Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

2012-11-30 · Baudžiamoji byla Nr. PK-911-907/2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-11-30
Bylos Nr.
PK-911-907/2012
Teisminio proceso Nr.
1-07-3-00063-2012-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Asta Čebatoriūtė
Nukentėjusysis
J. B., M. R.
Kaltinamasis
E. A.
Advokatai
Simas Šuminas, Stanislava Šulcaitė
Kategorijos
  • 1.2.8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. PK-911-907/2012Teisminio proceso Nr. 1-07-3-00063-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.1.1.; 1.2.8.2.1.; 2.1.14.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.3.; 2.9.10.; 2.3.6.4.4. (S)
ŠIAULIŲ MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 30 d.Šiauliai

Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja Asta Čebatoriūtė, sekretoriaujant Jolantai Stanelienei, dalyvaujant nukentėjusioms J. B. ir M. R., advokato padėjėjui Simui Šuminui, kaltinamajai E. A., gynėjai advokatei Stanislavai Šulcaitei, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), ištekėjusi, vidurinio išsilavinimo, gyvenanti (duomenys neskelbtini), dirbanti UAB (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. buvo kaltinama tuo, kad 2012-07-16 apie 15.00 val. Šiauliuose, prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, adresu Aido g. 8, Šiauliai, esančioje parduotuvėje „Reserved“ viešai, girdint kitiems parduotuvės lankytojams bei personalui, pavadino J. B. ir M. R. „vagimis“, „kenkėjomis“, pareiškė, kad J. B. ir M. R. „nuolat vagia arba sugadina drabužius“, jų garsiai pareikalavo iškratyti savo rankinių turinį viešai, tiesiog ant parduotuvės grindų, šaukdama, kad jos yra „vagilės“, tokiu būdu paskleidė apie J. B. ir M. R. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri nukentėjusias paniekino, pažemino ir pakirto pasitikėjimą jomis.

E. A. buvo kaltinama tuo, kad 2012-07-16 apie 15.00 val. Šiauliuose, prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, adresu Aido g. 8, Šiauliai, esančioje parduotuvėje „Reserved“ viešai, girdint kitiems parduotuvės lankytojams bei personalui, pavadino J. B. ir M. R. „vagimis“, „kenkėjomis“, pareiškė, kad J. B. ir M. R. „nuolat vagia arba sugadina drabužius“, jų garsiai pareikalavo iškratyti savo rankinių turinį viešai, tiesiog ant parduotuvės grindų, šaukdama, kad jos yra „vagilės“, tokiu būdu įžeidė J. B. ir M. R.

Kaltinamoji E. A. teisme kalta neprisipažino parodė, kad dirba Šiaulių „Akropolyje“ parduotuvėje „Reserved“ pardavėja. Šioje parduotuvėje dirba jau pusantrų metų. Iš viso jos pardavėjos stažas 3 su puse metų. Per tą laiką niekas nesiskundė jos darbu. Šių metų liepos 16 dieną, valandos neprisimena, ji ir kitos darbuotojos buvo prekybos salėje. Tik vedėja J. S. buvo pagalbinėse patalpose. Tuo metu žmonių nebuvo daug. Ji stovėjo ir stebėjo žmones. Matė, kaip M. R. pasiėmė tris sijonukus, pasidėjo ant rankos ir vaikščiojo po prekybos salę. Pastebėjo, kaip M. R. pasimuistė po tašę. Einant jai matuotis į kabiną, ji matė, kad ji nešasi tik du sijonus. Tada ji kolegėms pasakė, kad nebemato pas ją trečio sijono. Pamatė, kad jos kolegė padavė žetoną su numeriu dviem prekėm. Tiksliau M. R. neėmė to žetono. Jos kolegė V. L. pati pakabino žetoną kabinoje. Ji savo kolegėms pasakė, ką įtaria. Ji su kolege suskaičiavo, kiek yra sijonų, kompiuteryje pažiūrėjo, kiek turi būti sijonų, suskaičiavo, kiek yra ant stalo. Jei ji kažką įtaria, tai turi kažkaip reaguoti, nes toks jos darbas. Pardavėjas, įtaręs klientą, turi pasakyti savo vadovui. Jei klientui einant per vartus jie sucypia, tai jos paprašo parodyti, ką nešasi. Pardavėjoms yra duotas limitas dingusioms prekėms - 0,5 % nuo visų prekių, jei jį viršija, tada pačios turi mokėti už dingusias prekes. Nežino, kuri kolegė viską pasakė vadovei. Vadovė iškvietė apsaugą. Tuo metu ji dirbo prie kasos, kai nukentėjusiosios pasimatavusios ėjo link išėjimo. Jas sustabdė apsaugos darbuotojai, kurie gražiai paprašė praeiti prie kabinų, kur mažiau žmonių. Jai bedirbant prie kasos, išgirdo šaukiant „Kuri čia pasakė“. Tada vienas apsaugos darbuotojas V. R. priėjęs prie jos paprašė prieiti prie kabinų ir pasakyti, ką ji įtaria. Ji nuėjo ir pasakė, kad įtaria M. R. paėmus vieną sijoną, nes ji laikė du sijonukus ant rankos. M. R. ir J. B. rankinės buvo nemažos. Kadangi jos ėmė pulti ant E. A., ji tiesiog paaiškino, ką įtaria ir pasakė, kad jos dažnai randa sugadintų drabužių, kad todėl ir stebi salę, nes atsako už dingusias prekes. Tada jos ėmė šaukti, kad iškvies policiją. Ji atsakė, kad tegul kviečia tą policiją. Ji jų nevadino „vagilėm“, „vagim“, „kenkėjom“, neprašė jų iškratyti rankinių. Ji net nematė to veiksmo, nes tuo metu stovėjo prie kasos. Merginos pačios pradėjo versti daiktus ant stalelio šalia kabinų ir tai matė jos kolegės. Tuo metu šalia stovėjo jos vadovė, kuri paprašė merginas išeiti iš parduotuvės, kad nekeltų triukšmo. Jos nuėjo į apsaugos darbuotojų kabinetą, kur merginos išsikvietė policiją. Ji grįžo į savo darbo vietą. Po kurio laiko atvažiavo policija. Tada jos su vadove išėjo pasikalbėti į koridorių. Vadovė policijos pareigūnų paklausė, ar jos turi teisę iškviesti apsaugos darbuotoją. Policijos pareigūnai joms atsakė, kad jos tokią teisę turi. Jos kolegė A. D. joms išėjus toje kabinoje rado trečią sijoną. Kodėl nukentėjusios kitų darbuotojų atžvilgiu nesurašė skundo, ji nežino. Anksčiau ji jų nepažinojo, nėra su jomis susidūrusi. Tik jos bendradarbėms teko susidurti su jomis, nes jos yra parašiusios ne vieną skundą jų parduotuvėje dėl kilimėlių, dėl kitos jos kolegės aptarnavimo ar kažkas panašaus. Ji taip pat pajuto pažeminimą. Jai ir dabar negerai su sveikata, turi nervintis dėl kažkokio nieko. Po šio įvykio lankėsi pas šeimos gydytoją Armalienę, nes sustreikavo širdis. Ji nepadarė jokio nusikaltimo. Tokių incidentų, kaip šis, nėra buvę, visi žmonės geranoriškai parodo rankines. Mano, kad yra nekalta.

