Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Albino Bielskio,

išteisintojo juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)‘ atstovui advokatui Mariui Endzinui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. S. gynėjo advokato Kęstučio Švirino apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

Juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) (dvi nusikalstamos veikos), 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Taip pat šiuo nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) bei, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nubaustas:

- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės įgijimo į 36 851,41 Lt vertės turtą apgaule) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės įgijimo apgaule į 33 252, 50 Lt ir turtinės prievolės šią pinigų sumą sumokėti į valstybės biudžetą panaikinimo) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (dėl netikrų dokumentų pagamino ir tikrų dokumentų suklastojimo bei jų panaudojimo, dėl ko buvo padaryta didelė žala UAB „(duomenys neskelbtini)“) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (dėl tikro dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo, dėl ko buvo padaryta didelė žala valstybės biudžetui) – 15 MGL (1875 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (dėl tikro dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo, dėl ko buvo padaryta didelė, 33 252, 50 Lt vertės, žala valstybės biudžetui) – 15 MGL (1875 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL (15 000 Lt) dydžio bauda.

Be to, A. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 95 straipsniu ir Lietuvos Respublikos BPK (toliau - BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) A. S. atžvilgiu nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės už šias nusikalstamas veikas senaties terminui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kaltinamas tuo, kad atstovaujamas generalinio direktoriaus A. S., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos naudai ir interesais, Alytaus mieste, 2003 m. gruodžio – 2004 m. sausio mėnesių laikotarpiu, veikdama vieninga tyčia, apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į 3051 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, o būtent:

A. S., veikdamas bendrininkų grupe su A. K. suburtos ir vadovaujamos organizuotos grupės nariais – A. K., R. A., A. Z., B. Š. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais tos pačios organizuotos grupės nariais, Alytaus mieste, 2003 m. gruodžio mėn. – 2004 m. sausio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę į 3051 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino turtinę prievolę šiuos pinigus (PVM) sumokėti į valstybė biudžetą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinta tokiais veiksmais padariusi nusikalstamą veiką numatytą, BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kaltinama ir tuo, kad atstovaujama generalinio direktoriaus A. S., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos naudai ir interesais, 2003 m. gruodžio – 2004 m. sausio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Alytaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinta tokiais veiksmais padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.

Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kaltinama tuo, kad atstovaujama generalinio direktoriaus A. S., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos naudai ir interesais, Alytaus mieste, 2004 m. kovo mėn. – 2004 m. balandžio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdama vieninga tyčia, apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės turtą - 36 851,41 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino didelės vertės turtinę prievolę šiuos pinigus (PVM) sumokėti į valstybė biudžetą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinta tokiais veiksmais padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kaltinama tuo, kad atstovaujama generalinio direktoriaus A. S., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos naudai ir interesais, 2004 m. kovo – 2004 m. balandžio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Alytaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo, padarydama didelės žalos valstybės biudžetui. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinta tokiais veiksmais padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje ( Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2006-02-10).

Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kaltinama tuo, kad atstovaujama generalinio direktoriaus A. S., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos naudai ir interesais, 2003 m. – 2005 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus ir Alytaus miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama vieninga tyčia, apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės turtą - 33 252,5 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų ir panaikino didelės vertės turtinę prievolę šiuos pinigus (pelno mokestį) sumokėti į valstybė biudžetą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinta tokiais veiksmais padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 182 straispsnio 2 dalyje.

Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kaltinama tuo, kad atstovaujama generalinio direktoriaus A. S., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos naudai ir interesais, 2003 m. gruodžio mėn. – 2005 m. gegužės mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Alytaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suklastojo tikrą dokumentą ir panaudojo suklastotus tikrus dokumentus, dėl ko buvo padaryta didelės žalos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinta tokiais veiksmais padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje ( Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2006-02-10).

Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kaltinama tuo, kad atstovaujama generalinio direktoriaus A. S., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos naudai ir interesais, 2003 m. – 2004 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Alytaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama vieninga tyčia, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinta tokiais veiksmais padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje.

A. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, 1994-03-04 registruotos Valstybės įmonės Registrų centro, Alytaus filiale, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Alytuje, generaliniu direktoriumi pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 241 581,4 Lt;

A. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su kitais grupės nariais ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais tos pačios bendrininkų grupės nariais, kurių atžvilgiu vyksta ikiteisminis tyrimas, Alytaus mieste, 2004 m. kovo mėn. – 2004 m. balandžio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės turtą - 36 851,41 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino didelės vertės turtinę prievolę šiuos pinigus (PVM) sumokėti į valstybė biudžetą;

A. S. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2006-02-10) nuteistas už tai, kad 2004 m. kovo mėnesio – 2004 m. balandžio mėnesių laikotarpiu veikdamas bendrininkų grupe su kitais bendrininkų grupės nariais, kurių atžvilgiu vyksta ikiteisminis tyrimas ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais to pačios bendrininkų grupės nariais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus ir Alytaus miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suklastojo tikrus, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo, dėl ko buvo padaryta didelės žalos;

Taip pat jis pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2006-02-10) nuteistas už tai, kad 2004 m. kovo – 2004 m. balandžio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Alytaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo, padarydamas didelės žalos valstybės biudžetui;

Taip pat A. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2003 m. – 2005 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus ir Alytaus miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su kitais grupės nariais, kurių atžvilgiu vyksta ikiteisminis tyrimas ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais tos pačios bendrininkų grupės nariais, veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės turtą - 33 252,5 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų ir panaikino didelės vertės turtinę prievolę šiuos pinigus (pelno mokestį) sumokėti į valstybė biudžetą;

Taip pat jis pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2006-02-10) nuteistas už tai, kad 2003 m. gruodžio mėn. – 2005 m. gegužės mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Alytaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suklastojo tikrą dokumentą ir panaudojo suklastotus tikrus dokumentus, dėl ko buvo padaryta didelės žalos.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde nesutinka su juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ išteisinimu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) (dvi nusikalstamos veikos), 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Pasak apelianto, teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nustatytos dvi juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei kilti būtinos sąlygos – BK specialiosios dalies straipsniuose, kuriuose numatytų nusikalstamų veikų padarymu buvo kaltinama UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra numatyta jurdinio asmens atsakomybė; bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad nusikalstamas veikas padaręs A. S. nusikaltimų darymo metu užėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus pareigas, - tai reiškia, kad jis turėjo teisę atstovauti juridinį asmenį, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Tačiau apeliantas nesutinka su ta apygardos teismo išvada, jog bylos duomenimis nenustatyta aplinkybė, kad A. S., darydamas nusikalstamas veikas, veikė juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai bei interesais. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog A. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 2 dalyje (trys nusiaklstamos veikos) ir nuosprendyje nurodė, kad jeigu A. S. nebūtų padaręs nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, t.y. nebūtų pasisavinęs jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, turtą, tuomet juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ patraukimas baudžiamojon atsakomybėn būtų teisėtas ir pagrįstas, nes būtų galima teigti, kad savo nusikalstamais veiksmais A. S. siekė materialinės ar kitokios naudos juridiniam asmeniui arba veikė jo interesais. Tačiau apelianto teigimu, A. S., būdamas įmonės vadovas bei tyčia darydamas nusikaltimus, be jokios abejonės suvokė, kad tokie jo veiksmai neišvengiamai prives prie mokesčių įmonei sumažėjimo bei žalos valstybei atsiradimo. Siekdamas asmeninės naudos jis suvokė ir pirmiau minėtas aplinkybes, bei toks rezultatas jį neabejotinai tenkino. Todėl prokuroras daro išvadą, kad A. S. tyčia buvo nukreipta ne tik į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto pasisavinimą, bet ir į siekį padėti juridiniam asmeniui išvengti PVM ir pelno mokesčių mokėjimo. Tai reiškia, kad A. S. savo nusikalstamais veiksmais siekė ne tik asmeninės naudos, bet ir turtinės naudos juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtąsias bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskirti 500 MGL (65 000 Lt) dydžio baudą.

A. S. pripažinti kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir nubausti 15 MGL (1875 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis skundžiamu nuosprendžiu už kitas nusikalstamas veikas, ir A. S. paskirti galutinę bausmę – 130 MGL (16 900 Lt) dydžio baudą;

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš A. S. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 241 581,4 Lt.

