- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-13
- Bylos Nr.
- 2A-1815-555/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-40-3-00377-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- V. A. C.
- Ieškovas
- V. J.
- Trečiasis asmuo
- notarė R, Šakių rajono savivaldybės administracija Šakių rajono 1-asis notarų biuras Notarė Rita Vasiliauskienė
- Kategorijos
- 34.4.7.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės, Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Žibo apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. A. C. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-876/2013 pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei V. A. C., tretieji asmenys notarė R. V., Šakių rajono savivaldybės administracija, dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
A. J., mirusi 2012 m. sausio 23 d., yra ieškovo motina. A. J. 2011 m. rugsėjo 22 d. sudarė testamentą, kuriuo visą jai nuosavybės teise priklausantį turtą paliko atsakovei.
Šalies argumentai
Ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2010 m. rugsėjo 1 d. sudarytą A. J. testamentą, kuriuo nekilnojamasis turtas paliktas atsakovei V. A. C.. Vėlesniu pareiškimu dėl ieškinio dalyko pakeitimo ieškovas patikslino reikalavimą, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2011 m. rugsėjo 22 d. A. J. testamentą (t. 1, b. l. 168). Ieškinyje nurodoma, kad ieškovo mama A. J. mirė (duomenys neskelbtini). Po mamos mirties nuvykus pas notarą priimti palikimo, tapo žinoma, jog mama surašė testamentą, kurį patvirtino Šakių rajono Savivaldybės administracijos Kriūkų seniūnė. A. J. savo valia negalėjo surašyti ar pasirašyti testamento, kadangi dėl ligos ji negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Sudarant ginčijimą testamentą A. J. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės dėl psichikos sveikatos sutrikimų, atsiradusių dėl amžiaus, persirgtų ligų, vartotų vaistų ir pan. A. J. psichinės būsenos, buvusios testamento sudarymo metu, nustatymas turi esminę reikšmę tikrinant ieškinio reikalavimo pagrįstumą (t. 1, b. l. 1-3).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šakių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, pripažino negaliojančiu 2011 m. rugsėjo 22 d. A. J. testamentą, registro Nr. 3244, patvirtintą Šakių rajono savivaldybės administracijos Kriūkų seniūnijos seniūnės O. R., priteisė iš atsakovės ieškovui 100 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 1 720 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, 1 334,50 Lt išlaidų teismo psichiatrinei ekspertizei atlikti, priteisė iš atsakovės V. A. C. 48,83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi buvo paskirta A. J. pomirtinė teismo psichiatrinė ekspertizė jos psichinei būsenai nustatyti ginčijamo testamento sudarymo metu (t. 1, 169-170). 2012 m. gruodžio 11 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno II teismo psichiatrijos skyrius pateikė teismui atliktos ekspertizės aktą, kuriame konstatuota, jog A. J. 2011 m. rugsėjo 22 d. sudarydama testamentą turėjo psichikos sutrikimą – Kraujagyslinė demensija. Dėl minėto psichikos sutrikimo A. J. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti 2011 m. rugsėjo 22 d. testamento sudarymo metu (t. 2, b. l. 8-9). Teismo psichiatrai ekspertai nurodė, kad iš A. J. medicininėje kortelėje esančių įrašų nustatyta, kad jai trikti atmintis pradėjo nuo 1996 m. 2001 m. jos vyrui buvo operuojama širdies kraujagyslė, todėl ji labai pergyveno, sutriko miegas, atsirado nerimas. Nuo 2001 m. lapkričio 13 d. iki 2001 m. lapkričio 29 d. gydyta KMUK psichiatrijos klinikoje. 2002 m. kovo 14 d. kreipėsi į Klinikų ambulatorinį skyrių dėl galvos svaigimų, ūžimo, cypimo, sutrikusio miego. 2009 m. sausio 19 d. nurodoma, kad ligonė silpna, vaikšto mažai. 