Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu J. R. prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2015-06-26 nutarimo dalį dėl jo nubaudimo pagal ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. ir bylą, nesant administracinių teisės pažeidimų sudėties, šioje dalyje nutraukti. Mano, kad J. R. nubaudimas pagal ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. yra nepagrįstas, kadangi teismas, taikydamas minėtas teisės normas, neteisingai aiškino jų turinį. Taikant minėtas teisės normas, pirmiausia reikalinga nustatyti, jog egzistavo eismo įvykis, už pasišalinimą iš kurio ir numatyta administracinė atsakomybė ATPK 130 str. 1 d., o už vartojimą alkoholio po jo iki aplinkybių nustatymo atsakomybė numatyta ATPK 126 str. 4 d. Nurodo, kad J. R. atveju eismo įvykis nebuvo įvykęs, dėl to pagal minėtas dvi teisės normas jis atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai - netinkamai taikant minėtas ATPK normas. Pirmiausia, Plungės rajono apylinkės teismo nutarime nėra nurodyta, kuo pasireiškė J. R. padarytas eismo įvykis, iš kurio jis pasišalino. Nutarime, remiantis nuoroda į prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl neatsargaus P. B. gyvybės atėmimo nurodyta, kad byloje nustatyta, jog 2015-02-08 eismo įvykio metu žuvo žmogus. Pažymi, kad administracinių teisės pažeidimų teisena J. R. atžvilgiu buvo inicijuota prokuroro nutarimu, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir įvertinti apelianto veiksmai, kurių metu, kaip konstatuota prokuroro nutarime, traktoriumi J. R. tempiant medžio stiebą, užkliuvusi už nenukirsto medžio spriegdama žeme velkamo medžio viršūnė mirtinai sužalojo netoliese stovėjusį P. B.: prokuroras nutarime nurodė, kad tempdamas medžio stiebą traktoriumi ir mirtinai sužalodamas B., pažeidė ne Kelių eismo taisykles, tačiau 1996-11-25 LR Miškų ūkio ministerijos įsakymu Nr. 208 patvirtintų „Miško darbų saugos taisyklių DT 1-96“ 130 p. reikalavimus, kad „traktorininkas privalo nuolat stebėti, kad formuojant ryšulį, kraunant medieną ir traktoriui judant, pavojingoje zonoje nebūtų žmonių, važiavimo greitis atitiktų vietovės sąlygas, pritraukiami stiebai ir rąstai neužkliūtų už kelmų ar medžių“, todėl konstatavo, kad J. R. veiksmai atitiko BK 132 str. 3 d. sudėtį, kuriame numatyta atsakomybė už neatsargų gyvybės atėmimą pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Taigi prokuroras nevertino J. R. veikos pagal BK 281 str. 5 d., kuriame numatyta atsakomybė už Kelių eismo taisyklių ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą vairuojant kelių transporto priemonę, jei dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, t. y. pagal normą, kuri yra BK XXXIX skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai eismo saugumui“, taigi prokuroras J. R. veikos nevertino kaip eismo įvykio, ką nepagrįstai, remdamasis nuoroda į prokuroro nutarimą, nurodo teismas.