Juridinio asmens atstovas teigia, jog A. S. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai. Atsikirtime teigiama, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad buvo atliekamas tyrimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų vaidmens atliekant kaltinamaje akte nurodytas veikas. Analizuojant kaltinamaje akte išdėstytą prokuroro poziciją dėl A. S. inkriminuoto BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo faktinių aplinkybių ir apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, matyti, kad kaltinamaje akte buvo nurodyta visiškai priešinga pozicija, nei apeliaciniame skunde. Akivaizdu, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokuroras siekė įrodyti, kad A. S. ne per kitus asmenis, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, o pats savarankiškai apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriją. Pasak juridinio asmens atstovo, A. S., suorganizuodamas realiai įvykusių finansinių operacijų įtraukimą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nepažeidė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, priešingai – tinkamai jas vykdė. Be to, bylos duomenimis nenustatytas ir kitas BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo objektyvusis požymis – nusikalstami padariniai, atsiradę dėl neva nusikalstamų A. S. veiksmų. Šioje byloje specialistei pateiktoje užduotyje atlikti objektų tyrimą bei pateikti specialisto išvadą nebuvo nurodyta ištirti ir įvertinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, įsipareigojimus, nuosavą kapitalą. Taip pat užduotyje nebuvo nurodytas klausimas specialistui, ar galima nustatyti tikrąją UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2003 – 2004 m. veiklą, jos ūkinę, komercinę, finansinę būklę ir jos rezultatus bei įvertinti turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą. Tai, atstovo nuomone, reiškia, kad byloje nebuvo atliktas tyrimas dėl BK 222 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties elementų. Tuo tarpu specialistės paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, negali būti pripažįstami įrodymais, kadangi jie duoti neatlikus išsamaus tyrimo. Teisiamajame posėdyje apklausta auditorė V. M. paneigė specialistės duotus paaiškinimus ir nurodė, jog net išėmus iš apskaitos tariamai suklastotą tam tikrą PVM sąskaitą-faktūrą, galimybė nustatyti įmonės balansą, įsipareigojimų dydį, turtą neabejotinai išlieka. Be to, iš specialistės paaiškinimų, duotų ikiteisminiame tyrime bei iš kaltinamojo akto formuluotės neaišku, kuria konkrečia dalimi ir kokių aplinkybių negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje. Juridinio asmens atstovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip teisiamjame posėdyje pripažino pati specialistė J. Liegienė, ji apskaitos ar finansų srities kvalifikacijos neturi, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar ji kompetetinga ištirti jai pateiktą medžiagą ir duoti specialisto išvadą.

Juridinio asmens atstovas teigia, kad prokuroro apeliacinio skundo argumentai, susiję su prašymu panaikinti nuosprendžio dalį dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ išteisinimo, yra nepagrįsti. Atsikirtime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog visi A. S. veiksmai savo esme yra sietini tarpusavyje – tiek pinigų pasisavinimas, tiek sukčiavimas mokesčių srityje, tiek dokumentų klastojimas iš esmės yra vienos ir tos pačios apgaulės elementai. Atsižvelgiant į tai, visiškai logiška pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. atlikdamas jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai neveikė, kadangi nuteistojo A. S. neteisėtais veiksmais padaryta žala įmonei buvo gerokai didesnė, nei gauta nauda. Apeliaciniame skunde ir prokuroras pripažįsta, kad A. S. motyvai atliekant BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, buvo savo paties nusikaltimo slėpimas.

Juridinio asmens atstovas pažymi, kad net apeliacinės instancijos teismui sutikus su prokuroro apeliacinio skundo argumentais šioje dalyje, pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip juridiniam asmeniui bylos medžiagoje nėra. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurias LR Konstitucinis teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime yra suformulavęs kaip būtinas prielaidas juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei taikyti. Be to, nenustatytas ir juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltės turinys padarant jam ikiteisminiame tyrime inkriminuotas nusikalstamas veikas – kaltinamajame akte nepagrįstai nurodoma, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikė vieninga tyčia su A. S.. Iš A. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ inkriminuotų nusikalstamų veikų akivaizdu, kad jų interesai ne tik nesutapo, bet ir buvo visiškai priešingi. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla buvo tvarkoma remiantis teisės aktų reikalavimais, buvo įdiegtos buhalterinės apskaitos skaidrumą, darbuotojų ir generalinio direktoriaus veiklos kontrolę užtikrinančios priemonės.

