Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-09-14 · Civilinė byla Nr. 2S-1311-560/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-14
Bylos Nr.
2S-1311-560/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-05644-2015-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Pareiškėjas
K. K.
Civilinė byla Nr. 2S-1311-560/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05644-2015-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 122.3.; 128.11.; 129
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 14 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens antstolio D. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. K. bankroto administratorės A. S. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstoliui D. T., K. K., AB SEB bankas ir UAB „Būsto paskolų draudimas“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja K. K. bankroto administratorė A. S. pateikė skundą dėl antstolio D. T. veiksmų, prašydama panaikinti 2015-02-02 patvarkymo Nr. 50 241 2015 02 02 716/14-1H dalį, kuria paskirstytos 2 655,06 EUR dydžio vykdymo išlaidos (285,60 EUR papilomos vykdymo išlaidos bei 2 369,46 EUR atlygis antstoliui) ir įpareigoti antstolį į bankroto administratorės vardu atidarytą sąskaitą pervesti 2 655,06 EUR.

Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-19 nutartimi ji buvo paskirta K. K. bankroto administratore. Kita teismo 2014-12-19 nutartimi antstoliui D. T. buvo leista baigti turto, esančio (duomenys neskelbtini), realizavimą vykdomojoje byloje Nr. 0241/14/00716. Šia nutartimi antstolis buvo įpareigotas pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. 2015-01-28 buvo sudarytas turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuriuo antstolis 2014-09-22 įvykusiose varžytynėse pardavė K. K. nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 62 291,18 EUR. Į bankroto administratorės A. S. vardu atidarytą depozitinę sąskaitą antstolis pervedė 59 636,13 EUR. Antstolis 2015-02-02 patvarkymu atliko gautų lėšų paskirstymą, t. y., hipotekos kreditoriui AB SEB bankui paskyrė 59 636,13 EUR, pervedant šias lėšas į skolininko bankroto administratorės depozitinę sąskaitą, o 2 655,06 EUR sumą paskyrė sau kaip vykdymo išlaidas, tenkančias antstoliui. Bankroto administratorė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014-11-06 nutartyje Nr. 2S-1718-730/2014 pažymėjo, jog fizinio asmens bankroto proceso metu kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos, reglamentuojančios ūkininko veiklą, fizinio asmens individualią veiklą, kreditoriaus teisę į jo reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, mokesčius, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, ir jų administravimą, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos yra specialiosios normos, reglamentuojančios juridinių asmenų bankroto procesą, todėl šio įstatymo normų pagal analogiją negalima taikyti su fizinio asmens bankrotu susijusiems klausimams. Pabrėžia, kad jokių kitų vykdymo procese savarankiškų veiksmų, tokių kaip lėšų paskirstymas antstoliui, nebuvo leista atlikti.

Suinteresuotas asmuo antstolis D. T. 2015-02-19 patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir persiuntė jį Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nurodė, kad tiek Fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau – FABĮ), tiek ĮBĮ reglamentuoja bankroto teisinius santykius, skiriasi tik subjektas, kuris bankrutuoja. FABĮ egzistuoja teisinė spraga, kadangi iš šio įstatymo nuostatų nėra aišku, kokia dalis lėšų turėtų būti pervesta į depozitinę sąskaitą. Pabrėžė, kad bankroto administratorės argumentas, jog jokių kitų vykdymo procese savarankiškų veiksmų, tokių kaip lėšų paskirstymas, atlikti antstoliui nebuvo leista, yra nepagrįstas, kadangi vykdymo procese išieškotų lėšų paskirstymo klausimą antstolis sprendžia patvarkymu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 27 d. nutartimi pareiškėjos K. K. bankroto administratorės A. S. skundą tenkino – panaikino antstolio D. T. 2015-02-02 patvarkymo dalį, kurioje paskirstytos vykdymo išlaidos antstoliui D. T. – 2 655,06 EUR; įpareigojo antstolį D. T. į bankroto administratorės A. S. vardu „Swedbank“, AB atidarytą depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervesti 2 655, 06 EUR.

