Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-08-31 · Administracinė byla Nr. I1-2681-811/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-08-31
Bylos Nr.
I1-2681-811/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02723-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Violeta Petkevičienė (pirm.)
Pareiškėjas
V. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2681-811/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02723-2018-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugpjūčio 31 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. Š. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, kurį patikslino, prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 1–15).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (1 t., b. l. 77-82). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo skundo dalykas nebuvo suformuluotas aiškiai - pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, savo skunde aiškiai nenurodė laikotarpio, kuriuo galimai prašoma priteisti žala pareiškėjui ir kilo.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas teismo 2020 m. kovo 20 d. nutartimi (1 t., b. l. 153) ir 2020 m. balandžio 14 d. nutartimi (2 t., b. l. 1-2) buvo įpareigotas aiškiai nurodyti laikotarpį, už kurį prašo priteisti žalą.

Tikslindamas skundą, pareiškėjas nurodė, kad laikotarpis, už kurį prašo priteisti neturtinę žalą, yra nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2019 metų rugpjūčio 28 dienos (2 t., b. l. 9-10).

Paaiškino, kad Vilniaus PN buvo laikomas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis: trūko ploto (kameroje Nr. 402 buvo laikoma 11 asmenų, todėl vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3 kv. m ploto), kurį papildomai mažino kameroje esantys baldai, nebuvo pakankamai užtikrinta kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos ir kt. renginių, negalėjo tinkamai sportuoti gryname ore, nebuvo suteikta teisė dirbti ir gauti atlygį, ventiliacija kamerose buvo nepakankama, trūko natūralios šviesos ir oro, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka reikalavimų (išėjus 10 žmonių pažaisti krepšinį nebelieka vietos pasivaikščioti kitiems nuteistiesiems), rūkymo vieta įrengta netinkamai, t. y. neatitverta nuo šalčio, sniego, lietaus, įrengta šalia taksofonų, viešoje vietoje lauke (pareiškėjo manymu, rūkymo vietos turėtų būti įrengtos kiekviename aukšte), priešais kamerą Nr. 401 sanitariniame mazge nėra įrengtų klozetų, įrengtos tik geležinės tupėjimo vietos, tualeto kabinos labai mažos, ne visuose bakeliuose veikia vandens nuleidimo sistema, todėl jautėsi nemalonus kvapas, dušai neatskirti atskiromis kabinomis, kartais duše prausdavosi po kelis asmenis, todėl nuteistieji vieni kitus galėjo stebėti ir tyčiotis, dėl ant langų uždėtų grotų nepateko natūrali dienos šviesa, grotos trukdė vėdinti patalpas, kameroje Nr. 402 sulaužytos apšvietimo lempos ir ventiliacinė anga sienoje, nesudarytos sąlygos vėdinti ar išpurtyti patalynę, dėl ko patalpose yra prisikaupę dulkių, pataisos įstaigoje įrengti 2 taksofonai, prie kurių nuolat susidarydavo didelė eilė, grūstis, todėl neturėjo galimybės ramiai pakalbėti su artimaisiais, pokalbių yra klausomasi, atvykus į pataisos įstaigą, buvo patalpintas į karantino patalpą, kurioje trūko vietos, teritorija pasivaikščiojimui labai maža, bibliotekoje nebuvo reikiamų teisės aktų, todėl negalėjo tinkamai su jais susipažinti ir ginti savo teises, pareigūnų, laikomų kitame sektoriuje, sąlygos buvo daug geresnės už jo (geresnis maisto davinys, ilgesnis sporto ir pasivaikščiojimo laikas), todėl jautėsi diskriminuojamas. Dėl nurodytų laikymo sąlygų patyrė fizinių skausmų, neigiamų išgyvenimų, patyčių, jautėsi kankinamas, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 24–30).

Atsakovas taip pat pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2018 m. balandžio 12 d., o išvyko 2019 m. rugpjūčio 23 d. Kadangi pareiškėjo skundas teismui surašytas 2018 m. rugpjūčio 16 d., mano, skundžiamas laikotarpis turėtų būti nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki skundo surašymo dienos, t. y. 2018 m. rugpjūčio 16 d. (2 t., b. l. 28-29).

Nurodo, kad 2018 m. balandžio 18 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-124 „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“ pareiškėjas iš karantino gyvenamosios patalpos buvo perkeltas į 7- ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 402 (plotas 34,46 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų). Vienam nuteistajam teko apie 3,13 kv. m. ploto, o toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Karantino patalpos Nr. 108 plotas - 14,39 kv. m., įrengtos 4 miegamos vietos. Vienam nuteistajam teko apie 3,6 kv. m. ploto, o toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Karantino patalpos Nr. 109 plotas - 19,78 kv. m., joje įrengtos 3 dviaukštės lovos, t. y. 6 miegamosios vietos. Vienam nuteistajam teko apie 3,3 kv. m. ploto, kas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Karantino (izoliavimo) patalpos yra laikino laikymo gyvenamosios patalpos, kuriose laikomi visi asmenys, atvykę planiniu etapu. Tokiame priežiūros poste nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, t. y. tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais.

Neturi galimybės nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno minėtose gyvenamosiose patalpose, nes tokie duomenys Vilniaus PN nekaupiami. Prieš paskirdama nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas, komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimą nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas skaičių ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų nustatytas gyvenamasis plotas. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, t. y. kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau.

Kiekviename 1-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui, kiekviename sanitariniame mazge įrengta po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 kriaukles bei 3 prausyklas ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi ir nuolat tvarkomi.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose reglamentuota, kad sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai. Teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse. Mano, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengta dušinė atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą.

Įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Šalia I-o gyvenamojo korpuso taksofonų yra įrengtas stacionarus priežiūros postas, kuriame nuolatos budi pareigūnas, atsakingas už kontrolę. Teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Mano, kad I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, galimybė paskambinti nuteistiesiems yra užtikrinama nepertraukiamai.

Vilniaus PN yra sudaryta galimybė užsiimti sportine veikla (lankyti salę su sporto inventoriumi, mankštintis lauke), pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir vietoje naudotis asmeniniais kompiuteriais, naudotis biblioteka, kiekviename nuteistųjų būryje įrengti poilsio kambariai, kuriuose sudaryta galimybė žiūrėti televizorių, dalyvauti nuolat organizuojamuose kultūriniuose, dvasiniuose ar sporto renginiuose, mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje ar baigti mokslus bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje ir t. t. Pažymi, kad nuteistieji savo laisvalaikį organizuoja patys.

Pataisos įstaigoje darbo vietų skaičius ribotas, todėl administracija neturi galimybės suteikti darbo vietą kiekvienam, net ir to norinčiam, nuteistajam. Dėl riboto darbo vietų skaičiaus ir didelio norinčiųjų dirbti kiekio, kiekviena kandidatūra į laisvą darbo vietą apsvarstoma Vilniaus PN Drausmės komisijoje.

Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ įtvirtintais reikalavimais. Pasivaikščiojimo kiemelio minimalus plotas bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nereglamentuotas. Vilniaus PN niekada nesusidaro tokių situacijų, kai visi nuteistieji į kiemelį išeitų pasivaikščioti vienu metu, todėl vietos pasivaikščioti yra pakankamai. Vilniaus PN lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimams, teritorijoje, įrengta speciali vieta rūkyti, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji baudžiami.

Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolat atliekami remonto darbai.

Atsižvelgiant į nuolatinių draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimą per langus ir siekiant užtikrinti nuteistųjų saugumą, bendrabučio tipo pastato langai iš lauko pusės apsaugoti grotomis ir tai neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

Atsakovės atstovo manymu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos tik abstrakčiais teiginiais, o į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai.

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis sieja su netinkamomis laikymo sąlygomis Vilniaus PN.

Pareiškėjas, patikslinęs skundą, nurodo, kad laikotarpis, už kurį prašo priteisti neturtinę žalą, yra nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d. Pareiškėjo skundas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN teismui surašytas 2018 m. rugpjūčio 16 d., o teismui paduotas 2018 m. rugpjūčio 17 d.

Atsižvelgiant į tai, kad byla buvo perduota nagrinėti iš naujo pirminio pareiškėjo skundo ribose, laikotarpis negali būti ilgesnis, nei pareiškėjo skundo pateikimo teismui diena. Todėl, teismo manymu, yra pagrindas byloje esantį ginčą nagrinėti tik dėl aplinkybių, susidariusių laikotarpyje nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos 2018 m. rugpjūčio 17 d. Pareiškėjo skundo dalis dėl laikotarpyje nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 metų rugpjūčio 28 d. paliktina nenagrinėta.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Dėl gyvenamųjų patalpų ploto

Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 111.1 papunktyje įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 111.2 papunktyje nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. M. T. nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

EŽTT praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtame asmens laikymo pataisos namuose sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.). Gyvenamosios patalpos, t. y. bendrabučio tipo atveju, nėra aktualus sanitarinio mazgo plotas (sanitarinis mazgas tokiu atveju yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos) (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2018, taip pat 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1039-822/2018).

Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 402, kurios plotas 34,46 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų, karantino patalpoje Nr. 108, kurios plotas 14,39 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, o karantino patalpoje Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m., įrengtos 6 miegamosios vietos.

Nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju paminėtose kamerose, tačiau, teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, pateikti duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų ir gyvenamųjų patalpų nebūtų buvę pažeisti.

Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje: jiems yra suteikiama teisė lankytis socialinės reabilitacijos programose, sportuoti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo judėjimo laisvė buvo ribojama. Atsižvelgiant į tai, kad minėtose patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų.

Dėl tualetų ir dušų įrengimo

Pataisos namų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Eksploatavimo taisyklės) nustatyti. Šiose taisyklės nėra reglamentuoti dušo patalpų įrengimo reikalavimai pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose (bendrabučio tipo patalpose). Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma 134:2015) taip pat nėra nustatyta, kad dušuose turi būti įrengtos pertvaros.

Kadangi nei Eksploatavimo taisyklėse, nei Lietuvos higienos normoje 134:2015 nereglamentuoti dušo patalpų įrengimo reikalavimai pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose (bendrabučio tipo patalpose), taip pat nenustatyta pareiga dušuose įrengti sieneles (pertvaras), todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Be to, byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad Vilniaus PN dalis dušų yra atskirti pertvaromis (b. l. 34–36).

Teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) matyti, kad, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo.

Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo, todėl nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas turi būti vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Taigi, nagrinėjamuoju atveju galiojančiuose teisės aktuose nenumatyta pareiga atsakovės atstovui įrengti pertvaras duše, o dalis jų yra įrengta, todėl teismas daro išvadą, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.

Pareiškėjo teigimu, sanitariniame mazge nėra įrengtų klozetų įrengtos tik geležinės tupėjimo vietos, tualeto kabinos labai mažos, ne visuose bakeliuose veikia vandens nuleidimo sistema. Vilniaus PN patvirtina, kad visi I-o gyvenamo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai. Pagal Eksploatavimo taisyklių nuostatas sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.6 papunktyje nustatyta, kad tualete turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams). Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, kad jo naudojimasis tupimu tualetu būtų apsunkintas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančios bakelių nuleidimo sistemos būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, o pastaroji būtų atsisakiusi bakelius sutvarkyti, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini deklaratyviais. Tuo pačiu pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, susijusių su jo nurodyta aplinklybe, kad tualetų kabinos buvo labai mažos, taigi ir šis teiginys laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu. Teismo vertinimu, Vilniaus PN nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių tualetų įrengimą, nes teisės aktai nenustato reikalavimo, kad turi būti įrengtos vien sėdimos tualeto vietos (unitazai).

Dėl natūralios šviesos ventiliacijos

Pareiškėjo teigimu, dėl Vilniaus PN ant langų uždėtų metalinių grotų nepateko dienos šviesa, grotos trukdė vėdinti patalpas grynas oras, ventiliacija buvo nepakankama.

Pagal Eksploatavimo taisyklių 11.5 papunktį, lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Pagal 16.9 papunktį, kamerose iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus.

Šių taisyklių 11.8 papunktyje nustatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visose pataisos namų gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą, taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas Vilniaus PN administracijai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų gyvenamosiose patalpose būtų teikęs prašymus ar skundus. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti operatyvinius higienos normų reikalavimų laikymosi patikrinimus.

Kadangi apsauginių grotų languose įrengimas nustatytas teisės aktuose, todėl jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigos įrengimo reikalavimas. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę patalpą vėdinti per langą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių ir užimtumo

Pareiškėjas skunde teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti, pasivaikščiojimo kiemelyje kartais trūksta vietos, o karantino patalpų pasivaikščiojimo kiemelis mažas, negalėjo tinkamai sportuoti gryname ore.

Eksploatavimo taisyklių 18 punkte nustatyta, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Atitinkamai praktikoje pabrėžiama, kad teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių plotų nereglamentuoja. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto nėra pagrindas vertinti Vilniaus PN veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, nustačius, kad pasivaikščiojimo kiemas įrengtas ir juo nuteistieji naudojasi. Eksploatavimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Iš byloje esančių Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemų nuotraukų (1 t., b. l. 37–38) matyti, kad viename iš jų įrengtas sporto inventorius (lygiagretės, skersinis prisitraukimams ir pan.), krepšinio aikštelė.

Teisės aktai nenustato reikalavimų pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti konkretų sporto inventorių. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia, kad turėjo galimybę mankštintis gryname ore ir naudotis pasivaikščiojimo kiemeliuose esančiu sporto inventoriumi. Taigi, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti gryname ore ir taip galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės.

Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad rūkymo vieta įrengta netinkamai, t. y. neatitverta nuo šalčio, sniego, lietaus, įrengta šalia taksofonų, viešoje vietoje lauke (pareiškėjo manymu, rūkymo vietos turėtų būti įrengtos kiekviename aukšte). Vilniaus PN lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimam, teritorijoje, įrengta speciali vieta rūkyti.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos 134:2015 7 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos ministras 2006 m. lapkričio 7 d. Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 122:2006), kuri nustato rūkymo patalpų (vietų) įrengimo ir eksploatavimo įmonėse, įstaigose ir organizacijose pagrindinius sveikatos saugos reikalavimus. Lietuvos higienos normoje HN 122:2006 nėra įtvirtina reikalavimo rūkymo vietas atitverti nuo šalčio, sniego, lietaus, teisės aktuose taip pat nėra nustatyta, kiek rūkymo vietų turi būti įrengta įstaigose. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl rūkymo vietos įrengimo tinkamumo būtų kreipęsis į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą. Taigi, šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, jog Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinta kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos ir kt. renginių.

Teismo nuomone, šie pareiškėjo skundo teiginiai dėl kultūros, sporto ir kt. renginių stokos yra abstraktūs ir neindividualizuoti. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad nuteistieji nuo 7 iki 23 val. gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, nuteistiesiems sudaryta galimybė užsiimti sportine veikla (lankyti salę su sporto inventoriumi, mankštintis lauke), pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir vietoje naudotis asmeniniais kompiuteriais, naudotis biblioteka, kiekviename nuteistųjų būryje įrengti poilsio kambariai, kuriuose sudarytos galimybės žiūrėti televizorių, nuteistiesiems sudaromos galimybės dalyvauti nuolatos organizuojamuose kultūriniuose, dvasiniuose ar sporto renginiuose bei kita, Vilniaus PN nuteistiesiems taip pat sudaro sąlygas mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje ar baigti mokslus bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje.

Pažymėtina, kad dalyvavimas įvairiose užimtumo, socialinėse programose remiasi savanoriškumo principu. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ir jai išreiškęs norą dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose administracijos organizuojamose užsiėmimuose, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti. Be to, pareiškėjas apskritai nedetalizavo, kokio pobūdžio užimtumo jis pageidavo, nurodė tik deklaratyvius teiginius, kad bendras užimtumas buvo nepakankamas. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjui kalinimo laikotarpiu buvo suteikta galimybė sportuoti tiek lauke, tiek sporto salėje, naudotis kompiuteriais, biblioteka, dalyvauti organizuojamuose renginiuose. Pažymėtina, kad kiekvieno asmens laisvalaikis organizuojamas paties asmens pasirinkimu, tačiau nėra tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad Vilniaus PN nesudarė galimybės užsiimti norimomis veiklomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pareiškėjo užimtumo neužtikrinimo laikytini bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė jo kankinimas nesuteikiant užimtumo, todėl tokie teiginiai laikytini neįrodytais ir atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl telefono

Pareiškėjas skunde nurodo, kad pataisos įstaigoje įrengti 2 taksofonai, prie kurių nuolat susidarydavo didelė eilė, grūstis, todėl neturėjo galimybės ramiai pakalbėti su artimaisiais, pokalbių yra klausomasi.

Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. IR- 07 patvirtinta nauja Taisyklių 124 punkto redakcija, kurioje nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.

Iš Vilniaus PN pateiktų nuotraukų matyti, kad pataisos įstaigoje įrengti keli taksofonai (t. I b. l. 40– 41). Pareiškėjo teiginiai, kad prie taksofonų nuolat susidarydavo didelė eilė, grūstis, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės ramiai pakalbėti su artimaisiais, nėra pagrįsti jokiomis reikšmingomis aplinkybėmis, t. y. pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kaip dažnai tokios eilės susidaro, ar jis kada nors tokioje eilėje turėjo laukti, kokiu būdu buvo pažeistos konkrečios jo teisės. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių Vilniaus PN pareigūnų ar kitų nuteistųjų pavardžių, kurie būtų trukdę jam kalbėtis telefonu ar klausęsi jo telefoninių pokalbių, taip pat nenurodė tikslių datų, kada, pasak jo, buvo trukdoma ir klausomasi jo telefoninių pokalbių. Todėl šie argumentai vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato pareigos pataisos įstaigai telefoną, kuriuo nuteistieji skambina artimiesiems, įrengti atskiroje patalpoje, taip pat nenustato reikalavimų įrengti konkretų telefonų skaičių. Todėl visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo nustatyti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų faktą.

