Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. S. skundą atsakovei Varėnos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjai B. S. nuosavybės teise priklauso besiribojantys žemės sklypai: 1) žemės sklypas ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos (toliau - Sklypas); ir 2) žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai, plotas – 10,4335 ha, žemės ūkio naudmenų plotas – 0,3929 ha, miško žemės plotas – 9,8379 ha (toliau – Miško Sklypas).

Pareiškėja 2022-12-14 su prašymu (toliau – Prašymas) kreipėsi į Varėnos rajono savivaldybės administraciją ir prašė organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą Sklypui ir Miško Sklypui, projekto tikslas: numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis; nustatyti ir keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą; pertvarkyti žemės sklypus (pakeisti gretimų tos pačios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų ribas).

Varėnos rajono savivaldybės administracija 2023-01-11 rašte Nr. PSD-165 „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“, atsakydama į pareiškėjos Prašymą, nurodė, kad: „negalime leisti rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto, kurio tikslas pertvarkyti kitos (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) paskirties žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir miškų ūkio paskirties žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), paversti miško žemę kitomis naudmenomis, nustatyti ir keisti žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą bei pakeisti gretimų žemės sklypų ribas, kadangi planavimo tikslas prieštarauja aukščiau išdėstytų teisės aktų nuostatoms bei Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 4.2.5 punktui, kuriame nurodyta, kad rengiant projektą žemės sklypai pertvarkomi pakeičiant gretimų tos pačios pagrindinės žemės naudojimo paskirties, išskyrus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 11 dalyje nustatytas išimtis, žemės sklypų ribą ar ribas (perdalijimas), kai žemės sklypo (-ų) dalis (-ys) atidalijama (-os) nesuformavus atskiro žemės sklypo (-ų) ir sujungiama (-os) su gretimu žemės sklypu.“ Rašte nurodyta, kad toks sprendimas priimtas dėl to kad: „Jūsų valdomas miškų ūkio paskirties žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), patenka į Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemos ekologinės apsaugos prioriteto ir miškų ūkio zoną, taip pat į kraštovaizdžio tvarkymo zonas: ūkinių miškų kraštovaizdžio tvarkymo zona (MŪ), bendrojo apsauginio ūkininkavimo miškų kraštovaizdžio tvarkymo zona (MAb), specializuoto apsauginio ūkininkavimo agrarinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zona (ŽAs), kuriose nėra numatyta galimybė keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį į kitą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos)“. Taip pat rašte pacituoti LR saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalis, 11 dalis ir LR miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis (toliau – Sprendimas).

Dėl atsisakymo pradėti rengti Sklypo ir Miškų Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą pagrįstumo

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Todėl sprendžiant pareiškėjos skundo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Sprendimo, kuris laikytinas administraciniu sprendimu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų nuostatoms, nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, nes pareiškėja skunde nurodo, kad Sprendimo motyvai jai neaiškūs ir nesuprantami, ji nesupranta, kodėl jos Prašymas atmestas.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013-01-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-163/2013). Vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022).

Taigi, šioje administracinėje byloje teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamo Sprendimo tyrimas yra apibrėžiamas tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais pareiškėja grindžia skundo reikalavimus ir kuriais grindžiamas Sprendimas, vertinimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, dar aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančios VAĮ 10 str. 5 d. 5–6 p. nuostatos) yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-507-968/2022).

LVAT praktikoje akcentuojama, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018). Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018).

Be to, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui. Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021, 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3040-968/2022).

Taip pat LVAT pabrėžia, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo sprendimas, nepaisymas apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą, todėl viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1555-662/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja į atsakovę kreipėsi su prašymu organizuoti jai nuosavybės teise priklausančių Sklypo ir Miško Sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą ir nurodė tikslus: numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis; nustatyti ir keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą; pertvarkyti žemės sklypus (pakeisti gretimų tos pačios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų ribas). Taip pareiškėja realizavo savo teisę inicijuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą, kurią jai suteikia Žemės įstatymo 40 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojanti Sprendimo priėmimo metu).

Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą reglamentuoja Žemės įstatymas ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 patvirtintos Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės (toliau – Taisyklės).

Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalis nustato, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius.

