Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir jai paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtąją bausmę apėmimo būdu subendrinus su 2019 m. gegužės 28 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė G. M. paskirta 15 metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas G. M. kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2020 m. spalio 12 d. ir atlikta bausmė pagal 2019 m. gegužės 28 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų nuosprendį. Kardomoji priemonė suėmimas G. M. palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir jos laikas, vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaitytas į bausmės laiką.

Č. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. M. priteista 1 205 eurai turtinės žalos atlyginimui ir 20 000 eurų neturtinės žalos atlyginimui. Likusioje dalyje Č. P. civilinis ieškinys atmestas.

Iš G. M. išieškotini 413,20 eurai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai antrinės teisinės pagalbos, teiktos nukentėjusiajam Č. P., išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. M., 2019 m. gegužės 9 d., laikotarpiu nuo 16.59 val. iki 17.24 val., (duomenys neskelbtini) kieme, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su A. P. metu, tyčia, mažiausiai vieną kartą nenustatytu daiktu trenkė nukentėjusiajam A. P. į nosį, po ko šis nugriuvo, tuo padarė A. P. poodinę kraujosruvą nosyje, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėse momeninėje, smilkininėje, pakaušinėje skiltyse bei aplink kamieną, po to, tęsdama savo nusikalstamus veiksmus, tyčia ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytais pjaunančių savybių turinčiu daiktu bei aštriu duriančių pjaunančių savybių turinčiu daiktu mažiausiai 72 kartus dūrė nukentėjusiajam į galvą, kaklą, plaštakas bei dešinę blauzdą, kuo padarė jam durtines - pjautines, pjautines akių vokų žaizdas su kairės akies obuolio junginės pažeidimu, odos nubrozdinimus akių apatiniuose vokuose, poodines kraujosruvas akių vokuose, durtines - pjautines, durtines bei pjautines kaklo, smakro ir kairės pažandės žaizdas, kraujosruvas kaklo minkštuosiuose audiniuose, durtinį - pjautinį dešinės pažandės sužalojimą su dešinės pažandinės seilių liaukos ir dešinės miego arterijos pažeidimais, durtinius - pjautinius kaklo dešinės pusės sužalojimus su dešinės pusės kiauryminiais trachėjos pažeidimais, pjautines žaizdas plaštakose, durtinę - pjautinę dešinės blauzdos žaizdą, kas dėl durtinio - pjautinio dešinės pažandės sužalojimo su dešinės pažandinės seilių liaukos ir dešinės miego arterijos pažeidimais komplikavosi išoriniu kraujavimu, vidiniu kraujavimu į kaklo minkštuosius audinius, nukraujavimu, šoku, dėl ko A. P. netrukus įvykio vietoje mirė, tokiu būdu per trumpą laiką padarydama itin didelį skaičių durtinių pjautinių sužalojimų A. P. veide, kakle bei kitose vietose, ir suvokdama, kad tokiu būdu A. P. sukelia dideles fizines kančias bei skausmą, itin žiauriai nužudė A. P.. Šie G. M. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji G. M. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nuosprendį ir sumažinti jai paskirtą bausmę.

2.1. Skunde nurodė, kad ji yra nubausta per griežtai. Apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ji neišreiškė nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Priešingai, ji labai gailėjosi ir verkė, maldavo nukentėjusiojo jai atleisti. Dėl patiriamo streso jai buvo sutrikusi sveikata. Nežino, kaip kitaip įrodyti, kad ji gailisi. Po įvykio pirmus du mėnesius nesuprato, kad nužudė žmogų ir nenorėjo prisipažinti. Praėjus keletui mėnesių po sulaikymo savo noru prisipažino, nes skausmas ir sąžinės graužatis nedavė ramybės.

2.2. Apeliantė nesutinka su liudytojų nurodytu nužudytojo A. P. apibūdinimu, kad jis buvo geras ir ramus žmogus. Teigia, kad kai jis buvo blaivus, buvo ramesnis, bet išgėręs tapdavo agresyvus. A. P. buvo ne kartą primušęs ją ir A. R.. A. P. mušdavo savo buvusią žmoną bei dukrą. Ji pažįsta nužudytojo šeimą ir žino šeimos istoriją, nes gyveno pas nužudytojo dukrą. Nužudytojo brolis Č. P. meluoja, kad gerai sutardavo su A. P., kad bendravo ir švęsdavo šventes. Jų santykiai buvo blogi. Č. P. vydavo A. P. iš savo namų, niekuo nepadėjo, todėl pastarasis ir gyveno pas svetimus žmones.

2.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ji nepaaiškino motyvo, kodėl dūrė A. P.. Ji nurodė, kad sudaužė veidrodį, o nužudytasis įsiuto, rėkė, grasino, pastūmė ją ir ji nukrito. Atsisukusi pamatė, kad A. P. įsiutęs laikė į ją atsukęs peilį. Ji išsigando, kad jai durs, todėl nenorėdama būti sužalota dūrė jam pati. Turėjo būti remiamasi BK 59 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuriame numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Prisipažįsta, kad pasielgė netinkamai dėl išgąsčio, kai pamatė A. P. rankoje peilį.

