Klaipėdos apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos bankrutuojančios D. P. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutuojančios D. P. individualios įmonės skundą suinteresuotiems asmenims antstolei M. B., D. P., AB „Swedbank“ dėl antstolio veiksmų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė.

Pareiškėja pateikė patikslintą skundą dėl antstolės M. B. veiksmų, kuriuo prašė panaikinti 2016-04-12 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą Nr. 3.5-6-2914 vykdomojoje byloje Nr. 0108/13/01125, priimti naują išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą: 2016-03-03 įvykusiose varžytinėse Nr. 116635 gautas lėšas, atskaičius vykdymo išlaidas, pervesti į bankrutuojančios D. P. individualios įmonės sąskaitą. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2016-02-22 nutartimi iškėlė bankroto bylą D. P. IĮ. Paskirtas bankroto administratorius 2016-04-22 sužinojo, kad 2016-02-02 buvo paskelbtos antrosios pakartotinės D. P. nekilnojamojo turto varžytynės, o 2016-03-03 varžytynės paskelbtos įvykusiomis, turtas parduotas už 85777,00 Eur; 2016-04-12 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu Nr. 3.5-6-2914 paskirstytos gautos lėšos, - 81548,00 Eur pervesta išieškotojui AB „Swedbank“, 3828,45 Eur – antstolei vykdymo išlaidų. Nurodė, kad gautos lėšos turėjo būti paskirstytos Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 4 d. nustatyta tvarka, t.y. lėšos turėjo būti pervedamos į įmonės sąskaitą, o ne tiesiogiai kreditoriui AB „Swedbank“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl antstolės M. B. veiksmų atmetė. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos D. P. individualiai įmonei iškėlimo priimta 2016-02-22. Nutartis įsiteisėjo 2016-03-04, t.y. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo D. P. individualiai įmonei priimta praėjus dvidešimčiai dienų po to, kai buvo paskelbtos turto varžytynės ir įsiteisėjo praėjus vienai dienai po to, kai varžytynės baigėsi ir buvo paskelbtos įvykusiomis. Minėta teismo nutartimi įmonės bankroto administratoriumi paskirtas L. T.. Teismas nustatė, kad bankroto administratorius buvo įpareigotas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos apie iškeltą bylą pranešti juridinių asmenų registrui, o per 10 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos – kreditoriams, antstolių kontoroms, kurioms pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos turto arešto. Iš teismo posėdžio metu pateiktų bankroto administratoriaus paaiškinimų teismas nustatė, kad bankroto administratorius apie įvykusį D. P. turto pardavimą sužinojo ruošdamasis kreditorių susirinkimui, kai susipažino su VĮ Registrų centras esančiais duomenimis, t.y. 2016-04-20, pripažino, kad šie duomenys buvo prieinami administratoriui ir anksčiau. Iš bankroto administratoriaus nurodytų aplinkybių teismas sprendė, jog bankroto administratorius netinkamai vykdė 2016-02-22 nutartyje nurodytus įpareigojimus ir apie iškeltą bankroto bylą antstolės neinformavo. Teismas darė išvadą, kad tinkamai ir laiku vykdant teismo nutarties įpareigojimus, bankroto administratorius turėjo galimybę sužinoti apie įvykusias varžytynes ir apie D. P. IĮ iškeltą bankroto bylą pranešti antstolei, kreditoriui „Swedbank“, AB dar iki varžytynėse gautų piniginių lėšų paskirstymo. Teismas papildomai pažymėjo, kad prašymas panaikinti 2016-04-12 patvarkymą iš esmės grindžiamas ne bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų ar ĮBĮ nustatytos tvarkos pažeidimu, tačiau netekta galimybe bankroto administratoriui padengti bankroto administravimo išlaidas. Darė išvadą, kad piniginių lėšų paskirstymas jas pervedant tiesiogiai hipotekos kreditoriui nepadarė žalos kitų kreditorių teisėms.