Nurodė, kad FABĮ 20 str. 1 d. įtvirtina, jog jeigu atliekant vykdymo veiksmus varžytynių dalyvio mokestis sumokamas iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, teismas, išklausęs kreditorių ir fizinio asmens nuomonę, gali leisti baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras išieškant skolas ir įpareigoti antstolį pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. Tuo tarpu IBĮ 33 str. 4 d. reglamentuota, kad jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Teismas sutiko su antstolio patvarkyme išsakyta nuomone, jog FABĮ ir ĮBĮ yra specialieji įstatymai, kurie reglamentuoja bankroto teisinius santykius, skiriasi tik jų subjektas, kuris bankrutuoja, vienu atveju bankrutuoja fizinis asmuo, kitu atveju – įmonė. Akcentavo, kad ĮBĮ leidžia tęsti pradėtą priverstinio įkeisto turto pardavimą be jokių papildomų apribojimų, o fizinių asmenų bankroto įstatymas leidžia pradėtą turto pardavimo iš varžytynių procedūrą gavus teismo leidimą (FABĮ 20 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 2FB2-39076-728/2014 teismas tenkino suinteresuoto asmens UAB „Naudingas plotas“ prašymą leisti baigti pradėtą turto, t. y. 2 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), realizavimą vykdomojoje byloje Nr. 0241/14/00716 ir įpareigoti antstolį pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. Pabrėžė, kad nors FABĮ 30 str. 1 d. kalbama apskritai apie vykdymo veiksmų procedūrų užbaigimą, minėtoje byloje UAB „Naudingas plotas“ į teismą kreipėsi su konkrečiu prašymu ir teismas išdavė leidimą būtent baigti turto realizavimą. Spręsdamas dėl suinteresuoto asmens UAB „Naudingas plotas“ prašymo teismas nenurodė, kad antstolis privalo pervesti į depozitinę sąskaitą tik tam tikrą dalį gautų lėšų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad antstolis privalėjo pervesti visą gautų lėšų sumą už parduotą butą.

Teismas taip pat akcentavo, kad FABĮ 20 str. 1 d., priešingai nei ĮBĮ 33 str. 4 d., nebuvo pakeista ir jame nebuvo nurodyta, jog vykdymo išlaidas antstolis gali atskaityti. Nors suinteresuotas asmuo antstolis D. T. teigė, kad nagrinėjamu atveju reikėtų taikyti analogiją tarp konkuruojančių specialiųjų normų, teismas su tuo nesutiko ir pabrėžė, jog FABĮ ir ĮBĮ yra atskiri įstatymai, kurie nors ir abu reglamentuoja bankroto teisinius santykius, tačiau skiriasi subjektas, kuris bankrutuoja. Nei vienas įstatymas nėra už kitą viršesnis, ir kiekvienu atveju yra aišku, koks įstatymas turi būti taikomas, t. y., kai bankrutuoja įmonė – taikomas ĮBĮ nuostatos, o kai bankrutuoja fizinis asmuo – FABĮ nuostatos. Pažymėjo, kad Lietuvos teismų praktikoje visiškai pagrįstai nurodoma, jog sprendžiant su fizinių asmenų bankrotu susijusius klausimus ĮBĮ normos pagal analogiją netaikomos, nes, remiantis bendra taisykle, išimtis nustatančios teisės normos negali būti taikomos pagal analogiją. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjos nurodyta Klaipėdos apygardos teismas 2014-11-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1718-730/2014 buvo apskritai pasisakyta apie ĮBĮ ir FABĮ kaip apie atskirus įstatymus, t. y., tai, kad fiziniams ir juridiniams asmenims numatytos skirtingos bankroto procedūros, o tai, kada įsigaliojo ĮBĮ 33 str. 4 d. pakeitimas, nėra aktualu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo antstolis D. T. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjos K. K. bankroto administratorės A. S. skundą.