Nukentėjusioji J. B. parodė, kad 2012-07-16 apie 15.00 val. su M. R. kaip visada atėjo į prekybos centrą „Akropolis“ pavalgyti. Kadangi M. R. reikėjo sijono, jos nuėjome į kelias parduotuves. Nuėjus į parduotuvę „Reserved“, M. R. pasiėmė 2 sijonukus, kurie ant pakabos buvo sukabinti salės viduryje, ir nuėjo jų pasimatuoti. Salės darbuotoja davė žetonėlį su numeriuku „2“. M. R. tą žetonėlį paėmė. Išėjus iš kabinos, tuos sijonukus grąžino konsultantei. Kaltinamoji tuo metu stovėjo prie kasų. Jos dar nuėjo pažiūrėti palaidinių, kurios buvo prie išėjimo. Ji pati nieko nesimatavo. Pamatė ateinančią apsaugą, kuri priėjusi prie kaltinamosios paklausė „katros čia“. Kaltinamoji parodė į jas. Tada apsaugos darbuotojai, kurie buvo du, priėjo prie jų. Apsaugos darbuotojai kartu su kaltinamąja liepė eiti prie kabinų. Prie kabinų kaltinamoji liepė joms iškratyti rankines. Kadangi vadovės nepažinojo, tai nežino, ar ji buvo salėje. Apsaugos darbuotojai tiesiog stovėjo. Jos išpurtė rankines ant grindų matant kitiems žmonėms. Ji ne pati pasisiūlė parodyti savo rankinės vidų, o jai buvo liepta tai padaryti. Jos atsiklaupusios dėliojo daiktus iš rankinių ant žemės. Ten yra stalelis, kuris skirtas rūbams sulankstyti. Kaltinamoji pasakė, kad jos yra „vagilės“, „vagys“, kad ateina kiekvieną dieną, suplėšo rūbus ir išeina. Taip tikrai nėra, nes ji toje parduotuvėje gal tik 2-3 kartus yra buvusi. Tie žodžiai neatitinka tikrovės ir ją įžeidė, nes jie buvo pasakyti viešai, matant žmonėms. Kaip tik šiuo metu ji ieškojo darbo. Jei norėtų eiti ieškoti darbo į prekybos centrą „Akropolis“, tai ji morališkai negalėtų ten eiti dirbti, kadangi visos pardavėjos į ją skersuoja, nes ji jau buvau apšmeižta. Anksčiau administracine tvarka už turto vagystę nėra bausta. Po to įvykio ji geria raminamuosius vaistus. Ji jau anksčiau lankėsi pas gydytoją V. B., kuris jai nėra giminė. Pas jį gydėsi jau prieš tą įvykį gal metus laiko. Jai buvo daug vaistų išrašyta, kurių pavadinimų nežino. Tačiau šiandien vienus vaistus turi atsinešusi – tai „Sertraline“. Juos vartoja kiekvieną dieną. Išlaidas už vaistus ji įskaičiavo į neturtinę žalą. Po to įvykio labai sutriko kalba. Ji studijuoja universitete vaikų teisę. Jai reikia atsiskaityti, o ji negali pratarti žodžio. Labai silpna, neužmiega naktimis, slenka plaukai, krenta svoris, krūtinėje atsirado dar vienas augliukas. Reiškia civilinį ieškinį. Prašo priteisti 5000 Lt neturtinės žalos. Anksčiau konfliktų toje parduotuvėje tikrai nėra buvę. Rašė skundą dėl kilimėlių, tačiau tai buvo vienintelis kartas. Kai ji ateina į prekybos centrą „Akropolis“, apima baimės jausmas todėl, kad pardavėjos viena kitai perduota informaciją, galvoja, kad ji vagilė. Į teismą atvykę liudytojai matė tą konfliktą. Portale „Facebook“ jos paklausė, kas ten buvo. Liudytoja J. Š. mokėsi toje pačioje vidurinėje mokykloje, kaip ir ji. O G. M. yra jos draugė. Jos tą dieną ieškojo rankinės, todėl buvo prekybos centre „Akropolis“.

Nukentėjusioji M. R. parodė, kad ji su J. B. 2012-07-16 apie 15.00 val. buvo prekybos centre „Akropolis“. Kadangi jai reikėjo sijonėlio, jos užėjo į keletą parduotuvių. Galiausiai užėjo į parduotuvę „Reserved“, kur ji pasiėmė pasimatuoti keletą sijonėlių. Kadangi ji pasiėmė telefoną iš rankinės, tai gal ir pagalvojo pardavėja, kad ji kažką tai daro su rankine. Įsijungė mobilaus ryšio telefono tylų režimą ir atgal įdėjo į rankinę. Pasiėmusi sijonėlius nuėjo į matavimosi kabiną, kur jai šviesi mergina padavė žetonėlį su numeriuku „2“. Atėjo J. B. pažiūrėti kaip jai tie sijonukai tinka. Kurioje kabinoje matavosi ir ar joje kabėjo sijonas – neprisimena. Kadangi tie sijonukai netiko, ji atidavė sijonėlius ir žetonuką. Nuėjo prie palaidinių, kurios buvo prie išėjimo. Joms bežiūrint palaidines, atėjo apsaugos darbuotojai. Jie priėjo prie kaltinamosios, kuri stovėjo prie kasos, ir paklausė „kurios“. Tada kaltinamoji pirštu parodė į ją. Dar pasakė, kad dar viena yra, kad šita. Ji pradėjo šaukti, kad šitos vagilės. Liepė nueiti prie kabinų, kur kaltinamoji liepė parodyti rankines. Ji pati pradėjo dėti daiktus ant grindų iš rankinės. Pradėjus joms viską imti iš rankinių, apsaugos darbuotojai pasakė, kad nebeverstų tų rankinių, nes matė, kad jos nieko nepaėmė. Iš to išgąsčio jos viską iki galo išvertė. Jos rankinė buvo vidutinio dydžio. Ar buvo vedėja, iš išgąsčio nematė, nežino, ar buvo. Po to jos su apsaugos darbuotojais nuėjo į apsaugos darbuotojų kambarį. Ten ėjo, nes norėjo išsikviesti policiją. Jos išėjo pasitikti policijos, o kaltinamoji grįžo į parduotuvę. Atvažiavus policijai, jos vėl nuėjo į parduotuvę „Reserved“. Vadovė buvo tuo metu, kai jau buvo atvažiavusi policija. Kaltinamoji už parduotuvės durų jas vis dar vadino vagimis, kad jos eina ir plėšo rūbus. Parduotuvės vadovė tik klausėsi, nes ji nematė paties konflikto pradžios. Kaltinamoji jas vadino „vagilėmis“, sakė, kad nuolat vagia, sugadina drabužius. Kaltinamoji tuos žodžius sakė kelis kartus. Pirmą kartą sakė parduotuvėje, kai atėjo apsaugos darbuotojai, paskui sakė apsaugos darbuotojų būstinėje, ir galiausiai kai atvažiavo policijos pareigūnai. Tie žodžiai ją įžeidė. Ji studijuoja, sportuoja, dirba su vaikais. Galbūt pažįstami žmonės matė, galbūt girdėjo. Tie žodžiai tikrovės neatitinka, nes ji nėra bausta administracine tvarka. Į gydytojus nesikreipė, vaistų nevartojo. Pati su savimi bandė susitvarkyti. Įvykis sukėlė neigiamas emocijas. Prekybos centras „Akropolis“ yra netoli jos namų. „Reserved“ parduotuvėje niekada daugiau nebeapsilankys. Toje parduotuvėje anksčiau nėra turėjusi incidentų. Jai nesvarbu, kaip jautėsi kaltinamoji, negalima elgtis kiauliškai. Reiškia civilinį ieškinį dėl 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Liudytojas V. B. parodė, kad dirba Dainų poliklinikoje psichiatru. Kaltinamoji yra matyta. Nukentėjusiąją J. B. pažįsta. Ji pas jį lankosi nuo 2012 m. kovo mėnesio. J. B. buvo paskyręs gydymą. 2012-06-07 J. B. buvo atvykusi, jos savijauta buvo be ženklesnio pokyčio, kartais jausdavo nuovargio jausmą. Įvykis įvyko 2012-07-16 ir jos sveikata galėjo pablogėti iš karto. Kadangi klientė sirgo depresija, jos savijauta ne iškarto pablogėjo. 2012 m. rugpjūčio mėnesį ją vargino pablogėjusi nuotaika, tapo labai dirgli, sutriko miegas, pablogėjo darbinė veikla, psichomotoriškai prislopinta, mąstymo tempas lėtokas. Pacientė minėjo, kad psichinė būklė pablogėjo, nes patyrė psichinį smurtą iš prekybininkų pusės. Tai yra potrauminis stresas. Jeigu ji nebūtų pas jį lankiusis anksčiau, tai jai būtų nustatęs kitokią diagnozę. Ją žiūrėjo ir psichologas. Buvo išrašyti 2012-08-16 vaistai po patirto psichologinio smurto, buvo išrašytas vaistas antidepresantas „Zolopt“. Paskui jo klientė nebesilankė pas juos. Jis išrašė jai medikamentus 2 mėnesiams.

