentų buvo įskilusi ir laikui bėgant nulūžo, tvora buvo įpuvusi, o atsakovė į ją atrėmė kopėčias. Atsakovė neigė sulaužiusi tvorą ir nurodė, kad tvora buvo sena, daug metų nebuvo dažyta, ant tvoros nuo malkinės tekėjo vanduo. Teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei žodinius paaiškinimus, sprendžia, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų pagrindžiančių ieškovių teiginius, kad būtent dėl atsakovės veiksmų buvo apgadinta tvora. Be to, pati ieškovė D. Š. nurodė, kad tvora buvo sena, o jos būklė prasta. Atsižvelgiant į tai, šis ieškinio reikalavimas atmestinas.

Ieškovė M. Š. 2016 m. balandžio 21 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad ji patyrė žalą, nes viena palaidinė buvo suplėšyta, kita supurvinta ir neišsiplovė. Teigia, kad patyrė žalą dėl atsakovės veiksmų, t.y. atsakovei užmetus nupjautas šakas ant skalbinių. Ieškovė paaiškino, kad palaidinės buvo pirktos prieš tris metus. Pareiga įrodyti, kad ieškovė patyrę žalą tenka ieškovei, tačiau ji nepateikė į bylą įrodymų, kad būtent dėl atsakovės veiksmų buvo apgadintos ieškovei priklausančios palaidinės. Ieškovė nurodė, kad nežino kokiu atstumu nuo medžio džiūvo palaidinės, tačiau ji matė, kaip mama jas džiovė, o vėliau jos buvo sugadintos. Byloje pateiktose nuotraukose nematyti lauke džiūstančių ieškovės nurodytų drabužių, ant džiovyklės užmestų šakų, ieškovė nepateikė kitų įrodymų ar kitų aplinkybių patvirtinančių ieškovės teiginius. Bylos metu apklausti liudytojai, nors ir nurodė, kad medžio pjovimo dieną ieškovės kieme džiūvo skalbiniai, tačiau nenurodė, kad kieme džiūvo ir atsakovės nurodytos palaidinės. Teismo vertinimu ieškovės reikalavimas dėl sugadintų drabužių yra visiškai neįrodytas. Byloje nėra duomenų, kad medžio genėjimo metu palaidinės buvo džiovinamos lauke ir jas apgadino nupjautos šakos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė sugadino ieškovės palaidinės, šis ieškinio reikalavimas atmestinas kaip neįrodytas.

Atsakovė A. B. priešieškiniu reikalavo įpareigoti ieškovę D. Š. persodinti gluosninių šeimos medį – blindę, augančią (duomenys neskelbtini) esančiame sklype, taip kad nebūtų pažeisti įstatymo nustatyti reikalavimai (3 metrų ar tolesniu atstumu nuo atsakovės naudojamos sklypo ribos) arba pašalinti kartu su šaknimis, užkertant jos ataugimo galimybę. Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 9 priedo 5 punkte įtvirtinta, kad nuo kaimyninių sklypų ribų ir gatvės raudonosios linijos medžių ir krūmų sodinimo atstumai turi būti: krūmų ir gyvatvorių – ne mažiau kaip 1 m; žemaūgių medžių, išaugančių ne daugiau kaip iki 3 m aukščio, – 2 m; kitų medžių – 3 m. Nei ieškovė, nei atsakovė negalėjo įvardinti, kada tiksliai ginčo medis pradėjo augti (atsakovės teigimu apie 2011 m.), tačiau teismas pažymi, kad analogiški atstumai buvo nustatyti jau ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“. Atmestini, kaip nepagrįsti ieškovės atstovės argumentai, kad šie atstumai nėra taikomi ginčo medžiui, nes jis auga valstybinėje žemėje. Teismas pažymi, kad žemės sklypu pagal teismo sprendimu nustatytą tvarką naudojasi D. Š.. Todėl vien ta aplinkybė, kad žemės sklypas priklauso valstybei negali lemti mažesnės kito žemės sklypo dalies savininko, šiuo atveju atsakovės, teisių apsaugos. Teismas taip pat įvertino, kad atsakovei nupjovus medį, nebeliko trukdžių atsakovei naudotis žemės sklypo dalimi. Iš ieškovės paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad šiuo metu medis nėra gyvybingas, nuo jo lupasi žievė ir nėra tikėtina, kad jis atgaus ateityje. Tai, kad medžio būklė buvo bloga nurodė ir pati atsakovė, paaiškindama, kad medis buvo papuvęs, turėjo žaizdą, nes lietėsi su ieškovės malkine ir galėjo nulūžti. Nustačius, kad ginčo medis šiuo metu yra nupjautas ir negyvybingas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti ieškovę šį medį persodinti, kadangi jis nepažeidžia teisėtų atsakovės interesų. Šiuo metu atsakovės teisėti interesai yra apsaugoti, todėl nebėra pagrindo juos ginti įpareigojant ieškovę atlikti tam tikrus veiksmus, t.y. teismo sprendimas nesukeltų teisinių pasekmių atsakovei, nes jos teisė jau yra apginta ir ji gali nevaržomai naudotis savo žemės sklypo dalimi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Ieškinį ir priešieškinį atmetus, šalių bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos. Teismas, įvertinęs bylos šalių procesinį elgesį nenustatė pagrindo nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi jų dydis, padalinus išlaidas bylos šalims lygiomis dalimis, mažesnis už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3,00 Eur), nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakyme Nr. 1R-298/1K-290 (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.