Kauno apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. B. ir V. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR teisingumo ministerijos, dėl dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais ir žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydami pripažinti, jog Panevėžio apygardos teismas ir šio teismo teisėjas L. M. atsakovės Lietuvos Respublikos vardu pažeidė ieškovų teises ir taikė dvigubus teisingumo standartus bei vykdė diskriminaciją Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010; priteisti ieškovams iš atsakovės po 25,32 Lt turtinės žalos ir po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; sprendimą įpareigoti vykdyti atsakovės atstovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai; priteistą žalos atlyginimą regreso tvarka išieškoti Lietuvos Respublikai iš teisėjo L. M..

Atsakovės atstovė atsiliepimu į ieškinį prašo ieškovų reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad atsakomybė už žalą, kurią padaro teismas ar teisėjas, atlyginama vadovaujantis CK 6.272 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Teismo ar teisėjo civilinė atsakomybė kyla esant visoms keturioms civilinės atsakomybės sąlygoms, tarp jų ir asmens kaltei. Teismo ar teisėjo kaltė turi būti konstatuota įstatymo nustatyta tvarka. Teismo veiksmų ir jo priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas CPK numatyta specialia instancine tvarka, t. y. skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka. Tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą, gali konstatuoti, kad skundžiamas žemesnės instancijos teismo sprendimas ar nutartis yra neteisėti. Atsakovės nuomone, nors ieškovai ieškinyje nurodo tam tikras aplinkybes, kurias vertina kaip neteisėtus teismų ir teisėjų veiksmus, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų buvus jų nurodytiems neteisėtiems veiksmams (CPK 178 str.). Nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali kilti pareiga atlyginti žalą. Atsakovės manymu, net jei ir būtų nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ieškovų nurodomas neturtinės žalos dydis – 100 000 Lt aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimai padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai (b. l. 48-50).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

Ieškovai žalos atlyginimą kildina iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. procesinių veiksmų (neveikimo) išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010, tai yra, kad teisėjas be įstatymu nustatyto pagrindo pašalino iš byloje dalyvaujančių asmenų (atsakovų) sąrašo Vilniaus apygardos teismo teisėjus A. U. bei H. J., ir antra, kad nepateikė atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR teisingumo ministerijos, atstovui ieškovų kartu su ieškiniu ir dubliku pateiktų trijų rašytinių įrodymų: 2010 m. balandžio 21 d. rašto Nr. CR-119; 2010 m. gegužės 14 d. ir 2010 m. gegužės 31 d. raštų Nr. 2-438-104/2010.

Civilinio proceso tikslai apibrėžti CPK 2 straipsnyje. Teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, taip pat turi atitinkamas teises ir pareigas, nukreiptas civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Įgyvendindamas šiuos tikslus, teismas jau pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, nepažeisdamas nešališkumo principo, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 160 str., 179 str. 225 str.). Civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 duomenimis, Panevėžio apygardos teismo teisėjas L. M., 2010 m. liepos 9 d. nutartimi nustatydamas ieškovams terminą ieškinio trūkumams pašalinti, be kita ko, išaiškino, kad pagal Teismų įstatymo 47 straipsnio 6 dalį teisėjas ar teismas neatsako už žalą, atsiradusią proceso šaliai dėl to, kad byloje priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas. Remiantis nurodytu, teisėjas ieškovams išaiškino, jog jie be pagrindo įtraukė į bylą atsakovais Vilniaus apygardos teismą ir šio teismo teisėjus A. U. bei H. J. (b. l. 25). Ištaisę ieškinio trūkumus ir pateikdami teismui patikslintą ieškinį, ieškovai Vilniaus apygardos teismo ir šio teismo teisėjų atsakovais į bylą neįtraukė (b. l. 30), taigi ieškovų argumentai, jog teisėjas L. M. pašalino teisėjus A. U. ir H. J. iš bylos dalyvių sąrašo, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Aptariamam kontekste pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog CK 6.272 straipsnio taisyklės įtvirtina teisėjo imunitetą nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas ir reiškia, kad visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu. Todėl valstybė, o ne teisėjas ar teismas turi būti traukiamas atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais, procese neužimtų atsakovų procesinės padėties. Civilinėje byloje atsakovais patraukti teismas ir teisėjas bylą nagrinėjančio teismo nutartimi iš proceso turi būti pašalinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012).

