Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Elenos Vainienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. (buvusi P.) nuteista:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

– pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams;

– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 35 MGL (4 550 Lt; 1 317,77 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 221 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1 300 Lt; 376,51 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir E. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 9 mėnesiams su 25 MGL (3 250 Lt; 941,27 Eur) dydžio bauda, ši subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 221 straipsnio 1 dalį, ir E. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 9 mėnesiams su 25 MGL (3 250 Lt; 941,27 Eur) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. (buvusi P.) pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad ji, 2009-01-01 – 2011-05-31 laikotarpiu būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, vyr. finansininke ir kasininke, turėdama teisę jai atstovauti, priimti sprendimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu bei kontroliuoti jos veiklą, dėl užimamų pareigų savo žinioje turėdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, pažeisdama Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003-12-11 įstatymo redakcija Nr. IX-1889) 19 straipsnio 8 dalies, kuria vadovaujantis bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, reikalavimus, pasisavino didelės vertės svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, turtą – pinigines lėšas, iš viso ne mažiau kaip 291 438,65 Lt (84 406,47 Eur), padarydama UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turtinę žalą, t. y.:

– iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (LTL), esančios AB „Ūkio bankas“ Kauno filiale, nurodant paskirtį – ūkio išlaidos, išėmė grynaisiais pinigais: 2010-06-08 – 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2009-06-09 – 2 000 Lt (579,24 Eur), 2010-10-22 – 20 000 Lt (5 792,40 Eur), iš viso 42 000 Lt (12 164,04 Eur);

– iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR), esančios AB „Ūkio bankas“ Kauno filiale, nurodant paskirtį – grynųjų pinigų išmokėjimas ir ūkio išlaidos, išėmė grynaisiais pinigais: 2010-03-11 – 4 180 Lt (1 2010,61 Eur), 2010-04-14 – 5 660 Lt (1 639,25 Eur), 2010-05-24 – 600 Lt (168,88 Eur), iš viso 10 440 Lt (2 959,18 Eur);

– iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Ūkio bankas“ Kauno filiale, nurodant paskirtį – grynųjų pinigų išmokėjimas, nuo 2010-04-23 iki 2011-05-30 išėmė 160 062,95 Lt (46 357,43 Eur);

– iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Danske Bank A/S Lietuvos filiale, nurodant paskirtį – grynųjų pinigų išmokėjimas, 2010-01-20 išėmė 14 000 Lt (4 054,68 Eur);

– iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (LTL), esančios AB „Ūkio bankas“ Kauno filiale, į savo asmenines sąskaitas: Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančias AB „Ūkio bankas“ Kauno filiale, kaip avansus atskaitingam asmeniui, nuo 2010-04-08 iki 2010-10-19 pervedė iš viso 230 100 Lt (66 641,57 Eur);

– iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Danske Bank A/S Lietuvos filiale, į savo asmenines sąskaitas: Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančias AB „Ūkio bankas“ Kauno filiale, nuo 2009-05-10 iki 2010-02-18, kaip avansus ir kaip paskolą atskaitingam asmeniui, pervedė iš viso 317 111,17 Lt (91 841,74 Eur), t. y. paėmė grynais pinigais ir pervedė į savo asmenines sąskaitas, iš viso 773 714,12 Lt (224 083,10 Eur), iš kurių ne mažiau kaip 291 438,65 Lt (84 406,47 Eur) įmonei negrąžino, įmonės veikloje nepanaudojo ir panaudojimą pagrindžiančių dokumentų nepateikė.