Gynėjas, nesutikdamas su A. S. nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nurodo, jog nei ikiteisminiame tyrime, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytos aplinkybės, patvirtinančios faktą, kad A. S. savo žinioje turėjo pinigus, nuosprendyje nurodytus kaip pasisavintus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tuo tarpu kaltininko nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 183 straipsnį, būtina nustatyti, jog asmuo nuo pat pradžių siekė užvaldyti svetimą turtą, t.y. paversti jį savu. Be to, pasak apelianto, A. S. nėra gavęs pinigų, nurodytų nuosprendyje minimose sąskaitose-faktūrose. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys duomenys – liudytojų V. R., E. M. parodymai, Operatyvinių veiksmų pagrindu gauti duomenys bei paties nuteistojo A. S. parodymai. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojai E. M. kitoje byloje yra pareikšti įtarimai, susiję su šioje byloje minimomis aplinkybėmis. Todėl šios liudytojos parodymais teismas turėjo remtis tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Tą aplinkybę, jog A. S. nepasisavino svetimo turto, patvirtina ir tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nereiškė civilinio ieškinio nei nuteistajam, nei kokiam nors kitam asmeniui dėl UAB „B.“ išrašytose sąskaitose-faktūrose nurodytų piniginių sumų priteisimo. Tai, gynėjo teigimu, reiškia, kad juridinio asmens nuomone pinigai buvo panaudoti išimtinai įmonės reikmėms. Pasak apelianto, byloje liko nenustatytas ir A. S. pasisavintų pinigų panaudojimo faktas, nors, anot gynėjo, būtent pinigų panaudojimas tiesiogiai atspindi asmens psichinį santykį su veika – jei asmuo pasisavintus pinigus panaudoja išimtinai įmonės reikmėms, nėra pagrindo teigti, kad pinigus pasisavinęs asmuo veikė tiesiogine tyčia svetimą turtą paversdamas savu. Byloje surinkti duomenys nepatvirtina ir tos palinkybės, kad po BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo A. S. asmeninis turtas padidėjo ta pinigų sumą, kuri neva buvo pasisavinta iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, nei ikiteisminiame tyrime, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta konkreti pinigų suma, kurią gavo A. S. iš E. M., nors ši aplinkybė, gynėjo teigimu, yra esminė kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Skunde teigiama, kad A. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už 241 581, 4 Lt vertės turto pasisavinimą. Nuteistajam taip pat inkriminuota BK 182 straipsnio 2 dalis dėl 36 851, 41 Lt vertės turtinės prievolės (PVM) išvengimo. Ši PVM suma turėjo būti sumokėta iš minėtų 241 581, 4 Lt. Todėl apeliantas daro išvadą, kad 36 851, 41 Lt priklauso ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet kaip gautina mokestinė suma valstybei, ir ją UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau yra sumokėjusi į valstybės biudžetą. Todėl ši suma negalėjo būti pasisavinta iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes ji šiai įmonei nepriklausė. Tai, gynėjo nuomone, reiškia, kad A. S. už tą pačią nusikalstamą veiką buvo nuteistas du kartus – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už išvengimą sumokėti 36 851,41 Lt PVM bei už 241 581,4 Lt vertės svetimo turto pasisavinimą, į kurį įeina ta pati PVM suma.

