- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-24
- Bylos Nr.
- I-2011-644/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01486-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- R. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. Ž. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 3300 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-7, 14).
Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime netinkamomis, orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas ankštoje 7 kv. m. karantino patalpoje. Vėliau pareiškėjas buvo laikomas 6-8 kv. m. kamerose, kuriose gyveno po 3-4 asmenis. Tvirtino, kad jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Kartu su pareiškėju kamerose buvo laikomi rūkantys asmenys, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti dūmais, nors pats nerūko. Tualetas nuo kameros atskirtas 1,35 m aukščio sienele ir nutolęs nuo stalo vos 1,5 m, dėl ko juo pasinaudojus kildavo konfliktai su kitais nuteistaisiais. Pasivaikščioti buvo leidžiama tik 1 valandą per parą, o praustis - vieną kartą per savaitę. Ventiliacija patalpose neveikė, buvo drėgna, tamsu, kaupėsi nemalonus kvapas. Patalpose neužtikrintas apšvietimas, natūrali šviesa į kamerą pateko silpnai. Dėl įrengtų grotų nebuvo galimybės išvalyti langų. Dirbtinis kamerų apšvietimas per stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą, o išjungti šviesos negalima, nes kamerose nėra jungiklių. Žiemą neužtikrinamas šilumos kiekis – temperatūra būdavo nuo 10-14 oC, o vasarą per karšta – iki 35 oC. Maisto kiekis ir kokybė neužtikrinama. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologinėmis kančiomis, sukrėtimu, baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir pan.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 26-36) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 112; Nr. 314; Nr. 387; Nr. 311. Tvirtino, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos reikmenims susidėti. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Laikomiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše ir tai atitinka galiojančias higienos normas, suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Vyrams muilas ir tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį. Pagal atliktus laboratorinius tyrimus, paros maisto energinė vertė atitinka nustatytus reikalavimus. Nuteistiesiems suteikiama galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programoje: sportuoti, dalyvauti religinio pobūdžio renginiuose, veikia biblioteka, organizuojami koncertai ir kt. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio. Prašė skundo netenkinti ir priteisti iš pareiškėjo 1,86 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime netinkamomis sąlygomis nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Lukiškių TI-K arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas R. Ž. ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d., buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose: 2015 m. birželio 2 d. – kameroje Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m., buvo laikomi 4 asmenys; nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2015 m. liepos 30 d. – kameroje Nr. 314, kurios plotas 7,58 kv. m., buvo laikomi 2-4 asmenys; nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. - kameroje Nr. 387, kurios plotas 29,44 kv. m., buvo laikomi 1-2 asmenys; nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. – kameroje Nr. 311, plotas 7,75 kv. m., laikomi 3-4 asmenys (b. l. 26-36). Teismas pažymi, kad atsakovo atstovo atsiliepime neteisingai nurodyta data (laiko intervalai iki 2014 m.) laikytina rašymo apsirikimo klaida, kuri neturi reikšmės teismo sprendimui.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis minėtais duomenimis nustatyta, kad kameroje Nr. 112 pareiškėjui teko 1,82 kv. m. ploto, kameroje Nr. 314 –nuo 3,79 iki 1,89 kv. m. ploto, kameroje Nr. 387 – nuo 29,44 iki 14,72 kv. m. ploto, kameroje Nr. 311 – nuo 2,58 iki 1,93 kv. m. ploto. Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui iš viso 56 paras buvo pažeista Įsakyme nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi jam minėtomis dienomis kamerose trūko nuo 1,82 iki 2,58 kv. m. ploto.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad didelę dalį kamerų ploto užėmė baldai. Teismas pažymi, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų užimamas plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, minėtos skundo aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju kameros ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.
Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 76:2010 14 punkte.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, darytina išvada, jog atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje skundo dalyje nenustatyta.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose tualetas buvo tik iš vienos pusės atskirtas sienele, dėl ko kilo nepatogumų.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas pertvara. Tačiau, teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, kameros sanitarinio mazgo atskyrimas tik sienele (neįrengiant durų) nėra tinkamas minėtų reikalavimų laikymasis, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo galimybės privačiai naudotis sanitariniu mazgu.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (HN 76:2010 11 p.). Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, o praustis – kartą per savaitę, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (b. l. 53-24, 65-67) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog patalpose buvo tamsu, drėgna, šalta, nebuvo tinkamo vėdinimo, kaupėsi nemalonus kvapas.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc. (HN 76:2010 26 punktas). Gyvenamosiose patalpose natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %, mažiausia dirbtinė apšvieta - 200 lx. (HN 76:2010 22 punktas).
Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad žiemą nebuvo užtikrinamas tinkamas šilumos kiekis, tačiau, bylos duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas birželio – rugpjūčio mėnesiais.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi natūralaus kamerų apšvietimo padidinimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, teismo vertinimu, higienos normos reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo nagrinėjamu atveju neturi būti taikomi.
Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, kas atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus (b. l. 43-44, 53-54, 57, 65-67). Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 25 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 112 oro temperatūra, santykinė drėgmė, apšvietimas, atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus (b. l. 43-44). Remiantis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimu aktu, dirbtinio apšvietimo parametrai kameroje Nr. 387 atitiko nustatytus reikalavimus – 278 lx. (b. l. 50-51). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 387 oro temperatūra, santykinė drėgmė, apšvietimas taip pat atitiko Lietuvos higienos normos reikalavimus (b. l. 43-44). Patikrinimo metu pelėsių kameroje nenustatyta. Pagal Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 16 d. patikrinimo aktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir apšvietimas kameroje Nr. 311 taip pat atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerų netinkamos temperatūros, apšvietimo, vėdinimo, drėgmės bei pelėsio vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmestini.
Pareiškėjas nurodė, kad maisto kiekis ir kokybė neužtikrinama. Tačiau, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K patalpose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K iš viso 56 paras kamerose neužtikrino pareiškėjui minimalios teisės aktais reglamentuotos 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normos (pareiškėjui trūko nuo 1,82 iki 2,58 kv. m. ploto) bei tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 3300 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologinėmis kančiomis, sukrėtimu, baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Iš Lukiškių TI-K pateikto medicinos išrašo ir pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 78, 79-92) matyti, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė.
Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (56 paras kamerų tipo patalpose trūko nuo 1,82 iki 2,58 kv. m. ploto), įvertinus tai, kad gyvenamojo ploto trūkumą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, taip pat konstatavus pažeidimus sanitariniame mazge (neužtikrintas privatumas), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Atsakovo atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo 1,86 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (b. l. 26-37). Nurodo, kad minėtas išlaidas patyrė rengiant medžiagą teismui (31 kopija). Atsakovo atstovas remiasi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kurioje numatyta, kad A4 formato kopijos parengimas kainuoja 0,06 Eur.
Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, šiuo atveju netaikytina (žr. pvz. LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo Lukiškių TI-K prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 41 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. Ž. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.