Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-03-26 · Administracinė byla Nr. I1-1616-484/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-26
Bylos Nr.
I1-1616-484/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04172-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Ina Kirkutienė (pirm.)
Pareiškėjas
D. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1616-484/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04172-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 26 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN ar atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos.

Skunde nurodo, kad Vilniaus PN dušo patalpose pertvaros buvo įrengtos tik iš šonų, o priešais besimaudantys nuteistieji vis tiek galėjo jį matyti besimaudantį. Tuo, pasak pareiškėjo, nebuvo užtikrintas visiškas jo privatumas naudojantis dušu. Taip pat nurodo, kad gyvenamoje patalpoje, 303 sekcijoje, 4 būryje laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,1 kv. m). Šios sekcijos plotas buvo apie 20 kv. m, joje buvo 11 lovų, 5 spintelės, 1 stalas ir 10 kėdžių, dvi spintos. Teigia, kad šioje patalpoje be jo gyveno dar 9 asmenys. Tvirtina, kad tokios sąlygos buvo ir kitose sekcijose, kuriose jis gyveno.

Dėl aukščiau aprašytų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodo patyręs didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai (b. l. 1-3).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atlikti laisvės atėmimo bausmės atvyko 2018 m. lapkričio 22 d. ir buvo laikomas iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. (nurodytu laikotarpiu pareiškėjas kelis kartus buvo etapuotas į kitas įstaigas). Akcentuoja, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, jokie teisės aktai nenustato reikalavimo kaupti ir sisteminti tokio pobūdžio duomenis pataisos namuose. Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo teiginius, kad ginčo laikotarpiu jis gyveno Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso 4-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamoje patalpoje Nr. 303, atsakovo atstovas paaiškina, kad šios patalpos Nr. 4-303 plotas – 32,02 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,20 kv. m ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pažymi, kad pataisos įstaigoje dienotvarkėje numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, sportuoti, užsiimti kita leistina veikla.

Pažymi ir tai, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Tvirtina, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2008­-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Pažymi, kad pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti jį, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Dėl dušų įrengimo informuoja, kad 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Mano, jog dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pastebi, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pabrėžia, kad ir pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Teigia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį sėkmingai naudojosi galimybe praustis įrengtame duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo.

Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Teigia, kad visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra grįstos abstrakčiais teiginiais. Mano, kad pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės (b. l. 7-12).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl minimalaus gyvenamojo ploto ir privatumo naudojantis dušais neužtikrinimo Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus PN jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. balandžio 8 d.), patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹ punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. punktas). Pažymėtina, kad šiame akte nenumatyta, kad baldų užimamas plotas neįskaitytas į vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą.

LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas buvo patalpintas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 4-303 (plotas 32,02 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų; b. l. 22). Nors Vilniaus PN nepateikė tikslaus nuteistųjų, apgyvendintų šioje gyvenamojoje patalpoje ginčui aktualiu laikotarpiu skaičiaus, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, pateikti byloje duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai šioje gyvenamojoje patalpoje nebūtų buvę pažeisti (asmeniui tektų 3,20 kv. m). Be to, atsakovės atstovas atsiliepime į skundą paaiškina, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje, jiems yra suteikiama teisė lankytis socialinės reabilitacijos programose, sportuoti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos aptariamu aspektu.

Pareiškėjas taip pat reiškia pretenzijas dėl netinkamo dušų įrengimo. Nurodo, kad pertvaros dušo patalpose buvo įrengtos tik iš šonų, todėl jį besimaudantį galėjo matyti kiti priešais besimaudantys nuteistieji.

Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Pagal LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pertvarų duše neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Teismas pažymi, kad pagal teismų praktiką, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija), 258 punktu ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 44 punktu, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas to nenurodė, kad šios tvarkos Vilniaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo laikytasi.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis ir pateikė tai patvirtinančias foto nuotraukas (b. l. 15-17). Iš jų matyti, kad pertvaros įrengtos tarp prausimosi vietų. Tą patvirtino ir pareiškėjas, skunde aprašydamas prausimosi duše sąlygas.

Šioje byloje nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo ypač prastos, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo ribotą galimybę naudotis dušu, karštu vandeniu ar pan. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai ignoravęs pareiškėjo žmogiškąjį orumą, t. y., kad buvus pareiškėjo prašymui, atsisakė imtis priemonių dėl privatumo jam naudojantis dušu užtikrinimo. Priešingai, pateiktos foto nuotraukos patvirtina, kad Vilniaus PN ėmėsi priemonių nuteistųjų privatumui dušo patalpose užtikrinti, įrengė pertvaras tarp prausimosi vietų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei vadovaudamasis paminėta teismų praktika, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų aptartu aspektu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Taigi, nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ar neveikimo, neturtinės žalos priteisimas nėra galimas. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. R. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė