Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-11-20 · Civilinė byla Nr. e2S-2950-640/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2018-11-20Vilniaus apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-02-26Vilniaus miesto apylinkės teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-11-20
Bylos Nr.
e2S-2950-640/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-30093-2018-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „TMG Logistika“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-2950-640/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30093-2018-5Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.1.; 3.3.2.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „TMG Logistika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Grand“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TMG Logistika“ dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 24 005,00 Eur skolą, 606,22 Eur palūkanas, 40,00 Eur mokėjimą, 8 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Pareikšto reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą. Prašymą grindė tuo, jog neturi duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, reikalaujama priteisti suma yra didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 2 d. nutartimi ieškovės Ribotos atsakomybės bendrovės „Grand“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo atsakovei UAB „TMG Logistika“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, tačiau paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo disponuoti.

3. Nustatė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinyje pareikštus reikalavimus. Pažymėjo, kad pareikštas ieškinys yra grindžiama skola, atsiradusią iš sutartinių teisinių santykių. Ieškinio suma, neturint duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, laikytina didele. Visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui sprendimu leidžia daryti išvadą, jog nesiėmus ieškinio reikalavimų užtikrinimo priemonių, yra rizika, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl teismas tenkino ieškovės prašymą dėl atsakovės turto, neviršijant 24651,22 Eur sumos, arešto.

4. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog areštavus atsakovės pinigines lėšas, dėl jų trūkumo gali būti sutrikdyta atsakovės ūkinė veikla, todėl pirmiausia areštuotinas atsakovės nekilnojamasis ir/ar kitas ilgalaikis materialusis turtas. Nesant ar nepakankant ieškovės reikalavimams užtikrinti atsakovės nekilnojamojo ir kito ilgalaikio materialaus turto, areštuotinos atsakovės turtinės teisės, piniginės lėšos, esančios pas ją ir/ar trečiuosius asmenis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

5. Apeliantė UAB „TMG Logistika“ atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat, paskirti ieškovei 5000 Eur baudą, 50 procentų šios baudos skiriant atsakovės naudai.

6. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones neįrodė nei vienu pakankamai pagrįstu argumentu. Ieškovės reikalaujama priteisti suma neatitinka tikrovės, nes nei ant vienos iš pateiktų sąskaitų nėra patvirtinimo, kad atsakovė būtų šias sąskaitas su nurodytomis sumomis gavęs ar kitaip jas patvirtinęs. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovei buvo išrašytos sąskaitos 24 000 Eur sumai, nors skaičiuojant ieškovės pateiktas vienkartinio krovinio vežimo sutartis, jų bendra suma tesiektų 16 250 Eur. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 13 vienkartinių krovinių pervežimo sutarčių, kurių kiekvienos suma yra 1 250 Eur, tačiau ieškovė nepaaiškino iš kur atsirado sąskaitos didesnėmis sumomis negu šalys buvo sutarę vienkartinėse krovinių pervežimo sutartyse. Šis esminis faktas parodo, kad ieškovės tariamos sąskaitos bei aktai yra suklastoti. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino kartu su ieškiniu pateiktų sutarčių, sąskaitų bei aktų visumos, kurie neturi bendro nuoseklaus ryšio ir kelia pagrįstų abejonių dėl ieškinio pagrįstumo. Kartu su ieškiniu ieškovė pateikė tariamus aktus, kuriuose matyti daug didesnės sumos už paslaugas, negu šalys yra pasirašę vienkartines krovinio pervežimo sutartis (visas 13 sutarčių). Šių aktų atsakovė nėra pasirašinėjusi, ar dėjusi įmonės spaudą. Dėl šių ieškovės pateiktų suklastotų dokumentų, atsakovė kreipsis į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnį.

7. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas spręsdamas ar 24 005 Eur suma yra didėlė atsakovei, turėjo įsitikinti ar konkrečioje situacijoje egzistuoja tikėtina grėsmė teismo sprendimo įvykdymui ar kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, tačiau to nepadarė. Nesant realios grėsmės, kad atsakovė neįvykdys ieškinio reikalavimo, nebuvo pagrindo tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė neįrodinėjo ir nepateikė jokių duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, bandymą nuslėpti turtą, jį perleisti ar įkeisti. Vien kreditoriaus nurodyta suma, neleidžia objektyviai nustatyti ar reikalavimo suma yra pakankamai didelė. Skundžiamoje nutartyje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad atsakovė yra nesąžininga. Taip pat nėra ir duomenų, kad atsakovė turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitų veiksmų, siekdamas sukliudyti teismo sprendimo įvykdymui. Nepagrįstai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kenkia atsakovės verslui ir yra varžančios apsaugos priemonės, o ne siekiančios realaus ginčo tarp šalių sprendimo ar palankaus teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimo. Atsakovei tokio dydžio laikinosios apsaugos priemonės yra stambaus mąsto. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė yra suvaržyta atsiskaityti su ūkio subjektais. Skundžiamoje nutartyje teismas neanalizavo grėsmės sprendimo įvykdymui. Taip pat byloje nepateiktos ir nenurodytos pagrįstos aplinkybės leidžiančios manyti kilsiančią realią grėsmę. Ieškovė sąmoningai klaidindama teismą bei bandydama pakenkti atsakovei, nepateikė realią situaciją atspindinčių faktų. Atsakovė yra sumokėjusi 13 175 Eur ieškovei, todėl akivaizdu, kad nurodyta 24 000 Eur ieškinio suma yra absurdiška. Skundžiamoje nutartyje be jokio teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismas, suteikė ieškovei besąlyginį ir nepagrįstą pranašumą. Atsakovės nuomone, ieškovės veiksmai pareikiant nepagrįstą ieškovės veiksmai pareiškiant nepagrįstą ieškinį laikytini piktnaudžiavimu procesu, todėl ieškovei turi būti skiriama 5 000 Eur bauda, 50 proc. šios baudos skiriant atsakovės naudai.

Atsiliepimas

8. Ieškovė atsiliepime prašė atmesti atsakovės atskirąjį skundą kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

9. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, atsakovė taip ir nepateikė duomenų, kurie pagrįstų jos gerą turtinę padėtį – atsakovė nepateikė nei vieno įrodymo, jog ji tenkinus ieškinio reikalavimus, turės galimybė įvykdyti sprendimą. Tai reiškia, jog egzistuoja reali grėsmė, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Atsakovė, ginčydama nutarties teisėtumą, kartu su atskiruoju skundu nepateikė nei vieno dokumento, kuris pagrįstų gerą atsakovės finansinę padėtį. Pati atsakovė siekia suklaidinti teismą, pateikdama mokėjimo nurodymus 13 175 Eur, kurie visiškai nėra susiję su ieškinio reikalavimais. Atsakovė vien pridedama visiškai su nagrinėjama byla nenusijusius mokėjimus bei nepridėdama nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų savo gerą finansinę padėtį, nepagrįstai ginčija nutarties teisėtumą. Atsakovė neįsigilinusi į ieškinį bei jo reikalavimus, teigia, jog yra atsiskaičiusi 13 175 Eur sumoje, tačiau ieškovas dar kartą akcentavo, jog atsakovės atlikti mokėjimai nėra susiję su ieškinio reikalavimais, nurodyti mokėjimai buvo atlikti pagal kitas ieškovės išrašytas sąskaitas. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nesąžiningai pateikė ieškinį. Nenustačius ieškovės nesąžiningumo, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti baudą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

11. Apeliacijos objektą sudaro, pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti i atsakovės 24 005 Eur skolą, 606,22 Eur palūkanas pagal įstatymą, 8 proc. metines palūkanas, 40 Eur pagal MAPKSVPĮ 7 straipsnio 1 dalį ir 1453 Eur bylinėjimosi išlaidas. Taip pat, ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 2 d. nutarti, minėta prašymą tenkino – atsakovės atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantė UAB „TMG Logistika“ su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

13. Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).

14. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015 ir kt.). Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016 ir kt.). Taigi preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pvz., ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., tai yra tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015 ir kt.). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu, teismas gali spręsti ar yra kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

15. Pareikštu ieškiniu ieškovė prašo priteisti skolą ir palūkanas, galima atsiradusias atsakovei tinkamai neatsiskaičius už ieškovės suteiktas krovinių pervežimo paslaugas. Ieškovės reikalavimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir ieškovės poziciją tikėtinai pagrindžiančiais įrodymais, teisiniais pagrindais. Šioje proceso stadijoje ieškovė neprivalo įrodyti, o teismas – iš esmės įvertinti ieškinio pagrįstumo, nes reikalavimų pagrįstumas nustatomas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Kadangi ieškinio forma ir turinys atitinka įstatymo nuostatas, nėra duomenų, kad ieškovės reikalavimas dėl skolos ir palūkanų priteisimo būtų akivaizdžiai nepagrįstas ir ji savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinys preliminariai pagrįstas. Tačiau tai tik viena sąlyga, kurią nustačius galimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.

16. Antroji sąlyga būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, jai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Šią grėsmę sprendimo įvykdymui ieškovė iš esmės grindžia tuo, jog ieškinio suma yra didelė, o duomenų apie atsakovės finansinę padėti ir galimybę įvykdyti teismo sprendimą nėra. Atsakovė nesutinka su šiuo argumentu ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs atsakovės finansinės padėties, neturėjo pagrindo teigti, kad atsakovei ieškinio suma yra didelę.

17. Pažymėtina, kad naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, jog ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių poreikio buvimo. Todėl vien ieškinio sumos dydis atsakovei, ar jos neatsiskaitymas su procesą inicijavusia ieškove, savaime dar nepatvirtina rizikos, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdomas būtent dėl atsakovės nesąžiningumo ar su tokiu jos elgesiu susijusių priežasčių. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018). Nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovės turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jos turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018).

18. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Todėl pirmosios instancijos teismas kiekvienu atveju privalo vertinti įrodinėjamas aplinkybes, susijusias su asmenų, kurių atžvilgiu norima taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesąžiningumu ir dėl šių aplinkybių pasisakyti. Šiuo atveju, sutiktina su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovės (ne) sąžiningumo. Kitą vertus, ieškovė šios aplinkybės, prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodinėjo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad neįrodžius atsakovės nesąžiningumo, nėra pagrindo teigti, kad yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

19. Atkeiptinas dėmesys, jog proporcingumo, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principai reikalauja įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymu potencialiai sukeliamas teisines pasekmes su tomis pasekmėmis, kurios kiltų netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Konkrečiu atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemtų akivaizdžiai neproporcingą atsakovės teisių suvaržymą, kuris nėra tikslingas neturint byloje duomenų apie grėsmę sprendimo įvykdymui.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

20. Atsakovė (apelaintė) prašo spręsti klausimą dėl ieškovės veiksmų įvertinimo kaip piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Nagrinėjamu atveju pagrindo konstatuoti, kad ieškovė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, nėra. Tai, kad buvo pateiktas ieškinys, negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas ar nesąžiningumas, nes tokia ieškovės teisė numatyta įstatyme. Kitą vertus, nagrinėjamu atveju teismas sprendžia tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, t.y. iš esmės nenagrinėja ieškinio argumentų pagrįstumo. Taigi, atmestinas apeliantės prašymas dėl baudos skyrimo ieškovei už nepagrįsto ieškinio apteikimą ir tariamai melagingų aplinkybių nurodymą ieškinyje.

21. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymų normas reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė neteisėta ir nepagrįstą nutartį, kuri naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 2 p., teismas

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš spręsti iš esmės – atmesti ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Grand“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TMG Logistika“.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė