- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-08-23
- Bylos Nr.
- A-1204-662/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02226-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities VPK
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 23 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK), 15 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis 79 paras (imtinai) buvo laikytas Alytaus AVPK areštinės kamerose, kuriose jam nepakako ploto, buvo tamsu, langai nešvarūs, jų nuvalyti negalėjo dėl įrengtų grotų. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, galimybė pasinaudoti dušu buvo suteikta vieną kartą per savaitę po 15 min., tačiau tekdavo praustis po drungnu ar šaltu vandeniu. Nebuvo galimybės apsipirkti parduotuvėje, neleista perduoti net būtiniausių reikmenų, nebuvo išduotos pagrindinės higienos priemonės, nesuteikti pasimatymai, nebuvo galimybės paskambinti, buvo teikiamas nepilnavertis maitinimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Alytaus AVPK pareiškėjo buvimo areštinėje metu vadovavosi tuo metu aktualia teismų praktika, galiojusiais teisės aktais ir pagrįstai manė, kad minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui areštinės kameroje, turėjo būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat siejo su minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimu. Kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, plotas vieną kartą nevisiškai atitiko nustatytus reikalavimus, t. y. 3,6 kv. m vienam asmeniui.
Atsakovas teigė, kad Alytaus AVPK areštinėje matiniai langų stiklai 2014 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeisti į skaidrų stiklą. Kadangi langų pakeitimas buvo susijęs su areštinės pastato rekonstrukcijos darbais, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 2 punktą, minėtos normos reikalavimai dėl langų su matiniais stiklais nebuvo pažeisti. Alytaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatė. Teisės aktuose nenumatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas ir areštinės kamerose ar kad jose turi būti sudarytos sąlygos asmenims praustis. Alytaus AVPK areštinėje asmenims užtikrinta galimybė nusiprausti po dušu, dušinėse tiekiamas šiltas vanduo, dušinės, kameros ir kitos patalpos reguliariai valomos ir dezinfekuojamos, esant poreikiui atliekami remonto darbai.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui jokios medicininės paslaugos teiktos nebuvo. Kai pareiškėjas skundėsi virškinimo sistemos sutrikimu, galvos skausmu, jam buvo duodami vaistai, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas atsisakydavo tolimesnės apžiūros. Maitinimo paslaugų kokybė atitiko reikalavimus bei maitinimo normas. Atsakovas pažymėjo, kad asmenims, laikomiems policijos areštinėse, nenumatyta teisė apsipirkti ar paskambinti. Pareiškėjas nenurodė konkretaus laikotarpio, kada jam nebuvo išduotas muilas ir tualetinis popierius. Kai pareiškėjas pateikė prašymą dėl higienos priemonių išdavimo, į šį prašymą buvo atsakyta, priemonės išduotos.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 140 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o pareiškėjo reikalavimui jo prašytas bendrasis senaties terminas netaikytinas. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų laikotarpiais nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. Pareiškėjas, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo kalinimo pradžios, t. y. 2012 m. spalio 16 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 23 d. Pareiškėjas teismui nenurodė ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, todėl teismas konstatavo, jog nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą. Atitinkamai teismas vertino tik pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d.
Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto teismas pažymėjo, kad Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), 80 punkte numatyta, kad vienam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 1 - 9 d. laikytas kameroje Nr. 4 (14,9 kv. m, 4 asmenys), kurioje jam teko 3,7 kv. m; 2014 m. lapkričio 18 - 23 d. – kameroje Nr. 11 (14,9 kv. m, 3 asmenys), kurioje jam teko 5 kv. m; 2014 m. lapkričio 24 - 25 d. – kameroje Nr. 7 (6,4 kv. m, 1 asmuo), kurioje jam teko 6,4 kv. m; 2012 m. lapkričio 26 d. – kameroje Nr. 6 (14,9 kv. m, 5 asmenys), kurioje jam teko 3 kv. m; 2014 m. lapkričio 27 - gruodžio 2 d. – kameroje Nr. 4 (14,9 kv. m, 3 asmenys), kurioje jam teko 5 kv. m; 2014 m. gruodžio 2 - 3 d. – kameroje Nr. 8 (10,07 kv. m, 2 asmenys), kurioje jam teko 5 kv. m; 2015 m. sausio 7 d. – kameroje Nr. 6 (14,9 kv. m, 3 asmenys), kurioje jam teko 5 kv. m; 2015 m. sausio 8 - 21 d. – kameroje Nr. 7 (6,4 kv. m, 1 asmuo), kurioje jam teko 6,4 kv. m; 2015 m. kovo 24 - 27 d. – kameroje Nr. 13 (6,4 kv. m, 1 asmuo), kurioje jam teko 6,4 kv. m; 2015 m. gegužės 5 - 12 d. – kameroje Nr. 8 (10,07 kv. m, 2 asmenys), kurioje jam teko 5 kv. m; 2015 m. gegužės 27 - birželio 3 d. – kameroje Nr. 13 (6,4 kv. m, 1 asmuo), kurioje jam teko 6,4 kv. m; 2015 m. liepos 7 - 10 d. – kameroje Nr. 7 (6,4 kv. m, 1 asmuo), kurioje jam teko 6,4 kv. m; 2015 m. liepos 10 - 14 d. – kameroje Nr. 5 (14,9 kv. m, 4 asmenys), kurioje jam teko 3,7 kv. m; 2015 m. liepos 21 - 24 d. – kameroje Nr. 12 (14,9 kv. m, 3 asmenys), kurioje jam teko 5 kv. m; 2015 m. rugsėjo 8 - 9 d. – kameroje Nr. 13 (6,4 kv. m, 1 asmuo), kurioje jam teko 6,4 kv. m. Taigi, pareiškėjui 15 parų nebuvo užtikrinta teisė į 5 kv. m plotą.