Nurodė, kad ĮBĮ ir FABĮ reglamentuoja bankroto teisinius santykius, skiriasi tik subjektas, kuris bankrutuoja. Pabrėžė, kad FABĮ įsigaliojo 2013-03-01, o ĮBĮ 33 str. 4 d. pakeitimas – 2014-07-01. Laiko, kad ĮBĮ pakeitimu įstatymo leidėjas siekė išspręsti bankroto procedūrų, kreditorių reikalavimų tenkinimo ekonomiškumo bei operatyvumo klausimus, taip pat ir vykdymo procese susidariusių vykdymo išlaidų kompensavimo klausimą. FABĮ iki šios dienos minėtas klausimas nėra išspręstas, iš šio įstatymo nuostatų nėra aišku, kokia dalis gautų lėšų turi būti pervesta į depozitinę sąskaitą. Mano, kad vykdymo išlaidų apmokėjimo klausimas turėtų būti sprendžiamas vienodai, kadangi turto realizavimo procedūra yra analogiška, o antstoliui realizuojant turtą susidaro vykdymo išlaidos, kurių apmokėjimą antstoliui garantuoja įstatymas. Pažymėjo, kad šiuo atveju tapačius teisinius santykius, t. y. vykdymo veiksmus tęsiant turto realizavimo procedūras prasidėjus bankroto bylos eigai, abiem atvejais reglamentuoja konkuruojančios specialios teisės normos, todėl vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais būtų tikslinga ir teisinga civilinės teisės normas nesureglamentuotiems santykiams, t. y. FABĮ 20 str. nuostatas, aiškinti pasitelkiant ĮBĮ nuostatas. Suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad FABĮ nuostatos nepaneigia galimybės įstatymo nesureguliuotiems santykiams mutatis mutandis taikyti ĮBĮ nuostatų, pavyzdžiui, FABĮ aiškiai numato mutatis mutandis principo taikymą darbo santykių reguliavimo atžvilgiu. Pabrėžė, kad FABĮ 22 str. yra apibrėžiamos bankroto administravimo išlaidos, į kurias taip pat patenka ir turto pardavimo išlaidos ir atlyginimas bankroto administratoriui. Tai reiškia, kad FABĮ nuostatos realizuojant įkeistą turtą bankroto administratoriui garantuoja susidariusių išlaidų padengimą, neįtraukiant jų į bendrą kreditorinių reikalavimų sąrašą. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju paskirstytos vykdymo išlaidos susidarė tik su teismo leidimu realizavus įkeistą turtą. Vykdymo procese realizuojant įkeistą turtą susidariusios vykdymo išlaidos savo esme ir paskirtimi prilygsta susidarančioms bankroto administravimo išlaidoms, jei turtas būtų realizuotas fizinio asmens bankroto proceso metu. Šių turto realizavimo išlaidų antstoliui pabaigus turto pardavimo procedūrą fizinio asmens bankroto proceso metu nebesusidarys. Laiko, kad iš esmės tapačių išlaidų kompensavimo tvarkos išskyrimas, suteikiant prioritetą bankroto administravimo išlaidoms ir atsižvelgiantį tik į subjektą, įvykdžiusį turto realizavimo procedūrą, o ne į atsiradusių vykdymo išlaidų prigimtį, pažeidžia protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei antstolio teisėtų lūkesčių principą. Kreditorių reikalavimų tenkinimas vykdymo išlaidų sąskaita, kurios tiesiogiai susijusios su turto realizavimu, suteiktų prioritetą kitiems kreditoriams, nes jų reikalavimai papildomai būtų tenkinami ir iš lėšų, kurios tapačios turto realizavimo išlaidoms bankroto procedūros metu. Mano, kad antstoliui pabaigiant turto pardavimo procesą fizinio asmens bankroto metu susidaro ydinga teisinė situacija. Teismas, išklausęs kreditorių ir fizinio asmens nuomonę, priima leidimą leisti pabaigti turto pardavimą, tuomet antstolis, kaip valstybės įgaliotas asmuo, privalo tęsti vykdymo procesą, prisiimti atsakomybę ir pabaigti realizuoti turtą, o išieškotas lėšas pervesti į administratoriaus depozitinę sąskaitą bei tokiu būdu savo atliktu darbu, kuris Sprendimų vykdymo instrukcijoje yra išreikštas pinigine išraiška, patirtomis papildomomis išlaidomis, prisidėti prie visų kreditorių reikalavimų tenkinimo. Tokios praktikos formavimas, kai antstoliui parduodant įkeistą turtą nebūtų atlyginamos susidariusios išlaidos (ekspertizės atlikimo išlaidos, varžytynių skelbimo specialiame internetiniame tinklalapyje išlaidos, kadastrinių matavimų bylų bei planų užsakymo iš VĮ Registrų centras, pašto išlaidos, atlygis antstoliui už įvykdytą sprendimo dalį), kurios prigimtimi praktiškai nesiskiria nuo išlaidų realizuojant turtą bankroto administratoriui, pagrįstai kelia abejonių ir klausimo dėl teismo leidimo antstoliui tęsti pardavimo procedūrą tikslingumo.