E. M. (P.) nuteista taip pat pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir už tai, kad ji apgaulės būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – iš viso 165 763 Lt (48 008,28 Eur) PVM, dėl to valstybė patyrė didelę turtinę žalą, t. y.: 2009-02-01 – 2011-06-30 laikotarpiu, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, vyr. finansininke bei kasininke, siekdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengti privalomai mokėtinų mokesčių, tyčia: 1) į 2009 m. gegužės, rugpjūčio, lapkričio; 2010 m. sausio, vasario, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, gruodžio; 2011 m. sausio, vasario, kovo, balandžio PVM deklaracijas įrašė jai žinomai melagingus duomenis apie pardavimo PVM, jį sumažindama iš viso 145 101 Lt (42 024,15 Eur); 2) į 2009 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, gruodžio; 2010 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, rugpjūčio, lapkričio, gruodžio; 2011 m. sausio, vasario, kovo, balandžio PVM deklaracijas įrašė jai žinomai melagingus duomenis apie pirkimo PVM, jį padidindama 20 662 Lt (5 984,13 Eur), ir šias minėtas žinomai suklastotas PVM deklaracijas nuo 2009-04-15 iki 2011-06-30 pateikė Kauno AVMI.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios E. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Toks apeliantės prašymas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas objektyviai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes bei nustatyti joje tiesą, šią baudžiamąją bylą, nagrinėdamas apeliacine tvarka, atliko dalinį įrodymų tyrimą: paskyrė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekonominę (buhalterinę, finansų) ekspertizę, kreipėsi su paklausimu į VMI dėl papildomos informacijos pateikimo, išsireikalavo baudžiamąją bylą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų pagrobimo, apklausė nuteistąją E. M..

Dėl nekaltumo prezumpcijos ir baudžiamojo proceso normų pažeidimų

Nekaltumo prezumpcijos nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnyje. Šios nuostatos reglamentuoja, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Kartu tai reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis 2K-228/2014).

Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių; vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl įrodymų turinio, neišdėstyti tinkami teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis 2K-483-976/2015). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija aptartų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų išsklaidyti. Teisėjų kolegija, siekdama pašalinti visas abejones dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo, taip pat patikrinti nuteistosios E. M. iškeltas versijas, byloje atliko įrodymų tyrimą.

Atlikusi įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, kitaip nei nurodo nuteistoji, laikėsi BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatytų nuostatų, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Apygardos teismas padarė bylos įrodymais pagrįstą išvadą, kad E. M. pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, sukčiavo išvengiant turtinės prievolės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, taip pat nepateikė laiku VMI UAB „(duomenys neskelbtini)“ metinių pelno mokesčio deklaracijų, po to, kai VMI priminė šias pateikti.

Pažymėtina, kad įrodymų visumos reikalavimas nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2010). Deklaratyvūs teiginiai neįpareigoja juos tikrinti. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apskųstame teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų žemesnės instancijos teismui pakako teisingai išspręsti klausimą dėl E. M. kaltumo. Apskųstojo teismo nuosprendžio ir teisiamojo posėdžio protokolo turinys rodo, kad apygardos teismas rėmėsi abejonių nekeliančiais įrodymais. Teismo išvados dėl E. M. kaltumo pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje, 290 straipsnyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

Nepritartina ir nuteistosios argumentams, kad teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, yra nemotyvuotas. Teismo baigiamajame akte, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2–3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Remiantis bylos įrodymų visumos analize padarytos bylos faktines aplinkybes atitinkančios logiškos išvados dėl E. M. kaltumo. Teismo nuosprendyje išdėstyti glausti argumentai šiuo konkrečiu atveju yra racionalūs, jame yra tiek argumentų, kad jų pakanka nuosprendžiui pagrįsti.

Byloje taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad kokiu nors būdu buvo pažeistos E. M. teisės į teisingą teismą, gynybą. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas su E. M. inkriminuotomis veikomis susijusias aplinkybes, tiesiogiai apklausė kaltinamąją, liudytojus, ištyrė kitus rašytinius bylos įrodymus. Apygardos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus E. M. turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, betarpiškai dalyvauti tiriant kitus bylos įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jai suteiktomis proceso teisėmis ir jomis pasinaudojo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, į nekaltumo prezumpcijos, visų neaiškumų ir netikslumų aiškinimo kaltinamojo naudai principų reikalavimus, teismo teisę ir pareigą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą ištirtais įrodymais, teisėjų kolegija neturi teisinių argumentų formuoti išvadą, kad žemesnės instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir konstatuodamas E. M. kaltumą, bylos įrodymus vertino vienašališkai, nustatytas aplinkybes pagrindė ne įrodymais, o prielaidomis, ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį bei nesilaikė nekaltumo prezumpcijos reikalavimų.

Vien tik nuteistosios E. M. subjektyvus manymas, kad jos gynybinė versija nėra tinkamai paneigta, nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį prieš nuteistąją, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tai, kad apygardos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistoji, taip pat savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl E. M. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį

E. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad ji 2009-01-01 – 2011-05-31 laikotarpiu būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, vyr. finansininke ir kasininke, turėdama teisę jai atstovauti, priimti sprendimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu bei kontroliuoti jos veiklą, dėl užimamų pareigų savo žinioje turėdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, pasisavino didelės vertės svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, turtą – lėšas, iš viso ne mažiau kaip 291 438,65 Lt (84 406,47 Eur), padarydama UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turtinę žalą.

