Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Artūro Ridiko ir Prano Šimkaus,

dalyvaujant nukentėjusiajam, privačiam kaltintojui M. B. ir jo atstovei advokatei Kristinai Rutkauskienei, gynėjui Vytautui Kupcikevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo M. B. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. rugpjūčio 27 dieną internete, elektroniniu adresu (duomenys neskelbtini) portale patalpintame žurnalistės D. J. straipsnyje (duomenys neskelbtini). Šis straipsnis interneto portale (duomenys neskelbtini) Aktualu/Kriminalai buvo publikuotas (duomenys neskelbtini) val. Minėtame straipsnyje pateikiama tokia konstatuojamojo pobūdžio informacija: (duomenys neskelbtini) ir, aišku, policija žino, kad miestą kontroliuoja ne teisėsaugos organai, ne policija, ne prokuratūra, o mieste įsikūrusi jaunų vyrų banda – apie 30 asmenų. Jie yra gerai organizuoti, jų čiuptuvai visur: tiek savivaldybėje, tiek policijoje, tiek gamtos apsaugoje, tiek kitose rajono institucijose. Jie turi savo struktūrą, kaip „tulpiniai“, turi sodybą, kurioje vyksta tos vadinamos jų „strielkos“, turi savo kasą, iš kurios apmokami visokie draugelių „užsegimai“, pinigai skiriami policijai. Jie kontroliuoja visą (duomenys neskelbtini) miestą, pradedant narkotikais, žmonių prekyba, vagystėmis, baigiant (duomenys neskelbtini) siaubimu“. „Mano bėdos prasidėjo nuo to, kad pradėjęs medžioti savo žemėse, elgiausi garbingai ir sulaikiau brakonieriaujančius du jaunuolius, tos bandos vadeivas: tai yra T. ir B. Sulaikant pasipylė grasinimai susidoroti su manimi, kad sunaikins mano šeimos narius, verslą, mano ūkį...“. Toliau straipsnyje teigiama apie konkrečiai neįvardintus banditus, kurie, anot R. M., ginkluoti vaikšto po laukus, kad „Tie banditai jau net sako, gal taikykimės su M., nes per daug pinigų policijai mokam“.

Adresu (duomenys neskelbtini) žurnalisto P. G. straipsnyje: (duomenys neskelbtini) val. teigiama, kad ūkininkas R. M. reketo neapsikentęs atvirai prabilo apie (duomenys neskelbtini) smaugiančią gaują, kurios veikloje dalyvauja ir pedagogai-treneriai. R. M. pasakoja apie tariamą „(duomenys neskelbtini) smaugiančią gaują“, kurios vienas iš vadeivų tariamai yra M. B.. Straipsnyje (duomenys neskelbtini). Kaltinamasis straipsnyje teigia: <Gaujos viršūnėje yra ir vadinamieji kriminaliniai nusikaltėliai, ir banditai“>. <„Bet yra ir tokių, kurie laiko save pedagogais. Jie yra treneriai, treniruoja mūsų vaikus, dirba pedagoginį darbą. Ir įsivaizduokite, kokia padėtis – kokie jie treneriai? Jie ruošia savo „torpedas“, ruošia savo vartotojų kontingentą. Aš apskritai nesuprantu, kur žiūri tėvai ir kaip taip galima. Jie verbuoja, nužiūri vaikus – kurį galima užverbuoti, kuris iš prastesnės šeimos. Jiems reikia, kad atlikinėtų juodus darbelius, kaip man dabar, žmonai padangas badė...“. Ūkininko teigimu, kartais žmonės tiesiog nežino, kokie „specialistai“ treniruoja jų vaikus. „Štai tokie tie mūsų pedagogai. Tik nesuprantu, kodėl žmonės ten leidžia savo vaikus. Gal ne viską žino? Paskaitykite komentarus po straipsniais internete – yra visos pavardės surašytos. Jie turi pinigų. Jie turi daug pinigų. Jie turi savo teisininkus, jie viską tvarkosi per savo juristus. Todėl čia žūsta tie vaikinukai. Jeigu tu ne su jais, tai jie kaip skėriai – po 10 ar 15 – ant tavęs supuls, sušoks, sunaikins turtą. Žmonės ir taip prastai gyvena. Kaip jiems paskui atsitiesti? Ir bijo. Bijo už savo vaikus, už savo buitį, už savo turtą“. M. B. skunde nurodo, kad iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad R. M. jį kaltina neteisėtais veiksmais: grasinimu nužudyti jo sūnų, fiziškai susidoroti su pačiu R. M., jo šeima, jo verslu bei ūkiu, esant pakankamam pagrindui, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Tai yra tikrovės neatitinkantys duomenys (informacija), kurie jį žemina, akivaizdžiai gali pakirsti aplinkinių pasitikėjimą juo.