Skunde pažymima, kad A. S. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) už tai, kad apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės (36 851, 41 Lt) valstybei priklausantį turtą bei už tai, kad apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės (33 252,5 Lt) svetimą turtą ir panaikino teisinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą. Nuosprendį priėmęs teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ūkinės operacijos, nurodytos sąskaitose-faktūrose, realiai nebuvo atliktos. Teismas neištyrė ir neįvertino byloje esančių duomenų apie pačius sandorius, kurie neabejotinai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai pirko statybos darbus ir nuomojosi statybinę techniką. Nuteistojo A. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų parodymais nustatyta, kad UAB “(duomenys neskelbtini)“ pati neturėjo pakankamai darbuotojų ir technikos statybos darbams atlikti. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės tinkamai neištyrė ir neįvertino. Vien ta aplinkybė, kad PVM sąskaitose-faktūrose nurodyti darbai galėjo būti atlikti ne per įmonę, nurodytą sąskaitose-faktūrose, nėra pagrindo teigti, kad tokios operacijos iš viso neįvyko. Gynėjo nuomone, ši aplinkybė būtent ir patvirtina, jog statybos darbus atliko ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o tretieji asmenys, kuriems buvo mokama iš UAB „(duomenys neskelbtini)‘ lėšų. Teismas, vertindamas šią aplinkybę, nepagrįstai nesirėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ statytų objektų užsakovų atstovų bei kitų asmenų, dirbusių statomuose objektuose (liudytojų S. S., A. K., V. B., D. R., A. V., M. N., B. A., E. P., G. K. ir kitų) parodymais, iš kurių matyti, kad statomuose objektuose dirbo ne vien UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, bet ir kitų juridinių asmenų darbuotojai, iš kurių buvo nuomojama technika ir kurie atliko statybos darbus. Taigi, akivaizdu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo apmokėti tretiesiems asmenims už atliktus darbus ir nuomotą techniką. Pagal formuojamą teismų praktiką, nustačius, kad sąnaudos buvo realiai patirtos ir jos skirtos ūkio subjekto veiklai, jas galima įtraukti į bendrovės sąnaudas. Todėl, gynėjo teigimu, A. S. pagrįstai į UAB „(duomenys neskelbtini)‘ sąnaudas įtraukė pinigų sumas, sumokėtas tretiesiems asmenims už atliktus darbus ir išnuomotą techniką. Apelianto teigimu, byloje liko nepaneigta ir ta aplinkybė, kad nuteistojo A. S. bendravimas su liudytoja E. M. apsiribojo tik subrangovų suradimu, dėl ko A. S. ir kreipėsi į bendrovę oficialiai aptarnaujančio Parex banko atstovę. Nuosprendį priėmęs teismas visiškai nepagrįstai konstatavo subjektyviojo požymio – tyčios buvimą A. S. veiksmuose, nurodydamas, jog A. S. suvokė, kad UAB „B.“ nemoka į valstybės biudžetą jai pagal byloje nurodytas PVM sąskaitas-faktūras pervestų PVM sumų. Pasak gynėjo, nuteistasis šios aplinkybės nežinojo ir negalėjo žinoti. Byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių tą aplinkybę, kad nuteistasis A. S. būtų taręsis su kokiu nors asmeniu dėl UAB „Bamsitras“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gauto PVM nemokėjimo į valstybės biudžetą. Apie tai, kad UAB „B.“ nemoka PVM į valstybės biudžetą nuteistajam nesakė liudytoja ir E. M., o liudytojai V. R. ir E. L. patvirtino, kad minėta įmonė mokesčius valstybei moka. Apelianto teigimu, liko neaišku, ką nuosprendį priėmęs teismas turėjo omenyje nurodydamas, kad A. S. UAB „(duomenys neskelbtini)‘ naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės biudžeto lėšų, ir ką reiškia, kad tuo pačiu metu jis panaikino didelės vertės turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą. Gynėjo nuomone, šie du teiginiai yra vienas kitam prieštaraujantys, nes iš nuosprendžio matyti, kad A. S. yra nuteistas už tai, kad jo veiksmais esą buvo sumažinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiga sumokėti PVM. Todėl, apelianto nuomone, lieka neaišku, ką reiškia tuo pačiu metu įgyta bendrovės teisė į didelės vertės biudžeto lėšas.