Pažymi, kad administracinė atsakomybė už pasišalinimą iš eismo įvykio galima tik tada, kai tai padaroma pažeidžiant KET. KET nenumato eismo įvykio sąvokos, o ji numatyta LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme (toliau - Įstatymas). Taigi, teisingam ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. normų, kurios yra banketinės, taikymui reikšmingas teisingas KET ir Įstatymo aiškinimas. Įstatymo 2 str. 12 d. numatyta eismo įvykio sąvoka: eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Įstatymo 30 str. „Eismo dalyvio pareigos įvykus eismo įvykiui“ 2 p. numatyta pareiga pasilikti eismo įvykio vietoje ir apie įvykį pranešti policijai, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus. Įstatymo 2 str. 11 d. numatyta, kas yra eismo dalyvis, kuriam kyla pareigos įvykus eismo įvykiui: Eismo dalyvis – kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis). Įstatymo 1 str. apibrėžta Įstatymo reguliavimo apimtis: „šis įstatymas nustato eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką, eismo dalyvių mokymą, pagrindines eismo dalyvių, už kelių priežiūrą atsakingų asmenų, policijos, muitinės pareigūnų ir kitų tikrinančių pareigūnų teises ir pareigas, taip pat pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susijusius reikalavimus, eismo saugumo reikalavimus keliams, siekiant apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas“. Įstatymo 3 str. 2 d. numatyta, kad eismo tvarką Lietuvos Respublikos teritorijoje nustato Kelių eismo taisyklės. KET 1 p. nurodyta, kad, Kelių eismo taisyklės nustato eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. KET 3.7.p. nustato, kad kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį (toliau – važiuojamoji dalis), sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias kelio juostas. Iš minėtų Įstatymo ir KET nuostatų matyti, kad šių teisės šaltinių paskirtis yra eismo keliais tvarkos reguliavimas, privalomas Įstatymo 2 str. 11 d. numatytiems eismo dalyviams – kelių eisme dalyvaujantiems asmenims. Kadangi, kaip minėta, eismo tvarką nustato KET, reikia pažymėti, jog KET netgi nenumato transporto priemonės vairuotojo elgesio taisyklių tokioje situacijoje, kurioje nusikaltimo padarymo metu buvo J. R. – KET nenumato tvarkos, kokiu būdu miško kirtavietėje, t. y. bekelėje, traktoriumi turi būti velkamas prie traktoriaus prikabintas medžio stiebas (KET iš viso nenumato vilkimo, išskyrus kitos transporto priemonės vilkimą), kadangi tai patenka ne į eismo reguliavimo, o į specifinę, specialaus pasirengimo reikalaujančią veiklos sritį – miško darbų, kurioje tvarką ir nustato minėtos „Miško darbų saugos taisyklių“ normos, dėl kurių pažeidimo J. R. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju. Aiškinant minėtas teisės normas sistemiškai, atsižvelgiant į tai, jog miško kirtavietėje vilkdamas traktoriumi medžio stiebą, J. R. nedalyvavo kelių eisme, o atliko iškirstos medienos tvarkymo darbus miške, nėra jokio pagrindo teismo išvadai, kad buvo įvykęs eismo įvykis, kurio sąvoka, apibrėžta Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, dėl to nėra pagrindo teismo išvadai, kad J. R., išvažiavęs iš nusikaltimo vietos tokiu būdu pasitraukė iš eismo įvykio, dėl to nėra pagrindo teismo išvadai, kad J. R. alkoholį vartojo po eismo įvykio, o ne po „Miško darbų saugos taisyklių DT 1-96“ 130 p. pažeidimo.

Nurodo, kad administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje suformuota pozicija dėl KET taikymo, reikšminga ir J. R. bylai - LAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-14-2014 nutraukdama bylą, nesant ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. sudėties, konstatavo, kad žemesnių instancijų teismai byloje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir Č. Š. veiką neteisingai kvalifikavo kaip eismo įvykį pagal KET. „Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Č. Š., atlikdamas žemės ūkio darbus (vagojęs bulves) traktoriumi privačiame S. L. žemės sklype, sugadino (nuvertė) gelžbetoninę elektros tiekimo oro linijos atramą (įvykio data 2012 m. birželio 18 d.). Pagal teismų praktiką tokiais atvejais transporto priemonės vairuotojas atsako ne už eismo įvykį dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo, bet priklausomai nuo kilusių padarinių arba civiline tvarka už turto sugadinimą arba baudžiamąja tvarka už turto sunaikinimą ar sugadinimą dėl neatsargumo“. Pažymi, kad minėto 2012 m. birželio 18 d. įvykio metu galiojo KET redakcija, numatanti analogišką eismo įvykio sąvoką, kurią J. R. nusikaltimo padarymo metu apibrėžė Įstatymas. Būtent 2012 m. birželio 18 d. galiojusios redakcijos KET 3 p. numatė, kad Eismo įvykis - įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Atsižvelgdamas į minėtą teisės aiškinimą Lietuvos A. T. praktikoje ir minėtų KET bei Įstatymo normų sisteminį aiškinimą J. R. mano, jog yra akivaizdu, kad jo atžvilgiu ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. pritaikyta netinkamai.