3. Atsiliepimų į skundą negauta.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Šioje byloje apeliantė G. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl jai paskirtos bausmės, argumentuodama, kad bausmė buvo netinkamai individualizuota (nenustatytos jos atsakomybę švelninančios aplinkybės) ir yra per griežta. Be to, skunde keliama versija dėl A. P. agresijos prieš G. M., į kurią reaguodama ji nusikalstamą veiką padarė dėl didelio susijaudinimo ir išgąsčio (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punkte numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

7. Skunde teigiama, kad apygardos teismas klaidingai nustatė, jog G. M. nuoširdžiai nesigailėjo padariusi nusikalstamą veiką ir nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

8. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu; kartu turi būti nustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-163/2014 ir kt.).

9. Perduodant bylą nagrinėti teisme kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad G. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, jog ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad G. M. nebuvo nuoširdi ir neišreiškė gailesčio dėl padarytos nusikalstamos veikos, todėl jai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apygardos teismas išsamiai motyvavo tokį sprendimą ir apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu pirminėje apklausoje G. M. neprisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir tik praėjus keliems mėnesiams po įvykio, papildomoje apklausoje, ji prisipažino nužudžiusi A. P.. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad G. M. pirmus du mėnesius nesuprato nužudžiusi žmogų ir tik po to slegiama sąžinės graužaties prisipažino, tačiau 2020 m. rugpjūčio 8-26 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 83TPK-413/2020 išvadoje nurodyta, kad G. M., atsižvelgiant į jos protinio išsivystymo lygį, jai būdingus individualius psichologinius ypatumus bei situacijos ypatumus, nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo visiškai suvokti savo veiksmus bei juos kontroliuoti. Nenustatyta tokių G. M. psichinės būklės, individualių psichologinių ypatumų, kurie kliudytų jai prisiminti galimai jos atliktus smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Apygardos teismas akcentavo, kad duodama parodymus teisme G. M. neatskleidė tikrųjų nusikaltimo padarymo aplinkybių. Nuteistoji teisme nurodė, kad dūrė A. P. į krūtinę, nors tokių sužalojimų byloje nėra užfiksuota, taip pat teigė dūrusi 4-5 kartus, nors byloje užfiksuoti mažiausiai 72 durtiniai sužalojimai. Tokie nuteistosios parodymai teisėjų kolegijos vertinami ne kaip nuoširdus prisipažinimas padarius inkriminuotą veiką, bet kaip savo parodymų ir pozicijos pateikimas siekiant lengvinti savo teisinę padėtį. Pagrįstą abejonę dėl G. M. gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką teismui sukėlė teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės akte nurodytas G. M. požiūris į padarytą nusikaltimą. Akte užfiksuota, kad pasakodama apie įvykį ir savo emocinę būseną G. M. juokėsi („tokia persiūtus buvau, sudraskyt galėjau, tai ir sudraskiau (juokiasi)“). Ciniškas nuteistosios požiūris į žiaurų poelgį nerodo nuoširdaus gailėjimosi dėl savo veiksmų. Šiame teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės akte užfiksuota ir tai, kad G. M. dėl jos veikos sukeltų padarinių reiškia gailestį dėl nužudytojo dukters, bet ne paties nužudytojo A. P.. Nuoširdaus G. M. gailėjimosi dėl savo veiksmų nerodo ir jos pozicija, jog alkoholis jos veiksmams neturėjo įtakos ir gindamasi ji būtų taip pat pasielgusi, net ir būdama blaivi.

10. Nors skunde teigiama, kad ji labai gailisi dėl savo veiksmų, daug verkė, o dėl patiriamo streso net sutriko jos sveikata, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu šios aplinkybės nerodo G. M. nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Tai, kad po nusikaltimo padarymo G. M. slegia kaltės jausmas, ji patiria stresą ir yra nervinga, visiškai suprantama. Natūralu, jog nužudžius žmogų, G. M. slėgė vidiniai pergyvenimai. Kita vertus, šiuos išgyvenimus jai galėjo sukelti ir baimė dėl gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės. G. M. gailėjimasis yra ne nuoširdus, o formalus, siekiant labiau save pateisinti, nei kritiškai vertinti savo veiksmus.

11. Skunde teigiama, kad apygardos teismas neįvertino kitos G. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte, jog veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti mirusiojo veiksmai. Nuteistoji motyvuoja, kad nusikalstamą veiką padarė netinkamai reaguodama į agresyvų A. P. elgesį, nes jis šaukė ant jos, keikėsi, ją pastūmė, laikė į ją atsukęs peilį, o ji, būdama išsigandusi ir susijaudinusi, kad jis jai įdurs, dūrė jam pati. Teisėjų kolegijos vertinimu G. M. atžvilgiu nėra pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

12. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-538-788/2015). Fiziologinis afektas yra fakto klausimas, kurį kiekvieną kartą nustato teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.

