- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-16
- Bylos Nr.
- e2A-114-569/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02984-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Vilija Valantienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“
- Atsakovas
- A. J., D. L.
- Kategorijos
- 2.6.10.1Civilinės atsakomybės samprata
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ ieškinį atsakovams A. J., D. L., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Osvalda“ pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų A. J. ir D. L. solidariai 3 500,00 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškovės reikalavimus tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo D. L. ieškovės UAB „Osvalda“ naudai 3 476,10 Eur transporto priemonės saugojimo išlaidų, 648,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovo D. L. 26,61 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai. Teismas taip pat nusprendė ieškovės ieškinio reikalavimų dalį atsakovui A. J. atmesti, priteisė iš ieškovės atsakovo A. J. naudai 1000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
3. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apskrities VPK pareigūno sprendimu, pradėjus ikiteisminį tyrimą, tą pačią dieną nutarta automobilį (duomenys neskelbtini) grąžinti savininkui A. J. su įpareigojimu jį saugoti tol, kol bus byla baigta nagrinėti teisme. Teismas sprendė, jog tokiu būdu dėl trečiojo asmens pareigūnų veiksmų susidarė prieštaringai vertinama situacija, kad už pavogto automobilio saugojimą buvo atsakingas tiek pats jo savininkas (atsakovas A. J.), tiek ieškovė UAB „Osvalda“ (iki teisių perėmimo – UAB „Automagija“), kuri, vykdydama sutartinius įsipareigojimus pagal sutartį, sudarytą su trečiuoju asmeniu Šiaulių apskrities VPK, perėmė ir iki 2021-04-27 saugojo automobilį (duomenys neskelbtini).
4. Teismas vertino, kad atsakovas A. J., nesutikdamas su ieškovės reikalavimu priteisti šias transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas solidariai su nusikaltimą įvykdžiusiu ir administracinį teisės pažeidimą padariusiu asmeniu ir iš jo, įrodė, kad jis negali būti atsakingas už susidariusias automobilio saugojimo išlaidas, esant ieškovės ir trečiojo asmens veiksmų priežastiniame ryšyje su tokių išlaidų susidarymu.
5. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovei neatsirado įstatyminė teisė reikalauti prievolės įvykdymo solidariai tiek iš transporto priemonės savininko, tiek iš neteisėto valdytojo. Teismas pažymėjo, jog, nors įstatymas ir numato ieškovės teisę reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo iš pasirinkto skolininko, t. y. tiek iš savininko ar teisėto valdytojo bendrai, tiek bet kurio iš jų skyrium, tačiau ši teisė negali būti suabsoliutinama.
6. Teismas vertino, kad jei atsakovui A. J. priklausantis automobilis nebūtų pavogtas arba po vagystės ar eismo įvykio vietoje po apžiūros faktiškai grąžintas savininkui, tinkamai derinant trečiojo asmens – Šiaulių apskrities VPK pareigūnams savo procesinius veiksmus, apskritai nebūtų susidariusi situacija dėl priverstinio automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Teismas vertino, kad iš neteisės (A. J. priklausančio automobilio neteisėto užvaldymo) negali atsirasti teisė reikalauti iš jo, kaip nukentėjusio asmens, atlyginti už neteisėtai užvaldyto automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
7. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad būtent atsakovo A. J. pasyvumas ir neveikimas sąlygojo tokių didelių automobilio saugojimo išlaidų susidarymą. Teismas pažymėjo, jog, nors trečiojo asmens Šiaulių AVPK atstovė G. K. ir nurodė, kad praktikoje leidimas atsiimti automobilį išduodamas esant aktyviems savininko veiksmams, be to patys tyrėjai irgi susisiekia su savininku dėl leidimo atsiimti automobilį išdavimo, tačiau šioje byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybes, jog su atsakovu A. J. buvo policijos pareigūnų susisiekta dėl automobilio atsiėmimo galimybės, nes oficialus leidimas išduotas tik pačiam A. J. atvykus pas atitinkamą policijos pareigūną, praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo (duomenys neskelbtini) įvykio.
8. Teismas pažymėjo, jog sutinka su ieškovės bei trečiojo asmens argumentais, kad atsakovui A. J. nuo 2018-01-10 jau buvo aiškiai žinoma apie jam priklausančio automobilio priverstinio saugojimo aplinkybes, tačiau jis dėl teisinių žinių trūkumų, nepatirties tokio pobūdžio santykiuose, negebėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių, patikėjęs, jog atsiimti savo automobilį gali tik susitaręs dėl jo saugojimo išlaidų atlyginimo su aikštelės savininku, t. y. pirmiausia su UAB „Automagija“, vėliau su UAB „Osvalda“.
