Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-03-21 · Civilinė byla Nr. 2A-130-553/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-21
Bylos Nr.
2A-130-553/2019
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01395-2017-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidija Tamošiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Aldona Tilindienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės statyba“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Vantolina“
Trečiasis asmuo
T. N.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-130-553/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01395-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.1.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės statyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės statyba“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vantolina“, bankrutavusiai uždarai akcinei bendrovei „Sisneta“, uždarajai akcinei bendrovei „Senoji perkėla“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo T. N..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl buhalterinės apskaitos sutarties pripažinimo negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 1 dalies ir 6.66 straipsnio pagrindu.

Šalies argumentai

2. Ieškovė UAB „Ukmergės statyba“ patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais: (1) 2013 m. vasario 8 d. Buhalterinių paslaugų teikimo sutartį, sudarytą tarp BUAB „Sisneta“ ir UAB „Senoji perkėla“ (toliau – Sutartis); (2) 2013 m. liepos 16 d. Susitarimą Nr. 1 ir 2014 m. vasario 14 d. Susitarimą Nr. 2, kuriais pakeista Sutartis; (3) taikyti restituciją ir įpareigoti UAB „Senoji perkėla“ grąžinti BUAB „Sisneta“ 15 176,10 Eur; (4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi BUAB „Sisneta“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Vantolina“. Ieškovė yra bendrovės kreditorė, kuriai susipažinus su bankroto administratorės pateikta ataskaita ir kitais dokumentais, paaiškėjo, kad buhalterines paslaugas bendrovei teikia UAB „Senoji perkėla“ Sutarties pagrindu. UAB „Senoji perkėla“ vadovauja T. N., kuri buvo ir bendrovės bankroto administratorės UAB „Vantolina“ įgaliotas asmuo. Už buhalterines paslaugas sumokėta 15 176,10 Eur, nors nuo 2014 m. gegužės 28 d. bendrovė yra likviduojama ir buhalterinės paslaugos nebereikalingos. Bendrovė, atstovaujama bankroto administratorės, sudarydama su UAB „Senoji perkėla“ Sutartį, elgėsi nesąžiningai, nes pirko paslaugas pati iš savęs (iš kontroliuojamo juridinio asmens), tokiu būdu didino administravimo išlaidas bei mažino kreditoriams išmokėtinų piniginių lėšų sumą. Sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes ją sudarant buvo pažeista pareiga elgtis sąžiningai CK 1.80 straipsnis, 6.4 straipsnis, 6.158 straipsnio 1 dalis), taip pat imperatyviai pažeista Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 10 straipsnio 2 dalis, dėl ko Sutartis ir 2013 m. liepos 16 d. Susitarimas Nr. 1 ir 2014 m. vasario 14 d. Susitarimas Nr. 2, kuriais buvo keičiama Sutartis, laikytini niekiniais ir negaliojančiais. Ieškovė nurodo, kad ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais ir CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu – bankroto administratorė Sutarties sudaryti neprivalėjo, ji buvo nesąžininga (CK 6.67 straipsnio 7 punktas), nes negalėjo nežinoti, kad jos įgaliotas asmuo vadovauja įmonei, iš kurios perkamos buhalterinės paslaugos, dėl ko tiek ieškovė, tiek kiti kreditoriai patyrė ir toliau patiria žalą. Pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, ieškovė prašo taikyti restituciją, įpareigojant UAB „Senoji perkėla“ grąžinti nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2017 m. gruodžio 31 d. už buhalterines paslaugas iš bendrovės gautą sumą – 15 176,10 Eur.