2010 m. kovo 3 d. nurodoma, kad ligonės būklė pablogėjusi po vyro mirties, atmintis bloga, mąstymas sutrikęs. Teismas atmetė atsakovės atstovo argumentus, kad testatorė buvo sąmoninga, orientuota bei suprato savo veiksmus. Nurodė, kad šiuos argumentus atsakovės atstovas pateikė remdamasis liudytojų S. K., E. V., V. J., G. A. parodymais, kurie neigė tai, jog A. J. turėjo psichikos sutrikimų, tačiau teismas laikė, jog šie liudytojų parodymai neatitinka byloje surinktų įrodymų. Pirmiausia, jog šie įrodymai neatitinka byloje esančios eksperto išvados, kuris yra atlikta kompetetingų, turinčių specialiųjų žinių specialistų, kurie išvadą apie A. J. būklę padarė atsižvelgdami į medicininius dokumentus, bei savo profesines žinias apie ligas ir jų poveikį žmogaus būklei. Tuo tarpu liudytojai, teismo vertinimu, gali pateikti tik savo nuomonę, kurią galėjo susidaryti pabendravę su testatore. Teismas sprendė, kad vieno žmogaus pokalbis su kitu žmogumi neleidžia daryti išvados apie žmogaus psichinę būklę, nes galbūt bendraujant testatorė galėjo ir nesukelti įtarimų kitam asmeniui, tačiau tai nepatvirtina aplinkybės, jog ji buvo visiškai sveika. Tuo tarpu eksperto išvadoje, teismo nuomone, pateikti duomenys nėra paneigti kitais bylos duomenimis, todėl spręsta, kad nėra pagrindo ja abejoti. L. R. E. V., J. V., L. J., G. A. teigė, jog A. J. buvo sąmoninga, juos atpažindavo, bendraudavo kaip protinga žmogus, tačiau teismas laikė, jog šie liudytojų parodymai neatitinka kitos byloje esančios medžiagos, todėl jais nesirėmė. Byloje pateikti mini testo rezultatai, atlikti su A. J. (t. 1, b. l. 68), iš kurių spręsta, jog testatorė nesugebėjo atlikti paprastų užduočių, kas, teismo vertinimu, patvirtina jos sunkų orientavimąsi, tai yra, kad testatorė nesugebėjo pasakyti kokie yra metai, mėnuo, mėnesio diena, savaitės diena, kuriame rajone gyvena, negalėjo pasakyti trijų išmoktų žodžių, perskaityti ir parašyti, kas parašyta ir t. t. Ištyrus visą byloje surinktą medžiagą, šalių, liudytojų parodymus, ekspertų išvadą, teismas padarė išvadą, kad mirusioji testatorė A. J., testamento sudarymo dienai 2012 m. rugsėjo 22 d. dėl lėtinio psichikos sutrikimo – kraujagyslinės demencijos, negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, todėl 2012 m. rugsėjo 22 d. testamentas pripažintas negaliojančiu (CK 1.89 str. 1 d., 5.16 str. 2 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė V. A. C. prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodė šiuos argumentus:
1. Dėl procesinių teisės normų pažeidimo. 2013 m. vasario 22 d. bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ieškovas yra pakeitęs ieškinį pakeičiant ieškinio dalyką, t. y. jau ginčijo ne 2010 m. rugsėjo 1 d. testamentą, o metais vėlesnį – 2011 m. rugsėjo 22 d. testamentą. Teismas be pagrindo išnagrinėjo ieškinį su pakeistu ieškinio dalyku. Pateikdamas ieškinį teismui ieškovas nurodė ir ieškinio pagrindą ir dalyką, tačiau bylą nagrinėjęs teismas 2012 m. pabaigoje ieškovui nurodė pašalinti tariamus ieškinio trūkumus ir ginčyti ne 2010 m. rugsėjo 1 d. testamentą, o 2011 m. rugsėjo 22 d. testamentą. Šios nutarties pagrindu ieškovas pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, ginčydamas jau kitą testamentą, nei pradiniu ieškiniu. Apie tai nei ieškovė, nei ieškovės atstovas informuotas nebuvo ir apie ieškinio dalyko pakeitimą sužinojo tik 2013 m. vasario 22 d. teismo posėdyje. Nors formaliai teismas sprendime ir nurodė, kad pareiškimas dėl ieškinio dalyko pakeitimo yra ieškinio trūkumų pašalinimas, tačiau akivaizdu, kad ieškovas atstovaujamas profesionalaus teisininko, pareiškimu dėl ieškinio dalyko pakeitimo ne šalino ieškinio trūkumus, tačiau pakeitė ieškinio dalyką, kadangi egzistuoja ir pirminiu ieškiniu ginčytas 2010 m. rugsėjo 1 d. testamentas ir 2011 m. rugsėjo 22 d. testamentas. Teismas byloje neišsprendė ieškovo prašymo dėl ieškinio dalyko pakeitimo. Ieškinio dalyką ieškovas pakeitė po bylos nagrinėjimo iš esmės paskyrimo, po to, kai byloje apklausti liudytojai dėl palikėjos sveikatos būklės 2010 m. rugsėjo 1 d., išnagrinėtas klausimas dėl ekspertizės skyrimo, o tokio ieškinio dalyko pakeitimo būtinumo šioje bylos stadijoje nenurodoma nei teismo nei ieškovo procesiniuose dokumentuose. Atsakovė nedavė sutikimo dėl ieškinio dalyko pakeitimo, o bylos nagrinėjimas dėl ieškinio dalyko pakeitimo buvo užvilkintas, nes dėl to byla neišnagrinėta 2013 m. vasario 22 d. Aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad teismas privalėjo pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo atsisakyti tenkinti (CPK 141 str. 4 d.), o ieškinį dėl 2010 m. rugsėjo 1 d. testamento pripažinimo negaliojančiu atmesti, nes egzistuojant vėlesniam testamentui, jis nesukelia jokių pasekmių ir byloje nėra duomenų apie testatorės tariamą neveiksnumą 2010 m. rugsėjo 1 d.