Taisyklių 21 punktas numato, kad organizatorius prašymą organizuoti Projekto rengimą išnagrinėja ne vėliau kaip per 10 darbo dienų (išskyrus Taisyklių 49 punkte nurodytą atvejį) nuo prašymo gavimo dienos ir priima sprendimą pradėti rengti Projektą arba motyvuotai atsisako organizuoti Projekto rengimą ir apie tai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas ŽPDRIS priemonėmis informuoja prašymą pateikusį iniciatorių.

Pareiškėja Sprendimo neteisėtumą, be kita ko, grindžia tuo, kad atsakovė, neturėdama teisės pirmoje projektavimo inicijavimo stadijoje vertinti individualių aplinkybių ir jų atitikimo įstatymo normoms, akivaizdžiai peržengė savo kompetencijos ribas, nes pareiškėjos prašymą vertino ne formaliuoju, o materialiuoju teisės taikymo aspektu. Pareiškėja remiasi LVAT praktika, suformuota nutartyse Nr. A-l 528-261/2019, Nr. eA-1177-415/2021, Nr. eA-424-442/2022.

Teismas atmeta šį pareiškėjos argumentą kaip nepagrįstą ir savaime nesudarantį pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu, nes pareiškėja neteisingai traktuoja Taisyklių 21 punktą ir LVAT praktikos išaiškinimus.

Kaip minėta, Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalis ir Taisyklių 12 bei 21 punktai nustato, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius, kuris, pagal Taisyklių 21 punktą, turi teisę priimti sprendimą tiek pradėti rengti Projektą, tiek motyvuotai atsisakyti organizuoti Projekto rengimą, todėl pareiškėjos teiginys, kad priimdamas Sprendimą administracijos direktorius akivaizdžiai peržengė savo kompetencijos ribas yra nepagrįstas, nes tokią teisę, priimti tokį sprendimą, jam suteikia įstatymas. Šiuo atveju Sprendimo teisėtumas tikrintinas ne jį priėmusio subjekto įgaliojimų jį priimti aspektu, o Sprendimo atitikimo teisės aktų reikalavimams aspektu.

Be to, pareiškėjos nurodomoje LVAT praktikoje nėra išaiškinta, kad pirminėje stadijoje, kai vertinama, ar pradėti rengti projektą, iš viso negali būti priimamas sprendimas atsisakyti pradėti rengti projektą, jeigu prašymas atitinka formalius reikalavimus, ir kad prašymą galima vertinti tik formaliuoju, o ne materialiuoju teisės taikymo aspektu. LVAT nutartyse Nr. A-l 528-261/2019, Nr. eA-1177-415/2021, Nr. eA-424-442/2022 išaiškinta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas pradėti rengti projektą yra vienas iš žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo etapų, kurio priėmimui taikytinos Taisyklių bendrosios nuostatos, tai yra patikrinama, ar tinkamas subjektas pateikė prašymą rengti projektą, ar pateikė būtinus dokumentus ir ar nėra akivaizdžių aplinkybių, kliudančių pradėti planavimo procedūrą, todėl projekto turiniui bei jo rengimui taikytinos teisės normos nevertinamos. Tai reiškia, kad organizatorius pirminėje stadijoje negali kelti konkrečių ir detalių reikalavimų projekto turiniui (pavyzdžiui, nurodytų LVAT nutarčių atveju, kelti reikalavimus dėl konkretaus projektuojamo sklypo dydžio), tačiau patikrinti, ar projektas iš viso gali būti rengiamas, ar tikslas, dėl kurio jis inicijuojamas, neprieštarauja imperatyviems apribojimams, t. y. ar nėra akivaizdžių aplinkybių, kliudančių pradėti planavimo procedūrą, organizatorius turi teisę. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodomame LVAT sprendime Nr. eA-1177-415/2021 teismas, pasisakydamas dėl akivaizdžių aplinkybių, kliudančių pradėti planavimo procedūrą, vertinimo, kaip tik ir konstatavo, kad svarstymo stadijoje dėl pradėjimo organizuoti projektą nustatyta aplinkybė, jog siekiamo formuoti žemės sklypo riba kirstų automobilių stovėjimo aikštelę, patenkančią į daugiabučių gyvenamųjų namų eksploatavimui skirtą teritoriją (raudonąsias linijas), yra aplinkybė, akivaizdžiai kliudanti pradėti planavimo procedūrą, nes tai pažeistų Taisyklių 33 punktą, todėl konstatavo, kad organizatorius pagrįstai atsisakė organizuoti projekto rengimą, nors pareiškėjai toje situacijoje formaliai turėjo teisę prašyti jį organizuoti.

Taigi, prašymo vertinimo pradinėje stadijoje organizatorius turi teisę priimti sprendimą atsisakyti organizuoti Projekto rengimą, jeigu nustato, kad yra akivaizdžių aplinkybių, kliudančių pradėti planavimo procedūrą, todėl ir šiuo atveju pats savaime atsakovės atsisakymas tenkinti pareiškėjos Prašymą nėra neteisėtas dėl neva peržengtų kompetencijos ribų, kaip teigia pareiškėja. Tačiau naudojantis tokia teise ir priimant tokį sprendimą atsakovė turi pareigą aiškiai ir tinkamai motyvuoti savo sprendimą bei jį pagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir konkrečiomis teisės normomis, taikytinomis tų faktinių aplinkybių kontekste, t. y. tinkamai motyvuoti aplinkybių, kliudančių pradėti planavimo procedūrą, akivaizdumą. To reikalauja tiek Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5, 6 dalys, tiek Taisyklių 21 punktas, kurie įpareigoja priimti motyvuotą sprendimą atsisakyti organizuoti projekto rengimą.

Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad Sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktų reikalavimų, nes iš jo nėra aišku, kodėl planavimo tikslas laikomas prieštaraujančiu Sprendime nurodytoms teisės normoms.

Kaip matyti iš Sprendimo turinio, atsakovė atsisakė organizuoti Projekto rengimą pagal pareiškėjos Prašymą tuo pagrindu, kad planavimo tikslas prieštarauja Sprendime nurodytų Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies ir 11 dalies, Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 4.2.5 punktų nuostatoms. Nurodyti teisės aktai laikytini Sprendimo teisiniu pagrindu. Tuo tarpu Sprendimo faktiniu pagrindu nurodyta tik aplinkybė, kad miškų ūkio paskirties žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), patenka į Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemos ekologinės apsaugos prioriteto ir miškų ūkio zoną, taip pat į kraštovaizdžio tvarkymo zonas: ūkinių miškų kraštovaizdžio tvarkymo zona (MŪ), bendrojo apsauginio ūkininkavimo miškų kraštovaizdžio tvarkymo zona (MAb), specializuoto apsauginio ūkininkavimo agrarinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zona (ŽAs). Ši faktinė aplinkybė Sprendime susiejama su teisiniu reguliavimu, pagal kurį tokiose zonose nėra numatyta galimybė keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį į kitą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos), tačiau pažymėtina, kad Sprendime nenurodomas joks konkretus teisės aktas, kuriuo remiantis daroma tokia išvada apie žemės sklypo naudojimo paskirties keitimą į kitą nurodytose zonose.

Vertinant Sprendime nurodytą teisinį ir faktinį jo pagrindą teismas konstatuoja, kad Sprendime nurodomi teisės aktai ir viena faktinė aplinkybė, jog Miško sklypas patenka į ūkinių miškų kraštovaizdžio tvarkymo zoną (MŪ), bendrojo apsauginio ūkininkavimo miškų kraštovaizdžio tvarkymo zoną (MAb), specializuoto apsauginio ūkininkavimo agrarinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zoną (ŽAs), savaime neatskleidžia atsakovės sprendimo motyvų dėl atsisakymo organizuoti Projekto rengimą, nes iš Sprendimo nėra aišku, kodėl atsakovė sprendžia, kad Prašyme nurodyti planavimo tikslai prieštarauja Sprendime nurodytiems teisės aktams. Kitaip tariant, Sprendime yra nurodyti teisės aktai ir konstatuota išvada, kad planavimo tikslai prieštarauja nurodytiems teisės aktams, tačiau nėra paaiškinta, kodėl tokia išvada padaryta. Tarp Sprendimo dalių nėra loginio, teisiškai argumentuoto, ryšio, nes vienoje Sprendimo dalyje išvardijus teisės aktus, o kitoje faktinę aplinkybę dėl Miško Sklypo vietos, šios dvi dalys nėra aiškiai susiejamos teisine argumentacija, pagrįsta konkrečiomis šios situacijos faktinėmis aplinkybėmis, nėra paaiškinama, kodėl konkrečiu pareiškėjos atveju jai nėra galima pasinaudoti Sprendime nurodytų teisės aktų išimtimis, kurios numato ne vieną teisinį pagrindą ir galimybę paversti miško žemę kitomis naudmenomis, ko ir siekia pareiškėja dalyje Miško Sklypo. Sprendime iš esmės tik pacituotos įstatymo nuostatos, tačiau nenurodomos ir nevertinamos konkrečios situacijos konkrečios faktinės aplinkybės, nėra pateiktas teisinis egzistuojančių faktų visumos vertinimas, nenustatyta juridinių faktų visuma, kuri būtina teisingam teisės normų taikymui vertinant įstatymuose numatytų išimčių taikymo galimybę šiuo konkrečiu atveju.