Nesutikdamas su A. S. nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamas veikas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak gynėjo, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų formuluotės, kiek tai liečia veiką, kvalifikuotą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, bei veiką, kvalifikuotą pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, sutampa savo subjektyviaja puse – abiejų veikų tikslas yra suprantamas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto – 241 581, 4 Lt užvaldymas panaudojant suklastotus dokumentus. Tas pats pasakytina ir apie A. S. inkriminuotas nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei veikas, kvalifikuotas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, kurios taip pat sutampa savo subjektyviąja puse – abiejų veikų tikslas yra suprantamas kaip turtinės teisės į 36 851, 41 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų įgijimas panaudojant suklastotus dokumentus. Skunde teigiama, jog visais šiais atvejais nurodytų nusikalstamų veikų objektyvioji pusė pasireiškia vienodai, t.y. kaip UAB „B.“ PVM sąskaitų-faktūrų Nr. 1661654, 1661651, 1661657, 2661659, 1661660 suklastojimas (pagaminimas) ir panaudojimas įtraukiant jas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą; įtraukiant jų duomenis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaraciją; UAB „(duomenys neskelbtini)“ pelno mokesčio ir PVM deklaracijų suklastojimas. Kadangi BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos gali būti padaromos tik tiesiogine tyčia, akivaizdu, kad šiuo atveju tiesioginė tyčia galėjo būti nukreipta tik į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausiusių pinigų pasisavinimą bei valstybės biudžeto lėšų užvaldymą. Todėl apeliantas daro išvadą, kad kaltinimai dokumentų klastojimu ir jų panaudojimu negalėjo būti inkriminuoti kaip atskiros nusikalstamos veikos – juos apima BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Tuo tarpu nuosprendį priėmęs teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje bei 183 straipsnio 2 dalyje, sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį. Be to, gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad A. S. suklastojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM ir pelno mokesčio deklaracijas ir panaudojo šiuos suklastotus dokumentus pateikdamas juos mokesčių administratoriui. Tiek PVM, tiek pelno mokesčio deklaracijoje nėra įrašoma jokia informacija apie subjektus, su kuriais deklarantas turėjo sandorių, kurių metu susidarė deklaruojamos sumos. Deklaracijose nėra nurodoma, jog mokėtina PVM suma susidarė deklarantui pardavus prekes ar paslaugas konkrečiai įmonei. Todėl neteisingas duomenų PVM sąskaitoje-faktūroje apie prekės pardavėją nurodymas niekaip neįtakoja deklaracijos turinio ir tokia informacija objektyviai neįmanoma suklastoti deklaracijos. Todėl, apelianto teigimu, A. S. nesuklastojo ir negalėjo suklastoti šių deklaracijų, kadangi jose nėra įtraukti duomenys apie prekes pardavusius subjektus, o nurodyti duomenys apie mokesčių, pajamų ir kitas finansines sumas, atsižvelgiant į tai, kad sandoriai realiai įvyko, yra teisingi.

