Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2015-05-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-85-337/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-05-25
Bylos Nr.
1A-85-337/2015
Teisminio proceso Nr.
1-76-1-00214-2014-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas, Valdas Meidus, Artūras Ridikas
Nuteistasis
L. R.
Nukentėjusysis
E. S.
Advokatai
Antanas Cemnolonskas, Rolandas Vaitekūnas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-85-337/2015Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00214-2014-9

Teisėjas Donatas Jatužis Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.3.1.

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 25 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,

sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,dalyvaujant:prokurorei Sigitai Bieliauskaitei,nuteistajai L. R.,gynėjui advokatui Rolandui Vaitekūnui,nukentėjusiosios E. S. atstovui advokatui Antanui Cemnolonskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir jai paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 48 str. 5 d. 1 p., 6 d. 5 p., L. R. uždrausta laisvės apribojimo laikotarpiu lankytis ŽŪB „V.“ ir ji įpareigota neatlygintinai išdirbti 70 (septyniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nustatant 4 (keturių) mėnesių darbų atlikimo terminą, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 48 str. 7 d., 67 str. 3 d., 72² str., kartu su bausme skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Taip pat iš L. R. E. S. priteista 4000 Lt (1158 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Be to iš L. R. nuspręsta išieškoti nukentėjusiajai proceso išlaidas – 1500 Lt (434, 43 Eur) už advokato teisinę pagalbą ir 36 Lt (10, 42 Eur) proceso (pašto) išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. R. nuteista už tai, kad ji 2014 m. balandžio 1 d. apie 15.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), ŽŪB „V.“ administracinėse patalpose, bendrovės administracijos darbo laiku, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiąją E. S., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. patalpose buvusių asmenų akivaizdoje, tyčia rankomis sudavė E. S. ne mažiau kaip tris kartus į krūtinę, kumščiu sudavė ne mažiau kaip du kartus į viršugalvį, po to, sugriebusi nukentėjusiąją už plaukų ją pargriovė, ir, laikydama E. S. už plaukų ištempė į koridorių, tempė link lauko durų, tokiu būdu išrovė jai kuokštą plaukų ir padarė E. S. galvos smegenų sukrėtimą, žymę po buvusio plaukų išrovimo viršugalvyje, poodines kraujosruvas viršugalvio srityje, kairio kelio sąnario srityje, odos nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios E. S. sveikatą, nukentėjusioji ir aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, patyrė šoką bei buvo sutrikdyta normali ŽŪB „V.“ darbo dienos eiga.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji L. R. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-12-06 nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti. Visgi, padarius išvadą, jog jos veika pagal BK 284 str. 1 d. yra kvalifikuota tinkamai – pakeisti jai paskirtą bausmę į baudą, parenkant jos dydį artimą sankcijoje nustatytam minimaliam dydžiui, o priėjus išvados, jog nėra pagrindo pakeisti jai paskirtos bausmės rūšies, apeliantė prašo panaikinti paskirtą draudimą laisvės apribojimo laikotarpiu lankytis ŽŪB „V.“, įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nustatant 4 mėnesių darbų atlikimo terminą, bei baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Apeliantės teigimu, skundžiamas nuosprendis dėl jos pripažinimo kalta pagal BK 284 str. 1 d., įvykio aplinkybių bei įrodymų vertinimo, yra priimtas netinkamai aiškinant ir, to pasėkoje, neteisingai pritaikant baudžiamąjį įstatymą (BK 1 str., 28 str., 284 str. 1 d.), pažeidžiant teisingumo principo įgyvendinimą, taip pat neatsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-622/2004, 2K-596/2004, 2K-512/2004, 2K-563/2006, 2K-238/2007, 2K-715/2007, 2K-10/2008, 2K-7-228/2008). Taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų bei gynybos išsakytų jos nekaltumą patvirtinančių aplinkybių ir tuo padarė esminius BPK 20 str. 5 d. (dėl įrodymo vertinimo, pagrįsto išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu), BPK 242 str. 1 d. (dėl teismo pareigos tiesiogiai ištirti visus įrodymus) pažeidimus.