9. Teismas sprendė, jog tai, kad automobilis nuo 2016 metų gegužės 5 d. iki 2021 metų balandžio 27 d. buvo saugojimo aikštelėje, lėmė ir pačios ieškovės, kaip UAB „Automagija“ teisių perėmėjos ir sudarytos su trečiuoju asmeniu sutarties šalies, nepateisinamas pasyvumas.
10. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra surinkta duomenų, kad per tuos metus, kai aptariama transporto priemonė buvo saugojama, ieškovė (iki teisių perėmimo – UAB „Automagija“), savalaikiai, t. y. kas 6 mėnesius, būtų oficialiai pasikreipusi dėl saugojimo tolesnio tikslingumo į trečiąjį asmenį, todėl vertino, kad ieškovei, kaip verslo subjektui, buvo naudinga nesinaudoti šia sutartimi įtvirtinta teise ir dėl tokio neveikimo ieškovė pati prisidėjo prie automobilio, priklausančio atsakovui A. J., saugojimo išlaidų didėjimo.
11. Teismas darė išvadą, jog atsakovas A. J. negali būti atsakingas už patirtas automobilio saugojimo išlaidas, kurios susidarė iš esmės dėl atsakovo D. L. įvykdytų neteisėtų veiksmų, be to, iš dalies sąlygotos pačiai ieškovei bei trečiajam asmeniui ne visai tinkamai koordinuojant savo veiksmus bei įgyvendinant sutartinius įsipareigojimus.
12. Teismas vertino, kad atsakovo D. L., kaip priverstinai nuvežtos ir saugotos transporto priemonės valdytojo, pareiga atlyginti transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas įtvirtinta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje, numatančioje transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę.
13. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pati pateikė rašytinius duomenis, jog trečiajam asmeniui Šiaulių apskrities VPK pagal 2020-06-17 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) kilo pareiga ieškovei UAB „Osvalda“ 23,90 Eur už automobilio (duomenys neskelbtini), saugojimo paslaugą už 22 kalendorines dienas, trečiojo asmens atstovė negalėjo tiksliai atsakyti, ar ši sąskaita apmokėta ir už kurį laikotarpį paskaičiuotos saugojimo paslaugos, todėl teismas sprendė, kad šia dalimi ieškovės reikalavimai gali būti patenkinti trečiojo asmens, todėl ši suma išskaičiuotina.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
14. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Osvalda” (toliau – ir apeliantė) prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą: priteisti apeliantei (ieškovei) UAB „Osvalda” iš atsakovų A. J. ir D. L. solidariai 3 476,10 Eur transporto priemonės saugojimo išlaidų; priteisti apeliantei (ieškovei) UAB „Osvalda” iš atsakovų A. J. ir D. L. solidariai 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti apeliantei iš atsakovų A. J. ir D. L. visas apeliantės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą nepagrįstai grindžia tuo, kad atsakovas A. J. nėra atsakingas už jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės saugojimą, kuri buvo priverstinai nuvežta ir saugoma dėl padarytos nusikalstamos veikos – jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės vagystės, už kurią atsakovas A. J. nėra atsakingas.
14.2. Ieškovė šioje byloje neprašo iš atsakovų priteisti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir/ar saugojimo išlaidų atlyginimo ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai apie vykusį ikiteisminį tyrimą, jame atliktų procesinių veiksmų neatitikimą administracinio teisės pažeidimo byloje atliktiems procesiniam veiksmams neturi jokios teisinės reikšmės.
Žemesnės instancijos teismas
14.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad transporto priemonės grąžinimas atsakovui A. J. užsitęsė dėl nekoordinuotų trečiojo asmens Šiaulių apskrities VPK veiksmų ir ieškovės pasyvumo, tačiau, ieškovės įsitikinimu, šie pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo teismui atsakovą A. J. visiškai atleisti nuo pareigos atlyginti bent dalį transporto priemonės saugojimo išlaidų, o pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai atleisti atsakovą A. J. nuo pareigos atlyginti dalį transporto priemonės saugojimo išlaidų prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai tokio pobūdžio bylose.