2. Dėl įrodymų vertinimo. Teismas pasikliovė tik ekspertų išvadomis, kurias laikė nepaneigtomis. Tačiau teismas netyrė ir nesiaiškino, ar pagal medicininius dokumentus nustatyta palikėjos sveikatos būklė buvo stabiliai bloga, dėl ko ji buvo neveiksni, ar tokios būklės asmuo galėjo nesuprasti savo veiksmų periodiškai. Be to, liko visiškai ignoruoti A. J. gydžiusio gydytojo parodymai dėl pagrindų, kuo remiantis ji buvo siunčiama pas psichiatrą, kokie įrašai ir dėl ko buvo daromi jos ligos istorijoje, kad įrašai ligos istorijoje buvo daromi iš karto po to, kai mirė jos vyras, streso ir šoko būsenoje, kad galėjo nesiorientuoti ne dėl demensijos, o dėl klonozepamo poveikio. Nors teismas ir nurodo, kad ekspertų išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal CPK 218 straipsnyje nustatytas taisykles, tačiau teismas byloje apklausto gydytojo Švabo paaiškinimų taip pat neįvertino, nes juos įvertinęs negalėtų konstatuoti, kad testatorė buvo neveiksni.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad testatorė buvo surašiusi du dokumentus. Ieškinį ruošusi advokatė neturėjo testamentų nuorašų, todėl įrašė neteisingą testamento datą. Tačiau akivaizdu, kad buvo ginčijamas tas testamentas, kuriuo testatorė visą savo turtą paliko atsakovei, t. y. vėlesnis testamentas. Teismas, pastebėjęs šį trūkumą pagrįstai nustatė terminą klaidai ištaisyti ir tai nebuvo ieškinio dalyko pakeitimas. Teismas visapusiškai ištyrė testatorės sveikatos būklę patvirtinančius įrodymus ir iš jų viseto sprendė, kad testatorė testamento sudarymo dienai galėjo nesuprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio1 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas pažeisdamas procesinės teisės normas netinkamai išsprendė ieškovo prašymą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus.
Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis).
CPK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė keisti ieškinio pagrindą arba dalyką. Atsižvelgiant į prieš tai aptartą teisinį ir faktinį ieškinio pagrindo aspektus, laikytina, kad ši norma yra dėl faktinio ieškinio pagrindo keitimo. CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas ir tokio keitimo terminas – iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Kartu pažymėtina, kad naujų argumentų ir įrodymų, patikslinančių faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju ieškinio dalykas arba pagrindas nesikeičia, o tik padidėja jų pagrįstumas ir įrodytumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-34/2008).
Kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-181/2008; 2008 m. spalio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-485/2008) akcentuojama ir tai, kad faktinis pagrindas ieškinyje turi būti suformuluotas aiškiai ir tiksliai, nes jis kartu su kitu ieškinio elementu - ieškinio dalyku - apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką. Dėl to aiškus ieškinio pagrindo formulavimas padeda dalyvaujantiems byloje asmenims ir teismui nustatyti ginčo pobūdį, tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui bei operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, apginant pažeistas ginčo šalių teises ir teisėtus interesus.
Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu teigiama, kad ieškovas pakeitė ieškinio dalyką, apeliantės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad šis procesinis veiksmas buvo atliktas po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, o atsakovė nedavė sutikimo dėl ieškinio dalyko pakeitimo, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo atsisakyti tenkinti ir ieškinį dėl 2010 m. rugsėjo 1 d. testamento pripažinimo negaliojančiu atmesti. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje kilęs ginčas dėl mirusios testatorės A. J., sudariusios testamentą, galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę testamento sudarymo metu. Ginčydamas testamentą ieškovas argumentavo tuo, jog testatorei nuo 2010 m. gegužės 18 d. buvo nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, jau 2001 metais nustatyta depresija, atminties sutrikimas, galvos svaigimai, demensijos pradžia, tuo pačiu nurodė, kad kreipėsi į Šakių rajono 1-ąjį notarų biurą tikslu gauti testamento kopiją, kuriame buvo atsiakyta pateikti prašomus duomenis, su ieškiniu buvo pateiktas testamentų registrų išrašas, iš kurio matyti, kad testatorė yra sudariusi du testamentus: 2010 m. rugsėjo 1 d., kuriuo turtą paliko dviem įpėdiniams (b. l. 113, 1 t.) ir 2011 m. rugsėjo 22 d., kuriuo turtą paliko tik atsakovei (b. l. 114, 1 t.). Iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį turinio spręstina, jog apeliantė, teikdama atsikirtimus dėl pareikšto reikalavimo nurodžiusi, jog jos vertinimu ieškovas ginčija testamentą, kuriuo turtas paliktas tik jai vienai, tuo pačiu klaidingai nurodė testamento sudarymo dieną t. y. 2011 m. rugsėjo 1 d., nors prie atsiliepimo į ieškinį pridėjo ir ginčo testamentą. Įvertinusi šalių procesinių dokumentų turinį, spręstina, kad juose nurodyti ir trumpai aptarti visi su ieškinio dalyku susijusią argumentai, taip atskleidžiant testamentų sudarymo aplinkybes ir raidą, testamentai pateikti į bylą. 2011 m. rugsėjo 22 d. testamentas buvo teisminio nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme, šalys dėl jo teikė argumentus ir paaiškinimus, dėl jo pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Išvardytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog procesiniame dokumente, patikslinus ginčijamo testamento sudarymo datą, buvo nurodytas naujas ieškinio dalykas. Dėl to kolegija nepripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo, netinkamai išsprendęs ieškinio dalyko pakeitimą.