pripažinti R. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, ir jį nubausti šio straipsnio sankcijos ribose;

priteisti M. B. iš R. M. 10 000 (dešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti ir 121 000 (vieną šimtą dvidešimt vieną tūkstantį litų) Lt turtinei žalai atlyginti;

priteisti iš R. M., jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde M. B. pažymi, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Apelianto tvirtinimu, byloje pateikti įrodymai leidžia daryti išvadas, jog R. M. tyčia, viešame renginyje - susitikimo su aukštas pareigas užimančiais policijos pareigūnais metu, kuriame dalyvavo ir spaudos atstovai, norėdamas pažeminti jį, pakirsti visuomenės pasitikėjimą juo, pasinaudodamas (duomenys neskelbtini) miesto visuomenės pasipiktinimą sukėlusiu įvykių - jauno žmogaus nužudymu, paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kad (duomenys neskelbtini) miestą „kontroliuoja“ organizuota, turinti savo struktūrą, kasą, susirinkimų vietą (savo sodybą) apie trisdešimt asmenų grupė, kuri daro sunkius ir labai sunkius nusikaltimus: platina narkotikus, vykdo prekyba žmonėmis, vagystes ir net plėšimus kitoje valstybėje - (duomenys neskelbtini) Respublikoje, papirkinėja policijos pareigūnus ir kitų valstybinių organizacijų pareigūnus ir šio „bandos vadeivos tai yra T. ir B.“. Skundą pateikęs R. M. akcentavo, kad straipsnyje (duomenys neskelbtini) kalbėdamas apie neva (duomenys neskelbtini) esančią nusikaltėlių grupuotę, nurodė, kad „Gaujos viršūnėje yra ir vadinamieji kriminaliniai nusikaltėliai, ir banditai“<...> „Bet yra ir tokių, kurie laiko save pedagogais“ ir konstatuoja faktą, kad M. B. dirbantis futbolo treneriu, „ruošia savo „torpedas“, ruošia savo vartotojų kontingentą“ ,,verbuoja, nužiūri vaikus - kurį galima užverbuoti, kuris iš prastesnės šeimos. Jiems reikia, kad atlikinėtų juodus darbelius, kaip man dabar, žmonai padangas badė“, t. y. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog futbolo treneris vaikus ne futbolą moko žaisti, bet „verbuoja“ juos nusikaltimams daryti, kad būtent futbolo trenerio nurodymu, jo treniruojami vaikai, sugadino R. M. turtą, bei puldinėja kitus, neįvardintus asmenis, pripažindamas pirmosios instancijos teisme, jog kalbėjo būtent apie jį.

Teismo posėdyje nukentėjusysis M. B. ir jo atstovė advokatė Kristina Rutkauskienė prašė apeliacinė skundą patenkinti, o išteisintojo R. M. gynėjas advokatas Vytautas Kupcikevičius – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu R. M. išteisintas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad R. M. ne kartą kreipėsi į policijos pareigūnus dėl jo ir jo šeimos terorizavimo ir tokia situacija galėjo sukelti pagrįstą baimę dėl savo šeimos ir turto saugumo, R. M. veiksmuose nėra tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią, žeminančią informaciją, nes R. M. išsakė savo nuoskaudas, norėjo kad būtų tinkamai ištirtos nusikalstamos veikos, padarytos jo (R. M.) atžvilgiu, R. M. pateikė savo nuomonę ir negalėjo žinoti, kad jo pateikta nuomonė bus žurnalistų aprašyta bei patalpinta internete, nesiekė paskleisti savo nuomonę per visuomenės informavimo priemones ar spaudinyje, todėl konstatuota, jog R. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu R. M. atžvilgiu, o nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo M. B. skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

R. M. buvo kaltinamas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį už tai, kad per visuomenės informavimo priemonę paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie M. B.. Paskleista tikrovės neatitinkanti informacija žemino ir gali pakirsti aplinkinių pasitikėjimą M. B..

BK 154 straipsnyje nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje numatyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą.

Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. M. nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, kad R. M. apie M. B. paskleidė ne informaciją, o remdamasis jam žinomais tikrovėje egzistuojančiais faktais, išsakė savo nuomonę bei pateikė jam žinomų faktų vertinimą. Nuosprendyje yra nurodyti faktai, lėmę išteisintojo subjektyvią nuomonę apie M. B., o būtent: tarp R. M. ir M. B. prasidėjo konfliktas po to, kai R. M. sulaikė galimai (R. M. manymu) brakonieriaujančius M. B. ir A. T.; R. M. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl prasidėjusių grasinimų jo šeimos atžvilgiu ir turto niokojimo; dėl M. B. veiksmų R. M. į policijos pareigūnus kreipėsi keletą sykių; buvo pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas; R. M. ir jo turtas buvo saugomi keletą mėnesių. Daroma išvada, jog įtaką išteisintojo nuomonei turėjo jo turima informacija apie M. B. veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas savo išvadas, visiškai teisingai nuosprendyje nurodė, kad nagrinėjamų įvykių metu nukentėjusysis M. B. baudžiamojo byloje (teisminio proceso Nr. 1-54-1-00442-2012-6) buvo kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, jog 2012 m. rugsėjo 17 d., apie 00.30 val. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje grasino R. M. necenzūriniais žodžiais, grasino sudeginti R. M. ūkį, uždegti nukentėjusiųjų namus, grasino nužudyti R. M., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Akivaizdu, jog būtent šių faktų, o ne prasimanymų pagrindu R. M. pasisakė susitikime su policijos pareigūnais apie M. B., todėl negalima sutikti su apelianto skunde nurodomais teiginiais, jog R. M., paskleidė ne savo nuomonę, o tikrovės neatitinkančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją, priskirdamas jam konkrečius veiksmus bei pateikdamas juos kaip objektyviai egzistuojančius faktus ir duomenis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog R. M. išsakė savo nuomonę, remdamasis kai kuriais jam žinomais tikrovėje egzistuojančiais faktais ir pateikė jam žinomų faktų vertinimą. Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia apelianto nurodomos aplinkybės, jog R. M. konfliktuoja ne tik su juo (apeliantu), bet ir kitais asmenimis, jog policijos komisariate R. M. atžvilgiu buvo pradėta ikiteisminių tyrimų,

Šmeižimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. M. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos subjektyviosios pusės, t. y. nebuvo tyčios paskleisti apie M. B. žeminančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją. Tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra. Išteisintasis savo pasisakymais susitikimo su visuomene metu išdėstė susidariusią padėtį (duomenys neskelbtini) mieste, siekė atkreipti generalinio komisaro pavaduotojo dėmesį į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnų netinkamą pareigūnų atlikimą, tiriant nusikalstamas veikas. R. M. pirmosios instancijos teismui teigė, kad jokio interviu jis nedavė, išsakė savo pasipiktinimą policijos darbu. Minėjo M. B., T. pavardes, o po susitikimo su generalinio komisaro pavaduotoju buvo atnaujintos visos bylos, kurias tirti perėmė Panevėžio pareigūnai ir buvo iškelti kaltinimai M. B.. Teismas pagrįstai pripažino, kad nurodoma situacija R. M. galėjo sukelti nesaugumo jausmą bei pagrįstą baimę dėl savo šeimos ir turto, todėl sužinojęs, kad (duomenys neskelbtini) rengiamas visuomenės susitikimas su aukštu policijos pareigūnu, nuvyko į susitikimą ir išsakė susikaupusias nuoskaudas, tačiau tyčios viešinti savo nuomonės per visuomenės informavimo priemones neturėjo. Duomenų, kad R. M. pats būtų kvietęs žurnalistus ir prašęs imti iš jo interviu, byloje nėra. Juolab, liudytojas P. G. nurodė, kad dėl interviu su R. M. susitiko jo (P. G.) iniciatyva ir jokių konkrečių asmenų R. M. pavardžių neminėjo, išsakė savo nuomonę apie realiai egzistuojančius faktus. Bylos įrodymai neleidžia teigti, kad būtent R. M. internete, elektroniniu adresu: (duomenys neskelbtini) ir nelaimės, (duomenys neskelbtini) portale, patalpintame žurnalistės D. J. straipsnyje (duomenys neskelbtini) ūkininkas R. M.: „Man paskelbtas gaujos nuosprendis – mažojo sūnaus neliesti, o vyresnįjį „užversti“. Čia tuoj prasidės Garliavos įvykiai“ bei adresu (duomenys neskelbtini) žurnalisto P. G. straipsnyje: „(duomenys neskelbtini)“ paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis (informaciją), kuri žeidžia ir žemina M. B. bei gali pakirsti pasitikėjimą jo asmeniu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland ). Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti šią skundžiamo nuosprendžio dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir R. M. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Išteisintojo R. M. gynėjas advokatas Vytautas Kupcikevičius apeliacinės instancijos teismui pateikė kvitą 200 eurų sumai, kuriuos išteisintasis R. M. sumokėjo už teisinę pagalbą, ir prašė pinigus priteisti iš M. B.. Privataus kaltintojo M. B. atstovė advokatė Kristina Rutkauskienė taip pat pateikė pinigų priėmimo kvitą 200 eurų sumai ir prašė šiuos pinigus priteisti iš R. M..

BPK 105 straipsnio 6 dalyje yra numatyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Kadangi R. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas, o nukentėjusiojo, privataus kaltintojo M. B. skundas apeliacine tvarka atmestas, R. M. turėtos 200 eurų dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteistinos iš M. B.. Prašymas priteisti privataus kaltintojo turėtas proceso išlaidas iš išteisintojo negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti papildomai iš M.B. R. M. 200 EUR jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.