14.4. Atsakovui A. J. apie priverstinį jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės nuvežimą buvo žinoma jau nuo jos priverstinio nuvežimo – (duomenys neskelbtini) . Atsakovas A. J. nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jis iki 2018 m. sausio mėnesio (pranešimo iš saugotojo atstovo UAB „Turtuvos grupė” gavimo) būtų domėjęsis jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės buvimo vieta, būtų dėjęs bet kokias pastangas kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos ir tokiu savo neveikimu, sutinkamai su aukščiau cituota teismų praktika, prisiėmė riziką dėl transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimo.
14.5. Pirmosios instancijos teismo sprendimo 38 punkte nepagrįstai yra nurodoma, kad atsakovas A. J. dėl teisinių žinių trūkumų, nepatirties tokio pobūdžio santykiuose, negebėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių, kadangi atsakovo A. J. procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės bei pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina priešingai – jis 2018 m. sausio mėnesį kreipėsi į trečiąjį asmenį Šiaulių apskrities VPK dėl leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavimo, o vėliausiai nuo 2020 m. liepos mėnesio naudojosi kvalifikuota advokatų teisine pagalba.
Šalies argumentai
14.6. Ieškovė ieškiniu prašė iš atsakovų solidariai priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė – jų nepriteisė nei iš atsakovo A. J., nei iš atsakovo D. L., nors jo atžvilgiu ieškovės pareikšti materialūs reikalavimai yra iš esmės patenkinti.
Atsiliepimas
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. J. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės UAB „Osvalda“ atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Byloje nebuvo ginčo, kokiu pagrindu atsakovui priklausantis automobilis buvo priverstinai nuvežtas – tiek ieškovė, tiek atsakovas bei trečiasis asmuo sutiko su tuo, kad automobilis nuvežtas dėl atsakovo D. L. padaryto administracinio teisės pažeidimo, todėl atsakovui A. J. visiškai nesuprantami atrodo ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjama, jog automobilis nuvežtas ne dėl pradėto ikiteisminio tyrimo (automobilio vagystės), bet dėl administracinio teisės pažeidimo.
15.2. Apeliantės argumentai, jog neatsižvelgiant į tai, kad automobilio A. J. nevairavo pats, savo laisva valia jo neperdavė kitam teisėtam transporto priemonės valdytojui, taigi be jo leidimo ir žinios D. L. užvaldžius automobilį ir su juo padarius administracinį teisės pažeidimą, dėl kurio automobilis buvo nuvežtas į saugojimo aikštelę, - už tai susidariusias išlaidas vis tiek turi atlyginti nukentėjusysis A. J., atsakovo manymu, neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų. Taip pat neatitinka ir pačios apeliantės cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje nurodyta, kad sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes.
15.3. Automobiliui vis dar esant eismo įvykio vietoje, trečiojo asmens Šiaulių apskrities VPK pareigūnai jau žinojo, kad automobilis yra pavogtas, o A. J. yra jo savininkas ir nukentėjęs asmuo. Todėl kyla klausimas, kodėl buvo priimtas sprendimas automobilį priverstinai nuvežti į saugojimo aikštelę, taip leidžiant kilti visiškai nereikalingoms išlaidoms už jo saugojimą, o ne grąžinant teisėtam ir jokių pažeidimų nepadariusiam įvykio vietoje esančiam jo savininkui. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, jog atsakovas A. J. negali būti atsakingas už patirtas automobilio saugojimo išlaidas, kurios susidarė iš esmės dėl atsakovo D. L. įvykdytų neteisėtų veiksmų, be to, Šiaulių apskrities VPK pareigūnams tinkamai nederinant savo procesinių veiksmų.
15.4. Cituodama jau minėtą kasacinio teismo nutartį, ieškovė išskirtinai pabrėžia tik automobilio savininko ar valdytojo pareigas, tačiau eliminuoja pareigūnų ir saugotojo vaidmenį, sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas.
15.5. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kuriuos pripažįsta ir pati apeliantė, pirmąkart ieškovė (konkrečiai jos atstovė UAB „Turtuvos grupė“) į automobilio savininką A. J. kreipėsi tik 2018-01-10, išsiųsdama jam raginimą dėl skolos sumokėjimo. Atsakovui net kelis kartus atvykus į UAB „Automagija“ atsiimti automobilio, jam ne kartą buvo užtikrinta, kad automobilio saugojimo išlaidos bus išieškotos iš už vagystę kaltų asmenų, o tada automobilis grąžintas jo savininkui (pati ieškovė manė, kad už susidariusias saugojimo išlaidas atsakovas A. J. nėra atsakingas).