Apeliantė mano, kad jos veiksmuose nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties, prašo ją pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti.

Šis prašymas nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje surinktus ir teisme patikrintus įrodymus bei atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sprendžia, kad E. M. pagrįstai pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista už didelės vertės svetimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio, turto – ne mažiau kaip 291 438,65 Lt (84 406,47 Eur) lėšų – pasisavinimą. Apygardos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. E. M. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Nuteistoji tvirtina, kad tai, jog byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ji pinigus panaudojo bendrovės veikloje, neįrodo jos kaltės pasisavinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą.

Tokie teiginiai pripažintini deklaratyviais ir nepagrįstais, todėl atmestini.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamam turtui. Dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, jog darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikimo ar neatitikimo BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Kaltinamojo parodymai, kad įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau, ar kitiems asmenims) tokios piniginės lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012).

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. M. neneigė, kad ji iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios banko sąskaitos grynaisiais pinigais išsėmė arba į savo asmeninę banko sąskaitą pervedė tam tikras pinigų sumas (3 t., b. l. 67-70, 77-85). Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti. Taigi aptariamu atveju nusikaltimas buvo baigtas E. M. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išgryninus pinigus arba juos pervedus į jos asmeninę banko sąskaitą, nes tokiu būdu ji įgijo realią galimybę jais naudotis ir disponuoti savo nuožiūra.

E. M. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme parodė, kad visos lėšos buvo panaudotos mokėjimams, susijusiems su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla. Tačiau byloje nėra aplinkybių, patvirtinančių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. E. M. jos baudžiamąją bylą nagrinėjant instancine tvarka nepateikė jokių objektyvių ir patikimų duomenų, įrodančių, kad jos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paimti pinigai iš tiesų buvo naudojami įmonės reikmėms, nors tai ir neužfiksuota bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Kaip minėta, vien kaltinamojo parodymai, kad įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Apeliantė tvirtino, kad dalies dokumentų ji negali pateikti, nes buvo įvykdyta jų vagystė. Tokie apeliantės parodymai paneigti bylos medžiaga. Dokumentų vagystės faktas buvo tiriamas ir ikiteisminis tyrimas dėl neva dokumentų pagrobimo buvo nutrauktas, nenustačius, kad P. P. padarė veiką turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o pas jį buvę dokumentai grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorei (baudžiamoji byla Nr. 23-1-00397-09, b. l. 86-87).

Atkreiptinas dėmesį į tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinė nutartis Nr. 2K-91-788/2016).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išklausęs kaltinamosios E. M., liudytojų (M. J., M. N. ir kt.) parodymus, ištyręs Kauno AVMI 2013-01-31 Patikrinimo akte Nr. (04.1)-AU16-5 nustatytas faktines aplinkybes, kitus rašytinius bylos įrodymus, visus ištirtus ir įvertintus patikimus bei teisėtu būdu gautus įrodymus sujungęs į vieningą loginę seką, padarė pagrįstą išvadą, jog E. M. UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžino įmonei ir įmonės veikloje nepanaudojo ne mažiau kaip 291 438,65 Lt (84 406,47 Eur), t. y. šią sumą E. M. pasisavino.

Nuteistoji teigia, kad teismas rėmėsi Operatyvaus patikrinimo 2011-07-01 atskaita Nr. AU17-122, tačiau jos nėra byloje, ji nebuvo ištirta.

Šie teiginiai prieštarauja bylos duomenims.