Nuteistoji cituoja pirmosios instancijos teismo išvadą, jog byloje yra surinkti tik kaltinamąją L. R. kaltinantys duomenys – nukentėjusiosios ir tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų L. Z. ir E. Š. parodymai, teismo medicinos specialisto išvados duomenys, iš dalies R. Z. ir G. S. parodymai, su ja nesutinka bei dėsto pirmosios instancijos teismui pateiktus paaiškinimus dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, tai yra, jog jos nepadarė bei, kad E. S. inscenizavo nurodytą įvykį ir savo sveikatos sužalojimus. Pasak apeliantės, visame tame dalyvauja ir L. Z.. Plėtodama skundą apeliantė cituoja teismo motyvus, kuriais buvo atmesta jos keliama versija dėl nusikaltimo inscenizavimo (minėtą versiją patvirtinančių duomenų nebuvimas, kaltinamosios parodymų nenuoseklumas ir kt.) bei teigia, jog teismas taip iki galo ir nepašalino pagrįstos abejonės, kad įvykį E. S. inscenizavo. Apeliantė mano, kad toks nukentėjusiosios sumanymas kilo staiga, kai nuteistoji ją užklupo savo vyro (direktoriaus) darbo vietoje, kur ji neturėjo jokio teisinio ar kitokio pagrindo būti, ir kur ji, galimai, klastojo dokumentus (juos antspaudavo) ar, galimai, darė kitą neteisėtą veiką, nes byloje taip ir liko neatskleista kokiu tikslu ji buvo atvykusi į bendrovę ir ką ten veikė. Pasak apeliantės, ši abejonė turėjo būti vertinta jos naudai. Tačiau teismas, tinkamai neįvertinęs jos teiktų paaiškinimų dėl nukentėjusiosios ir liudytojų subjektyvumo, nepagristai besąlygiškai vadovavosi šių asmenų parodymais. Apeliantė taip pat tvirtina, kad sugretinus E. S. ir jos vyro G. S. parodymus, akivaizdu, kad prieštaravimai juose yra kategoriški ir esminiai ir tikrai negalėjo atsirasti dėl tariamo sąžiningo suklydimo, kurį nurodė nuosprendyje teismas. Teigia, kad G. S. kategoriškai nurodė, kad niekada nėra nukentėjusiosios prašęs vykti į ŽŪB „V.“, taip pat to neprašė ir įvykio dieną, tuo tarpu, teisme E. S. kategoriškai teigė, kad ji nurodytoje bendrovė lankosi tik tiek, kiek jai paveda jos vyras G. S., ir tik jo pavedimu ten lankėsi ir įvykio dieną. Pasak apeliantės, šis prieštaravimas, gretinant su jos teismui paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis bei, vadovaujantis BPK 301 str. 1 d. nuostata, patvirtina, kad E. S. parodymai nėra nuoseklūs, jie yra prieštaringi bei prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, be to, kad E. S. bendrovėje, galimai, atliko neteisėtus veiksmus, susijusius su dokumentais bei jų antspaudavimu. Nustačius, kad bent dalis nukentėjusiosios ar atitinkamo liudytojo parodymų yra neatitinkantys tikrovės, teismas iš esmės apskritai negali remtis jų visais parodymais, nebent juos patvirtina kiti įrodymai, kurių pagrįstumu teismas neturi pagrindo abejoti.

Be viso to, apeliantė cituoja BK 284 str. 1 d. numatytos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, kasacinio teismo jurisprudenciją šiuo klausimu bei tvirtina, jog jos paaiškinime nurodytos aplinkybės dėl tarp jos ir E. S. kilusio incidento kilimo priežasčių, net darant hipotetinę prielaidą, kad ji smurtą pavartojo, įrodo, kad jos veika pagal BK 284 str. 1 d. buvo kvalifikuota nepagrįstai ir jos veiksmus, nebent, būtų galima vertinti kaip sveikatos sutrikdymą iš asmeninių paskatų, kas pagal byloje užfiksuotą E. S. sveikatos sutrikdymo mastą, laikytina privataus kaltinimo byla. Šią išvadą nuteistoji daro todėl, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d., ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, ir, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tuo tarpu konkrečių asmeninių ar savanaudiškų motyvų dominavimas kaltininko veikoje gali rodyti, jog veika buvo nukreipta ne prieš visuomenės rimtį ar tvarką, bet prieš kitas įstatymo saugomas vertybes.