15.6. Teismas padarė visiškai teisingą ir pagrįstą galutinę išvadą, kad atsakovas A. J. negali būti atsakingas už patirtas automobilio saugojimo išlaidas, kurios susidarė iš esmės dėl atsakovo D. L. įvykdytų neteisėtų veiksmų, be to iš dalies sąlygotos pačiai ieškovei bei trečiajam asmeniui ne visai tinkamai koordinuojant savo veiksmus bei įgyvendinant sutartinius įsipareigojimus.
16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodo, kad iš dalies palaiko apeliacinio skundo argumentus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Kadangi transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta ir saugota dėl administracinio nusižengimo padarymo, tai ieškovė, kaip paslaugos teikėja, vadovaudamasi sutarties 4.1 punktu ir Saugaus eismo automobilių keliais 33 straipsnio 8 dalimi, turi teisę reikalauti išlaidų atlyginimo iš transporto priemonės savininko, valdytojo, įgalioto asmens ar asmens, dėl kurio neteisėtų veiksmų paslaugos teikėja patyrė išlaidas. Ieškovė pagrįstai siekia žalos atlyginimo iš D. L., kuris buvo pripažintas kaltu už padarytus administracinius pažeidimus, ir transporto priemonės savininko A. J..
16.2. Šiaulių apskrities VPK palaiko ieškovės argumentus, kad atsakovas A. J. negali būti visiškai atleistas nuo pareigos atlyginti dalį transporto priemonės saugojimo išlaidų. Apie priverstinį jam priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini), nuvežimą A. J. sužinojo iš karto, nes pats (duomenys neskelbtini) anksti ryte dalyvavo įvykio vietos apžiūroje ir automobilio nuvežime. Sutiktina su ieškovės argumentais, kad transporto priemonės savininko pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Tokie teisinių žinių nereikalaujantys vidutiniškai rūpestingo ir atsakingo žmogaus veiksmai būtų leidę išvengti nepamatuoto transporto priemonės saugojimo išlaidų didėjimo.
16.3. Nors ieškovė nurodo ženkliai sumažinusi iš atsakovų priteistinų dėl transporto priemonės saugojimo patirtų išlaidų sumą, tačiau situacija, kad policijos įstaigos iniciatyva priverstinai nuvežta transporto priemonė ieškovės aikštelėje buvo saugoma beveik 5 metus, dėl ko susidarė dešimt kartų didesnės saugojimo išlaidos nei saugomos transporto priemonės vertė, lėmė ir pačios ieškovės pasyvumas. Paslaugos teikėjas nerealizavo savo sutartinės teisės gauti informaciją ir nesikreipė į paslaugos gavėją Šiaulių apskrities VPK dėl informacijos apie tolesnę būtinybę saugoti ilgiau kaip 6 mėnesius saugomą minėtą transporto priemonę.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
18. Byloje kilo ginčas dėl priverstinai nuvežtos ir saugotos transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimo.
Faktinės bylos aplinkybės
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014-10-03 UAB „Automagija” ir Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sudarė Sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių pervežimo ir saugojimo paslaugų Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Automagija” įsipareigojo, įgaliotam Šiaulių AVPK policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą Sutartyje nurodytų savivaldybių teritorijose priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. 2019-01-14 Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Automagija” perleido UAB „Osvalda” reikalavimo teises į atlyginimą už automobilių priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2019-11-01 sutarčių su Šiaulių AVPK pagrindu ir į visas kitas su tuo susijusias teises.
20. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas D. L. (duomenys neskelbtini) apie 1 valandą nakties pavogė transporto priemonę (duomenys neskelbtini), priklausančią atsakovui A. J., o po to ja (duomenys neskelbtini) apie 2 val. 32 min. padarė administracinį teisės pažeidimą. Šiaulių apskrities VPK pareigūno sprendimu tos pačios dienos 7 valandą nutarta automobilį (duomenys neskelbtini) priverstinai nuvežti į atitinkamą saugojimo aikštelę ((duomenys neskelbtini) transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas – administracinė byla 13 b. l.). Šiaulių apskrities VPK pareigūno sprendimu, pradėjus ikiteisminį tyrimą, tą pačią dieną nutarta automobilį (duomenys neskelbtini) grąžinti savininkui A. J. su įpareigojimu jį saugoti tol, kol bus byla baigta nagrinėti teisme. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad priverstinai nuvežta transporto priemonė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) Šiaulių apylinkės teismo baudžiamuoju teismo įsakymu G. B. ir D. L. buvo pripažinti kaltais pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto, automobilio (duomenys neskelbtini), vagystės. 2016-08-16 leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išduotas D. L.. 2018-01-17 leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išduotas A. J.. 2021-04-27 transporto priemonės grąžinimo – perdavimo aktu transporto priemonė (duomenys neskelbtini) grąžinta A. J..