Remiantis Operatyvaus patikrinimo 2011-07-01 atskaita Nr. AU17-122 buvo pradėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinis patikrinimas, kurį atlikus ir buvo 2013-01-31 surašytas Patikrinimo aktas Nr. (04.1)-AU16-5. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kauno AVMI 2013-01-31 Patikrinimo aktu Nr. (04.1)-AU16-5, kurio sudėtinė dalis ir yra minima ataskaita. Kauno AVMI 2013-01-31 Patikrinimo aktas Nr. (04.1)-AU16-5 buvo ištirtas laikantis BPK 290 straipsnyje nustatytos tvarkos. Taigi žemesnės instancijos teismas BPK 301 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Apeliaciniame skunde nuteistoji abejoja Kauno AVMI 2013-01-31 Patikrinimo akto Nr. (04.1)-AU16-5 patikimumu. Tačiau liečiamumo bei leistinumo aspektu teisėjų kolegijai abejonių šiame akte nustatytos faktinės aplinkybės nekelia. Kauno AVMI 2013-01-31 Patikrinimo aktas Nr. (04.1)-AU16-5 yra surašytas teritorinio mokesčių administratoriaus, tiesiogiai jam vykdant įstatymo leidėjo nustatytas funkcijas. Šį aktą surašiusi pareigūnė ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta kaip specialistė, ji patvirtino patikrinimo akte nustatytas faktines aplinkybes (2 t., b. l. 146-147). Apklausiant aktą surašiusią pareigūnę, priešingai nei nurodo nuteistoji, ji buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Byloje nėra duomenų, kad Kauno AVMI 2013-01-31 Patikrinimo aktas Nr. (04.1)-AU16-5 įstatymo nustatyta tvarka būtų panaikintas ir / ar pakeistas. E. M. Kauno AVMI 2013-01-31 Patikrinimo akte Nr. (04.1)-AU16-5 nustatytų faktinių aplinkybių ir apskaičiuotų mokėtinų mokesčių sumų dydžių neginčija.

Apeliantė teisingai nurodo, kad nusikaltimų finansų sistemai padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir formuojamoje teismų praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-233/2014). Tačiau šiuo aspektu pabrėžtina, kad pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 straipsnio nuostatų taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus, o jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda nurodytame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Pastebėtina ir tai, kad nusikalstama veika, įtvirtinta BK 183 straipsnio 2 dalyje, yra priskirtina ne nusikaltimams finansų sistemai, bet – nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskirtinas nusikaltimams finansų sistemai. Tuo tarpu, kaip minėta, nuteistoji E. M. neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo dėl jos nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Byloje nėra jokio pagrindo pripažinti, kad Kauno AVMI 2013-01-31 Patikrinimo aktas Nr. (04.1)-AU16-5 surašytas nekompetentingai įstaigai atlikus kompleksinį mokestinį UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimą, jog toks tyrimas atliktas nesilaikant įstatymų leidėjo nustatytos tvarkos. Byloje taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo rezultatai, įforminti patikrinimo aktu, neaprėpia pirmiau išvardytų dokumentų sąrašo. Antra vertus, netgi pateikta ekspertizės išvada teismui tėra vienas iš įrodymų, tirtinų ir vertintinų visų bylos įrodymų kontekste. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios.

Kitaip nei nurodo apeliantė, apygardos teismas tyrė aplinkybes ir teisingai nustatė, jog dalis UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšų buvo panaudotos darbuotojų užmokesčiams sumokėti. Byloje neginčytinai nustatyta, kad iš viso iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ E. M. paėmė grynais pinigais ir pervedė į savo asmenines sąskaitas 773 714,12 Lt (224 083,10 Eur), dalį pinigų grąžino, negrąžino 463 674,12 Lt (134 289,31 Eur), iš šios negrąžintos sumos dalį – 172 235,47 Lt (49 882,84 Eur) sumokėjo darbuotojams kaip neoficialų atlyginimą.

Vertinti aplinkybes kitaip, nei jas įvertino žemesnės instancijos teismas, teisėjų kolegijai neduoda pagrindo ir bylą apeliacine tvarka paskirtos bei atliktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekonominės (buhalterinės, finansų) ekspertizės išvados (4 t., b. l. 2-25). Priešingai, byloje pateiktos eksperto išvados sustiprina aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvadą dėl apygardos teismo nustatytų aplinkybių teisingumo. Ekspertizės išvadose nustatyta, kad E. M. (buvusios P.) negrąžintų ir nepanaudotų lėšų likutis 2011-05-31 sudarė 382 104,47 Lt (110 665,10 Eur). Ekspertizės išvadoje konstatuota, kad E. M. 2009 m. sausį – 2011 m. gegužę UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje galėjo panaudoti tik 84 476,88 Lt (24 466,20 Eur), iš jų 60 258,46 Lt (17 452,06 Eur) išmokėti darbuotojams darbo užmokesčius. Tuo tarpu, byloje nustatyta, kad nuo 2009-01-01 iki 2011-05-31 iš neapskaitytų lėšų E. M. išsimokėjo sau bei išmokėjo kitiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams: M. J., M. M., M. N., P. S., G. V. ir P. M. neoficialų darbo užmokestį, iš viso ne mažiau kaip 172 235,47 Lt (49 882,84 Eur), kurių buhalterinėje apskaitoje neįformino. Taigi byloje atliktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekonominės (buhalterinės, finansų) ekspertizės išvados ne tik patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nustatytas, žemesnės instancijos teismo ištirtas bei įvertintas aplinkybes, bet rodo, kad iš esmės E. M. UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžintų ir išlaidų dokumentais nepateisintų lėšų suma yra žymiai didesnė. Tačiau nesant prokuroro apeliacinio skundo teisėjų kolegija pasunkinti nuteistosios E. M. padėtį neturi jokio teisinio pagrindo (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad E. M. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų pervesdama lėšas į savo asmenines sąskaitas, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos išsigrynindama pinigus, jų negrąžindama, panaudojimo bendrovės reikmėms įstatymo nustatyta tvarka neatvaizduodama buhalteriniuose dokumentuose, suvokė, jog jai, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorei, atsakingam (atskaitingam) asmeniui (nuteistoji pati save taip įvardydavo), patikėtą svetimą turtą paverčia savu, numatė, kad bus padaryta įmonei turtinė žala, ir to norėjo, t. y. nuteistoji veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pinigus E. M. panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, taip pat nepaneigia nuteistosios kaltės.

Aplinkybė, kad byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys pati savaime neleidžia teigti, jog žala UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nepadaryta. Pinigai iš bendrovės buvo paimti ir negrąžinti. Todėl, įvertinus tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė buvo pati nuteistoji E. M., o šios bendrovės vienintelis akcininkas E. M. sutuoktinis – P. M., darytina neabejotina išvada, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai nėra suinteresuoti reikšti byloje civilinį ieškinį.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija formuoja išvadą, kad E. M. inkriminuotoje veikoje yra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. M. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už didelės vertės svetimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio, turto – lėšų, iš viso ne mažiau kaip 291 438,65 Lt (84 406,47 Eur), pasisavinimą. Vien tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs E. M., nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.

Dėl E. M. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

Toks prašymas nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Išdėstyti argumentai leidžia susiformuoti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai prieš E. M. dėl PVM sukčiavimo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. E. M. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl E. M. nuteisimo pagal BK 221 straipsnio 1 dalį

Apeliantė, nesutikdama su jos nuteisimu pagal BK 221 straipsnio 1 dalį, tvirtina, kad žemesnės instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai ją pripažino kalta, padarius šią veiką, prašo ją pagal BK 221 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Šis prašymas taip pat nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teismas įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, todėl padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Žemesnės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

BK 221 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas teisės aktų nustatyta tvarka ir laiku nepateikė valstybės įgaliotai institucijai deklaracijos arba nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento apie asmens pajamas, pelną ar turtą po to, kai ši valstybės institucija raštu priminė apie pareigą juos pateikti.

E. M. pagal BK 221 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji 2010-10-01 – 2011-06-30 laikotarpiu, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, vyr. finansininke bei kasininke, VMI laiku nepateikė metinių pelno mokesčio deklaracijų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 ir 2010 m. pelną, po to, kai ši valstybės įgaliota institucija 2010-10-01 ir 2011-06-01 raštais priminė apie pareigą tokias deklaracijas pateikti: deklaraciją už 2009 m. pateikti iki 2010-10-11, o deklaraciją už 2010 m. – iki 2011-06-11, t. y. per 10 darbo dienų nuo priminimo pateikimo.

Apeliantė teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jai buvo įteikti VMI siunčiami priminimai apie pareigą pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ metines pelno mokesčio deklaracijas, tokių priminimų ji negavo, jeigu būtų gavusi – būtų nedelsdama VMI nurodymus įvykdžiusi.

Tokie teiginiai pripažintini deklaratyviais ir prieštaraujančiais bylos medžiagai.

BK 221 straipsnyje nurodytas priminimas privalo būti rašytinės formos ir, kaip teisingai nurodo apeliantė, turi būti tinkamai įteiktas. Pažymėtina, kad aptariama teisės norma yra blanketinio pobūdžio, ji nukreipia į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (toliau – ir MAĮ). MAĮ 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dokumentai mokesčių mokėtojui gali būti įteikiami: 1) tiesiogiai įteikiant; 2) siunčiant registruotu laišku; 3) telekomunikacijų galiniais įrenginiais; 4) viešai paskelbiant.

Iš VMI 2012-08-14 rašto Nr. (27.4-30-3)-RD-2291 „Dėl informacijos pateikimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-1-01012-12“ matyti, kad rašytinis priminimas pateikti metinę pelno mokesčio deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 buvo išsiųstas automatiškai 2011-06-19 elektroniniu paštu: (duomenys neskelbtini). Rašytiniai priminimai pateikti metinę pelno mokesčio deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31 išsiųsti 2010-11-08 (elektroniniu paštu automatiškai: (duomenys neskelbtini)) ir 2010-11-24 (elektroniniu paštu rankiniu būdu: (duomenys neskelbtini)) (2 t., b. l. 109, 110-111).

Remiantis Kauno AVMI 2014-07-11 raštu Nr. (8.2-03.1.1) K-6052 „Dėl informacijos apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikimo“, pateiktu Lietuvos apeliaciniam teismui pagal šio teismo paklausimą, nustatyta, kad nuo 2010-11-08 iki 2014-03-27 priminimai apie pareigą pateikti 2009 ir 2010 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ metines pelno mokesčio deklaracijas buvo siųsti 9 kartus, iš jų 7 kartus elektroninio pašto adresais: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), 2 kartus paprastu paštu, adresu: (duomenys neskelbtini) (E. M. gyvenamosios vietos adresu, kuris kartu yra ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ biuro adresas) (3 t., b. l. 156, 176).

MAĮ 164 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu telekomunikacijų galiniais įrenginiais dokumentai siunčiami mokesčių mokėtojo nurodytu elektroninio pašto adresu, dokumentai laikomi įteiktais jų išsiuntimo dieną. Mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarime gali būti numatytos kitokios šio dokumentų įteikimo būdo sąlygos.

Byloje nėra duomenų, kad tarp E. M. ir mokesčių administratoriaus būtų buvęs sudarytas susitarimas, kuriame nustatytos kitokios dokumentų įteikimo būdo – įteikimo telekomunikacijų galiniais įrenginiais – sąlygos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad E. M. mokesčių administratoriui būtų nurodžiusi kitą gautinos korespondencijos adresą. Todėl, remdamasi aptartais įrodymais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad mokesčių administratoriaus priminimas E. M., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorei, apie pareigą pateikti paminėtas deklaracijas buvo įteiktas tinkamai. Toks priminimas pripažintinas tinkamu priminimu apie pareigą valstybės įgaliotai institucijai pateikti deklaracijas BK 221 straipsnio 1 dalies prasme. Šios aukštesnės instancijos teismo išvados nepaneigia apeliacinės instancijos teismui pateikta ir prie bylos pridėta Informacija apie mokesčių mokėtoją / PVM mokėtoją (3 t., b. l. 176).

Kita vertus, aukštesnės instancijos teismo išvadą sustiprina ir kiti byloje esantys duomenys. Kaip matyti iš byloje esančių PVM deklaracijų, jas už 2009–2011 m. E. M. mokesčių administratoriui teikė elektroniniu būdu, šiose deklaracijose nurodydama elektroninį paštą –(duomenys neskelbtini), t. y. tą patį adresą, kuriuo ir buvo siunčiami priminimai pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ metines pelno mokesčio deklaracijas. Be to, paskutinė PVM deklaracija elektroniniu būdu buvo pateikta 2011-06-27 (2 t., b. l. 124-142), o, kaip minėta, rašytinis priminimas pateikti metinę pelno mokesčio deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 išsiųstas 2011-06-19. Taigi byloje teigti, kad mokesčių administratorius buvo neatidus, elgėsi netinkamai ir nerūpestingai, nėra jokio pagrindo. Priešingai, byloje esantys duomenys rodo, kad būtent E. M. buvo nerūpestinga, neatidi, nebendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, savo neveikimu trukdė bylą išnagrinėti per kuo trumpiausią laiką, vengė vykdyti teismo nustatytas pareigas. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi buvo paskirta UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekonominė (buhalterinė, finansų) ekspertizė. Šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas įpareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovą pateikti ekspertams visus dokumentus, reikalingus išvadai parengti (3 t., b. l. 181-189). Aptariamos nutarties nuorašas buvo siunčiamas kelis kartus UAB „(duomenys neskelbtini)“ viešajame registre esančiu registracijos adresu. Siųsta siunta teismui grįžo su Lietuvos pašto žyma „neatsiėmė pašte“. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, siekdami įvykdyti paminėtą teismo nutartį, bandė susisiekti su E. M. telefonu, buvo nuvykę į jos gyvenamąją vietą, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ registracijos vietą, tačiau su E. M. nepavyko nei susisiekti, nei ją rasti. E. M. buvo paliktas šaukimas 2015-04-08 10 val. atvykti į FNTT Kauno apygardos valdybą. E. M. į FNTT Kauno apygardos valdybą atvyko tik 2015-05-25, bet dokumentų nepateikė, tvirtino šiuos pateiksianti per 10–14 d., iki 2015-06-11 dokumentų nepateikė. Atvykusi į FNTT Kauno apygardos valdybą E. M. pareigūnus informavo apie pasikeitusius jos kontaktus: telefono numerį ir gyvenamosios vietos adresą. Tačiau apie pasikeitusius kontaktus E. M. apeliacine tvarka jos baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo neinformavo.

Antra vertus, pastebėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. M. parodė, jog kažkurią dalį laiškų ji yra gavusi iš VMI, tik nežino, ar viską (3 t., b. l. 77-85). Todėl teisėjų kolegija, nuteistosios E. M. apeliacinės instancijos teisme iškeltą versiją, kad jai apie VMI siunčiamus priminimus nebuvo žinoma, nes jie jai nebuvo įteikti, ji jų negavo, atmeta kaip gynybinę nuo kaltinimų poziciją, paneigtą bylos įrodymais.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad pareigos pateikti metines UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009–2010 m. pelno mokesčio deklaracijas E. M. neįvykdė ne tik per mokesčių administratoriaus nustatytą 10 darbo dienų terminą, bet ir vėliau. Iš minėto Kauno AVMI 2014-07-11 rašto Nr. (8.2-03.1.1) K-6052 „Dėl informacijos apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikimo“ matyti, kad iki 2014-07-11 UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009–2010 m. metinių pelno mokesčių deklaracijų Kauno AVMI nebuvo pateikusi, taip pat nebuvo pateikusi ir patikslintų 2009, 2010 m. metinių pelno mokesčio deklaracijų, nors priminimai buvo išsiųsti tiek 2014-02-05, 2014-02-27 ir 2014-03-27. Tokie duomenys akivaizdžiai rodo, kad mokesčių administratorius buvo aktyvus, stengėsi surasti bendrovės atstovus keliais būdais ir žinomais adresais. Mokesčių administratorius priminimus siuntė ne tik turimais E. M. elektroninio pašto ir gyvenamosios vietos, biuro adresais, įskaitant ir esančius viešajame registre, bet ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui P. M..

BK 221 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia nevykdantis pareigos pateikti deklaraciją ir nori taip elgtis. Baudžiamajam nusižengimui kvalifikuoti neturi reikšmės tikslai ir motyvai (nesugebėjimas ir pan.). Žemesnės instancijos teismo posėdyje E. M. parodė, kad ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ metinių pelno mokesčio deklaracijų nepateikė, nes nemokėjo užpildyti, „suvesti iki balanso lygio“ (3 t., b. l. 77-85). Tokios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad E. M. suvokė, jog nevykdo pareigos pateikti deklaraciją, ir to norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). E. M. parodymai niekaip nepatvirtina, kad jos galimybės įvykdyti įstatymų numatytas pareigas kokiu nors objektyviu pagrindu buvo suvaržytos. E. M., kaip juridinio asmens vadovė, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio ir MAĮ 40 straipsnio 5 punkto nuostatas būdama atsakinga už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos atskaitomybės, tarp jų ir deklaracijų, pateikimą laiku ir nustatyta tvarka, privalėjo užtikrinti tinkamą pareigos teikti deklaracijas įvykdymą. Iš bylos duomenų matyti, kad E. M. pareigos teikti deklaracijas nevykdė nesant objektyvių priežasčių, dėl kurių tokios pareigos nebūtų įmanoma įvykdyti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. M. veikoje yra visi BK 221 straipsnio 1 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. M. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 221 straipsnio 1 dalį už UAB „(duomenys neskelbtini)“ metinių pelno mokesčių deklaracijų nepateikimą VMI po to, kai ši valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą tokias deklaracijas pateikti.