Dėl galimybės dirbti

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nesuteikta galimybė dirbti, dėl ko jis negali atlyginti materialinės žalos nukentėjusiesiems.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 111 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės, be kita ko, yra nuteistųjų darbas. BVK 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija; pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 straipsnio 3 dalis). LVAT yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą) (žr. 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-595-624/2016, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-438/2015). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas Vilniaus PN administracijai teikė prašymus jį įdarbinti į tuo metu buvusias laisvas darbo vietas. Pažymėtina, kad pataisos namai neturi pareigos priimti į atitinkamas darbo vietas visų norinčių dirbti, teisinis reglamentavimas nustato tik pataisos namų teisę (LVAT 2014 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014, 2017 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-482-602/2017). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad darbo vietų skaičius Vilniaus PN yra ribotas ir pataisos namų administracija neturi objektyvių galimybių visų laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų aprūpinti darbo vieta bei įtraukti į darbą. Todėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų šiuo aspektu taip pat nenustatyta.

Dėl diskriminacijos

Pareiškėjas iš esmės skunde nurodytas aplinkybes grindė tuo, kad jis yra diskriminuojamas prieš nuteistuosius, kurie buvo valstybės tarnautojais. Draudimas diskriminuoti asmenis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarimu yra išaiškinęs, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Atitinkamai priimtu Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu (toliau – Įstatymas) yra siekiama užtikrinti, kad būtų šios nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacija apibrėžta kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Iš šių teisės normų turinio matyti, kad diskriminacijos apibrėžimas siejamas su tam tikrų mažiau palankių sąlygų taikymu asmeniui, nei jos būtų taikomos kitam asmeniui ar jo grupei. Kaip matyti, pareiškėjas nagrinėjamu atveju diskriminacijos pagrindą laiko tuo, kad jis nėra buvęs valstybės tarnautojas (socialinė padėtis), todėl Vilniaus PN jo laikymo sąlygos yra bloginamos. Siekiant nustatyti, ar Vilniaus PN nepažeidė bendro draudimo diskriminuoti pareiškėją, turi būti vertinama, ar pareiškėjo atžvilgiu buvo sudarytos mažiau palankios sąlygos nei kitiems asmenims nesant teisėto pagrindo. Tokiu atveju galbūt diskriminuojamo pareiškėjo padėtis turi būti lyginama su kito asmens ar asmenų grupės, kurie yra analogiškoje arba labai panašioje padėtyje, padėtimi. Šiuo konkrečiu atveju, spręsti buvus diskriminaciją nėra pakankama pareiškėjui vien nurodyti, kokio asmens ar asmenų grupės atžvilgiu jo subjektyvia nuomone jis yra traktuojamas mažiau palankiai. Pareiškėjas turi pateikti kiek įmanoma objektyvias aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti diskriminacijos faktą, kurį turėtų paneigti neva diskriminuojančius veiksmus atliekanti institucija. Pareiškėjas nepateikė objektyvių aplinkybių dėl vykdomos diskriminacijos, todėl teismas neturi pakankamo pagrindo preziumuoti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai dėl diskriminacijos (dėl maisto davinio, sporto ir pasivaikščiojimo gryname ore trukmės) atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų nusiskundimų

Pareiškėjas nurodo, kad bibliotekoje nebuvo reikiamų teisės aktų, todėl negalėjo tinkamai su jais susipažinti ir ginti savo teises. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl šių nusiskundimų kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, kuri pareiškėjui pateikė atsakymus, kad (1 t., b. l. 19–20) nuteistieji turi galimybę naudotis riboto interneto prieiga, kurios naudojimosi tvarką nustato Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. gegužės 22 įsakymu Nr. 3-139 patvirtintas Nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieiga tvarkos aprašas. Riboto interneto prieigos esminis tikslas yra pagerinti nuteistųjų galimybę susipažinti su galiojančiais teisės aktais. Naudodamiesi riboto interneto prieiga, nuteistieji gali susipažinti su visais jiems visais jiems aktualiais teisės aktais naudodamiesi teisės aktų registru ir rasti ten informaciją, susijusią su teisės aktų pakeitimais. Pareiškėjui paaiškinta, kad jis, norėdamas pasinaudoti riboto interneto prieigos teise, turi kreiptis į savo būrio viršininką ar dinaminės priežiūros pareigūną. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokio pobūdžio prašymus nurodytiems asmenims ir kad jo prašymas (-ai) nebūtų patenkintas (-i). Taigi, šiuo aspektu Vilniaus PN neteisti veiksmai nenustatyti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir ištirti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Nesant vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą, taigi pareiškėjo skundas dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpyje nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki skundo padavimo teismui dienos 2018 m. rugpjūčio 17 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Š. skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpyje nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpyje nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d. palikti nenagrinėta.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė