Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos laisvės kovų – miško brolių draugijos ir M. K. R. G. skundus atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyrius, Lietuvos Respublikos Vyriausybė).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 2 d. priėmė nutartį, kuria nutarė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos už atliktą ekspertizę 5 900 Lt į teismo depozitinę sąskaitą.

III.

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad galutinis sprendimas byloje priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nenaudai. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas pagal savo turinį kilo ne tarp pareiškėjų iš vienos pusės ir atsakovo iš kitos pusės, o tarp pareiškėjos M. K. R. G. ir pareiškėjo Draugijos. Atitinkamai ir teismo priimtas sprendimas realias teisines pasekmes sukėlė būtent pareiškėjams – M. K. R. G. neteko galimybės nuosavybės teises į pastatus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atgauti natūra, kaip pageidavo, o Draugija išsaugojo galimybę toliau naudotis minėtais pastatais panaudos teisėmis. Todėl atsakovas mano, kad teismo sprendimas byloje buvo priimtas pareiškėjos M. K. R. G. nenaudai ir pareiškėjo Draugijos naudai.

2. Atkreipia dėmesį, kad Įsakymas pareiškėjai M. K. R. G. nuosavybės teises į ginčo pastatų dalį atkurti natūra, o į dalį valstybei išperkant šį turtą buvo priimtas atsižvelgus į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos užsakytos ir UAB „Statybos projektų ekspertizės centras“ atliktos ekspertizės duomenimis. Pažymi, kad nepriklausomam ekspertui pateikus kitokias ekspertizės išvadas, atitinkamai ir minėtas sprendimas būtų buvęs kitoks. Todėl mano, kad teismo sprendimas šioje byloje atsakovo teisinei padėčiai tiesiogiai jokios įtakos nedaro.

3. Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo nė vieno iš ginčo pastatų savininkė nei iki teismo sprendimo byloje priėmimo, nei ja tapo po teismo sprendimo priėmimo. Vienintelis formalus pasikeitimas, kuris įvyko po teismo sprendimo šioje byloje, buvo tai, jog Vilniaus miesto savivaldybė išbraukė ginčo pastatus iš savo apskaitos kaip valstybės nuosavybę, kurią Vilniaus miesto savivaldybė valdo patikėjimo teise, tačiau šis faktas jokios realios įtakos savivaldybės teisėms ir pareigoms taip pat nesukėlė.

4. Mano, kad sprendžiant, kurios iš šalių nenaudai priimtas teismo sprendimas turi būti įvertinta ir šalių pozicija, kurios jos laikėsi bylos nagrinėjimo metu. Paaiškina, kad atsakovas byloje pateiktais procesiniais dokumentais nesutiko su pareiškėjos M. K. R. G. skundu, tačiau apeliacinės instancijos teisme iš dalies palaikė pareiškėjo Draugijos poziciją. Aiškina, kad galutiniu teismo sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai atmetė M. K. R. G. skundą ir tenkino Draugijos reikalavimus, toks teismo sprendimas iš esmės atitiko ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos poziciją byloje.

5. Mano, kad išlaidos iš atsakovo yra priteistos nepagrįstai, nes teismas priteisė išlaidas už ekspertizę, kuria nesivadovavo. Atsakovas teigia, kad toks sprendimas nepagrįstas, neteisėtas ir prieštarauja pagrindiniams administracinio proceso bei bendriesiems teisės principams.

6. Vadovaujasi ABTĮ 46 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata ir nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo mokėti ekspertui už ekspertizę, kurios jis pats nepripažino įrodymu byloje (arba bent turėjo reikšmingai sumažinti ekspertui mokėtiną sumą). Nurodo, kad teismui savo iniciatyva paskyrus netinkamą ekspertą, tokios ekspertizės išlaidas turėtų prisiimti valstybė, o ne proceso šalys, kurios siūlė kito eksperto kandidatūrą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Atskiruoju skundu skundžiama 2011 m. lapkričio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos už atliktą ekspertizę 5 900 Lt į teismo depozitinę sąskaitą.

Nustatyta, kad 2008 m. birželio 13 d. nutartimi (t. VI, b. l. 129–130) byloje buvo paskirta ekspertizė ir ją pavesta atlikti ekspertui S. M.. Nutartimi pareiškėjai Draugija ir M. K. R. G. už ekspertizės atlikimą į teismo depozitinę sąskaitą buvo įpareigoti sumokėti po 5 900 Lt. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas Draugija 2008 m. birželio 13 d. nutartimi duoto nurodymo nustatytu terminu neįvykdė, 2008 m. spalio 17 d. priėmė nutartį (t. VII, b. l. 171), kuria nutarė Draugijos į teismo depozitinę sąskaitą neįmokėtą 5 900 Lt sumą išmokėti iš teismo depozitinės sąskaitos, ir nurodė, kad išnagrinėjus bylą, ši suma bus priteista iš tos šalies, kurios nenaudai bus priimtas sprendimas.

Ekspertui išmokėtos sumos priskiriamos išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu (ABTĮ 43 str. 1 d. 1 p.). Tokių sumų mokėjimo tvarka nustatyta ABTĮ 43 straipsnio 2–7 dalyse. Šioje byloje pagal atskirąjį skundą yra kilęs ginčas dėl teismo sprendimo už ekspertizės atlikimą ekspertui iš teismo depozitinės sąskaitos išmokėtą, tačiau šalies (pareiškėjo Draugijos) neįmokėtą, sumą priteisti iš šalies, kurios nenaudai buvo priimtas galutinis sprendimas byloje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo situaciją reglamentuoja ABTĮ 43 straipsnio 7 dalis, kurioje įtvirtinta nuostata, kad šalių neįmokėtos sumos, išmokėtinos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos į teismo specialią sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, arba iš proceso šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui.