Dėl apšvietimo kamerose teismas akcentavo, jog Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu kamerų dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus, o 2015 m. rugpjūčio 11 d. patikrinimo akte Nr. PA-229 nurodyta, kad langai visose kamerose buvo su skaidraus stiklo paketais, atsidarė.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir galimybės praustis po šiltu vandeniu teismas pabrėžė, kad Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyta, jog sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, asmenims, laikomiems areštinėje, suteiktos sąlygos prausti visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę. Karšto vandens tiekimo į areštinės kameras teisės aktai nenumato. Tai atitiko teisės aktų reikalavimus
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas teigė, jog asmens higienos priemonės pareiškėjui buvo išduotos. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas ir Areštinių veiklos taisyklės asmenims, laikomiems teritorinių policijos įstaigų areštinėse, maisto produktų ir higienos reikmenų apsipirkimo, skambinimo ir pasimatymų su artimaisiais nenumatė, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini.
Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus AVPK areštinėje tiekto nepilnaverčio maitinimo, todėl teismas negalėjo konstatuoti, jog pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamo maitinimo buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo pateiktos 2012 m. gegužės 9 d. ir 2015 m. gegužės 20 d. sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo sutartys nekėlė abejonių, jog Alytaus AVPK areštinėje esantiems asmenims buvo užtikrintas tinkamas maitinimas.
Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui Alytaus AVPK areštinės kamerose 15 parų nebuvo užtikrintas minimalus plotas, nusprendė pareiškėjui priteisti 140 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
Pareiškėjas D. S. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.
Pareiškėjas pažymi, kad netinkamomis sąlygomis Alytaus AVPK areštinėje jis buvo laikytas labai ilgą laiko tarpą, po 15 parų iš eilės. Skaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, teismas turėjo vadovautis Europos kalėjimų taisyklėmis ir atsižvelgti į sanitarinio mazgo bei baldų užimamą plotą. Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinio mazgo įrenginiai nebuvo valomi kasdien. Tik 2015 m. pabaigoje pradėti išduoti čiužiniai, atitinkantys Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimus. Patalynė neatitiko higienos normų, dėl jos pareiškėjui atsirado išbėrimai ir odos ligos. Pareiškėjas teismo prašo išreikalauti jo asmens apžiūros kortelę, kuri patvirtintų jo teiginius apie padarytą labai didelę žalą sveikatai. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose nebuvo karšto vandens, tuo pažeidžiant Higienos normos 33:2009 50 punktą. Karštas vanduo duše greitai baigdavosi, todėl pareiškėjui tekdavo praustis po šaltu vandeniu. Alytaus AVPK gydytojo nebuvo, pareiškėjas pas gydytoją užsiregistruodavo tik grįžęs į pataisos namus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas teismui nepateikė duomenų apie pareiškėjui išduotas higienos priemones. Pareiškėjas tvirtina nė karto negavęs higienos priemonių, nors į atsakovą daug kartų kreipėsi ir žodžiu, ir raštu.