Taip pat apeliantė mano, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir dėl aiškiai per griežtos bausmės, kadangi buvo neteisingai įvertinti jos neteisėto veikimo motyvai, tikslai ir jos asmenybės pavojingumas. Ji yra neteista, ištekėjusi, gyvena tiktai su nepilnamete dukra E. R. ir augina viena šią nepilnametę dukrą, dirba, yra charakterizuojama tik teigiamai, aktyviai dalyvauja Lietuvos visuomeninėje ir politinėje veikloje, yra dėl to gavusi padėką ir iš Lietuvos Respublikos Prezidentės, jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ir aplinkybes, susijusias su jos elgesiu po šios veikos padarymo, o įpareigojimus ir draudimus bei baudžiamojo poveikio priemonę paskyrė nepagrįstai ir nemotyvuotai. Apeliantei nėra suprantama kokio tikslo yra siekiama uždraudžiant jai lankytis ŽŪB „V.“, kurios pajininkė ji yra, ir šis draudimas neteisėtai apribotų jos galimybę naudotis savo, kaip pajininkės, teisėmis bei vykdyti su pajaus turėjimu įstatymo nustatytas prievoles. Atsižvelgiant į tai, kad E. S. nėra šios bendrovės darbuotoja ir joje, kaip teigia ji pati, lankosi labai retai, kontaktas su ja minėtoje bendrovėje yra itin minimaliai tikėtinas. Be to, įpareigojimas neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pažeistų kartu su ja gyvenančios nepilnametės dukros interesus ir labai neigiamai paveiktų jos darbo funkcijų vykdymą bei darbines pajamas, ko pasėkoje ženkliai pablogėtų jos turtinė padėtis. Apeliantė mano, jog atsižvelgiant į tai, kad ji dirba ir gauna pastovias pajamas, tai bausmės tikslai ir paskirtis būtų pasiekti paskiriant baudą, parenkant jos dydį artimą sankcijoje nustatytam minimaliam dydžiui. Taip pat, įvertinus, jog jos atlikti veiksmai buvo tik susiklosčiusios situacijos padarinys, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra aiškiai nepagrįsta ir per griežta bei kuri, be kita ko, pažeistų ir kartu su ja gyvenančios nepilnametės dukros E. R. interesus.

Šalies argumentai

Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas dėl prieš tai nurodytais motyvais grindžiamo neteisingo įrodymų vertinimo, nepagrįstai nevertino pačios nukentėjusiosios priešingo teisei veikimo, kas sudaro pagrindą vertinti tai kaip aplinkybę, sudarančią pagrindą mažinti prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Apeliantė mano, kad atsižvelgiant skundo aplinkybes, jos turtinę padėtį bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 str. įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, teismų praktiką analogiškose bylose, pirmosios instancijos teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai ir nepagrįstai per didelė, todėl mažintina iki 100 Eur dydžio.

Be visų jau nurodytų aplinkybių apeliantė skunde itin daug dėmesio skiria byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui, procesiniuose įstatymuose nustatytoms įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėms bei tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, kas neleidžia skundžiamo nuosprendžio laikyti nei pagrįstu, nei teisėtu, o byloje esančių įrodymų viseto nepakanka paneigti nekaltumo prezumpcijos ir įrodyti, kad jos padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.