Atsakovas atskirajame skunde kelia klausimą, kad jis nepagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas šalimi, kurios nenaudai buvo priimtas galutinis sprendimas. Teisėjų kolegija su atskirajame skunde išdėstytais atsakovo argumentais nesutinka.

Nustatyta, kad šioje byloje buvo nagrinėjamos dvi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 25 d. nutartimi (t. IV, b. l. 102) sujungtos administracinės bylos – pagal pareiškėjo Draugijos skundą ir pareiškėjos M. K. R. G. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl Įsakymo panaikinimo. Ir nors ginčas buvo kilęs dėl to paties administracinio akto – Įsakymo, tačiau pareiškėjų netenkino skirtingos šio Įsakymo dalys. Pareiškėjas Draugija skunde reiškė reikalavimą panaikinti Įsakymą, tačiau iš esmės nesutiko su Įsakymo dalimi, kuria buvo nutarta M. K. R. G. atkurti nuosavybės teises natūrą į vieną iš pastatų (Įsakymo 2.2 p.), tuo tarpu pareiškėjos M. K. R. G. netenkino Įsakymo dalys, kuriomis buvo nutarta atkurti nuosavybės teises išperkant vieną iš pastatų (Įsakymo 2.1 p., 4 p.) bei atsisakymas atkurti nuosavybės teises į vieną iš pastatų (Įsakymo 3 p.). Todėl atsakovas teisus teigdamas, kad pareiškėjų interesai šioje byloje buvo iš esmės priešingi. Tačiau tiek ginče su pareiškėja M. K. R. G., tiek ginče su pareiškėju Draugija – atsakovu buvo Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri nesutiko su abiejų pareiškėjų reikalavimais.

Įvertinusi byloje priimtus galutinius sprendimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš esmės buvo patenkintas pareiškėjo Draugijos skundas – panaikintos tos Įsakymo dalys, kurios buvo susijusios su nuosavybės teisių į pastatą atkūrimu pareiškėjai M. K. R. G. natūra ir visiškai atmestas pareiškėjos M. K. R. G. skundas, jos ginčytos Įsakymo dalys buvo paliktos galioti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje, vertinant, kurios šalies naudai ir kurios šalies nenaudai buvo priimtas teismo sprendimas, reikia atskirai vertinti kiekvieną byloje nagrinėtą ginčą (ginčą tarp pareiškėjo Draugijos ir atsakovo bei ginčą tarp pareiškėjos M. K. R. G. ir atsakovo). Atsižvelgdama į teismo šioje byloje priimtus sprendimus, kuriais ginčas tarp šalių buvo išspręstas iš esmės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos M. K. R. G. bei atsakovo ginče šalis, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, laikytinas atsakovas, tačiau pareiškėjo Draugijos bei atsakovo ginče atsakovas laikytinas šalimi, kurios nenaudai buvo priimtas teismo sprendimas, nes patenkinus pareiškėjo Draugijos reikalavimą buvo panaikintos atitinkamos Įsakymo dalys. Įvertinusi šią aplinkybę, bei atsižvelgusi į tai, kad 2008 m. birželio 13 d. nutartimi nurodytos į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti sumos nesumokėjo pareiškėjas Draugija, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2011 m. lapkričio 2 d. nutartimi nutarė neįmokėtą sumą priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Teisėjų kolegija atmeta atsakovo atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį įpareigojo įmokėti sumą, kuri buvo išmokėta ekspertui už atliktą ekspertizę, kuria byloje nebuvo remtasi. Visų pirma, nei ABTĮ 43 straipsnio 7 dalyje, nei kitoje teisės normoje nėra numatyto reikalavimo, sprendžiant klausimą dėl iš teismo depozitinės sąskaitos išmokėtos sumos ekspertizės išlaidoms padengti įmokėjimo į teismo depozitinę sąskaitą, vertinti kokia apimtimi byloje buvo tokia išvada remtasi. Antra, ekspertų išvados yra vienas iš įrodymų šaltinių (ABTĮ 57 str. 2 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nustatyta, kad eksperto S. M. atliktos ekspertizės išvados buvo vertinamos visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Tai, kad teismai sprendimus grindė kitos ekspertizės išvada, nesudaro pagrindo nepriteisti išlaidų už tokį įrodymą.

Atsakovas nepagrįstai remiasi CPK nuostatomis, kadangi ABTĮ 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat CPK normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. Nagrinėjamu atveju nuorodos į CPK sprendžiant klausimus dėl ekspertams išmokamų sumų atlyginimo ABTĮ nėra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo šioje byloje vadovautis atsakovo atskirajame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-1605/2010 padarytomis išvadomis dėl ekspertams išmokėtinų sumų mažinimo, kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne ekspertui už atliktą ekspertizę mokėtinos sumos pagrįstumo klausimas, tačiau nagrinėjama teismo teisė iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti iš teismo depozitinės sąskaitos išmokėtas sumas, kurios teismo nurodymu į šią sąskaita įmokėtos nebuvo.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama nutartimi iš esmės teisėtai iš atsakovo į teismo depozitinę sąskaitą priteisė už ekspertizę teismo sumokėtą sumą. Tenkinti atsakovo atskirąjį skundą ir naikinti šią teismo nutartį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.