Pareiškėjas nurodo, kad, pabuvęs areštinėje, jis pradėjo domėtis laikymo sąlygomis, tačiau buvo delsiama jam pateikti atsakymus. Alytaus AVPK areštinėje jis nebuvo supažindintas su teisės aktais, išskyrus vidaus tvarkos taisykles. Tik 2015 m., kai pradėjo dirbti Alytaus pataisos namuose, pareiškėjas galėjo nusipirkti įvairių teisės aktų. Savarankiškai išreikalauti informaciją apie laikymo sąlygas yra labai sunku ir ilgai užtrunka. Remdamasis tuo, pareiškėjas prašo jo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties termino. Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo išreikalauti visą informaciją, susijusią su jo nurodytais faktais bei suteikti pareiškėjui atskirą įgaliojimą rinkti šią informaciją.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, rėmėsi Higienos norma HN 134:2015, kuri įsigaliojo tik 2015 m. lapkričio 1 d., o pareiškėjas Alytaus AVPK paskutinį kartą buvo 2015 m. rugsėjo 8 - 9 d. Be to, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl minkštojo inventoriaus, lovos skalbinių, sanitarinio mazgo ir prausyklos valymo ir dezinfekavimo bei kt. nebuvo ginčo dalyku nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl jos neturėtų būti nagrinėjamos ir apeliacinės instancijos teismo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. ABTĮ Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies – priteista pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 140 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia (be kita ko) turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
Pagal teismų praktiką, nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia.
D. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, kadangi tik pabuvęs areštinėje pradėjo domėtis laikymo sąlygomis, o atsakovas delsė pateikti atsakymus, Alytaus AVPK areštinėje nebuvo supažindintas su teisės aktais, išskyrus Vidaus tvarkos taisykles. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių rašytinių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus AVPK dėl informacijos apie įkalinimo sąlygas suteikimo ir kad toks prašymas būtų buvęs atmestas. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog jam buvo sudėtinga sužinoti apie savo teises ir gyvenimo sąlygas laikytinas nepagrįstu. Įvertinusi šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėjas kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl teismas pagrįstai vertino tik laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog netinkamomis sąlygomis Alytaus AVPK areštinėje jis buvo laikytas labai ilgą laiko tarpą, po 15 parų iš eilės. Anot jo, pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, už kurį buvo priteista neturtinė žala.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu. Susipažinusi su byla teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą teigdamas, jog pareiškėjas skirtingais laikotarpiais 15 parų buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktais nustatyto minimalaus ploto reikalavimo, o likusį laikotarpį, t. y. 61 parą pareiškėjui buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta ploto norma, todėl už šį laikotarpį nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į šiuos argumentus pareiškėjo teiginys dėl netinkamai apskaičiuoto laikotarpio atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas žalą taip pat kildina ir iš to, kad areštinėje buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, būdamas areštinėje jis negalėjo gauti perduodamų daiktų, maisto produktų, banderolių su spaudos leidiniais ir pasimatyti su giminaičiais bei nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neturėjo teisės gauti perduodamų daiktų, maisto produktų, banderolių su spaudos leidiniais ir pasimatyti su giminaičiais (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.14 ir 21 punktai), taip pat nenustatyta, kad buvo laikomas netinkamomis sąlygomis (kamerose buvo tamsu, langai nešvarūs, gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, duše teko praustis po drungnu ar šaltu vandeniu) bei nepilnaverčiai maitinamas. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
Apeliaciniame skunde D. S. taip pat nurodo, kad skaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Europos kalėjimų taisyklėmis ir atsižvelgti į sanitarinio mazgo bei baldų užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė naujas aplinkybes, kurios nebuvo išdėstytos skunde pirmosios instancijos teismui, t. y. kad tik 2015 m. pabaigoje pradėti išduoti čiužiniai ir patalynė, atitinkantys teisės aktų reikalavimus, bei išreikalauti iš atsakovo duomenis, susijusius su jo sveikatos būkle. Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių šioje (apeliacinio) proceso stadijoje nevertina ir prašymo dėl įrodymų išreikalavimo netenkina.
Vertinant pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžio pagrįstumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgtina į pareiškėjui padarytų pažeidimų trukmę, intensyvumą ir mastą. Taip pat pažymėtina, kad nustatyti pažeidimai, laikant pareiškėją Alytaus AVPK areštinėje, nėra sunkaus pobūdžio, nebuvo nepertraukiami ir byloje nėra duomenų, jog jie būtų pareiškėjui sukėlę ilgalaikius ir sunkius padarinius, pvz., sveikatos sutrikimus (b. l. 63–83). Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista 140 Eur suma yra pakankama jo patirtai neturtinei žalai nagrinėjamu atveju atlyginti.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.