Šalies argumentai

Apeliantė mano, jog byloje nebuvo nustatyta nemažai labai svarbių aplinkybių (kas iškvietė policiją; nėra įrašo iš pagalbos skambučių centro 112, kad nustatyti, kokia buvo nurodyta priežastis policijos kvietimui; nebuvo apklausti atvykę į įvykį policijos pareigūnai, nėra aišku, kodėl nebuvo fiksuojamos aplinkybės įvykio vietoje – nenufotografuoti išpešti plaukai, sumuštos kūno vietos, o policijos pareigūnai išvyko nurodę, kad tai yra „buitinis konfliktas“) bei tikrinant faktines bylos aplinkybes nebuvo atlikta eilė veiksmų (neatlikti trasologiniai tyrimai, t.y. nukentėjusiojo drabužių arba kitų daiktų mechaninių pažeidimų tyrimai, nustatant jų padarymo būdą, grupinę įrankio priklausomybę, identifikuojant įrankį; neapklaustas ŽŪB „V.“ direktorius A. R.; nėra užfiksuotos vietos kur įvyko grumtynės, kur nukentėjusioji buvo pargriauta, o liudytojų ir pačios nukentėjusiosios parodymai dėl šių aplinkybių prieštaringi; ŽUB „V.“ sumontuotos vaizdo kameros, tačiau įrašai policijos pareigūnų nebuvo peržiūrėti; neišsamiai ir atmestinai atlikta nukentėjusiosios pateiktų daiktų – juodos rankinės ir telefono HTC apžiūra). Be viso to, pasak apeliantės, nebuvo įsigilinta į specialisto išvadą Nr. G 516/14 (05), kurioje nukentėjusioji, apeliantės vertinimu, medikams nurodo melagingus duomenis, jog „trumpai buvo be sąmonės, svaigo galva, pykino...), kadangi šių aplinkybių nepatvirtino nei vienas liudytojas, o VŠĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyriaus išraše fiksuota (52 b.l.), kad konsultuojama neurochirurgo nukentėjusioji jau teigia „...trauma buvo buityje, kuomet buvo sumušta, be sąmonės nebuvo“). O aplinkybė, jog nukentėjusioji su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą kreipėsi praėjus 11 dienų, po byloje fiksuoto įvykio datos, apeliantės vertinimu, pagrindžia jos teiginius apie įvykio inscenizavimą.

Be to apeliantė itin daug dėmesio skiria aplinkybėms, kurios, jos nuomone, nulėmė tai, jog buvo melagingai inscenizuotas minimas įvykis bei pradėta baudžiamoji byla, taip pat nukentėjusiosios E. S., liudytojų L. Z., E. Š., G. S. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų analizei bei teigia, jog minėtų asmenų parodymai yra melagingi.

Teismo posėdyje nuteistoji bei jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusios atstovas bei prokurorė – skundą atmesti.