Dėl transporto priemonės savininko pareigos atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas
21. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą nepagrįstai grindžia tuo, kad atsakovas A. J. nėra atsakingas už jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės saugojimą, kuri buvo priverstinai nuvežta ir saugoma dėl padarytos nusikalstamos veikos – jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės vagystės, už kurią atsakovas A. J. nėra atsakingas. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismui skundžiamu sprendimu nusprendus, jog transporto priemonės grąžinimas atsakovui A. J. užsitęsė dėl nekoordinuotų trečiojo asmens Šiaulių apskrities VPK veiksmų ir ieškovės pasyvumo, nesudarė pagrindo teismui atsakovą A. J. visiškai atleisti nuo pareigos atlyginti bent dalį transporto priemonės saugojimo išlaidų, o sprendimas visiškai atleisti atsakovą A. J. nuo pareigos atlyginti dalį transporto priemonės saugojimo išlaidų prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai tokio pobūdžio bylose. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.
22. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto (duomenys neskelbtini) surašymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau tekste - SEAKĮ) 33 straipsnio 1 dalis nustatė, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis nustatė, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise (SEAKĮ 2 straipsnio 77 dalis). Transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę (SEAKĮ 2 straipsnio 83 dalis).
23. Solidari transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla iš SEAKĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, transporto priemonės savininkas, ilgą laiką nesidomėdamas sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiima riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veikla (Kelių eismo taisyklių 17 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar naudotojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009; 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-1075/2021).
25. Nagrinėjamu atveju byloje konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) priverstinai nuvežta atsakovui A. J. priklausanti transporto priemonė (duomenys neskelbtini), buvo atsakovo D. L. ir G. B. pavogta, atsakovui A. J. apie vagystę buvo pranešta jau po eismo įvykio. Dėl vagystės (duomenys neskelbtini) Šiaulių apylinkės teismo baudžiamuoju teismo įsakymu G. B. ir D. L. buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto, automobilio (duomenys neskelbtini), vagystės. Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas A. J. savo automobilio atsakovo D. L. padaryto administracinio teisės pažeidimo metu nevaldė ne dėl savo valios, o todėl, kad jis buvo pavogtas, t. y. automobilis buvo valdomas be jo savininko atsakovo A. J. žinios ir leidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra priežastis, pateisinanti tokį transporto priemonės nevaldymą ir pareiga atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę, negali kilti transporto priemonės savininkui – atsakovui A. J. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad (duomenys neskelbtini) sprendimas priverstinai nuvežti transporto priemonę priimtas, nes transporto priemonės vairuotojas (atsakovas D. L.) eismo įvykio metu apgadino kelio ženklą ir pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Iš byloje duotų šalių ir liudytojo paaiškinimų matyti, kad iki automobilį priverstinai nuvežant į saugojimo aikštelę, į eismo įvykio vietą tą patį rytą atvyko automobilio savininkas A. J.. (duomenys neskelbtini) buvo priimtas nutarimas pripažinti A. J. nukentėjusiuoju. Taigi, trečiojo asmens Šiaulių apskrities VPK pareigūnai jau žinojo, kad automobilis yra pavogtas, o A. J. yra jo savininkas. Šiuo atveju pritartina atsakovo A. J. argumentams, kad buvo galimybė priimti sprendimą automobilį priverstinai nuvežti ne į saugojimo aikštelę, o iš karto grąžinti teisėtam ir jokių pažeidimų nepadariusiam, įvykio vietoje esančiam jo savininkui, taip neleidžiant susidaryti visiškai nereikalingoms išlaidoms už jo saugojimą.
27. Iš bylos duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) Šiaulių apskrities VPK pareigūno sprendimu nutarta automobilį (duomenys neskelbtini) priverstinai nuvežti į atitinkamą saugojimo aikštelę ((duomenys neskelbtini) transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas). (duomenys neskelbtini) Šiaulių apskrities VPK pareigūno sprendimu, pradėjus ikiteisminį tyrimą, tą pačią dieną nutarta automobilį (duomenys neskelbtini), nutarta grąžinti savininkui A. J. su įpareigojimu jį saugoti tol, kol bus byla baigta nagrinėti teisme. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog tokiu būdu dėl trečiojo asmens pareigūnų veiksmų susidarė prieštaringai vertinama situacija, kad už pavogto automobilio saugojimą buvo atsakingas tiek pats jo savininkas (atsakovas A. J.), tiek ieškovė UAB „Osvalda“ (iki teisių perėmimo – UAB „Automagija“). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas A. J. buvo informuotas apie priimtą sprendimą ginčo automobilį grąžinti jam su įpareigojimu jį saugoti tol, kol bus byla baigta nagrinėti teisme. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas A. J., žinodamas, jog jo automobilis paimtas tyrimui, ir nežinodamas, kad yra toks nutarimas grąžinti automobilį jam saugoti, galėjo nežinoti bei nesuprasti, kad turi kur nors kreiptis dėl automobilio atsiėmimo.
28. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmąkart ieškovė į automobilio savininką - atsakovą A. J. - kreipėsi tik 2018-01-10, išsiųsdama jam raginimą dėl skolos sumokėjimo. Iš Šiaulių apskrities VPK 2018-01-17 atsakovas A. J. gavo leidimą atsiimti automobilį. Atsakovas teigia, kad gavęs leidimą nuvyko į aikštelę jo atsiimti, tačiau automobilį jam buvo kategoriškai atsisakyta grąžinti, motyvuojant tuo, kad nesumokėta už jo saugojimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti, kad jis, gavęs leidimą atsiimti automobilį, jo nenorėjo atsiimti ir su leidimu nesikreipė į ieškovą. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas A. J., tik sužinojęs, jog galima atsiimti automobilį, ėmėsi aktyvių veiksmų, kad automobilį atsiimtų. Pažymėtina, jog byloje trečiojo asmens Šiaulių AVPK atstovė patvirtino, kad praktikoje leidimas atsiimti automobilį išduodamas esant aktyviems savininko veiksmams.
29. Nepagrįstais vertintini apeliantės argumentai, kad ieškovė niekada neatsisakė atsakovui A. J. grąžinti saugomą jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, o atsakovas A. J. neįrodė, kad jis siekė atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę iš saugojimo aikštelės. Teisėjų kolegija pažymi, kad neįmanoma įrodyti neigiamų aplinkybių. Pagal bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Taip pat pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai paneigia šiuos apeliantės argumentus. Pavyzdžiui, 2021-03-04 Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato pirmojo veiklos skyriaus pranešime, adresuotame UAB „Osvalda“ ir atsakovui A. J., nurodyta skubiai sudaryti sąlygas teisėtam automobilio savininkui A. J. atsiimti transporto priemonę iš UAB „Osvalda“, o klausimas dėl apmokėjimo už transporto priemonės saugojimą bus sprendžiamas per Šiaulių AVPK valdymo organizavimo skyrių.
30. Įvertinusi bylos įrodymų visetą, teisėjų kolegija vertina, jog pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas A. J. negali būti atsakingas už patirtas automobilio saugojimo išlaidas, kurios susidarė iš esmės dėl atsakovo D. L. įvykdytų neteisėtų veiksmų, be to, tinkamai nederinant Šiaulių apskrities VPK pareigūnams savo procesinių veiksmų.
31. Apeliantė taip pat nurodo, kad ji ieškiniu prašė iš atsakovų solidariai priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė – jų nepriteisė nei iš atsakovo A. J., nei iš atsakovo D. L., nors jo atžvilgiu ieškovės pareikšti materialūs reikalavimai yra iš esmės patenkinti.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo teismo sprendimo 43 punkte pasisakė: „Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas D. L. privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovei iš atsakovo D. L. priteistinos ir prašomos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (3476,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“. Akivaizdu, kad teismas motyvuojamoje dalyje nusprendė priteisti iš atsakovo D. L. ieškovės prašomas 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje to nenurodė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas patikslinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimo rezoliucinę dalį, į ją įrašant skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje nutartas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas iš atsakovo D. L..
33. Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
34. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo, teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl, tenkindamas ieškinį iš dalies, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti arba naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Iš esmės skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, tik patikslinama rezoliucinė sprendimo dalis, į ją įrašant skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nutartas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas iš atsakovo D. L. nuo priteistos sumos (3476,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
36. Atsakovas A. J. prašo iš ieškovės priteisti jo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo advokatei 550,00 Eur sumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, paruošto dokumento turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir ne per didelės, todėl jos atsakovui A. J. priteistinos iš ieškovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Patikslinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą, nurodant: „Priteisti iš atsakovo D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės UAB „Osvalda“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3476,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“.
Priteisti iš ieškovės UAB „Osvalda“ atsakovo A. J. naudai 550,00 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.