Teismas pažymi, kad Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami kai žemės sklypai padalijami, atidalijami, sujungiami ar perdalijami, išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai ar kiti teisės aktai, ir šio straipsnio 9 dalyje nustatytą atvejį.

Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti, kad tam pačiam savininkui priklausančių besiribojančių žemės sklypų perdalijimas yra Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos savininko nuosavybės teisės (teisės savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti) į žemės sklypą realizavimas, nes savininkas turi teisę savo turtą valdyti, naudotis ir disponuoti juo savo nuožiūra ir įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama. Pagal šio Konstitucijos straipsnio 2 dalį nuosavybės teises saugo įstatymai.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą (2008 m. spalio 30 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimais).

Iš nurodyto teisino reguliavimo ir Konstitucinio teismo suformuluotos nuosavybės gynimo doktrinos seka dvi išvados: pirma, teisė perdalyti žemės sklypus yra savininko nuosavybės teisės į žemės sklypą sudėtinė dalis ir šios teisės realizavimo būdas, kurį atsakovė gali drausti tik įstatyme aiškiai numatytu pagrindu; antra, atsisakymas leisti žemės sklypo savininkui įgyvendinti šią savo teisę turi būti pagrįstas tik aiškiai įstatyme numatytu teisiniu pagrindu – įstatyme numatytu draudimu perdalyti žemės sklypą.

Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, pareiškėjos nurodytas ir atsakovei žinomas faktines aplinkybes ir šalių argumentus teismas konstatuoja, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas ir argumentuotas dėl antrosios iš nurodytų sąlygų, nes nėra pagrįstas aiškiu ir konkrečias faktines aplinkybes atitinkančiu draudimu perdalyti Sklypą ir Miško Sklypą taip, kad dalis Miško Sklypo naudmenų galėtų būti paversta kitomis naudmenomis ir jos būtų prijungtos prie Sklypo, pakeičiant gretimų sklypų ribas. Todėl Sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, atsakovė Sprendimą, kuriuo atsisakė organizuoti Projekto rengimą, privalėjo motyvuoti įstatyme ar kitame teisės akte numatytu aiškiai pagrįstu draudimu perdalinti žemės sklypus konkrečioje situacijoje, o ne apskritai vien dėl to, kad sklypai patenka į tam tikras zonas. Tačiau Sprendime nėra argumentuotai nurodytas tikslus ir aiškus įstatyme ar kitame teisės akte įtvirtintas draudimas, kuris draustų pareiškėjai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į sklypų perdalijimą, pakeičiant jų ribas taip, kad visi statiniai patektų į vieną žemės sklypą.

Teismas pažymi, kad Sprendimas nėra grindžiamas konkrečia imperatyvia teisės norma, draudžiančia miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis konkrečioje pareiškėjos situacijoje, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, o argumentuojamas tik bendromis Saugomų teritorijų įstatymo ir Miškų įstatymo normomis dėl draudimo miško žemę paversti kitomis naudmenomis, kurios numato nemažai išimčių, leidžiančių tą daryti. Tačiau šios išimtys Sprendime nėra analizuojamos konkrečių faktinių aplinkybių kontekste ir nėra pateikiamos jokios išvados dėl konkrečių išimčių taikymo ar netaikymo galimybės. Kitaip tariant, Sprendimas nėra individualizuotas būtent pareiškėjos atvejui ir būtent jos situacijoje susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste, kai pareiškėja turi nuosavybės teise priklausančių ir viešame registre įregistruotų statinių miško žemėje (pvz., poilsio nameliai), kuri ribojasi su kitos paskirties Sklypu, kuriame yra likusi, didžioji dalis kitų statinių ir pareiškėja siekia, kad jie visi būtų viename sklype.

Pažymėtina, kad pareiškėjai surašytame atsakovės 2021-01-25 rašte Nr. PSD- 329 pati atsakovė konstatavo, jog Poilsio nameliai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje įregistruoti kaip esantys kitos (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) paskirties žemės sklype, faktiškai stovi ant ribos arba miškų ūkio paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja nurodo, kad atsakovės 2022-08-18 įsakymu NR. DV-814 buvo patvirtintas miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitos paskirties (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektas (ŽPDRIS paslaugos bylos Nr. ZSFP-77690), pagal kurį pareiškėjai priklausęs 0,3000 ha gyvenamosios teritorijos žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padidintas iki 1,0665 ha dydžio, Miško Sklypo sąskaita, pakeitus dalies Miško Sklypo žemės naudmenas, tačiau dar liko keli statiniai ir gretimoje miško žemėje, todėl ji ir siekia rengti naują žemės sklypų pertvarkymo projektą – dalį miško žemės paversti kitomis naudmenomis ir pakeisti gretimų žemės sklypų ribas.

Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatyta: <...> valstybiniuose parkuose <...> draudžiama keisti pagrindinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, taip pat paversti miško žemę kitomis naudmenomis, išskyrus atvejus, kai atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis, kurioje leidžiama atstatyti buvusią sodybą arba kurioje yra teisėtai pastatytas pastatas arba pastatas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (pagrindinis daiktas)“.

Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta: „<...> Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais: <...> teisėtai pastatyto pastato arba pastato kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto (pagrindinio daikto), sklypui formuoti.

Miškų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatyta: „Valstybiniuose parkuose, draustiniuose, biosferos rezervatuose ir biosferos poligonuose esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis leidžiama tik reikmėms, susijusioms su: 1) šių saugomų teritorijų <...> naudojimu rekreacijai, jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose ir neprieštarauja šių saugomų teritorijų nuostatams.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 437 patvirtinto, Dzūkijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 40.14.p. punktas numato: „Nacionaliniame parke skatinama kaimo turizmo paslaugų teikimas, šiai veiklai pritaikant sodybas, užtikrinant Etnografinio regiono tradicijų tęstinumą“.

Taigi, miško žemėje stovint viešame registre įregistruotiems statiniams, kurie faktiškai sudaro pareiškėjai priklausančios kaimo turizmo sodybos dalį, esant tam tikroms sąlygoms yra tam tikros teisinės galimybės ir prielaidos, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, paversti miško žemę kitomis naudmenomis, o po to atitinkamai perdalyti besiribojančius žemės sklypus taip, kad kaimo turizmo sodybos statiniai būtų viename žemės sklype, nes Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 11 dalis ir Taisyklių 4.2.5. punktas numato galimybę, neatsižvelgiant į gretimų žemės sklypų paskirtį, pakeisti žemės sklypų ribą ar ribas (perdalijimas), kai žemės sklypo (-ų) dalis (-ys) atidalijama (-os) nesuformavus atskiro žemės sklypo (-ų) ir sujungiama (-os) su gretimu žemės sklypu. Tačiau šiuo atveju Sprendime tokia galimybė nėra išanalizuota ir nėra motyvuotai pagrįsta, kodėl pareiškėjai netaikytinos nurodytos įstatymų išimtys, leidžiančios miško žemę paversti kitomis naudmenomis, kai tai gali būti reikalinga buvusios sodyboms miško žemėje atstatymui ir teisėtai pastatyto pastato arba pastato kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto (pagrindinio daikto), sklypui formuoti (Miškų įstatymo 11 str. 1 d. 7, 99 p.).

Pareiškėja taip pat teigia, kad jos sodyba naudojama turizmui, todėl ji siekia pertvarkyti žemės sklypus rekreaciniu tikslu, pritaikydama visuomenės bei rekreacijos poreikiams, kas sudaro, pareiškėjos manymu, pagrindą paversti miško žemę kitomis naudmenomis ir Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. visuomenės paskirties, bendrojo naudojimo teritorijoms formuoti. Tačiau Sprendime tokia galimybė taip pat nėra išanalizuota ir nėra motyvuotai pagrįsta, kodėl pareiškėjai netaikytina ši įstatymo išimtis.