Tenkinama dalis apeliacinio skundo.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka L. R. kaltei dėl jai inkriminuotos, BK 284 str. 1 d. numatytos, nusikalstamos veikos pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi darydamas šią išvadą, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta. Visgi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nors, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino L. R. kalta pagal BK 284 str. 1 d. bei paskyrė jai tinkamą, padarytos veikos bei asmens pavojingumo santykį atitinkančią bausmę, tačiau nepagrįstai, nesant tam įstatyminio pagrindo, paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72² str.), todėl skundžiamas nuosprendis yra keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Apeliantė skundu iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių – teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais bei kitiems byloje esantiems įrodymams prieštaraujančiais nukentėjusiosios bei melagingais liudytojų – L. Z., E. Š., R. Z. ir G. S. parodymais, tuo tarpu jos pačios parodymus bei keliamą versiją apie tai, kad nusikaltimas nukentėjusiosios buvo inscenizuotas, nepagrįstai atmetė, taip pat nesiėmė veiksmų siekiant nustatyti įvykio aplinkybes. Taigi apeliantė iš esmės savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jos dėstomu aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančiu išnagrinėtų duomenų visetu. Šie, pirmiau nurodyti, nuteistosios skundo argumentai visiškai nepagrįsti ir neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių. Be to, jie iš esmės nėra nauji, tai yra apeliantė skunde iš esmės kelia tuos pačius klausimus bei versijas, kaip ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir į kuriuos motyvuotai buvo atsakyta skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka, taip pat pažymi, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog nukentėjusioji E. S. patyrė tam tikrus sužalojimus – galvos smegenų sukrėtimą, žymę po buvusio plaukų išrovimo viršugalvyje, poodines kraujosruvas viršugalvio srityje, kairio kelio sąnario srityje, odos nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, kas kvalifikuojama nežymių sveikatos sutrikdymu. Tą patvirtina 2014-05-02 specialisto išvada Nr. G 516/14(05), kurioje taipogi nurodoma, jog sužalojimai buvo padaryti kietais bukais daiktais, galimai 2014 m. balandžio 1 d. (1 t., 52-53 b.l.). Pati nukentėjusioji E. S. tvirtina, jog minėtus sužalojimus ŽŪB „V.“ patalpose jai padarė nuteistoji L. R., ši savo kaltės nepripažįsta, nors neneigia turėjusi tarpusavio kontaktą su nukentėjusiąja – manydama, kad nukentėjusioji susilaužė koją, ją kėlė. Taigi, kaip matyti, esminis klausimas nagrinėjamu atveju yra tai, ar pirmiau nurodytus sužalojimus padarė nuteistoji.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje sprendimui dėl L. R. kaltės, padarius kaltinime jai inkriminuotą veiką, priimti esančių objektyvių duomenų pakanka. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, nukentėjusioji E. S. teismo posėdžio metu tvirtino, jog atvykusi į ŽŪB „V.“ pas buhalterę ir sutvarkiusi reikalus ji eidama į vadybininkės kabinetą savo daiktų išgirdo, kad „vadybininkės kabinete kyla sąmyšis“, įėjusi ten rado atvykusią L. R.. „Įėjusi į kabinetą pamatė, kad yra atvykusi L. R.. Paklausė, kas čia vyksta. Tuo tarpu L. R. jos taip pat klausė, - „o ką ji čia veikianti“. Atsakė, kad neprivalo aiškintis ką ji čia veikianti. L. Z. pamačiusi, kad bręsta konfliktas, išlėkė pakviesti pagalbos. <...> Tada L. R. griebė ją. Kaip tik tuo metu buvo bepasiimanti savo rankinuką, <...>. L. sudavė jai 2 – 3 kartus į krūtinę, į galvą, griebė už plaukų, pargriovė ant žemės, suėmusi už plaukų tempė iš kabineto per visą koridorių į kiemą“. Jos atbėgo gelbėti L. Z. ir E. Š., kurie atplėšė L. R.. L. R. jai sutrenkė galvą, išrovė kuokštą plaukų, sumušė kairį kelį, nubrozdino dešinį kelį. Tą pačią dieną kreipėsi į medikus, į ligoninės priėmimo skyrių, o 2014-04-02 kreipėsi į polikliniką. Konflikto metu kartu buvusi ir L. R. dukra E. R. (1 t. 144-147 b.l.). Tapačiai esmines įvykių aplinkybes nukentėjusioji aiškino ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 8, 17-18 b.l.). Jos duoti parodymai yra nuoseklūs bei, kaip minėta, juos patvirtina objektyvūs bylos duomenys – specialisto išvada. Taip pat ir byloje apklausti liudytojai, ŽŪB „V.