Liudytoja J. Š., parodė, kad kaltinamąją pažįsta tik kaip parduotuvės „Reserved“ pardavėją. Nukentėjusiąją J. B. pažįsta, nes mokėsi toje pačioje vidurinėje mokykloje. Ji tą dieną su G. M. vaikščiojo po prekybos centro „Akropolis“ parduotuves. Einant pro „Reserved“ parduotuvę, išgirdo triukšmą. Į pačią parduotuvę nėjo, tik matė, kaip pardavėja kraustė rankinuką ir kažką šaukė. Girdėjo, kad kažką pavogė. Tuo metu kai suskambėjo draugės telefonas, atėjo apsaugos darbuotojai ir jos nuėjo. Kas toliau vyko, nematė. Rankinukai buvo kraustomi dar prieš ateinat apsaugos darbuotojams ant prekystalio. Kaip daiktai iškraunami ant prekystalio, matė, tik nežino, kieno tie daiktai buvo kraustomi. Turi problemų su regėjimu. Akiniai yra išrašyti. Tą dieną nebuvo su akiniais. Tai galėjo įtakoti, ką matė. Jos matomumas yra 0,5 laipsnio. Ji negali pasakyti, kokie buvo dedami daiktai, tačiau žmones ji gali atpažinti. Prie kasos matė kaltinamąją. Po įvykio su nukentėjusiąja J. B. susirašinėjo internetu ir jos paklausė, kas ten per įvykis buvo. Ją ji pakvietė liudyti.

Liudytoja G. M. parodė, kad kaltinamosios nepažįsta. J. B. pažįsta tik kaip jos draugės J. Š. draugę. 2012-07-16 buvo prekybos centre „Akropolis“. Einant su J. Š. pro parduotuvę „Reserved“ išgirdo triukšmą. Kadangi jai suskambo telefonas, ji nuėjo į šalį. Nieko daugiau negirdėjo ir nematė. Prie kasos matė kaltinamąją ir nukentėjusiąsias. Nematė, ar kas kraustė rankines, ir apsaugos darbuotojų. Į liudytojus ją pakvietė J. Š..

Liudytoja D. V. parodė, kad dirba prekybos centro „Akropolis“ parduotuvės „Reserved“ stiliste. Kaltinamoji E. A. yra jos kolegė. Su E. A. dirba nuo jos įsidarbinimo, apie metus laiko. Jų santykiai yra geri. Su nukentėjusiąja J. B. teko bendrauti, nes anksčiau buvo konfliktų. Šiais metais vasarą, tikslios datos neprisimena, parduotuvėje buvo ji, E. A., A. D., V. L., vedėja J. S., kuri buvo pagalbinėse patalpose. Prie jos priėjo E. A., kuri pasakė, kad jai kilo įtarimas, kad klientė galėjo įsidėti prekę į rankinę. Ji tiksliai žinojo, kad merginos turėjo 3 sijonus, tačiau į kabinas nusinešė 2 sijonus. Jos pažiūrėjo į kompiuterį, į statistiką. Pažiūrėjo, kiek turi būti tų prekių. Ji išnešė prekes iš sandėlio, pažiūrėjo, kiek salėje jų yra. Trūko trijų sijonų. Kadangi 2 sijonus nusinešė į matavimosi kabiną, tai vieno joms vis dar trūko. Tada ji pakvietė parduotuvės direktorę, kuriai viską papasakojo. Direktorė iškvietė apsaugos darbuotojus. Prie vartų atėję apsaugos darbuotojai nukentėjusiąsias susistabdė. Jų paprašė nueiti prie kabinų ir parodyti rankines. Apsauga nesupypsėjo, nes merginos dar nebuvo išėjusios už parduotuvės ribų. M. R. paklausė „Ar mes?“, o J. B. ėmė garsiai šaukti „ką jūs sau leidžiat“. Tada ant stalelio ėmė dėti iš rankinės daiktus ir pasakė, kad patiems jiems iškvies policiją. J. B. rankinė buvo vidutinio dydžio, nes joje buvo knygos. O M. R. rankinės neįsidėmėjo. Tose rankinėse nieko nerado. E. A. aptarnavo klientą prie kasos. Ji atėjo vėliau ir bandė paaiškinti, dėl ko viskas čia vyksta, kad kilo įtarimas. Tačiau jos nesiklausė. Vėliau merginos su apsaugos darbuotojais išėjo. Žodžiai „vagys“, „vagilės“ tikrai nebuvo vartojami. Vadovė J. S. stovėjo šalia. Ten mažai kas kalbėjo. Apsauga elgėsi neutraliai. Tuo metu kabinose buvo 2-3 žmonės. Kiek žmonių buvo prekybos salėje – neprisimena. Tuo metu parduotuvėje buvo išpardavimas. Išėjus joms su apsauga, nukentėjusiosios grįžo su policija. Jos dar paprašė pakviesti darbuotoją, kuri sukėlė konfliktą. Ji atsakė, kad niekas jokio konflikto nekėlė. Tada su vadove išėjo į koridorių kalbėtis. Ji tame pokalbyje nebedalyvavo. Darbo sutartyje yra nurodyta, kad darbuotojai negali pažeisti įstatymų. Yra nurodyta, kaip elgtis su klientu. Jei kyla abejonės, dažniausiai kviečiama apsauga. Nebent pradeda pypsėti vartai, tada jos pačios paprašo parodyti rankines ir žmonės elgiasi geranoriškai. Kai pasigedo sijono, A. D. buvo nuėjusi į persirengimo kabinas ir sijoną rado persirengimo kabinoje, esančioje toje pačioje pusėje, kurioje matavosi sijonus M. R. Nežino, ar sijonas buvo rastas toje pačioje persirengimo kabinoje.