Be to kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškino bylos aplinkybes, įrodymus įvertino remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, todėl jo nustatyti faktai yra labiau tikėtini kaip faktiškai egzistavę (CPK 185 straipsnis). Kolegija taip pat daro išvadą, jog byloje pateiktų įrodymų visuma, ją įvertinus tikimybių pusiausvyros principu, būtent ir leidžia padaryti tas išvadas, kurias ir yra padaręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl tarp šalių kilusio ginčo. Teismas grįsdamas teismo sprendimą aptarė ne tik tuos įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir nurodė argumentus, dėl kurių atmetė kitus ieškovo pateiktus įrodymus.
Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį sandoris gali būti nuginčytas kaip negaliojantis, jeigu jo sudarymo metu fizinis asmuo, nors ir būdamas veiksniu, buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Tokiu pagrindu pareikšto ieškinio tenkinimo esminė sąlyga – būsenos, negalint suprasti sudaromo sandorio reikšmės bei valdyti savo veiksmų, pagrindimas (CPK 12, 178 straipsniai). Byloje nustatyta, kad ieškovas kaip negaliojantį ginčija 2011 m. rugsėjo 22 d. testatorės sudarytą testamentą. Pareikštu ieškiniu ieškovas siekė įrodyti, jog minėto testamento sudarymo metu testatorė nesuprato savo veiksmų ir sandorių esmės.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, teismas turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005). Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas vertino ne tik ieškovo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, tačiau ir liudytojų parodymus, testamento sudarymo aplinkybes.
Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Vadovaudamasis CPK 185 straipsniu, teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, tai reiškia teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Jeigu byloje remiamasi liudytojų parodymais, pasižyminčiais subjektyviu pobūdžiu, ar netiesioginiais, silpno sąsajumo su įrodinėjamomis bylos aplinkybėmis, prieštaringais, fragmentiškais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais tik atskiras detales ar sudarančiais pagrindą daryti tik prielaidas, tokių duomenų visumos paprastai nepakanka faktą vertinti kaip įrodytą.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertizės aktu, pagrįstai nustatė, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog testatorė nesuprato savo veiksmų esmės testamento sudarymo metu. Testatorės veiksnumas dėl psichinės ligos nėra apribotas, ji nebuvo pripažinta neveiksni. Pirmosios instancijos teismas psichiatrijos ekspertizės išvadą tyrė ir vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais apie testatorės sveikatos būklę testamento sudarymo metu. Toks faktinių aplinkybių vertinimas atitinka CPK 185 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau kai ginčijant sandorį ieškinio pagrindu nurodomi sandorio šalies psichikos sutrikimai, nagrinėjamos bylos atveju atsiradę dėl psichinės ligos, ir jų nulemta sveikatos būsena, dėl kurios šalis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, medicininiai duomenys bei ekspertų išvados turi itin svarbią įrodomąją vertę tarp kitų įrodymų. Teismo psichiatrų ekspertų komisija teismo psichiatrijos ekspertizės akte, ištyrusi jai pateiktą bylos medžiagą bei papildomai surinktus dokumentus padarė išvadą, kad pateiktoje medžiagoje yra duomenų, jog testatorei buvo konstatuotas psichikos sutrikimas - kraujagyslinė demensija, dėl kurio testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, vertindamas ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, bei teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, iš esmės tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir turėjo pagrindą ieškovo ieškinį patenkinti (CPK 178, 185 straipsniai). Keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis ieškovas patyrė 847 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių tvarkos 8.11 punkte numatytą dydį prašoma priteisti suma atitinka nustatytą dydį (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės V. A. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 847 Lt (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis litus) išlaidų, susijusių su atstovavimu apeliacinės instancijos teisme.