Apeliantas skunde neginčija nuosprendžio dalies, kuria A. S. iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalies išteisintas, tačiau nurodo, jog pirmosios instancijos teismo motyvai dėl išteisinimo yra nepakankamai išsamūs. Pasak apelianto, bylos duomenimis yra nustatyta ir daugiau aplinkybių bei teisinių pagrindų, papildomai patvirtinančių teismo išvadą dėl A. S. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kuriuos gynėjas išdėstė apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. S. kaltę grindė byloje esančiu 2008 m. vasario 12 d. protokolu dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Jau bylos nagrinėjimo metu gynybai kilo pagrįstų abejonių dėl byloje esančių dokumentų, susijusių su atlikta operatyvine veikla bei tuose dokumentuose užfiksuotų operatyvinių veiksmų teisėtumo ir galimybės atitinkamus dokumentus laikyti įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme. Byloje dalyvaujantis prokuroras teisiamojo posėdžio metu pateikė su operatyvinių veiksmų atlikimu susijusias Vilniaus apygardos teismo nutartis, LR Generalinės prokuratūros prokuroro nutarimą bei Vilniaus apygardos teismo nutarčių kopijas, patvirtinančias, kad buvo sankcionuoti operatyviniai veiksmai E. M., S. K., E. L., V. L., J. K. bei V. R. atžvilgiu. Prokuroras taip pat nurodė, jog sankcijų atlikti operatyvinius veiksmus A. S. atžvilgiu išduota nebuvo. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog prokuroras į bylą nepateikė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. birželio 18 d. nutarties, nors ši nutartis minima 2008 m. vasario 12 d. protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, nors ją pateikti gynyba prašė. Byloje nesant pirmiau minėtos nutarties, nėra galimybės patikrinti, ar buvo teisinis pagrindas atlikti operatyvinius veiksmus šioje byloje. Be to, baudžiamojoje byloje nėra nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei teismo nutarties ar rezoliucijos, leidžiančios panaudoti šioje byloje bet kokius dokumentus iš kitų ikiteisminio tyrimo bylų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, panaudodamas šioje byloje duomenis iš kitų ikiteisminio tyrimo bylų, apelianto nuomone, pažeidė BPK 162 straipsnio nuostatas. Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminis tyrimas A. S. atžvilgiu buvo išskirtas jau 2008 m. rugpjūčio 25 d. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip nurodė byloje dalyvaujantis prokuroras teisiamojo posėdžio metu, niekada nebuvo išduota sankcija atlikti kokius nors operatyvinius veiksmus A. S. ir (ar) UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu. Taip pat nebuvo siekiama ir tokias sankcijas gauti. Todėl, pasak apelianto, A. S. atžvilgiu galioja absoliutus LR Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintas privataus gyvenimo neliečiamumo principas – nesant atitinkamos sankcijos, privatus asmuo turi imunitetą nuo bet kokių operatyvinių veiksmų jo atžvilgiu, tame tarpe ir nuo jo perduodamos informacijos kontrolės ir fiksavimo. Todėl, nesant sankcijos kontroliuoti ir fiksuoti telekomunikacijų tinklais ar telefonu būtent nuteistojo A. S. perduodamą informaciją, protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir jo prieduose užfiksuoti A. S. pokalbiai negali būti laikomi teisėtais įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl nuosprendį priėmęs teismas jais remtis negalėjo.

Skunde teigiama, kad A. S. atžvilgiu atlikto ikiteisminio tyrimo išskyrimas iš kitų ikiteisminio tyrimo bylų iš esmės sutrukdė nustatyti visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes ir iš esmės suvaržė nuteistojo A. S. teisę į gynybą. Išskyrus ikiteisminius tyrimus į atskirus, susidarė situacija, kuomet tos pačios veikos yra tiriamos skirtingose bylose, jas atskyrus įtariamųjų pagrindu, t.y. konkretus UAB „B.“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandoris pagal konkrečią PVM sąskaitą-faktūrą yra tiriamas keliose bylose ir nuo tyrimo išvadų kiekvienoje byloje priklauso galutinės teismo išvados. Tuo tarpu A. S. neturi teisės dalyvauti kitose bylose nei renkant, nei tiriant įrodymus, nors vėliau, iš kitų baudžiamųjų bylų pateikti procesiniai dokumentai yra tiesiogiai taikomi jo, kaip šios bylos dalyvio, atžvilgiu, tokiu būdu suvaržant A. S. teisę į gynybą. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad A. S. sandoriai su A. M. ir kitais su ja siejamais asmenimis yra fiktyvūs ir nusikalstami, iš esmės konstatavo ir tų asmenų kaltę. Taigi, gynėjas daro išvadą, kad neteisėtas ikiteisminių tyrimų atskyrimas įtakojo iš esmės neišsamaus, BPK 219 straipsnio nuostatų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymą šioje byloje.

Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir bendrindamas A. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirtąsias bausmes. Skunde teigiama, kad bendrinant paskirtąsias bausmes dalinio bausmių sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė turi būti švelnesnė, nei visų teismo paskirtųjų už atskiras veikas bausmių aritmetinė suma. Šioje byloje A. S. paskirtųjų bausmių aritmetinė suma sudaro 110 MGL dydžio baudą. Todėl, anot apelianto, visiškai nesuprantama, kodėl nuosprendį priėmęs teismas, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinęs bausmes, galutinę subendrintą bausmę A. S. paskyrė baudą, kurios aritmetinis vidurkis sudaro 120 MGL.

Nuteistojo A. S. gynėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygrados teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. S. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį; nuosprendžio aprašomąją dalį, kuria A. S. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį papildyti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manytų nesant pakankamai pagrindų tenkinti pirmiau nurodytus prašymus, vadovaujantis BPK 236 straipsnio nuostatomis, apeliaciniu skundu prašoma Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui. Pakeisti Kauno apygardos teismo nuosprendį ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. S. galutinė subendrinta bausmė paskirta 120 MGL dydžio bauda ir skirti naują bausmę.