4. Atsakovės su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Sutartis sudaryta gavus teismo ir bendrovės kreditorių pritarimą. Bankroto administratorei pateikti bendrovės finansiniai dokumentai buvo netvarkingi ir reikalavo didelės apimties darbų atlikimo. Sutartis yra teisėta, atitinka kreditorių valią, nes administravimo išlaidų pagrįstumą, tinkamumą ir priimtinumą yra patvirtinęs kreditorių komitetas, jo nutarimai nebuvo skundžiami, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Sutartis pažeidžia bendrovės kreditorių interesus. Ieškovė neįrodė, kad Sutartis kreditoriams sukėlė žalą, jog dėl Sutarties sudarymo nepagrįstai padidėjo bendrovės administravimo sąmata, kad buhalterinės paslaugos įsigytos nepagrįstai ir vietoje jų turėjo būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, nes apie Sutartį jai buvo žinoma nuo 2015 m. kovo 23 d. Bendrovė „Sisneta“ Sutartį sudaryti turėjo, nes buvo būtina sutvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą. Atlikus buhalterinės apskaitos veiksmus, bankroto administratorė turėjo galimybę įvertinti bendrovės sandorių teisėtumą ir pareikšti reikalavimus, kuriuos patenkinus bendrovė gavo 205 478,70 Eur bei kito turto. Iš gautų lėšų patenkinti visi pirmos ir antros eilės bei dalis trečios eilės kreditorių reikalavimų. Sutartis kreditorių teisių nepažeidė, todėl nėra pagrindo pripažinti bendrovės nesąžininga. Sutartis nuo 2016 m. gegužės 31 d. nebevykdoma, tokiu būdu bendrovė papildomų išlaidų buhalterinėms paslaugoms įsigyti nepatyrė. Atsakovės nurodo, kad per visą Sutarties galiojimo laikotarpį bendrovė sumokėjo UAB „Senoji perkėla“ už paslaugų suteikimą 11 642,78 Eur, todėl ieškovė gali prašyti restitucijos tik šiai sumai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6. Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teismas nurodė, kad bankroto administratorius yra teismo paskirtas asmuo atlikti įmonės bankroto procedūras, kuris veikia pavedimo sutarties pagrindu ir vykdo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatytas funkcijas, todėl jis negali būti prilyginamas įmonės vadovui. Vertinant, ar Sutartis (bei vėlesni susitarimai) prieštarauja BAĮ 10 straipsnio 2 dalies reikalavimui neleisti ūkio subjekto vadovui tvarkyti apskaitos, teismas pripažino, kad šis įstatymo reikalavimas sietinas su įmonės vadovo pareigybe, kuriam draudžiama tvarkyti (tos pačios) įmonės apskaitą. Tačiau Sutartis sudaryta tarp bendrovės, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Vantolina“, ir UAB „Senoji perkėla“, kuriai vadovavo T. N., kartu būdama ir bankroto administratorės UAB „Vantolina“ įgaliotu asmeniu. Sutartimi susitarta, kad bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkys UAB „Senoji perkėla“, o ne T. N., todėl teismas vertino, kad ginčijami sandoriai neprieštarauja BAĮ 10 straipsnio 2 daliai. Ieškovė taip pat nurodė, kad sudarant Sutartį buvo pažeista pareiga elgtis sąžiningai (CK 6.4, 6.158 straipsniai), tačiau Sutartį sudariusios šalys nebuvo kreditorius ir skolininkas.

7. Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovė yra bendrovės kreditorė, todėl turi galiojančią reikalavimo teisę. Tačiau Sutarties sudarymas su buhalterines paslaugas teikiančia UAB „Senoji perkėla“, nepažeidė kreditorių teisių, nes šios paslaugos buvo numatytos jau teismui tvirtinant pirminę administravimo sąmatą ir jos neviršijo. Taip pat kreditorių komiteto posėdžiuose buvo tvirtinamos administravimo išlaidų sąmatos bei bankroto administratorės ataskaitos, šiais klausimais priimtų nutarimų kreditoriai neginčijo. Buhalterines paslaugas pagal Sutartį teikusiai UAB „Senoji perkėla“ sumokėtos lėšos neviršijo patvirtintų administravimo išlaidų tokioms paslaugoms pirkti, todėl ieškovė neįrodė, kad buvo pažeisti jos ir kitų kreditorių teisės ir interesai. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-265-407/2017 konstatuota, kad administratorė teisėtai pasirinko buhalterinės apskaitos paslaugas pirkti iš UAB „Senoji perkėla“, o kiekvieną mėnesį sumokėjusi po 231,70 Eur neviršijo kreditorių patvirtintos administravimo sąmatos. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatytos aplinkybės ne tik dėl tokio pobūdžio paslaugų teisėtumo (būtinumo), bet ir jų apmokėjimo pagrįstumo. Teismas sprendė, kad kreditorių interesų pažeidimo nėra, nes, pardavus bendrovės turtą, UAB „Senoji perkėla“ paslaugos tapo nereikalingos, pinigai atsakovei UAB „Senoji perkėla“ nėra mokami, bendrovės buhalterinę apskaitą tvarko administratorė. Teismas nustatė, kad ieškovė apie ginčijamą Sutartį turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2015 m. kovo 30 d., kada įvykdo kreditorių komiteto posėdis, tačiau ieškinį teismui dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia pateikė 2017 m. birželio 22 d., t. y. praleidusi 1 metų ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, bankroto administratorė UAB „Vantolina“ turėjo teisinę prievolę sudaryti ginčijamus sandorius, jų sudarymas atitiko atitinkamomis sąlygomis veikiančio subjekto elgesio standartą, o ieškovė neįrodė, kad Sutarties kaina neatitiko bankroto administravimo išlaidų sąmatos ir turėjo priežastinį ryšį su kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo proporcingumu. Tai, kad ginčijami sandoriai sudaryti bendrovės bankroto administratorės įgaliotam asmeniui T. N. vadovaujant buhalterines paslaugas teikiančiai įmonei UAB „Senoji perkėla“, teismo vertinimu, neleidžia preziumuoti sandorio šalių nesąžiningumo CK 6.67 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes bendrovė nėra UAB „Senoji perkėla“ skolininkė, bei nenustatyta, kad atsakovės sandorių sudarymo metu viena kitą kontroliuotų per akcininkus. Teismas pripažino, kad aplinkybės, jog buhalterinės apskaitos įmonei vadovavo T. N., kuri buvo ir bankroto administratorės įgaliotas asmuo, bei UAB „Vantolina“ akcininkas B. V. dirbo buhalterines paslaugas teikiančioje įmonėje, leidžia suabejoti sandorio šalių sąžiningumu, tačiau teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju šios aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti kaip akivaizdų sandorio šalių nesąžiningumą. Teismas, nenustatęs visų actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų, ieškovės reikalavimų dėl Sutarties ir jos papildomų susitarimų pripažinimo negaliojančiais netenkino bei klausimo dėl restitucijos nesprendė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Ieškovė (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, nesivadovavo teismų praktika, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

8.2. Sutartis ir jos pakeitimai pripažintini negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes Sutartį sudariusios šalys buvo nesąžiningos CK 6.67 straipsnio 7 punkto pagrindu, nesilaikyta CK 1.5 straipsnio nuostatų bei Sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms – BAĮ 10 straipsnio 2 daliai.

8.3. CK 6.67 straipsnis įtvirtina šalių nesąžiningumo principą bei pareigą šaliai įrodyti savo sąžiningumą. Dėl to, kai sandorį sudaro šalys, kurios laikytinos nesąžiningomis, sandoris pripažįstamas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Šiuo atveju skolininkė – bendrovė, ir ją valdanti bankroto administratorė laikomos vienu asmeniu (viena sandorio šalimi), todėl nagrinėjamu atveju taikoma CK 6.67 straipsnio 7 punkte numatyta nesąžiningumo prezumpcija.

8.4. Bankroto administratorė UAB „Vantolina“ realiai veikia kaip bendrovės vadovė, nes bendrovė kaip savarankiškas ūkio subjektas pati sandorių sudaryti negali, už ją sprendžia ir jos veiklai vadovauja bankroto administratorė. Tie atvejai, kai ūkio subjekto apskaitą tvarko kita įmonė, kuriai vadovauja tas pats vadovas, taip pat patenka į situaciją, kurią draudžia BAĮ 10 straipsnio 2 dalis.

8.5. Apeliantė turi teisėtą ir pagrįstą bei galiojančią reikalavimo teisę į bendrovę kaip skolininkę. Apeliantės teisių pažeidimą sąlygoja tai, kad sudarius Sutartį sumažėjo bendrovės lėšos, kurios galėjo būti skirtos atsiskaitymui su apeliante. Bankroto administratorė nepateikė duomenų, patvirtinančių buhalterinių paslaugų poreikį bei tam skirtų lėšų naudojimo pagrįstumą. Vien tai, kad kreditorių susirinkimas patvirtino sąmatą, dar nereiškia, kad nustatytą sumą protinga ir būtina išleisti, perkant atitinkamas paslaugas.

Šalies argumentai

8.6. Poreikio buhalterinių paslaugų pirkimui nebuvo, nes bendrovė nuo bankroto bylos iškėlimo ūkinės veiklos nevykdė, nuo 2014 m. gegužės 30 d. yra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama, todėl buhalterinės paslaugos tokiai bendrovei nebuvo reikalingos. Todėl Sutarties sudaryti šalys neprivalėjo.