Liudytoja A. D. parodė, kad dirba prekybos centro „Akropolis“ „Reserved“ parduotuvėje pardavėja konsultante. Kaltinamoji yra jos kolegė. Kiek atsimena 2012 m. liepos mėnesį nukentėjusiosios atėjo į parduotuvę. Pirma į kabiną nuėjo matuotis J. B.. Ji matavosi palaidines. Antra ėjo matuotis M. R.. Matuotis nešėsi sijonukus. Tuo metu prekybos salėje buvo E. A., ji ir V. L.. Direktorė J. S. buvo pagalbinėse patalpose. Kai joms merginų elgesys sukėlė įtarimą, stilistė D. V. ją pakvietė. Kai nerado sijonų, tada joms ir kilo įtarimas. Sijonus jos pradėjo skaičiuoti, kai E. A. pasirodė, kad lyg vieną sijoną M. R. kišosi į rankinę. V. L. pasakė, kad davė žetoną su numerėliu „2“. Jos pasikvietė direktorę, kuri iškvietė apsaugos darbuotojus, kurie sustabdė merginas einančias link išėjimo. Kai jau buvo iškviesti apsaugos darbuotojai, ji, nuėjusi į persirengimo kabinas, rado tą trečią sijoną. Bent jai atrodo, kad tas sijonas buvo toje pačioje persirengimo kabinoje, kur matavosi nukentėjusioji M. R. Tai trečia persirengimo kabina nuo dešinės. Rastą sijoną parodė kolegėms, bet nepasakė to apsaugos darbuotojams, o tuomet viskas vyko labai greitai. Apsaugos darbuotojai nusivedė nukentėjusiąsias prie kabinų ir paprašė parodyti rankines. Kadangi vyrai negali tikrinti moters, tai jas pasikvietė. Ji stovėjo prie persirengimo kabinų, o E. A. atėjo vėliau. Prie persirengimo kabinų gal dar buvo V. L. Niekas nerėkė „vagys“, „vagilės“. Negirdėjo, kad E. A. būtų šaukusi. Rankinių niekas nekraustė, merginos pačios parodė. Kiek atsimena, jos tik atidarė rankines. Pabaigos ji nematė. Nematė, kad būtų mėtomi daiktai ant stalo ar ant žemės. Po to E. A. išėjo kartu su nukentėjusiomis ir apsaugos darbuotojais. Po kiek laiko E. A. grįžo ir jos dirbo toliau. Joms bedirbant atėjo nukentėjusiosios su policijos pareigūnais. E. A., direktorė, nukentėjusiosios ir policijos pareigūnai išėjo į koridorių kalbėtis. Prekybos salėje buvo apie 15 žmonių, buvo išpardavimo metas.

Liudytoja V. L. parodė, kad dirba prekybos centro „Akropolis“ „Reserved“ parduotuvėje pardavėja asistente. Kaltinamąją pažįsta, su ja dirba apie pusę metų. Su ja nėra piktuoju, santykiai geri, kolegiški. Nukentėjusiųjų nepažįsta. Šių metų, ar birželio, ar liepos mėnesiais, datos tiksliai neprisimena, stovėjo prie persirengimo kabinų, kur žmonėms dalino žetonėlius. Pirma priėjo nukentėjusioji J. B., kuriai padavė žetonėlį. Pasimatavusi, jai grąžino žetonėlį ir rūbus. Kaltinamoji tuo metu buvo salėje. Salėje iš darbuotojų dar buvo D. V., A. D., direktorė J. S., kuri buvo sandėlyje. Kai D. V. ją pakvietė, ji išėjo. Po kiek laiko atėjo matuotis nukentėjusioji M. R. Ji matavosi 2 sijonus. Ji jai padavė žetonėlį su numerėliu „2“, tačiau ji jo nenorėjo imti. Tai ji pakabino šį žetonėlį tiesiai į kabiną. Pasimatavusi, atidavė jai tą žetonėlį ir du sijonus. Po kiek laiko, A. D. nuėjusi į kabiną rado dar vieną sijoną. Buvo iškviesti apsaugos darbuotojai. Kas ir kada iškvietė apsaugos darbuotojus, nežino. Ji stovėjo prie kabinų. Kai apsaugos darbuotojai nusivedė nukentėjusiąsias prie kabinų, ji nuėjo į salę. Kartu su jais ėjo dar vadovė. Kai vyko rankinių kratymas, jos jau ten nebebuvo, ji nematė. Jokių šūksnių negirdėjo. Ji girdėjo tik nukentėjusiųjų riksmą, kad „va žiūrėkit, kas čia atsitiko“. Ji nematė, kas kratė tas rankines. Apsaugos darbuotojai su nukentėjusiomis ir E. A. nuėjo į apsaugos darbuotojų kambarį. Po to nukentėjusiosios išsikvietė policiją. Policiją išsikvietė todėl, kad įsižeidė. Atvažiavusi policija kartu su nukentėjusiomis atėjo į parduotuvę, išsikvietė E. A. Policijos pareigūnai, nukentėjusios, E. A. ir vadovė išėjo kalbėtis į koridorių. Tuo metu salėje buvo nemažai žmonių.

Liudytojas V. U. parodė, kad prekybos centre „Akropolis“ dirba apsaugos darbuotoju. Kaltinamąją pažįsta iš matymo. Nukentėjusiųjų nepažįsta. Šiais metais, nei mėnesio, nei dienos neprisimena, gavo iškvietimą į „Reserved“ parduotuvę. Gavus signalą, tas kas yra arčiausiai, turi kuo greičiau ateiti. Kiek tuo metu prekybos centre „Akropolis“ dirbo apsaugos darbuotojų, jis nežino. Į tą parduotuvę jis atvyko pirmas, antras atvyko Vaidotas, pavardės nežino. Jam praėjus pro vartus, jį pasitiko pardavėja, kuri pasakė, kad įtaria vagyste, kad lyg tai kažką mergina užsikišo. Jam parodė į tamsią moterį, kuri apžiūrinėjo rūbus. Jis priėjo prie tos moters, pasikvietė prie persirengimo kabinų ir paklausė, ar neturi, ką užsikišusi. Viena iš pardavėjų pasakė, kad turi užsikišusi. Šios nukentėjusios pačios, niekieno neprašomos ėmė krėsti daiktus iš rankinių. Tada jos ant stalo ėmė versti rankinukus. Pamatęs, kad jos nieko nepavogė, liepė baigti purtyti tuos rankinukus, prašė viską susirinkti. Pardavėja jas vagino, tai yra sakė, kad „yra užsikišusios“, o jos rėkė, kad neapsivogė. Ten buvo toks didelis triukšmas. Tokių žodžių, kaip „vagys“, „vagilės“ – jis negirdėjo. Girdėjo iš pardavėjų tik tai, kad „jau nebe pirmą kartą šioje parduotuvėje“. Merginos nerėkė, o J. B. verkė. Jos nieko neturėjo. Kada prie jų priėjo jo kolega, nežino. Į apsaugos kambarį jas vedėsi, kad nebūtų aiškinamasi viešoje vietoje. Jis neturi teisės tikrinti žmonių. Jei jie nesutinka parodyti rankinių, tada kviečia policiją. Į apsaugos kambarį ėjo kaltinamoji, nukentėjusios. Jis nuvedė jas ir paliko, nes turėjo grįžti į darbo vietą.