Išteisinto juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas M. Endzinas atsikirtime į nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinį skundą nurodo, jog šis apeliacinis skundas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašo jį tenkinti.

Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuteistasis A. S. mirė, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalis, kuria A. S. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2006-02-10) panaikinta ir baudžiamoji byla A. S. atžvilgiu nutraukta (12 t. 187-189 b.l.).

Teismo posėdyje dalyvavę prokurorė ir juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas prašė baudžiamąjį procesą išteisintojo juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu nutraukti.

Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ išteisinta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) (dvi nusikalstamos veikos), 20 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį nenustačius, kad buvo padarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Prokuroras, nesutikdamas su Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo, be kita ko, prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl juridinio asmens išteisinimo pagal minėtus BK specialiosios dalies straipsnius ir šioje dalyje priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį.

Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma yra nustatyta BK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-582/2010, 2K-P-95/2012) bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje pripažįstama, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad juridinio asmens specifika suponuoja ir atitinkamų jo baudžiamosios atsakomybės pagrindų bei sąlygų nustatymą. Tai reiškia, kad pagal BK juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai nusikalstamą veiką jo naudai arba jo interesais (arba tik jo naudai) padaro fizinis asmuo, turintis tam tikrų požymių, kurie jį sieja su juridiniu asmeniu. Taigi norint juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti, ar buvo padaryta atitinkama fizinio asmens nusikalstama veika. Vadinasi, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo gali atsakyti ir nenustačius nusikalstamos veikos (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Taigi, atsižvelgiant į juridinio asmens specifiką (juridinis asmuo yra specifinis teisinių santykių subjektas inter alia tuo aspektu, kad teisinių santykių dalyvis jis yra per fizinius asmenis), baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui kilimas yra neatsiejamas nuo fizinio asmens, susijusio atitinkamais ryšiais su juridiniu asmeniu, padarytos nusikalstamos veikos nustatymo. Tokiu atveju juridinio asmens veikos vertinimo sąlyga, atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindus, yra fizinio asmens padaryta nusikalstama veika.

Konstitucinis Teismas savo baigiamuosiuose aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai). BPK 336 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos.

Ikiteisminio tyrimo metu juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ nusikalstami veiksmai buvo siejami su šios įmonės generalinio direktoriaus A. S. nusikalstamais veiksmais, kurie iš esmės ir nulėmė įtarimų pareiškimą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Vadinasi, norint patraukti baudžiamojon atsakomybėn juridinį asmenį UAB „(duomenys neskelbtini)“, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu turi būti konstatuota neteisėta A. S. veika.

Kauno apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu A. S. pripažino kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) numatytas nusikalstamas veikas. Prokuroras ir nuteistojo A. S. gynėjas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, padavė apeliacinius skundus. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gautas mirties liudijimas Nr. 597640, išduotas Alytaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, iš kurio matyti, jog A. S. 2011 m. kovo 1 d. mirė. Lietuvos apeliaciniame teisme 2011 m. gegužės 12 d. buvo gautas mirusio A. S. sutuoktinės G. S. prašymas nutraukti baudžiamąjį procesą jos sutuoktinio atžvilgiu. BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte imperatyviai nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tokių prašymų apeliacinės instancijos teisme gauta nebuvo. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalis, kuria A. S. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2006-02-10) panaikinta ir baudžiamasis procesas A. S. atžvilgiu nutrauktas. Vadinasi, A. S. atžvilgiu nebuvo priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis. Todėl, atsižvelgiant į pirmiau minėtas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygas ir į tai, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės, darytina išvada, jog neįsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui A. S. atžvilgiu, negali būti sprendžiamas ir juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)” baudžiamosios atsakomybės klausimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį, kuria juridinis asmuo UAB ,,(duomenys neskelbtini)” išteisintas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) (dvi nusikalstamos veikos), 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir baudžiamąją bylą juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)” atžvilgiu nutraukti.