8.7. Sutartis nenutraukta, ji yra galiojanti ir iki šiol šalims sukelia pasekmes. Byloje esantys bendrovės banko sąskaitų išrašai nepatvirtina, kad UAB „Senoji perkėla“ nėra mokamos jokios lėšos, nes išrašai pateikti selektyviai.

Šalies argumentai

8.8. Bendrovės vardu bankroto administratorė, sudarydama Sutartį su UAB „Senoji perkėla“, kuriai ir vadovauja, elgėsi nesąžiningai, nes pirko paslaugas pati iš savęs (iš kontroliuojamo juridinio asmens). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 28 d. įsiteisėjusiame sprendime civilinėje byloje Nr. B2-4513-560/2017 tokia situacija įvertinta kaip abejotina sąžiningumo aspektu.

8.9. Kreditorių pritarimo Sutarties sudarymui negauta, kreditoriams Sutartis nepateikta, taip pat kreditoriai nebuvo informuoti apie buhalterinių paslaugų įmonės atrinkimo kriterijus ir pan. Sutartis sudaryta prieš šaukiant kreditorių susirinkimą. Sutarties kainą nustatė UAB „Vantolina“ įgaliotas asmuo T. N..

8.10. Apeliantė ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie savo pažeistas teises sužinojo 2016 m. birželio 23 d., kai elektoriniu paštu gavo bankroto administratorės parengtus dokumentus 2016 m. birželio 30 d. kreditorių susirinkimui.

Atsiliepimas

9. Atsakovės atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Nėra pagrindo Sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnyje numatytu pagrindu, nes Sutartis BAĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostatoms neprieštarauja. UAB „Senoji perkėla“ nėra bendrovės vadovas, todėl Sutartis BAĮ nuostatų nepažeidžia. Be to, BAĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato galimybę ūkio subjekto buhalterinę apskaitą pagal buhalterinių paslaugų sutartį teikti kitai įmonei. Nepagrįstos apeliantės nurodomos aplinkybės dėl galimo atsakovių nesąžiningumo, buhalterinės apskaitos duomenų nepatikimumo.

9.2. Nėra pagrindo sutartį pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes neegzistuoja visos būtinos actio Pauliana sąlygos.

9.3. Apeliantė nepateikė įrodymų ar objektyvių duomenų apie kokius nors jos interesų pažeidimus. Sutartis apeliantės ar kitų kreditorių interesų nepažeidė, ji sudaryta ir vykdoma, remiantis bendrovės kreditorių komiteto nutarimais. Kreditorių komitetas savo nutarimais ne tik pritarė Sutarties sudarymui, bet ir nustatė buhalterinių paslaugų įsigijimo kainą bei patvirtino bankroto administratorės ataskaitas, kuriose buvo nurodomos buhalterinėms paslaugoms įsigyti panaudotų lėšų faktas ir dydis.

9.4. Bendrovė turėjo sudaryti Sutartį, nes buvo būtina sutvarkyti jos buhalterinę apskaitą. Apeliantė nepateikė duomenų, kad buhalterinės apskaitos paslaugos bendrovei nebuvo reikalingos. Sutartis ne tik nesukėlė žalos bendrovės kreditoriams, tačiau leido į bendrovę grąžinti turtą bei padengti kreditorių reikalavimus ženkliai didesne dalimi.

9.5. Sutarties sudarymo ir vykdymo tinkamumas bei teisėtumas patvirtintas teismų įsiteisėjusiais sprendimais. Apeliantė jau yra kėlusi klausimą dėl buhalterinės apskaitos įsigijimo kainos ir paslaugas teikiančios bendrovės, tačiau teismų sprendimais Sutartis bei buhalterinės apskaitos paslaugų įsigijimas iš UAB „Senoji perkėla“ pripažinti teisėtais.

9.6. Apeliantė neįrodė šalių nesąžiningumo. CK 6.67 straipsnis numato tik kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją, tačiau Sutartis kreditorių interesų nepažeidė, dėl ko atsakovių nesąžiningumas negali būti preziumuojamas, apeliantė privalo tai įrodyti.

9.7. 2016 m. gegužės 31 d. pardavus paskutinį BUAB „Sisneta“ turtą, Sutartis nebevykdoma, bendrovė papildomų išlaidų buhalterinėms paslaugoms įsigyti nepatyrė.