Liudytojas V. R. parodė, kad prekybos centre „Akropolis“ dirba apsaugos darbuotoju. Kaltinamąją iš matymo pažįsta, nukentėjusiųjų nepažįsta. Datos neprisimena, tačiau buvo šių metų birželio, ar liepos mėnuo, gavo iškvietimą, kad paspaustas pavojaus mygtukas parduotuvėje „Reserved“. Atvykęs, pamatė kolegą V. U.. Priėjęs paklausė, kas įvyko. Jam buvo atsakyta, kad nieko rimto. Tada jis nuėjo link išėjimo, kad neprabėgtų, jeigu vagystė. Kur tuo metu buvo kaltinamoji, neprisimena. Matė, kaip prie persirengimo kabinų merginos kraustė rankines. Daiktus iš rankinės pačios kraustė ant stalelio. Neprisimena, ar salėje buvo daug žmonių. Buvo toks didelis triukšmas. Niekas nerėkė, niekas nieko nevagino. Pardavėja prašė pažiūrėti, ar nieko nėra rankinėje. Konkrečių žodžių „vagys“, „vagilės“ negirdėjo. Nieko nerado. Kai nieko nebuvo rasta, jis grįžo į savo darbo vietą.

Liudytoja J. S. parodė, kad kaltinamąją pažįstu kaip buvusią parduotuvės „Reserved“ pardavėją, nes ji nuo rugpjūčio pradžios yra kitos parduotuvės vadovė. Nukentėjusiųjų nepažįsta, tik prisiminė, kad jos rašė skundus dėl parduotuvės darbuotojų. Įvykio metu dirbo prekybos centre „Akropolis“ parduotuvės „Reserved“ vadove. Buvo tarnybinėse patalpose, kai įėjo darbuotoja ir pasakė, kad galimai nori pavogti prekes. Mano, kad įėjo D. V. Ji išėjo į salę ir paprašė parodyti, kur yra įtariamosios. Jai pasakė, kad jos yra matavimosi kabinose. Ji paklausė ką ir kodėl įtaria. Pasakė, kad galimai matė, kaip jos kažkokį daiktą įsidėjo pas save, ar užsikišo. Nusprendė išsikviesti apsaugą. Apsauga gan greitai pasirodė. Ji pati nieko netikrino, nes mano, kad tai yra apsaugos ir policijos darbas. Jai atėjus, ji paklausė, ar galės apsaugos darbuotojai paprašyti merginų parodyti rankines, kol dar neišėjo iš parduotuvės, nes įtariama, kad kažką jos galėjo paimti. Išeinančias iš parduotuvės apsaugos darbuotojai paprašė paeiti į parduotuvės gilumą, prie matavimosi kabinų. Tačiau ta vieta nebuvo pati geriausia. Nebuvo nei tyliau, nei ramiau. Kai priėjo apsauga prie tų merginų ir kai paprašė parodyti daiktus, jos labai audringai sureagavo. Pradėjo šaukti, kas matė. Tada ji vėl paklausė darbuotojų, kuri matė. Pasakė, kad matė E. Tuo metu E. dirbo prie kasos. Triukšmas prie kabinų jau vyko. Apsauginiai atsivedė E. prie matavimosi kabinų. E. pasakė, kad ji turi tokį įtarimą. Nurodė, jog jų įtarimas pasitvirtino, nes darbuotojos jai sakė, kad merginos į matavimosi kabiną nešėsi du daiktus. Viena iš darbuotojų norėjo duoti žetonėlį su Nr. 2. Jos pasakė, kad joms nereikia ir įėjo į kabiną. Tada darbuotoja tą žetonėlį pati pakabino kabinoje ant kabliuko. Tuo metu, kai jos dar galvojo ką daryti, mergina be akinių, jaunesnė, vis iš kabinų išeidavo. Lyg ir apsižvalgydavo parduotuvėje. Mano, kad ji stebėjo jų reakciją. Kai jos išėjo iš kabinų, atidavė du daiktus ir žetonėlį su skaičiumi 2. Tačiau trečią daiktą, kai jau apsauga buvo išsivedusi pas save, jos rado matavimosi kabinoje numestą ant žemės. Ar toje pačioje kabinoje rado tą sijonėlį, kur matavosi tos merginos, turėjo patvirtinti A. D. Jai tuo metu sakė, kad tą sijoną rado toje pačioje kabinoje. E. pasakė, įtaria įsidėjus daiktą. Tačiau jokiais žodžiais E. nukentėjusių nevadino. Jos audringai labai sureagavo. Viena pati išvertė savo daiktus ant žemės, gal todėl, kad buvo labai susijaudinusi. Kilo didžiausias triukšmas. Kadangi jai visa ši situacija nepatiko, nes pradėjo reaguoti žmonės iš matavimosi kabinų ir žiūrėti kas vyksta, tai pasakė, kad apsaugos darbuotojai išsivestų jas pas save. Pas jas nieko nerado. Negirdėjo, kad jas kas vadintų vagilėmis. E. tik pasakė, kad jos galėjo įsidėti kažkur, tačiau ji jų vagilėmis nevadino. Dar neatėjus E., nukentėjusiosios kėlė triukšmą, šaukė, kad parodytume, kas jas kaltina. Prie persirengimo kabinų nėra stalelio, yra tik siauras stovelis pakabas rūbams pasidėti. Tuo metu, išgirdę triukšmą, kiti žmonės lindo iš persirengimo kabinų pažiūrėti, o prekybos salėje buvo nemažai žmonių. Atvykus policijai, ji su nukentėjusiomis ir E. A. kalbėjosi už parduotuvės prekybos salės ribų.

Šmeižimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnį – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Žmogaus garbė siejama su tuo, kaip aplinkiniai, kiti žmonės vertina konkretų individą – jo padėtį visuomenėje, gabumus, darbštumą, padorumą, dorovingumą ir pan. Orumas siejamas su tuo, kaip pats žmogus save vertina, su jo požiūriu į save. Šmeižimo atveju nukentėjęs žeminamas kitų žmonių akyse, o tai pažeidžia ir jo orumą. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t.y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-645/2005, Nr. 2A-1/2009). Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Šmeižimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, supranta, kad jo skleidžiamos žinios paniekins ar pažemins nukentėjusįjį arba pakirs pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs kaltinamosios E. A. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, nukentėjusiųjų J. B. ir M. R., liudytojų J. Š., G. M., V. B., D. V., A. D., V. L., J. S., V. U. ir V. R. duotus parodymus, pripažįsta, jog 2012-07-16 apie 15.00 val. Šiauliuose, prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, adresu Aido g. 8, Šiauliai, esančioje parduotuvėje „Reserved“ E. A., įtardama, kad viena iš nukentėjusiųjų - M. R. – į savo rankinę galimai įsidėjo parduotuvėje buvusį sijoną, nes ji pasimuistė ir lyg ir nešėsi rankose 3 sijonus, tačiau eidama į persirengimo kabiną įsinešė tik 2 sijonus, dėl ko jos kolegė V. L. prie persirengimo kabinų davė M. R. žetonėlį su skaičiumi „2“, reiškiantį, kad į persirengimo kabiną yra įsinešamos dvi prekės, tačiau M. R. žetonėlio neėmė, todėl V. L. jį pakabino persirengimo kabinoje, apie ką prasitarė kartu su ja dirbusiai D. V.. Kaltinamoji ir D. V. suskaičiavo prekybos salėje buvusias prekes (sijonus), peržiūrėjo kompiuterio duomenis, skaičiavo ant stalų sudėtus sijonus, taigi ėmėsi visų būtinų priemonių įtarimui dėl vagystės patvirtinti ar paneigti. Atlikus minėtus veiksmus, paaiškėjo, kad trūksta vieno sijono, todėl apie tai buvo informuota parduotuvės vadovė, kuri iškvietė apsaugos darbuotojus. Minėtas aplinkybes patvirtina išsamūs ir nuoseklūs kaltinamosios, liudytojų D. V., V. L., J. S. parodymai. Nukentėjusioji M. R. teisiamojo posėdžio metu taip pat pripažino, kad eidama į persirengimo kabinas matuotis dviejų sijonų, galėjo sukelti įtarimą pardavėjoms, kad kažką dedasi į savo rankinę, nes tuo metu ji išsiėmė mobilaus ryšio telefoną iš savo rankinės, įsijungė tylųjį režimą ir įdėjo jį atgal į rankinę. Dėl šių įvykio aplinkybių tiek kaltinamosios, tiek ir nukentėjusiųjų parodymai sutampa. Tačiau parodymai nesutampa dėl šių įvykio aplinkybių: nukentėjusioji J. B. teigė, kad kaltinamoji kartu su apsaugos darbuotojais liepė eiti joms prie persirengimo kabinų, o nukentėjusioji M. R. teigė, kad kaltinamoji buvo prie kasų, o prie persirengimo kabinų liepė eiti apsaugos darbuotojai. Tuo tarpu kaltinamoji, liudytojai G. M., D. V., A. D., J. S. parodė, kad kaltinamoji, atėjus apsaugos darbuotojams, buvo prie kasos ir kad tik patys apsaugos darbuotojai pakvietė merginas prie persirengimo kabinų. Nukentėjusios teisiamojo posėdžio metu taip pat teigė, kad prie persirengimo kabinų kaltinamoji, matant kitiems asmenims, liepė joms iškratyti rankines tiesiog ant grindų, vadino jas „vagilėmis“, „vagimis“, teigė, kad jos nuolat vagia, suplėšo rūbus ir išeina. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu policijoje apklaustos abi nukentėjusios savo protokoluose- pareiškimuose nurodė, jog atėję apsaugos darbuotojai jas nusivedė prie kabinų ir liepė iškraustyti rankines, o ne kaltinamoji (medžiaga Nr. 387661, 3, 6 b. l.), kas atitinka kaltinamosios ir kitų liudytojų nurodytas aplinkybes ir vertintina, kaip prieštaravimai nukentėjusiųjų parodymuose. Be to, buvo pasiūlyta parodyti, kas yra rankinėse, o ne liepta visus daiktus išversti ant grindų. Kad kažkas šaukė, kad kažkas kažką pavogė taip pat girdėjo liudyti pakviesta ir pro šalį ėjusi J. B. draugė J. Š., tačiau teismui kyla abejonių dėl šios liudytojos duotų parodymų teisingumo, nes ji teigė, kad matė nukentėjusiąsias ir kaltinamąją prie kasų, kad prie kasų buvo kraustomos rankinės, kad lyg ir matė, kad buvo dedami kažkokie daiktai ant prekystalio, tačiau negalėjo pasakyti, kokie, matė, kad rankines kraustė pati kaltinamoji, kas prieštarauja ne tik byloje apklaustų liudytojų parodymams, bet ir pačių nukentėjusiųjų tiek pirminiams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotiems parodymams, ji taip pat pripažino, kad atpažįsta žmones iš toli, tačiau jos regėjimas nėra geras, jai reikia nešioti akinius, o tą dieną ji buvo be akinių. Nurodė, jog kai atėjo apsaugos darbuotojai, ji išėjo. Be to, ji iš karto po įvykio kalbėjosi su nukentėjusiąja J. B. ir klausė jos, kas ten atsitiko. Kartu su J. Š. buvusi liudytoja G. M. girdėjo tik triukšmą, tačiau daugiau nieko negirdėjo ir nematė. Atsižvelgus į J. Š. ir G. M. parodymus, į tai, kad J. Š. parodymai neatitinka kitų proceso dalyvių parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, į tai, kad ji po įvykio kalbėjosi su viena iš nukentėjusiųjų – J. B. – internetu ir pastaroji jai papasakojo savo įvykio versiją bei pakvietė ją liudyti teisme, ir yra žinoma, kad jos kartu mokėsi vienoje mokykloje, dėl ko ji gali būti suinteresuota gera bylos baigtimi J. B. atžvilgiu, jos parodymai vertintini kritiškai ir atmestini, kaip prieštaraujantys visiems kitiems parodymams. Tuo tarpu pati kaltinamoji, liudytojai D. V., A. D., V. L., J. S. teigė, kad kaltinamoji neliepė nukentėjusioms išversti rankinių, kad E. A. atėjo prie persirengimo kabinų šiek tiek vėliau, kai rankinių kraustymas jau vyko, atėjo paaiškinti, kodėl ji įtaria, kad M. R. paėmė sijoną, ji nevadino nukentėjusiųjų „vagimis“, „vagilėmis“, o nukentėjusios pačios, audringai reaguodamos ir šaukdamos, iškratė savo rankinių turinį ant grindų. Apsaugos darbuotojas V. U. teigė tik girdėjęs, kad viena iš pardavėjų sakė, kad merginos „yra užsikišusios“, t. y. yra paėmusios prekę, bei dar kažkuri iš pardavėjų paminėjo, kad „jau nebe pirmą kartą šioje parduotuvėje“, bet kuri tai buvo pardavėja, jis nurodyti negalėjo. Kitas apsaugos darbuotojas V. R. taip pat neigė girdėjęs žodžius „vagys“, „vagilės“ ir tik paminėjo, kad viena pardavėja prašė pažiūrėti, ar nieko nėra rankinėse. Paminėtina, kad teismui nekyla abejonių dėl kaltinamosios ir liudytojų D. V., A. D., V. L., J. S. parodymų tikrumo, nepaisant to, kad šiuos asmenis sieja darbo teisiniai santykiai, ir kad D. V. iki šio įvykio pažinojo nukentėjusiąją J. B., kuri tuo metu skundėsi dėl kilimėlių, nes jų parodymus patvirtina nešališki, nuoseklūs ir išsamūs apsaugos darbuotojais dirbusių ir nukentėjusiųjų iki konflikto nepažinojusių liudytojų V. U. ir V. R. parodymai. Taip pat paminėtina, kad apsaugos darbuotojai, yra asmenys prilyginami valstybės tarnautojams, nes jiems vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymu yra suteikiami administraciniai įgaliojimai sulaikant asmenis darančius nusikalstamas veikas ar administracinius teisės pažeidimus ir jie veikia prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ vardu, nėra nustatytas jų suinteresuotumas bylos baigtimi, nėra duomenų, kad jie šioje byloje būtų šališki. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad kaltinamoji bei minėti liudytojai būtų suinteresuoti neteisingai apkalbėti nukentėjusiąsias. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jų teiginiai, neva prie persirengimo kabinų kaltinamoji, matant kitiems asmenims, liepė joms iškratyti rankines ant grindų, vadino jas „vagilėmis“, „vagimis“, „kenkėjomis“, teigė, kad jos nuolat vagia, suplėšo rūbus ir išeina, vertintini kritiškai ir atmestini kaip neatitinkantys kaltinamosios ir kitų liudytojų parodymų, nes minėtų žodžių nepatvirtina jokie kiti, išskyrus nukentėjusiųjų parodymus, kitų apklaustų teisme asmenų parodymai, o kitų įrodymų, tuos žodžius patvirtinančių, nukentėjusios nepateikė. Paminėtina taip pat tai, kad žodžiai, jog merginos „yra užsikišusios“ ar kad „jau nebe pirmą kartą šioje parduotuvėje“ nėra įžeidžiančio pobūdžio, jais nėra paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija, taip pat nėra išreiškiamas neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Žodžių junginys „yra užsikišusios“ reiškia veiksmą, kad kažką žmogus yra paslėpęs. Kaip matyti iš pačios kaltinamosios parodymų, ji tik atėjo paaiškinti apsaugos darbuotojams, kad įtaria paėmus prekę (sijoną) ir nesumokėjus už ją. Tuo tarpu žodžių junginys „jau nebe pirmą kartą šioje parduotuvėje“ reiškia, kad rūbų vagystės įvyko ne vieną kartą šioje parduotuvėje, tačiau nėra jokių nuorodų į nukentėjusiąsias, pats teiginys yra neutralus fakto konstatavimas, kad nebe pirmą kartą šioje parduotuvėje įvyko rūbų vagystės. Be to, iš liudytojų D. V., A. D., V. L. ir J. S. parodymų matyti, kad trečias sijonas tikrai buvo dingęs, kad M. R., rausdamasi rankinėje ir kažką į ją įsidėdama, sudarė įspūdį, jog daiktą dedasi į rankinę, kad merginos į matavimosi kabinas nešėsi dvi prekes, joms buvo duotas žetonas su skaičiumi du, jos grąžino po to minėtą žetoną ir dvi prekes, tačiau vėliau minėtoje kabinoje buvo rastas ir trečias sijonas, kurio prieš tai buvo pasigedusios pardavėjos, todėl kaltinamosios įtarimas, kad jos gali būti „užsikišusios“, buvo ne be pagrindo, ji dėl dingusio sijono neklydo, todėl negalima daryti išvados, kad kaltinamoji paskleidė apie J. B. ir M. R. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti, pažeminti nukentėjusias ar pakirsti pasitikėjimą jomis. Minėto įtarimo, kad merginos gali turėti su savimi prekę, išsakymas nesudaro nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 1 d. sudėties, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 154 str. 1 d. Remiantis tuo, E. A. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 str. 1 d., sudėties, nes nėra objektyviosios pusės – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimo fakto. Pažymėtina, kad atsakomybė pagal LR BK 154 str. 1 d. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo veikia tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t.y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo ir sąmoningai tai daro. Tačiau E. A. veikoje nenustatyta ir subjektyviosios pusės- tiesioginės tyčios šmeižti J. B. ir M. R. požymių. Esant šioms aplinkybėms, nenustačius, kad E. A. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti kitą asmenį bei galinčią pakirsti pasitikėjimą juo, ji išteisintina, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.

J. B. ir M. R. kaltino E. A. tuo, kad ji 2012-07-16 apie 15.00 val. Šiauliuose, prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, adresu Aido g. 8, Šiauliai, esančioje parduotuvėje „Reserved“ viešai, girdint kitiems parduotuvės lankytojams bei personalui, ji pavadino J. B. ir M. R. „vagimis“, „kenkėjomis“, pareiškė, kad J. B. ir M. R. „nuolat vagia arba sugadina drabužius“, jų garsiai pareikalavo iškratyti savo rankinių turinį viešai, tiesiog ant parduotuvės grindų, šaukdama, kad jos yra „vagilės“, tokiu būdu įžeidė J. B. ir M. R. Nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų, nei kaltinamoji nepatvirtino nukentėjusiųjų parodymų, jog J. B. ir M. R. kaltinamosios buvo vadinamos „vagimis“, „kenkėjomis“, to nepatvirtino nei pačių nukentėjusių pasikviestos liudytojos J. Š. ir G. M., nei apsaugos darbuotojai V. U., V. R., todėl teismas negali daryti besąlyginės išvados, jog nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje nukentėjusios buvo įžeidinėjamos kaltinamosios. Nukentėjusiosios teisiamojo posėdžio metu teigė, kad prie persirengimo kabinų kaltinamoji, matant kitiems asmenims, liepė joms iškratyti rankines ant grindų, vadino jas „vagilėmis“, „vagimis“, teigė, kad jos nuolat vagia, suplėšo rūbus ir išeina. Teismas vien nukentėjusiųjų parodymais negali grįsti kaltinimo, kadangi jie besąlygiškai nepagrįsti jokiais kitais bylos duomenimis. Nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtino kiti teisme apklausti liudytojai: J. Š., G. M., D. V., A. D., V. L., V. U., V. R. ir J. S. Kad kažkas šaukė, kad kažkas kažką pavogė taip pat girdėjo liudyti pakviesta ir pro šalį ėjusi J. B. draugė J. Š., tačiau teismui kyla abejonių dėl šios liudytojos duotų parodymų teisingumo, nes ji teigė, kad matė nukentėjusiąsias ir kaltinamąją prie kasų, kad prie kasų buvo kraustomos rankinės, kad lyg ir matė, kad buvo dedami kažkokie daiktai ant prekystalio, tačiau negalėjo pasakyti, kokie, kad rankines kraustė pati kaltinamoji, kas prieštarauja ne tik byloje apklaustų liudytojų parodymams, bet ir pačių nukentėjusiųjų tiek pirminiams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotiems parodymams, ji taip pat pripažino, kad atpažįsta žmones iš toli, tačiau jos regėjimas nėra geras, jai reikia nešioti akinius, o tą dieną ji buvo be akinių. Be to, ji iš karto po įvykio kalbėjosi su nukentėjusiąja J. B. ir klausė jos, kas ten atsitiko. Kartu su J. Š. buvusi liudytoja G. M. girdėjo tik triukšmą, tačiau daugiau nieko negirdėjo, nematė ir pasakyti negalėjo. Atsižvelgus į J. Š. ir G. M. parodymus, į tai, kad J. Š. parodymai neatitinka kitų proceso dalyvių parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, į tai, kad ji po įvykio kalbėjosi su viena iš nukentėjusiųjų – J. B. – internetu ir pastaroji jai papasakojo savo įvykio versiją bei pakvietė ją liudyti teisme, ir yra žinoma, kad jos kartu mokėsi vienoje mokykloje, dėl ko ji gali būti suinteresuota gera bylos baigtimi J. B. atžvilgiu, jos parodymai vertintini kritiškai ir atmestini. Tuo tarpu pati kaltinamoji, liudytojai D. V., A. D., V. L., J. S. teigė, kad kaltinamoji neliepė nukentėjusioms išversti rankinių, kad E. A. atėjo prie persirengimo kabinų šiek tiek vėliau, kai rankinių kraustymas jau vyko, atėjo paaiškinti, kodėl ji įtaria, kad M. R. paėmė sijoną, ji nevadino nukentėjusiųjų „vagimis“, „vagilėmis“, kad nukentėjusiosios pačios, audringai reaguodamos ir šaukdamos, iškratė savo rankines. Apsaugos darbuotojas V. U. teigė tik girdėjęs, kad viena iš pardavėjų sakė, kad merginos „yra užsikišusios“ (prekę) bei dar kažkuri iš pardavėjų paminėjo, kad „jau nebe pirmą kartą šioje parduotuvėje“. Kitas apsaugos darbuotojas V. R. taip pat neigė girdėjęs žodžius „vagys“, „vagilės“ ir tik paminėjo, kad viena pardavėja prašė pažiūrėti, ar nieko nėra rankinėse. Paminėtina, kad teismui nekyla abejonių dėl kaltinamosios ir liudytojų D. V., A. D., V. L. ir J. S. parodymų tikrumo, nepaisant to, kad šiuos asmenis sieja darbo santykiai, ir kad D. V. iki šio įvykio pažinojo nukentėjusiąją J. B., kuri tuo metu skundėsi dėl kilimėlių, nes jų parodymus patvirtina nešališki, nuoseklūs ir išsamūs apsaugos darbuotojais dirbusių ir nukentėjusiųjų iki konflikto nepažinojusių liudytojų V. U. ir V. R. parodymai, todėl teismui jais netikėti nėra jokio pagrindo, be to, minėtais apsaugos darbuotojų parodymais prašė remtis ir nukentėjusiųjų gynėjas. Jokių kitų kaltinamosios kaltę pagrindžiančių įrodymų nukentėjusios – privačios kaltintojos teismui nepateikė.