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjos bankrutuojančios D. P. IĮ vardu atstovas advokatas G. Ž. prašo panaikinti 2016-08-03 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės: patenkinti patikslintą D. P. IĮ skundą, panaikinti 2016-04-12 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą Nr. 3.5-6-2914 vykdomojoje byloje Nr. 0108/13/01125; įpareigoti antstolę priimti naują išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą, kuriuo 2016-03-03 įvykusiose varžytinėse gautas lėšas, atskaičius vykdymo išlaidas, pervesti į bankrutuojančios D. P. IĮ sąskaitą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje nepasisakė, kad ĮBĮ 33 str. 4 d. normos nagrinėjamu atveju negalėtų būti taikomos. Pirmosios instancijos teismas nutartyje aiškino tik tai, jog antstolė nebuvo informuota apie bankroto bylos iškėlimą D. P. individualiai įmonei dėl pareiškėjo administratoriaus veiksmų. Pažymi, kad bankroto administratorius neturėjo pareigos informuoti antstolės apie pareiškėjai iškeltą bankroto bylą, ĮBĮ 10 str. 4 d. 4 p. nuostata įtvirtina teismo pareigą informuoti įmonės kreditorius. Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, jog vykdant Kauno apygardos teismo nutartį administratorius apie bankroto bylos iškėlimą turėjo pranešti tik toms antstolių kontoroms, kurioms pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos dalies turto arešto. Tuo tarpu vykdomojoje byloje, kurioje priimtas patvarkymas išieškojimas vykdomas iš D. P. kaip fizinio asmens, todėl administratorius neturėjo pareigos apie bankroto bylos iškėlimą informuoti antstolės M. B.. Apelianto nuomone vien šios aplinkybės egzistavimas sudaro pagrindą skundžiamos nutarties panaikinimui.Įstatymo leidėjas neįtvirtino, kad ĮBĮ 33 str. 4 d. normos taikymui būtina sąlyga yra antstolio žinojimas apie bankroto bylos iškėlimą, todėl įtvirtintos tvarkos nesilaikymas savaime sudaro šios normos pažeidimą. Nurodytoje normoje įtvirtina antstolio pareiga turi būti vykdoma nežiūrint to, kad antstolis apie bankroto bylos iškėlimą sužinojo vėliau. Suinteresuotas asmuo AB Swedbank pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, pareiškėjos skundą atmesti. Nurodo, kad bankroto administratoriaus pareiga ginti kreditorių interesus, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir teisėtus interesus, atlikti būtinus bankroto proceso veiksmus. Nagrinėjamu atveju pardavus skolininko turtą iš varžytinių, lėšos buvo pervestos hipotekos kreditoriui AB Swedbank bankui, todėl išieškotas lėšų grąžinimas sudaro kreditoriui nuostolių dėl pinigų išėmimo iš apyvartos, naujų atidėjimų formavimas ir kt. Nurodoma, jog akivaizdu, kad atskiruoju skundu nesiekiama ginti kreditorių interesus, bet siekiama padengti bankroto administravimo išlaidas.Nurodo, kad bankroto administratorius turėjo būti aktyvus ir vykdyti Kauno apygardos teismo nutartį, kuria D. P. IĮ iškelta bankroto byla. ĮBĮ 11 str. 5 d. 19 p. įtvirtinta teisė bankroto administratoriui gauti iš įvairių institucijų duomenis apie jo administruojamas įmones, todėl pasekmės, jog tiek antstolė, tiek kreditorius nežinojo apie skolininko individualios įmonės bankroto bylos iškėlimą yra susijusios su bankroto administratoriaus neveikimu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos.Byloje kilo ginčas dėl antstolio patvarkymo, kuriuo varžytinėse pardavus skolininkui priklausantį turtą buvo paskirstytos gautos lėšos iškėlus skolininko individualiai įmonei bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog antstolės patvarkymas, kuriuo pardavus skolininkui priklausantį ir hipoteka įkeistą turtą, gautos lėšos buvo paskirstytos po skolininko individualios įmonės bankroto bylos iškėlimo, pažeidžia ĮBĮ 33 str. 4 d. Tai yra, antstolė pardavusi skolininko turtą, gautas lėšas turėjo pervesti ne išieškotojui, o į bankrutuojančios individualios įmonės sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad varžytinėse buvo parduodamas hipoteka įkeistas individualios įmonės savininkui D. P. priklausantis nekilnojamas turtas. Turto pardavimas vyko suinteresuoto asmens ir hipotekos kreditoriaus AB Swedbank naudai. Teismas išnagrinėjęs pareiškėjos skundą darė išvadą, jog piniginių lėšų pervedimas tiesiogiai hipotekos kreditoriui nepažeidė kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka. ĮBĮ 33 str. 4 d. numato, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Pažymėtina, kad ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisinė pasekmė (t. y. bankrutuojančios įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas) nekyla esant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytiems atvejams. Pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančią ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Šios nuostatos reiškia, kad tik tuo atveju, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo, turto realizavimas ir (ar) išieškojimas nėra sustabdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procedūrų pradžią reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-41-1. Teismų praktika 2015). Iš vykdomosios bylos duomenų nustatyta, kad 2016-02-02 paskelbtos antrosios pakartotinės D. P. nuosavybės teise priklausančio hipoteka įkeisto turto pardavimo varžytynės, varžytynės prasidėjo 2016-02-02 11:34:50 ir baigėsi 2016-03-03 11:34:59 (t. 1., v. b. l.59); 2016-03-03 pranešimu VĮ „Registrų centras“ informavo antstolę apie tai, kad varžytynės baigėsi, paskelbtas laimėtojas (v. b. l. 70). Kauno apygardos teismas nutartį dėl bankroto bylos D. P. individualiai įmonei iškėlimo priėmė 2016-02-22. Nutartis įsiteisėjo 2016-03-04. Išieškotos lėšos išieškotojui buvo pervestos 2016-03-25 (t 2, v. b. l. 76), skundžiamas paskirstytų lėšų patvarkymas priimtas 2016-04-12. Vykdomojoje byloje nėra duomenų, jog antstolei apie skolininko D. P. individualios įmonės bankroto bylos iškėlimą būtų žinoma iki lėšų pervedimo hipotekos kreditoriui. Nustatyta, kad bankroto administratorius į antstolę kreipėsi 2016-04-20, tai yra jau po išieškotų lėšų paskirstymo (t 2., v. b. l. 100-101). Atsižvelgiant į vykdomoje byloje esančius duomenis darytina išvada, kad antstolė skolininko D. P. turto pardavimo iš varžytinių procedūrą pradėjo iki Kauno apygardos teismo priimtos nutarties iškelti D. P. individualiai įmonei bankroto bylą, iškėlus bankroto bylą bankroto administratorius nevykdė teismo jam paskirtos pareigos informuoti antstolius apie bankroto bylos D. P. individualiai įmonei iškėlimą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog antstolė priimdama patvarkymą ir paskirstydama už varžytynėse parduotą turtą gautus pinigus, nežinojo apie skolininko individualiai įmonei iškeltą bankroto bylą, todėl vykdymo veiksmus tęsė CPK nustatyta tvarka. Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, jog vykdant Kauno apygardos teismo nutartį administratorius apie bankroto bylos iškėlimą turėjo pranešti tik toms antstolių kontoroms, kurioms pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos dalies turto arešto. Tuo tarpu vykdomojoje byloje, kurioje priimtas patvarkymas išieškojimas vykdomas iš D. P. kaip fizinio asmens, todėl administratorius neturėjo pareigos apie bankroto bylos iškėlimą informuoti antstolės M. B.. Apelianto nuomone vien šios aplinkybės egzistavimas sudaro pagrindą skundžiamos nutarties panaikinimui. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo pareiškėjo motyvu nesutinka.Nustatyta, jog antstolė išieškojimą vykdė pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininku nurodytas fizinis asmuo D. P.. Tuo tarpu, bankroto byla iškelta juridiniam asmeniui - D. P. individualiai įmonei. Kauno apygardos teismas 2016-02-22 nutarties rezoliucinėje dalyje areštavo D. P. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir perdavimo antstoliui tikslu nutartį skubiai išsiuntė paskirtam bankroto administratoriui L. T.. Nutartyje taip pat nurodyta, kad įmonės savininkas turi nekilnojamojo turto – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, todėl į šią aplinkybę bankroto administratorius turėjo atkreipti dėmesį ir informuoti išieškojimą iš skolininko turto vykdančią antstolę. ĮBĮ 11 str. 5 d. 4 p. bankroto administratorius užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą. Vadovaujantis minėto įstatymo 19 p. nuostata, bankroto administratorius turi teisę gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, Lietuvos statistikos departamento, valstybės įmonės Registrų centro bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito įstaigų, finansų ir draudimo įmonių, teisės aktų nustatyta tvarka reikalingus duomenis apie jo administruojamos bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės vykdytą ir vykdomą veiklą, buvusius ir esamus darbuotojus, turėtą ir turimą turtą ir pan., taip pat iš šiame punkte nurodytų asmenų gauti šios įmonės dokumentų, teiktų ataskaitų, informacijos, tikrinimo aktų ir pan. nuorašus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, administratorius turi teisę neatlygintinai gauti duomenis iš institucijų, kurios teisės aktų nustatyta tvarka registruoja turtą (vertybinius popierius), apie jos savininko (savininkų) vardu registruotą turtą (vertybinius popierius), iš bankų, kitų kredito įstaigų ir draudimo įmonių – apie jų turimas arba priklausančias gauti pinigų sumas. Iš vykdomojoje byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad iš varžytinių parduotam žemės sklypui bei namui buvo taikyti turto areštai. Taip pat matyti, kad minėtam turtui areštą buvo taikiusi išieškojimą vykdanti antstolė M. B. (v.b.l. 127-128). Atsižvelgiant į tai, bankroto administratorius, iki antstolė paskirstė iš varžytinių gautas lėšas, turėjo galimybę informuoti antstolę apie skolininko individualiai įmonei iškeltą bankroto bylą. ĮBĮ 33 str. 1 d. 2 p. numato, kad įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) nekilnojamasis ir įkeistas turtas, taip pat turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, išskyrus šios dalies 1 ir 4 punktuose ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, – iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, parduodamas įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai. Administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo (ĮBĮ str. 28 str. 2 d.). Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, bankroto byla buvo iškelta individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl vadovaudamasis aukščiau paminėtomis ĮBĮ nuostatomis, bankroto administratorius privalėjo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį D. P. kaip individualios įmonės savininkui ir jos kreditoriams. Tik nesudarius taikos sutarties ir individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais, teismas priima nutartį išieškoti iš individualios įmonės savininko turto. . Pareiškėja byloje nepateikia duomenų, apie pačios individualios įmonės turimą turtą, kiek individuali įmonė turi kreditorių, ir kad jų reikalavimų patenkinimui ar administravimo išlaidoms padengti neužteks individualios įmonės turto. Įvertinus nustatytas aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog administratorius prašydamas panaikinti 2016-04-02 patvarkymą iš esmės grindžia ne bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų ar IBĮ nustatytos tvarkos pažeidimu, bet siekiu padengti bankroto administravimo išlaidas.Iš bylos medžiagos nustatyta, kad antstolė iš varžytinėse parduoto turto gautas lėšas pervedė išieškotojui hipotekos kreditoriui Swedbank AB. ĮBĮ 34 str. numato, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog banko kreditorinis reikalavimas yra žymiai didesnis negi gautos piniginės lėšos iš parduoto bankui įkeisto turto, kurios bet kokiu atveju būtų skirtos banko reikalavimui tenkinti. Atsižvelgdamas į tai, jog buvo parduotas hipoteka įkeistas turtas, bankroto įstatymas pirmumo teisę į reikalavimų patenkinimą numato būtent hipotekos kreditoriui, kuriam nagrinėjamu atveju ir buvo pervestos lėšos, administratorius laiku ir tinkamai neatliko visų jam Kauno apygardos teismo nutartimi pavestų pareigų, byloje nenustatyta aplinkybių, kad antstolės patvarkymas dėl lėšų paskirstymo pažeidžia kitų kreditorių teises ir interesus, teismas daro pagrįstą išvadą, kad naikinti iš esmės pagrįstos ir teisėtos pirmosios instancijos teismo nutarties nėra pagrindo. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes, susijusias su antstolės veiksmais, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, jos keisti ar naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo ir ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.