Nurodytą Sprendimo trūkumą dėl jo neindividualizavimo ir dėl motyvų trūkumo atsakovė bandė pašalinti bylos proceso metu, savo atsiliepime į skundą pateikdama argumentus, kodėl įstatymų išimtys, kuriomis skunde remiasi pareiškėja, negalėtų būti taikomos šiuo atveju, tačiau, kaip minėta, teismų praktika seniai suformuota tokia, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui ir teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021, 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3040-968/2022). Taip pat viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1555-662/2018). Todėl atsakovės bandymas teisminio ginčo metu papildyti skundžiamo Sprendimo motyvus ir perkelti atsisakymo organizuoti Projekto rengimą pagrįstumo motyvavimą teismui negali eliminuoti fakto, kad pats Sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinkantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų ir Taisyklių 21 punkto reikalavimų.

Nors atsakovė teigia, kad pareiškėjai, iš jai teiktų atsakovės 2020-03-06 rašto Nr. PSD-937, 2020-06-18 rašto Nr. PSD-2154, jau nuo 2020 m. buvo žinoma, kad teisės aktai ir teritorijų planavimo dokumentai nenumato galimybės miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) miško žemę paversti kitomis naudmenomis, todėl jai turi būti aiškus ir Sprendimo turinys bei jo teisinis ir faktinis pagrindas, tačiau teismas sprendžia, kad ankstesni šalių teisiniai santykiai dėl nagrinėjamo pareiškėjos tikslo kaip tik neleidžia pareiškėjai suprasti Sprendimo motyvų ginčijamo Sprendimo aiškumo prasme. Pažymėtina, kad atsakovės nurodytais 2020-03-06 raštu Nr. PSD-937 ir 2020-06-18 raštu Nr. PSD-2154 atsakovė taip pat atsakė organizuoti Projekto rengimą iš esmės tuo pačiu, nedetalizuotu ir neindividualizuotu, pagrindu kaip ir ginčijamu Sprendimu, nes šiuose raštuose minėtos išimtys taip pat neanalizuotos konkrečių aplinkybių kontekste. Tačiau kartu pažymėtina, kad minėtu atsakovės 2022-08-18 įsakymu NR. DV-814 buvo patvirtintas miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir kitos paskirties (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio pagrindu 2022-09-01 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 3SK-683-(14.3.110 E.) ir 2022-09-02 įsakymu Nr. 3VĮ-613-(14.3.2 E.) buvo nuspręsta pertvarkyti bendrą ribą turinčius žemės sklypus perdalijimo būdu, keičiant gretimų žemės sklypų ribas neatsižvelgiant į žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, prie šių žemės sklypų prijungiant jų paskirtį atitinkančias žemės naudmenas, dėl ko pareiškėjai priklausęs 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypas buvo padidintas iki 1,0665 ha dydžio, o miškų ūkio paskirties sklypas sumažėjo. Taigi, dalies pareiškėjos sodybai faktiškai priklausančių pastatų, patekusių į gretimą miškų ūkio sklypą, priskyrimo vienam namų valdos sklypui klausimas jau buvo išspręstas iš esmės tokiu pat sklypų perdalijimo būdu, kokio siekia pareiškėja ir nagrinėjamu atveju, tačiau iš nemotyvuoto ginčijamo Sprendimo turinio pareiškėjai nėra aišku, kodėl ir likusių miško žemėje jos sodybos statinių klausimas negali būti sprendžiamas panašiu būdu kaip buvo išspręstas dalies statinių klausimas 2022-08-18 įsakymu NR. DV-814 patvirtintu žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektu. Sprendime nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl likusių statinių faktinė situacija yra kitokia ir kodėl gretimų pareiškėjos žemės sklypų perdalijimo klausimas negali būti sprendžiamas dar kartą.