9.8. Apeliantė praleido ieškinio senaties terminą. Apeliantei apie Sutartį buvo žinoma ne vėliau kaip 2015 m. kovo 30 d., kai visiems bendrovės kreditoriams buvo pateikta tvirtinti bankroto administratoriaus ataskaita. Minėtoje ataskaitoje pateikiami duomenys apie bankrutuojančios bendrovės patirtas administravimo išlaidas, taip pat ir išlaidas buhalterinės apskaitos paslaugoms įsigyti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12. Byloje nustatyta, kad UAB „Senoji perkėla“ teikė bendrovei buhalterines paslaugas sudarytos Sutarties pagrindu. UAB „Senoji perkėla“ vadovauja T. N., kuri buvo ir bendrovės bankroto administratorės UAB „Vantolina“ įgaliotu asmeniu. Apeliantės teigimu, Sutartį sudariusios šalys buvo nesąžiningos, Sutartis prieštarauja imperatyvioms BAĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostatoms, be to, Sutarties bendrovė sudaryti neprivalėjo, o ją sudariusi, pažeidė apeliantės ir kitų kreditorių teises, todėl apeliantė prašo Sutartį ir jos pakeitimus pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir CK 6.66 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją – įpareigojant UAB „Senoji perkėla“ grąžinti bendrovei 15 176,10 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

13. Apeliantė skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, todėl nepagrįstai Sutarties ir jos pakeitimų nepripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindais. Dėl kiekvieno iš jų teisėjų kolegija pasisako žemiau.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu

14. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), tačiau imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

15. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015; 2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018). Taigi, sandoris dėl jo prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms pripažįstamas tik konstatavus normos imperatyvų pobūdį bei įrodžius, kad ginčijamas sandoris šį imperatyvą pažeidė.

16. Apeliantė reikalavimą Sutartį ir jos pakeitimus pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms grindžia sandorį sudariusių šalių nesąžiningumu bei Sutarties prieštaravimu imperatyviajai teisės normai – BAĮ 10 straipsnio 2 daliai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijami sandoriai neprieštarauja pastarajai normai, todėl nėra pagrindo juos pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Žemesnės instancijos teismas

17. BAĮ 10 straipsnio, reglamentuojančio apskaitos tvarkymą, 2 dalis numato, kad ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus šio straipsnio 5, 6 ir 9 dalyse nustatytus atvejus, kurie nagrinėjamu atveju netaikytini. Neabejotina, kad minėta norma yra imperatyvi, tačiau nagrinėjamu atveju jos pažeidimo konstatuoti nėra pagrindo.

18. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Ūkio subjekto apskaitą gali tvarkyti vyriausiasis buhalteris (buhalteris) bei pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo (BAĮ 10 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju Sutartimi juridinis asmuo UAB „Senoji perkėla“ įsipareigojo tvarkyti kito juridinio asmens BUAB „Sisneta“ buhalterinę apskaitą, t. y. bendrovės apskaitą tvarkė tokias paslaugas teikianti įmonė. Pažymėtina, kad bendrovės apskaitos nei jos vadovas, nei T. N. netvarkė, o buhalterinės apskaitos tvarkymui buvo sudaryta Sutartis su juridiniu asmeniu UAB „Senoji perkėla“. Taigi, apeliantė nepagrįstai tapatina patį juridinį asmenį su jo valdymo organu bei nepagrįstai teigia, kad BAĮ 10 straipsnio 2 dalis draudžia atvejus, kai ūkio subjekto apskaitą tvarko kita įmonė, vadovaujama to paties vadovo.

19. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad bendrovė ir UAB „Senoji perkėla“, sudarydamos Sutartį, nepažeidė BAĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostatų, taip pat šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti ir šalių nesąžiningumo. CK 6.67 straipsnis, reglamentuojantis sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją, taikytinas sprendžiant kreditorių interesų gynimo atvejus (actio Pauliana), todėl dėl jo taikymo pasisakytina žemiau. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Sutarties ir jos pakeitimų pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujančiais imperatyvioms teisės normoms nėra pagrindo (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Taip pat išaiškintina, kad asmenys, savo veiksmais (neveikimu) pažeidę BAĮ numatytus reikalavimus bei netinkamai vykdę savo pareigas, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu

20. Apeliantė Sutartį ir jos pakeitimus ginčija ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Apeliantės teigimu, sudarant Sutartį šalys elgėsi nesąžiningai, buhalterinės apskaitos paslaugos buvo perkamos iš susijusio asmens (iš savęs), tai didino bendrovės administravimo išlaidas bei mažino kreditoriams išmokėtinų piniginių lėšų sumą. Apeliantės vertinimu, Sutartimi pažeisti jos kaip bendrovės kreditorės interesai, dėl ko Sutartis ir jos pakeitimai pripažintini negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų, šio apeliantės reikalavimo netenkino.

21. Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.

23. Neginčijama apeliantės kaip kreditorės reikalavimo teisė į bendrovę (skolininkę), t. y. teisė pareikšti actio Pauliana ieškinį, tačiau kitų šio instituto sąlygų, numatytų šios nutarties 22 punkte, pirmosios instancijos teismas nenustatė, jų nustatyti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.

24. Apeliantė kreditorių teisių pažeidimą sieja su tuo, kad sudarius Sutartį sumažėjo bendrovės lėšos, kurios galėjo būti skirtos atsiskaitymui su kreditoriais, be kita ko, ir su apeliante. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutarties sudarymas nepažeidė kreditorių teisių, nes, visų pirma, bendrovės administratorius privalėjo užtikrinti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą arba sudarant sutartį su tokias paslaugas teikiančia įmone, arba šioms funkcijoms samdyti darbuotoją – buhalterę. Bet kokiu atveju, bankroto administratorius būtų patyręs išlaidų, susijusių su buhalterinės apskaitos tvarkymu. Antra, Sutartis sudaryta ir vykdoma, nepažeidžiant bendrovės kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimų, kreditorių komiteto nustatytų buhalterinių paslaugų įsigijimo kainos, be to, bendrovės kreditorių komitetas patvirtino bankroto administratoriaus ataskaitas, be kita ko, ir buhalterinės paslaugoms įsigyti panaudotų lėšų faktą ir dydį, Trečia, dėl tinkamai atliktos buhalterinės apskaitos bankroto administratorė teisme turėjo galimybę ginčyti bendrovės sudarytų sandorių teisėtumą, kas sąlygojo tai, kad bendrovei buvo priteista 205 478,70 Eur suma bei grąžintas jai priklausęs turtas. Dėl šių priežasčių visiškai padengti pirmos ir antros eilės bei iš dalies trečios eilės kreditorių reikalavimai. Ketvirta, kreditorių susirinkimas (komitetas) nekėlė klausimo ir/ar abejonių dėl buhalterinės apskaitos reikalingumo, įsigyjamų paslaugų poreikio bei kainos. Taip pat nebuvo inicijuojamas nei Sutarties pakeitimas, nei nutraukimas.

25. Sutiktina su atsakovėmis, kad Sutarties sudarymo ir vykdymo tinkamumas bei teisėtumas patvirtintas teismų įsiteisėjusiais sprendimais. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5333-467/2016 konstatuota, kad administratorius, laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. mokėdamas už tokio pobūdžio paslaugas po 231,70 Eur/mėn., neviršijo kreditorių patvirtintos administravimo sąmatos. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-265-407/2017 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo nutartį ir pritarė argumentui, kad administratorė, kiekvieną mėnesį pirkusi paslaugas už 231,70 Eur, neviršijo kreditorių patvirtintos administravimo sąmatos, bei nurodė, jog kreditoriams nenustačius tvarkos ir būdo, kaip turėtų būti pasirenkama buhalterines paslaugas teikianti įmonė, bankroto administratorė tinkamai ir teisėtai pasirinko buhalterinės apskaitos paslaugas pirkti iš UAB „Senoji perkėla“. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš esmės įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais yra nustatytos aplinkybės ne tik dėl tokio pobūdžio paslaugų teisėtumo (būtinumo), bet ir jų apmokėjimo pagrįstumo.

26. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija neturi pagrindo priešingai išvadai nei pirmosios instancijos teismo padarytajai – Sutartis bendrovės kreditorių, tarp jų ir apeliantės, teisių nepažeidė. Priešingai, buhalterinės apskaitos tinkamas tvarkymas sąlygojo bankroto administratorės inicijuotų teisminių procesų teigiamus rezultatus, sudariusius galimybę žymiai didesne dalimi padengti kreditorių finansinius reikalavimus.