Pažymėtina, jog LR BK 155 str. numato atsakomybę tam, kuris tyčia viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Privačios kaltintojos – nukentėjusios J. B. ir M. R. teigia, kad kaltinamoji E. A. jas įžeidė, pavadindama vagimis, kenkėjomis, liepdama iškraustyti viešai rankines. Tačiau E. A. teigė, jog ji nukentėjusių neįžeidė, to net nesiekė, ji tik išsakė savo įtarimą kitoms pardavėjoms ir parduotuvės vadovei, kas įeina į jos tiesiogines pareigas, ji net neiškvietė apsaugos darbuotojų, tą padarė parduotuvės vadovė, ji neliepė parodyti nukentėjusioms rankinių, nes tuo metu stovėjo prie kasos ir aptarnavo klientą, ir priėjo prie nukentėjusiųjų tik pakviesta apsaugos darbuotojų ir jau pačioms nukentėjusioms kraustant savo rankines ir verčiant jų turinį ant žemės, nors niekas to net neprašė. Pabrėžtina, jog minėtus kaltinamosios parodymus patvirtino liudytojai D. V., A. D., V. L., V. U., V. R. ir J. S. Liudytojos J. Š. ir G. M. nieko negalėjo pasakyti, o pačių nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtino niekas, be to, jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, lyginant su jų pirminiais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (medžiaga Nr. 387661, 3, 6 b. l.). Kaltinamoji nurodė, kad ji nukentėjusių nevadino nei vagimis, nei vagilėmis, nei kenkėjomis, nesiekė jų įžeisti ar kitaip užgauliai pažeminti, tik dirbo savo darbą, vykdė tiesiogines pareigas, stebėjo salę ir, įtarusi, kad gali būti pavogta prekė, pranešė parduotuvės vadovei, nes už dingusias prekes ji atsako materialiai. Tai, kad buvo iškviesti apsaugos darbuotojai ir buvo paprašyta parodyti rankines, į ką kiti pirkėjai reaguoja ramiai ir geranoriškai, parodo rankinių turinį, vertintina kaip normalus tiesioginis parduotuvės darbuotojų darbas. Teismas tiki tokiais kaltinamosios parodymais, kadangi jokių įrodymų apie tai, kad kaltinamoji vadino nukentėjusias vagimis, kenkėjomis, užgauliai apie jas atsiliepė, liepė iškratyti rankinių turinį ant parduotuvės grindų, byloje nėra. Dėl privačių kaltintojų nurodytų E. A. išsakytų frazių „vagilės, kenkėjos“ ir atliktų veiksmų (liepė iškratyti rankinių turinį tiesiog ant grindų) trūksta įrodymų, nes be vienintelio šaltinio, t. y. privačių kaltintojų teiginių, kurios šiame procese turi interesą E. A. atžvilgiu, to nepatvirtina jokie kiti duomenys, šių frazių vartojimo nepatvirtino jokie kiti teisme apklausti asmenys. Teismas E. A. kaltės dėl jai pareikšto kaltinimo negali grįsti prielaidomis, o visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamosios naudai. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad E. A. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir ji yra išteisintina (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusioji J. B. pareiškė civilinį ieškinį dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusioji M. R. pareiškė civilinį ieškinį dėl 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kuriuos prašo priteisti iš E. A. Kadangi kaltinamoji E. A. išteisintina, nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusių pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktini nenagrinėti.

Nukentėjusios J. B. ir M. R. prašė teismo priteisti iš E. A. jų patirtas proceso išlaidas- kiekvienos po 750 Lt sumokėtas už teisinę pagalbą. Pažymėtina, jog proceso išlaidos teismo gali būti priteisiamos tik iš asmens, apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinto kaltu (LR BPK 105 str. 2 d.). Vadovaujantis LR BPK 105 str. 6 d., nukentėjusiųjų prašymas iš kaltinamosios priteisti jų patirtas proceso išlaidas atmestinas.

Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė prašymą valstybės naudai priteisti 280 Lt išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą kaltinamajai E. A., pagal tarnybos 2012-09-07 sprendimą Nr. SP-3279(7.2664). LR BPK 105 str. 1 d. numato, jog teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka (LR BPK 105 str. 5 d.). Kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas (LR BPK 105 str. 6 d.). Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusios yra jauno amžiaus, besimokančios aukštojoje mokykloje, nukentėjusioji J. B. turi sveikatos problemų, buvo įsitikinusios, jog konflikto metu patyrė žalą, į tai, kad byloje nenustatyta, jog jos piktnaudžiavo procesu, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 280 Lt išlaidų priteisimo atmestinas.

Kaltinamajai E. A. 2012-09-14 nutartimi paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (33-35, 37 b. l.). Paskirta kardomoji priemonė nuo nuosprendžio paskelbimo panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

E. A. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, požymių.

E. A. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje, požymių.

J. B. ieškinį dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

M. R. ieškinį dėl 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

J. B. prašymą dėl 750 Lt proceso išlaidų priteisimo iš E. A. atmesti.

M. R. prašymą dėl 750 Lt proceso išlaidų priteisimo iš E. A. atmesti.

Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl 280 Lt proceso išlaidų priteisimo iš nukentėjusiųjų J. B. ir M. R. atmesti.

E. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.

Teisėja Asta Čebatoriūtė