Atsiliepimas

Pareiškėja K. K. bankroto administratorė A. S. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama jį atmesti, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sprendžiant su fizinių asmenų bankrotu susijusius klausimus ĮBĮ normos pagal analogiją netaikomos, nes išimtis nustatančios teisės normos negali būti taikomos pagal analogiją, t. y, FABĮ taip pat yra specialusis įstatymas. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-39076-728/2014 suinteresuotam asmeniui D. T. buvo leista atlikti konkrečius veiksmus, t. y. baigti turto realizavimą ir pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. Jokių kitų vykdymo procese savarankiškų veiksmų, tokių kaip lėšų paskirstymas, antstoliui atlikti nebuvo leista. Tai reiškia, kad suinteresuotas asmuo į bankroto administratorės vardu atidarytą sąskaitą turėjo pervesti visas realizavus skolininko turtą gautas lėšas (62 291,18 EUR). Pabrėžė, kad fizinio asmens bankrotas yra specialus asmens teisinis statusas, kuomet jo turtu bei piniginėmis lėšomis disponuoja teismo paskirtas bankroto administratorius, kurio veiklą iš dalies kontroliuoja kreditorių susirinkimas. Fizinio asmens bankroto atveju priverstinis turto realizavimas vykdymo procese prasidėjus bankroto procedūrai sukelia vienodas teisines pasekmes – surašomas turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuriuo nuosavybės teisė į turtą perleidžiama naujam savininkui, abiem atvejais antstoliui surašius turto pardavimo iš varžytynių aktą pastarajam atitenka atsakomybė už parduotą turtą ieškinio senaties laikotarpiu. Vis dėlto, antstolio teisė, nors ir atlikus tuos pačius teisiškai reikšmingus veiksmus, gauti atlygį įprastai, t. y. kuomet skolininkas nebankrutuoja ir tuomet, kai skolininkas bankrutuoja, negali būti lygiavertė. Esant iškeltai fizinio asmens bankroto bylai, bet kuriuo atveju daugelis asmenų, su kuriais susijęs fizinis asmuo, patiria neigiamų finansinių pasekmių, t. y. pirmiausiai kreditoriai, kurie skirstomi į hipotekos, pirmos, antros eilės ir specialius kreditorius. Tai, kad įstatymų leidėjas numatė antstoliui pareigą pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą (FABĮ 20 str. 1 d.) reiškia, jog tokios lėšos turi būti pervedamos visa apimtimi be išlygų ir, jeigu kreditorių susirinkimas nuspręstų, kad antstolis turi teisę į atlygį, atitinkama lėšų dalis gali būti pervesta pritarus kreditoriams. Kol būtų priimtas bendras kreditorių sprendimas antstolis turėtų reikšti kreditorinį reikalavimą bendrąja FABĮ nustatyta tvarka, kuris būtų teikiamas tvirtinti teismui. Pareiškėja taip pat nesutiko su suinteresuoto asmens argumentu, kad kreditorių reikalavimų tenkinimas vykdymo išlaidų sąskaita, kurios tiesiogiai susijusios su turto realizavimu, suteiktų prioritetą kitiems kreditoriams, nes jų reikalavimai papildomai būtų tenkinami ir iš lėšų, kurios prilygtų išlaidoms bankroto procedūroms atlikti. Bankroto procedūroms skirtų išlaidų sąmatą tvirtina kreditorių susirinkimas, t. y., kiekvienas kreditorius balsuodamas išsako nuomonę dėl tokių lėšų dydžio bei tikslingumo. Antstolis, siekdamas teismo leidimo pabaigti vykdymo veiksmų procedūras, turėjo galimybę detalizuoti savo prašymą, t. y. nurodyti teismui (kreditoriams ir fiziniam asmeniui), kokius konkrečius veiksmus jis nori atlikti gavęs teismo leidimą. Gavus teismo leidimą konkretiems, vykdymo procedūrų veiksmams, nebebūtų formuojama praktika, kai antstoliui nebūtų atlyginamos parduodant įkeistą turtą susidariusios išlaidos bei atlygis antstoliui už įvykdytą sprendimo dalį.