Pažymi, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 str. 1 d.). Įstatymų leidėjas, nustatydamas konkrečias kaltės formas – tyčią ir neatsargumą, šių kaltės formų rūšis – atitinkamai tiesioginę ar netiesioginę tyčią ir lengvabūdiškumą ar nerūpestingumą, kartu netiesiogiai nurodo, kad kaltinant asmenį padarius ATPK pažeidimą būtina ne tik nurodyti konkrečią kaltės formą rūšį, bet ir atskleisti kaltės turinį, pasireiškiantį intelektinio ir valinio elementų visuma (ATPK 10, 11 straipsniai). Būtinumą atskleisti asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltės turinį yra akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3- 2013). Administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį teisės pažeidimą išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą būdą pastangas juos padarant, situaciją kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos A. T. nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015). Apelianto nuomone, teismas, nukrypdamas nuo susiklosčiusios teismų praktikos, pripažino J. R. kaltu padarius ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. numatytus teisės pažeidimus, nenustatęs jo kaltės. ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. numatyti teisės pažeidimai, už kuriuos J. R. yra nubaustas, gali būti konstatuojami tik nustačius tyčinę kaltės formą t. y., nustačius, kad darydamas šias veikas pažeidėjas suprato, kad jo veiksmai yra priešingi teisei, kad jis yra padaręs eismo įvykį, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, tyčia pasišalina iš įvykio vietos, suprasdamas, kad yra padaręs eismo įvykį, tyčia vartoja alkoholinius gėrimus iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo. Iš J. R. parodymų, jog įvykį, kurio metu jam traktoriumi velkant miške medžio stiebą buvo mirtinai sužalotas P. B., jis suvokė ne kaip eismo įvykį, o kaip „Miško darbų saugos taisyklių DT 1-96“ pažeidimą – iš to, kad nesuvokė dalyvavęs kelių eisme ir dėl to nesuvokė, jog jam gali kilti pareiga likti eismo įvykio vietoje ir nevartoti alkoholio iki įvykio aplinkybių nustatymo, o alkoholį vartojo su tikslu nusiraminti būdamas didelio streso būsenoje dėl jo veiksmų nulemtos kito asmens staigios žūties seka, jog J. R. nesuprato, jog yra sukėlęs būtent eismo įvykį ar susijęs su juo. Tai, kad išvykdamas iš miško nesiekė nuslėpti savo padaryto nusikaltimo, patvirtina ir aplinkybės, jog dar iki J. R. išvykstant iš įvykio vietos į namus laukti policijos, jam žinant, jau buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policija, kurių atvykstant liko laukti kiti įvykio metu kartu su J. R. miške buvę ir įvykį matę asmenys – V. V., R. S., su kuriais jis nesitarė kokiu nors būdu slėpti savo dalyvavimo įvykyje (ką patvirtina ir šių liudytojų parodymai, atspindėti prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą). Pažymi ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu dėl P. B. neatsargaus gyvybės atėmimo J. R. nuo pat pradžių pripažino savo kaltę, davė išsamius ir atitinkančius objektyvią tiesą parodymus, ir ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo jokių duomenų apie tai, jog J. R. ar įvykio liudytojai kaip nors būtų siekę apsunkinti ikiteisminio tyrimo sėkmę – P. B. gyvybės atėmimo aplinkybių nustatymą. Akivaizdu ir tai, jog jei būtų norėjęs nuslėpti savo dalyvavimą nusikaltime, ar jei įvykio metu būtų neblaivus, jo parvykimas į namus ir laukimas policijos pareigūnų būtų logiškai nepaaiškinamas. Taigi, visų minėtų aplinkybių visuma rodo, jog J. R., išvykdamas iš įvykio vietos ir po įvykio vartodamas alkoholį, nesuvokė savo veiksmų priešingumo teisei, nesuvokė kilus būtent eismo įvykį, tik po kurio kyla pareiga likti jo vietoje ir nevartoti alkoholio iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo, kas, apelianto manymu, rodo tyčios nebuvimą jo veiksmuose ir paneigia buvus ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų sudėtį.