“ darbuotojai, patvirtino (o kartu paneigė ir nuteistosios pateiktą įvykių versiją) nukentėjusiosios parodymus bei nurodytą įvykių eigą. Šie asmenys (L. Z. ir E. Š.) patvirtino, jog grįždami į kabinetą (po to, kai L. Z. pasikvietė E. Š. į pagalbą, nujausdama bręstantį konfliktą) išgirdo pagalbos šauksmą ir pamatė, kaip L. R., suėmusi E. S. už plaukų, ją tempia koridoriaus grindimis, jos plaukus L. R. buvo apsisukusi aplink ranką, o iš paskos ėjo mergaitė (1 t., 54-58, 59-63 b.l., 2 t. 147-150, 150-151 b.l.). Taip pat ir liudytojai R. Z., R. S., nors ir tiesiogiai įvykių nematė, tačiau patvirtino prieš tai aptartus parodymus – R. Z. parodžiusi, jog po konlikto pas ją atėjo E. S., kuri verkė, buvo purvinais drabužiais bei pasakojo, jog L. R. suėmusi ją už plaukų pešė, tempė ir mušė, taip pat ji matė kaip E. S. jos kabinete iššukavo kuokštą plaukų (1 t., 68-69 b.l., 2 t., 151-152 b.l.); G. S. parodė, jog atvykęs į bendrovę pamatė sumuštą žmoną, kurios būsena buvo “tragiška”, o apie tai kas nutiko papasakojo visi liudytojai, anot jo, žmona buvo užpulta, kadangi L. R. kelia pavydo scenas, išgalvodama kažkokius nebūtus dalykus apie jo žmonos ir R. santykius; žmona iki šiol jaučia psichologines pasekmes, pergyvena dėl išvaizdos, nes plaukai pilnai neataugo (1 t., 65 b.l., 2 t., 152-153 b.l.). Tiesa, apie konfliktišką apeliantės būdą bei keliamas problemas liudijo visi apklausti asmenys. Tuo tarpu apeliantės paaiškinimus bei keliamą versiją, kad nukentėjusioji ir apklausti liudytojai tarpusavyje susitarę inscenizavo nusikaltimą, patvirtinančių duomenų byloje nėra, jų nepateikė ir pati nuteistoji. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, inscenizacijos galimybė atmestina dar ir dėl to, kad kaltinamosios dukra E. R., kuri pagal liudytojų parodymus taip pat dalyvavo įvykyje, parodymų apie nagrinėjamus įvykius nedavė, pasiteisindama blogu oru (1 t., 73-74 b.l.), nors duodama parodymus turėjo galimybę atsakyti tik į jai pateiktus atskirus klausimus bei taip galimai paneigti jos mamai pareikštus kaltinimus. Pažymėtina ir tai, jog siekiant pašalinti abejones apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklausti liudytojai V. O. bei R. S., policijos pareigūnai pagal gautą pranešimą dėl įvykusio konflikto atvykę į ŽŪB „V.“. Minėti liudytojai davė analogiškus parodymus, tai yra, jog atvykę į įvykio vietą rado automobilyje sėdinčią moterį (nuteistąją L. R.), kita moteris buvo įmonės patalpose, ji nurodė, jog nuteistoji tampė ją už plaukų, ši moteris buvo susijaudinusi, verkė. Aplinkybių susijusių su nukentėjusiosios išvaizda, galimais sužalojimais, drabužių sugadinimų ir pan. liudytojai nurodyti negalėjo, kadangi neprisiminė. Taigi šie duomenys nei patvirtina nei paneigia nuteistosios versijos apie galimą įvykio inscenizavimą. Taip pat iš Bendrojo pagalbos centro patiektų duomenų bei pranešimo dėl įvykio (duomenys neskelbtini), stenogramos (2 t., 59-61 b.l.) matyti, jog paskambinęs asmuo, prisistatęs kaip bendrovės darbuotoja – vadybininkė, nurodė, jog „direktoriaus žmona užpuolė čia kito bendrasavininko žmoną, ir, žodžiu, sumušė ją, jai plaukų kuokštą išrovė“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, jog apeliantės versiją apie nukentėjusiosios neteisėtus, nusikalstamus veiksmus paneigia tai, kad šiuos duomenis nuteistoji galėjo nurodyti į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams ar kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą, tačiau ji jokių veiksmų neatliko, o minėtą versiją pateikė nagrinėjant bylą teisme. Visi kiti nuteistosios argumentai, kurie, beje, jau buvo aptarti skundžiamame nuosprendyje, vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas ir neturintys esminės įtakos gautų duomenų vertinimui. Be to didžioji dauguma jų (liudytojų tarpusavio santykiai, ankstesni teistumai, baustumai ir pan.) neturi jokio ryšio su nagrinėjamu įvykiu bei jo vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių pirmiau minėtus liudytojų parodymus reikėtų atmesti, jų nemato ir skundą nagrinėjanti kolegija. Tuo pačiu dar kartą pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji bendrovėje, kurioje vienas iš pagrindinių savininkų yra jos sutuoktinis, darė kokią nors neteisėtą veiką, siekė perimti bendrovės valdymą ir pan.

Atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog L. R. kaltę padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą patvirtina byloje surinkti, teismo ištirti ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, įvertinti įrodymai. Išteisinti apeliantę nėra jokio pagrindo.

Apeliantės vertinimu, net jei ir pripažinus, jog ji atliko kaltinime jai inkriminuotus veiksmus, veika turėtų būti kvalifikuojama pagal kilusius padarinius – sveikatos sutrikdymą (kas laikytina privataus kaltinimo byla), kadangi ją nulėmė asmeninės paskatos ir tai paneigia, jog veika buvo nukreipta prieš visuomenės rimtį ar tvarką. Šie teiginiai visiškai nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad minimi įvykiai vyko dienos metu, bendrovės darbo laiku, apeliantės smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją (smūgių nukentėjusiajai ir nukentėjusios tempimą grindimis suėmus ją už plaukų) stebėjo bendrovės darbuotojai, taigi buvo pažeistos įvykį mačiusių L. Z., E. Š. bei kitų asmenų teisės, sutrikdyta jų rimtis, kadangi dėl panaudoto smurto jiems buvo sukeltas stresas, buvo sutrikdyta normali bendrovės darbo diena, nes bendrovės darbuotojai nebedirbo, o pradėjo aptarinėti įvykį, be to, buvo iškviesti policijos pareigūnai. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, L. R. šioje baudžiamojoje byloje veikė dėl asmeninių paskatų (galimai vedama pavydo), tačiau asmeniniams santykiams aiškintis ji pasirinko būtent viešąją vietą ir ypač netinkamą būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nors tuo metu nukentėjusioji E. S. jokių pavojingų veiksmų kaltinamosios atžvilgiu neatliko ir jos neprovokavo, neteisėtai veikai jos neskatino. Taigi, pirmiau išdėstytų bylos aplinkybių visuma patvirtina, jog nuteistosios L. R. veiksmuose nustatyti ir įrodymais pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai. Apeliantės veiksmai skundžiamu teismo nuosprendžiu teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d.

Taip pat apeliantė mano, jog jai buvo paskirta per griežta bausmė, prašo ją pakeisti į baudą, parenkant jos dydį artimą sankcijoje nustatytam minimaliam dydžiui, o priėjus išvados, jog nėra pagrindo pakeisti jai paskirtos bausmės rūšies – panaikinti paskirtą draudimą laisvės apribojimo laikotarpiu lankytis ŽŪB „V.“, įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Skundo dalis dėl nuteistajai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšies pakeitimo nėra tenkinama, kadangi tam nėra jokio teisinio pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad parinkdamas L. R. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ši padarė nesunkų nusikaltimą, jis buvo nukreiptas į viešąją tvarką ir kito asmens sveikatą bei buvo padarytas nuteistajai veikiant tiesiogine tyčia, taip pat įvertino ir apeliantės asmenybę – neteista (1 t. 97 b.l.), bausta administracine tvarka (1 t., 94-96 b.l.), dirbanti (1 t., 100 b.l.), ištekėjusi, priklausomybių ligų ir psichikos sveikatos centro įskaitose neįrašyta (1 t., 105 b.l.), savivaldybėje, pagal gyvenamąją vietą, nusiskundimų dėl jos elgesio nėra gauta (1 t., 103 b.l.), ji charakterizuojama teigiamai (b.l. 162, 163). Taip pat teismas nenustatė nei apeliantės atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Be viso to, teismas įvertino ir apeliantės veikimo priežastis – pavydą, impulsyvų ir neadekvatų situacijai elgesį, tai, jog ir po veikos padarymo nuteistoji savo veiksmų nevertina kritiškai, priešingai – teigia, jog pati nukentėjusioji atliko neteisėtus veiksmus. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas apeliantei pagrįstai paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios trukmę nustatė mažesnę nei galimas šios bausmės vidurkis. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas bei baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, siekiant užtikrinti BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį: sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajai L. R. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., paskirta bausmė nelaikytina per griežta ar prieštaraujančia teisingumo principui, todėl keisti ją į švelnesnę bausmę nėra jokio objektyvaus pagrindo. Apeliantės teigimu teismas neteisingai įvertino jos neteisėto veikimo motyvus bei tikslus, kaip galima suprasti iš skundo, jog nukentėjusioji pati galimai darė nusikalstamą veiką, tačiau šiuos apeliantės teiginius patvirtinančių duomenų byloje nėra, o, kaip jau ir minėta pirmiau, L. R. kaltė įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiąją, demonstravus nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką yra neginčijamai įrodyta bei nuteistosios veiksmus nulėmusios priežastys skiriant bausmę pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos.