Negalima sutikti su ieškovų argumentais, kad teismui (teisėjui L. M.) neišsiuntus atsakovei ieškovų į bylą pateiktų 2010 m. balandžio 21 d. rašto Nr. CR-119; 2010 m. gegužės 14 d. ir 2010 m. gegužės 31 d. raštų Nr. 2-438-104/2010, atsakovei buvo suteikta privilegija nepateikti tinkamų atsikirtimų į ieškovų reikalavimus ir tokiu būdu pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-4883-l 04/2010 nagrinėjimo metu buvo pažeista ieškovų teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir saviraiškos laisvę. Visų pirma, ieškovai neturi jokio pagrįsto pagrindo teigti, kad atsakovė, gavusi minėtus raštus, būtų pripažinusi ieškinį, kadangi šalis turi teisę laisvai nuspręsti dėl jai pareikštų reikalavimų pagrįstumo, tai yra sutikti su ieškiniu, ar nesutikti (CPK 13 str., 42 str. 1 d.). Antra, ieškovų nurodomų 2010 m. balandžio 21 d. rašto Nr. CR-119; 2010 m. gegužės 14 d. ir 2010 m. gegužės 31 d. raštų Nr. 2-438-104/2010 turinio pagrįstumas buvo išnagrinėto ginčo pagrindas civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010, kurioje ieškovų ieškinys atmestas. Teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas tikrinamas CPK numatyta specialia instancine tvarka. Civilinės bylos Nr. 2-876-425/2010 duomenimis, ieškovų argumentai dėl teisėjo L. M. padarytų procesinių pažeidimų tiriant ir aiškinant 2010 m. balandžio 21 d. raštą Nr. CR-119; 2010 m. gegužės 14 d. ir 2010 m. gegužės 31 d. raštus Nr. 2-438-104/2010 buvo šios bylos ieškovų apeliacinio skundo dalyku (b. l. 106-107). Išnagrinėjus ieškovų skundą apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-279/2012 Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovų argumentus, nenustatė nei procesinės, nei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl ko Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. sprendimą (veiksmus, neveikimą) civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010 pripažinti neteisėtais nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovai procesiniu dokumentu prašo priteistą jiems žalą išieškoti Lietuvos Respublikai regreso tvarka iš teisėjo L. M.. Pagal CK 6.272 straipsnio 4 dalį, valstybė, atlyginusi žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš atitinkamų pareigūnų įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas tik tuo atveju, jeigu žala atsirado dėl šių pareigūnų tyčinių veiksmų. Taigi įstatymų leidėjas valstybei regreso teisę suteikia tik tuo atveju, kai konstatuojama teisėsaugos ar teismo pareigūnų, dėl kurių veiksmų padaryta žalos, tyčia. Jeigu jų kaltė – neatsargumas, valstybė regreso teisės neįgyja. Civilinės atsakomybės atveju galioja principas, kad kaltė, skirtingai negu kitos civilinės atsakomybės sąlygos, preziumuojama, todėl ieškovas šios sąlygos neprivalo įrodyti. Nesant kaltės privalo įrodyti atsakovas (CK 6.248 str. 1 d.). Tačiau įstatyme gali būti nustatytos šios bendrosios taisyklės išimtys. Viena tokių išimčių laikytinas CK 6.272 straipsnio 4 dalyje nustatytas atvejis. Pagal nurodytą teisės normą teismo pareigūnų tyčia nepreziumuojama, todėl ieškovai, remdamasi šia aplinkybe, privalo ją įrodyti. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovams teko procesinė pareiga įrodyti, kad teisėjas, atlikdamas neteisėtus veiksmus, veikė tyčia. Nagrinėjamu atveju ieškovai tokių aplinkybių neįrodinėjo ir priešingai, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-279/2012 šią aplinkybę ne tik paneigia, bet ir nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovai patyrė žalą dėl Panevėžio apygardos teismo pareigūno (teisėjo) kaltės dėl neatsargumo. Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcijos, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju nenustačius kaltės ir priežastinio ryšio tarp ieškovų įrodinėjamo žalos fakto ir teismo veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-876-425/2010, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, ir ieškovams nepateikus teisėjo L. M. tyčios įrodymų, ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Ieškinį atmetus, valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos 79,80 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 3 p., 96 str. 2 d.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, teisėjas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovų V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei po 39,90 Lt (trisdešimt devynis litus 90 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija (įmonės kodas 188659752), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.