Teismas pažymi, kad Sprendime nurodyta išvada: „Jūsų valdomas miškų ūkio paskirties žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), patenka į Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemos ekologinės apsaugos prioriteto ir miškų ūkio zoną, taip pat į kraštovaizdžio tvarkymo zonas: ūkinių miškų kraštovaizdžio tvarkymo zona (MŪ), bendrojo apsauginio ūkininkavimo miškų kraštovaizdžio tvarkymo zona (MAb), specializuoto apsauginio ūkininkavimo agrarinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zona (ŽAs), kuriose nėra numatyta galimybė keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį į kitą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos)“ nėra motyvuota šiuo konkrečiu atveju ir nepaaiškina, kodėl pareiškėjos Prašymas buvo atmestas, nes tarp jos nurodytų planavimo tikslų buvo ne tik tikslas nustatyti ir keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, bet ir tikslai - miško žemę paversti kitomis naudmenomis bei pertvarkyti žemės sklypus (pakeisti gretimų tos pačios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų ribas).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teismas konstatuoja, kad Sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu individualiu administraciniu aktu, iš kurio pareiškėjai būtų aišku, kodėl pagal jos Prašymą buvo atsisakyta organizuoti Projekto rengimą, kai įstatymai numato atitinkamas išimtis, leidžiančias miško žemę paversti kitomis naudmenomis ir atitinkamai perdalyti gretimus žemės sklypus. Pažymėtina, kad tai nereiškia, jog dėl pareiškėjos Prašymo atsakovė negali priimti administracinio sprendimo atsisakyti organizuoti Projekto rengimą, tačiau toks sprendimas turi būti aiškiai, tinkamai ir pakankamai motyvuotas, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, išanalizuotas pareiškėjos siekiamų pasinaudoti įstatymų išimčių kontekste.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teismas konstatuoja, kad Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kadangi jame nėra nurodytas aiškus teisinis ir faktinis pagrindas bei motyvai ir Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams - VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų bei Taisyklių 21 punkto reikalavimams tinkamai motyvuoti administracinį sprendimą - todėl Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

Nors pareiškėja prašo ne tik panaikinti Sprendimą, bet ir įpareigoti Varėnos rajono savivaldybės administraciją rengti žemės sklypų, (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektą arba įpareigoti atsakovę Prašymą nagrinėti iš naujo, tačiau teismas negali patenkinti pirmos nurodyto alternatyvaus reikalavimo dalies, kadangi teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nepriima sprendimų, kurie priskirti viešojo administravimo subjektams.

Įgyvendinant valdžių padalijimo principą administraciniai teismai pagal jiems suteiktą kompetenciją sprendžia tik ginčus viešojo administravimo srityje. Pasisakydamas dėl apribojimo teismui perimti viešojo administravimo funkcijas LVAT yra išaiškinęs, kad teismai nėra viešojo administravimo institucijos ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, dėl ko negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o gali tik pavesti iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktą reikalavimų (LVAT 2018 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A-1150-502/2018).

Nagrinėjamu atveju teismui panaikinus Sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą dėl tinkamų motyvų nebuvimo, naują administracinį sprendimą turi priimti atsakovė pagal savo kompetenciją, įvertinusi teismo nustatytus pažeidimus ir pateikdama aiškius motyvus, atitinkančius teisinį ginčo reguliavimą. Teismas negali ir neturi administracinio sprendimo motyvų nurodyti vietoj viešojo administravimo subjekto, o kilus ginčui turi tik patikrinti administraciniame sprendime nurodytų motyvų pagrįstumą. Todėl atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas naikinamas kaip netinkamai motyvuotas, atsakovė įpareigotina iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktą reikalavimų, t. y. iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2022-12-14 prašymą organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą ir priimti teisiškai pagrįstą sprendimą (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Nors pareiškėja savo skundo reikalavimuose nurodė, kad prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nei kartu su skundu, nei vėliau, iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, nepateikė tikslaus prašymo dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl nesant byloje atstovavimo išlaidas patvirtinančių įrodymų ir jų apskaičiavimo teismas neturi teisinio pagrindo priteisti tokių bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės.

Tačiau pareiškėja yra sumokėjusi ir su skundu pateikusi žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį 2023-02-13 Mokėjimo nurodymą Nr. 32, todėl skundą patenkinus iš dalies jai iš atsakovės priteistina 23 Eur žyminio mokesčio suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Varėnos rajono savivaldybės administracijos 2023-01-11 sprendimą Nr. PSD-165-(171) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“.

Įpareigoti Varėnos rajono savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos B. S. 2022-12-14 prašymą organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą žemės sklypams (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini).

Priteisti pareiškėjai B. S. 23,00 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės Varėnos rajono savivaldybės administracijos.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.