Taip pat konstatuotina, jog teismas ne tik teisingai parinko bausmės rūšį apeliantei, tačiau ir parinko tinkamus laisvės apribojimo bausmės elementus (BK 48 str. 4 d.) – uždraudė laisvės apribojimo laikotarpiu lankytis ŽŪB „V.“ bei įpareigojo ją neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Nuteistosios teigimu, ji yra ŽŪB „V.“ pajininkė bei skirtas draudimas neteisėtai apribotų jos galimybę naudotis savo, kaip pajininkės, teisėmis bei vykdyti su pajaus turėjimu įstatymo nustatytas prievoles. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų apeliantės nurodomas aplinkybes, susijusias su pajaus turėjimu minėtoje bendrovėje, o byloje nustatyti faktiniai duomenys leidžia spręsti apie minėto draudimo pagrįstumą. Pažymėtina ir tai, kad šis draudimas nėra absoliutus ir esant būtinumui, suderinus su bausmės vykdymą kontroliuojančia institucija, gali būti taikomos išimtys. Dėl skirto įpareigojimo išdirbti nustatytą valandų skaičių sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, apeliantė tvirtina, kad tai pažeis kartu su ja gyvenančios nepilnametės dukros interesus, paveiks jos darbo funkcijų vykdymą bei darbines pajamas. Teisėjų kolegijos vertinimu šie teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio bei nesudaro pagrindo keisti šį įpareigojimą. Tačiau pažymėtina, jog jei dėl objektyvių priežasčių nuteistasis negali įvykdyti jam nustatytų įpareigojimų, įstatymai numato galimybę atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskiriant BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (BK 48 str. 9 d.).

Visgi, pažymėtina, jog BK 72² str. numato, jog baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, asmenims skiriama, kuomet yra padaroma nusikalstama veika artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji E. S. būtų nuteistosios L. R. artimasis giminaitis ar šeimos narys, todėl, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta prieš asmenį, kuris nėra kaltininko šeimos narys ar artimasis giminaitis, teismo sprendimas paskirti L. R. minimą baudžiamojo poveikio priemonę yra neteisingas ir todėl naikinamas. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 str. 1 p.).

Be viso to, apeliantė nesutinka su priteisto civilio ieškinio dydžio bei mano, jog pirmosios instancijos teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti turėtų būti mažintina iki 100 Eur dydžio. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir priteisto civilinio ieškinio dalies teisingumu. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 str. 2 d., nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t.y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nukentėjusioji dėl jai padarytų sužalojimų (specialisto išvada buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas) patyrė tiek fizinių, tiek dvasinių kančių, pažeminimą bei kitų nepatogumų. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors fiziniai sužalojimai nesukėlė negrįžtamų pasekmių, tačiau nukentėjusioji dėl panaudoto fizinio smurto patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, o ypač didelį pažeminimą dėl jos atžvilgiu atliktų veiksmų kitų liudytojų akivaizdoje. Šis įvykis palietė ne tik ją pačią, bet ir jos sutuoktinį, kuris bendrovėje užima direktoriaus, kurio sutuoktinė yra kaltinamoji, pavaduotojo pareigas, todėl pažeminimas bendrovės darbuotojų, o ypač pavaldžių direktoriui ir jo pavaduotojui, akivaizdoje, savo pasekmėmis yra žymiai sunkesnis. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, nukentėjusiosios pareikštą 10000 Lt civilinį ieškinį tenkino iš dalies bei priteisė 4000 Lt (1158 Eur) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Kolegija konstatuoja, jog civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų, mažinti priteistos neturtinės žalos dydį iki apeliantės prašomo, nėra jokio pagrindo.

Pagal BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti <...> nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistosios skundą, kuris iš esmės yra atmetamas – tenkinama tik nedidelė skundo dalis dėl skirtos baudžiamojo poveikio priemonės, nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu buvo atstovaujama advokato, jos turėtos 300 Eur bylinėjimosi išlaidos (2 t., 51 b.l.) yra priteistinos iš nuteistosios L. R..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 48 str. 7 d., 67 str. 3 d., 72² str., L. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. R. 300 Eur nukentėjusiajai E. S. apeliacinės instancijos teisme patirtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Evaldas VanagasValdas MeidusArtūras Ridikas