27. Pirmiau išdėstyti argumentai iš esmės patvirtina, kad ir kita actio Pauliana būtina sąlyga – neprivalėjimas sudaryti ginčijamojo sandorio, nėra įrodyta. Privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015). Apeliantė nepagrįstai teigia, kad nebuvo poreikio buhalterinių paslaugų pirkimui. Pažymėtina, kad net ir bankrutuojančiai bendrovei buhalterinės apskaitos paslaugos yra reikalingos. Be to, Sutarties sudarymo reikalingumą patvirtino patys bendrovės kreditoriai, kurie buhalterinių paslaugų pirkimui skyrė tam tikrą administravimo išlaidų sumą. Neabejotina, kad bendrovės apskaitą tvarkyti gali tik specialias žinias turintis asmuo ar tokias paslaugas teikianti įmonė (BAĮ 10 straipsnio 1 dalis), todėl, siekiant tinkamai įvertinti bendrovės atliktas finansines operacijas, teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto administratorė Sutartį sudaryti privalėjo, juolab, kad tam pritarė ir bendrovės kreditorių susirinkimas (komitetas).

28. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Apeliantė šalių nesąžiningumą grindžia CK 6.67 straipsnio 7 dalies pagrindu, kuomet yra preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jei skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalies vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.). Tačiau ši norma nagrinėjamu atveju netaikytina, taip pat nėra pagrindo Sutarties šalių pripažinti nesąžiningomis, nes, visų pirma, pirmiau nurodytais argumentais nustatyta, kad Sutartis bendrovės kreditorių interesų nepažeidė, todėl atsakovių nesąžiningumas negali būti preziumuojamas. Antra, apeliantė neįrodė, kad Sutartį sudariusios šalys – bendrovė ir UAB „Senoji perkėla“ buvo nesąžiningos. Vien tai, kad T. N. buvo UAB „Senoji perkėla“ vadovė bei bendrovės bankroto administratorės UAB „Vantolina“ įgaliotu asmeniu, nesudaro pakankamo pagrindo šiuo atveju Sutarties šalis laikyti nesąžiningomis.

29. Viena iš actio Pauliana sąlygų yra siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Actio Pauliana pagrindu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminas, šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis).

30. Apeliantės teigimu, ji ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie savo pažeistas teises sužinojo 2016 m. birželio 23 d., kai elektroniniu paštu gavo bankroto administratorės parengtus dokumentus 2016 m. birželio 30 d. kreditorių susirinkimui. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apeliantė apie Sutartį turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2015 m. kovo 30 d., sprendė, kad apeliantė praleido ieškinio senaties terminą, nes ieškinį pateikė 2017 m. birželio 22 d.

31. Pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Iš bendrovės administratorės 2013 m. kovo 23 d. veiklos ataskaitos už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2015 m. kovo 23 d. vykstančiam 2015 m. kovo 30 d. kreditorių komiteto posėdžiui matyti, kad joje pateikti išsamūs duomenys apie administravimo išlaidų panaudojimą, be kita ko, ir išlaidas skirtas atsiskaitymui už buhalterines paslaugas, pridedant šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo ir atsakovių argumentais, kad apeliantei apie Sutarties su UAB „Senoji perkėla“ sudarymą turėjo būti žinoma ne vėliau kaip 2015 m. kovo 30 d., kuomet visiems bendrovės kreditoriams buvo pateikta bankroto administratorės ataskaita. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantė taip pat yra praleidusi ir vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti Sutartį CK 6.66 straipsnio pagrindu.

32. Atsižvelgiant į tai, CK 6.66 straipsnyje nurodytų būtinųjų actio Pauliana sąlygų visumos (šios nutarties 22 punktas) konstatuoti nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Sutarties ir jos pakeitimų nuginčijimas šiuo pagrindu negalimas.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

34. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

35. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Tačiau į patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą turi teisę atsakovės.

36. Atsakovė UAB „Vantolina“ pateikė prašymą priteisti 1 361,25 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme, pateikė šių išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus.

37. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis statistikos departamento pateikta informacija vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2017 m. ketvirtąjį ketvirtį (atsiliepimas į apeliacinį skundą surašytas 2018 m. antrąjį ketvirtį) sudarė 838,70 Eur. Taigi, atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija sumą, gautą pritaikius minėtą koeficientą. Todėl atsakovei UAB „Vantolina“ iš apeliantės priteistina 1 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 straipsniai, Rekomendacijos 8.11 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės statyba“ (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vantolina“ (duomenys neskelbtini) 1 150 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai Danguolė MartinavičienėEgidija TamošiūnienėAldona Tilindienė