Suinteresuoti asmenys AB SEB bankas, UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirajame skunde ir atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Suinteresuotam asmeniui antstoliui D. T. pateiktas vykdyti Vilniaus miesto 19 notaro biuro 2014-04-17 išduotas vykdomasis įrašas Nr. MK-2508 dėl 86 089,52 EUR skolos ir 5 proc. metinių palūkanų ieškojimo iš K. K. išieškotojo AB SEB banko naudai. 2014-08-21 specialiame internetiniame tinklalapyje (www.evarzytynes.lt) buvo paskelbtos pirmosios įkeisto turto, buto, esančio (duomenys neskelbtini), varžytynės. 2014-09-22 varžytynių laimėtoju pripažintas varžytynių dalyvis UAB „Naudingas plotas“, pasiūlęs 62 291,18 EUR kainą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-39076-728/2014 K. K. iškelta fizinio asmens bankroto byla ir jo bankroto administratore buvo paskirta A. S.. Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-19 nutartimi minėtoje civilinėje byloje buvo tenkintas UAB „Naudingas plotas“ prašymas ir antstoliui D. T. leista baigti turto, t. y. 2 kambarių buto (duomenys neskelbtini), realizavimą vykdomojoje byloje Nr. 0241/14/00716 ir antstolis įpareigotas pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. 2015-01-28 buvo surašytas įkeisto buto pardavimo iš varžytynių aktas. 2015-02-02 patvarkymu paskirstyti išieškotas lėšas suinteresuotas asmuo antstolis D. T. paskirstė 62 291,19 EUR sumą, hipotekiniam kreditoriui AB SEB bankui paskirstant 59 236,44 EUR, šią sumą pervedant į skolininko K. K. bankroto administratorės depozitinę sąskaitą, ir 2 655,06 EUR skirta vykdymo išlaidoms.

Apeliantas nesutinka, su pirmosios instancijos teismo nutartimi, mano, kad sprendžiant vykdymo išlaidų paskirstymo klausimą turi būti atsižvelgiama į ĮBĮ 33 str. 4 d. nuostatą. Teigia, kad FABĮ nėra paneigtas mutatis mutandis principo taikymas, todėl santykiams nesureguliuotiems šio įstatymo galima taikyti ĮBĮ. Apeliantas taip pat mano, kad vykdymo išlaidos savo esme ir prigimtimi prilygsta bankroto administravimo išlaidoms, todėl prioriteto administravimo išlaidoms teikimas pažeidžia protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus, antstolio teisėtus lūkesčius, teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Pažymėtina, kad ĮBĮ 33 str. 4 d. numato, jog tuo atveju, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Tuo tarpu FABĮ 20 str. 1 d. įtvirtinta, kad, jeigu atliekant vykdymo veiksmus varžytynių dalyvio mokestis sumokamas iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, teismas, išklausęs kreditorių ir fizinio asmens nuomonę, gali leisti baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras išieškant skolas ir įpareigoti antstolį pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. Išanalizavus anksčiau nurodytas nuostatas matyti, kad fizinio asmens bankroto iškėlimo atveju teismas sprendžia, ar leisti baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras, kai ĮBĮ papildomų teismo veiksmų antstoliui vykdant turto pardavimą bankroto bylą iškėlus juridiniam asmeniui nenumato. Nagrinėjamu atveju skundžiamojoje nutartyje teisingai konstatuota, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-12-19 nutartimi išsprendė konkrečius klausimus, kurie buvo kelti UAB „Naudingas būstas“ pateiktame prašyme, t. y. teismas nusprendė leisti baigti turto, t. y. 2 kambarių buto (duomenys neskelbtini), realizavimą vykdomojoje byloje Nr. 0241/14/00716 ir įpareigojo antstolį pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. Šiuo konkrečiu atveju teismas nenurodė, kad antstolis įpareigojamas į depozitinę sąskaitą pervesti tik tam tikrą dalį gautų lėšų, ir tai reiškia, jog antstoliui kilo pareiga pervesti visas lėšas, kurias jis gavo už parduotą turtą. Pažymėtina, kad aptariama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2FB-39076-728/2014 yra įsiteisėjusi. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-19 nutartis yra įsiteisėjusi, kito teismo procesinio dokumento kitaip išsprendžiančio lėšų už parduotą turtą pervedimo į K. K. į depozitinę sąskaitą klausimą nėra, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad suinteresuotas asmuo antstolis D. T. privalėjo į depozitinę sąskaitą pervesti visas lėšas, gautas pardavus turtą. Šios aplinkybės taip pat suponuoją išvadą, kad ĮBĮ nuostatų mutatis mutandis taikymas FABĮ reglamentuojamiems santykiams, įskaitant ir vykdymo išlaidų paskirstymą antstoliui, taip pat kiti apelianto nurodomi argumentai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Akcentuotina, kad šiuo atveju antstolio atskirojo skundo argumentai nepaneigia skundžiamos nutarties teisingumo ir pagrįstumo, taip pat jokiu būdu nepatvirtina, jog antstolis turėjo teisę Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-19 nutartį vykdyti tik iš dalies, t. y. pervesti ne visą pardavus butą gautą sumą, o tik likusią dalį išskaičius vykdymo išlaidas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį, dėl to atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.,

nutaria:

Suinteresuoto asmens antstolio D. T. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Dainius Rinkevičius