Dėl bausmės paskyrimo

Nuteistoji E. M. apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su jai paskirtos bausmės dydžiu ir pagrįstumu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės paskyrimo nuteistajai motyvuotos. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino visas nuteistajai bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. tiek kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų bendrą visumą. Byloje neliko neįvertintos E. M. bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės. Apygardos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Žemesnės instancijos teismas, nuteistajai E. M., parinkdamas bausmės dydžius, klaidų nepadarė. E. M. už nusikaltimų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 3 dalyje ir 221 straipsnio 1 dalyje, padarymą, teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos, proporcingos, atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus.

Nuteistoji E. M. ir jos gynėjas, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad ji pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 3 dalį ir 221 straipsnio 1 dalį nuteista pagrįstai, prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) ir atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Šis prašymas tenkintinas.

E. M. padarytos veikos, įtvirtintos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 3 dalyje, priskirtinos prie sunkių nuskalstamų veikų BK 11 straipsnio 5 dalies taikymo kontekste. E. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 9 mėnesiams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, galiojusių bausmių skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir jas pritaikė teisingai. Tačiau, po nuosprendžio priėmimo, nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus).

BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Taigi įstatymas, leidžiantis atidėti bausmės vykdymą asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, palengvina tokių asmenų teisinę padėtį.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje yra įstatymo leidėjo BK 75 straipsnyje nustatytų sąlygų visuma, suteikianti teisę prieš nuteistąją E. M. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, įtvirtintais BK 41 straipsnio 2 dalyje, taip pat turi įvertinti ir visas kitas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ypatingą dėmesį atkreipdamas į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-66-303/2015). Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-386-746/2015).

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos aplinkybių, susijusių tiek su nuteistosios E. M. padarytomis veikomis, tiek su jos asmenybe, visumą, konstatuoja, kad aptariamu atveju bylos duomenys sudaro prielaidas susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, jog E. M. paskirtos bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Nors E. M. nuteista už 4 nusikaltimų padarymą, tačiau jos padarytos veikos nėra smurtinio pobūdžio. Nuteistoji yra jauno amžiaus, anksčiau neteista. Byloje nėra duomenų, kad po šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo E. M. būtų atlikusi kokius nors priešingus teisei veiksmus. Nuteistoji turi nuolatinę gyvenamąją vietą, ištekėjusi, siekia susilaukti palikuonių. Pagal bylos duomenis, E. M. šiuo metu yra bedarbė, registruota darbo biržoje, tačiau nuo 2014-09-01 iki 2015-01-20 dirbo UAB „Maksima“ liejimo įrenginio operatore (3 t., b. l. 171, 175). Byloje yra duomenų ir apie tai, kad nuteistoji E. M. mokosi Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, dieniniame skyriuje, yra įgijusi pirmą kvalifikaciją, šiuo metu siekia įgyti antrą kvalifikaciją (3 t., b. l. 172). Be to, E. M. VšĮ „Vilties žiedas“ yra baigusi slaugytojo padėjėjo mokymo programą, užsiima aktyvia savanoriška veikla, susijusia su pagalbos teikimu daiktais nepasiturintiems asmenims, dvasine pagalba vaikams, šeimoms, žmonėms, piktnaudžiaujantiems alkoholiu, narkotinėmis ir / ar psichotropinėmis medžiagomis, yra itin teigiamai apibūdinama kaip savanorė (3 t., b. l. 173, 174).

Išdėstytų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai suteikia pagrindą daryti pagrįstą išvadą, kad realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas neigiamai paveiktų nuteistosios E. M. turimus teigiamus visuomeninius ir šeiminius ryšius. Nuteistajai E. M. taikytinas BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos, paskiriant įpareigojimą, įtvirtintą BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte, t. y. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nuteistosios E. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį pakeisti.

Taikyti E. M. BK 75 straipsnio 1 dalį (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) ir Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu paskirtos galutinės bausmės – laisvės atėmimo 3 metams ir 9 mėnesiams – vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką E. M. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.