13. Išskyrus G. M. parodymus, byloje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad A. P. neteisėti veiksmai buvo tokio mąsto, jog galėjo sukelti jai didelį susijaudinimą, dėl kurio ji galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad A. P. buvo ramus žmogus, būdamas neblaivus nebuvo agresyvus, o G. M., pavartojusi alkoholio, buvo agresyvi ir nenuspėjama (tai patvirtina ankstesnis jos teistumas dėl A. R. sužalojimo). Nors apeliaciniame skunde G. M. tvirtina, kad ji labai susijaudino ir išsigando dėl A. P. prieš ją išreikštos agresijos, tačiau iš jos parodymų akivaizdu, jog ji buvo labiau supykusi dėl netinkamo A. P. elgesio. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad G. M. veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nusikalstamos veikos padarymo metu jautė stiprų pyktį, bet ši emocinė būsena nekliudė jai suvokti ir valdyti savo veiksmų. Ekspertizės akte nustatyta, kad pavartotas alkoholis ir G. M. nustatytas 1,87 promilės girtumas leidžia atmesti fiziologinio afekto galimybę. Alkoholio poveikyje tik dar labiau išryškėjo baziniai tiriamajai būdingi asmenybės ypatumai bei tipiški reagavimo konfliktinėse situacijose būdai (disforiškumas, impulsyvumas, agresyvumas). G. M. veikloje taip pat nenustatyta tipiškos trifazės emocinių išgyvenimų atsiradimo ir vystymosi struktūros, afektogeninio sąmonės susiaurėjimo, elgesio dezorganizacijos, postafektinės astenijos bei kitų stipraus susijaudinimo būsenai būdingų ir jai diagnozuoti būtinų požymių. Remiantis G. M. pasisakymais apie polinkį smurtauti, asocialius poelgius, piktnaudžiavimą alkoholiu, išvadoje konstatuota, kad išgertuvių metu kilęs konfliktas nebuvo G. M. netikėta, ekstremali, ypatingai frustruojanti situacija, paskatinusi ją rinktis nebūdingus reagavimo būdus. Dėl jaučiamo pykčio G. M. reagavimas konfliktinėje situacijoje buvo jai įprastinis ir tipiškas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją, nėra pagrindo tvirtinti, kad nusikalstama veika padaryta dėl didelio susijaudinimo. G. M. padarytas nusikaltimas kvalifikuotas kaip itin žiaurus (72 durtiniai-pjautiniai sužalojimai, kurių dauguma padaryti galvoje ir kakle), nusikalstami veiksmai smurtaujant prieš A. P. truko pakankamai ilgai (remiantis G. M. parodymais veiksmai truko nuo 1 minutės iki 1 minutės 30 sekundžių), o toks brutalus ir žiaurus elgesys negali būti didelio susijaudinimo pasekmė. Taigi nėra pagrindo pripažinti šios G. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Dėl bausmės

14. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės skyrimo G. M. motyvais, o apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas keisti nuosprendį.

15. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė.

16. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę G. M. atsižvelgė į visas reikšmingas bausmei skirti aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir paskyrė jai laisvės atėmimo bausmę neperžengdamas BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos ribų, t. y. paskyrė G. M. laisvės atėmimą penkiolikai metų. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas labai sunkus, neatitaisomas pasekmes sukėlęs tyčinis nusikaltimas. Atsižvelgė į nuteistosios G. M. asmenybę – ji netekėjusi, nedirbanti, šešis kartus teista už turtinius ir smurtinius nusikaltimus, nusikalto neišnykus ankstesniam teistumui, bausta administracine tvarka, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu konstatuotas nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (F 60.3) (tiek veikos padarymo metu, tiek šiuo metu). Teismas nenustatė G. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Patikrinęs apygardos teismo sprendimą, G. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Apygardos teismas nustatė dvi G. M. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte (veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), 13 punkte (veiką padarė recidyvistas).

17. Nuteistosios G. M. nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas kankinant ir itin žiauriai, ankstesni teistumai, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebūvimas bei jos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio, kai tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir kai veika padaryta recidyvisto, turėjo lemiamos įtakos bausmės dydžio nustatymui. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta ar per švelni bausmė. Tačiau G. M. paskirta didesnė nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis bausmė nėra aiškiai per griežta. Šioje byloje BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pagrindų taip pat nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, šio įstatymo normų nepažeidė, G. M. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nuteistajai paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) jos padarytai nusikalstamai veikai bei jos asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus ir bendrąsias bausmės skyrimo taisykles.

18. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad G. M. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 63 eurus ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Šioje byloje teismas neturi duomenų apie G. M. turtinę padėtį, tačiau teisėjų kolegija mano, kad iš jos prašomi išieškoti 63 eurai yra nedidelė suma ir G. M. turtinės padėties žymiai nepaveiks, ši suma už jai suteiktas atstovavimo paslaugas yra adekvati.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš G. M. 63 eurus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.