Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties, kuria nustatytas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti, civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, dėl aiškiai per didelių delspinigių ir įskaitymo pripažinimo negaliojančiu bei lėšų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje - UAB „Būsto paskolų draudimas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas R. P. pateikė pirmosios instancijos teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-26 sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą - ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti visiškai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-03-01 nutartimi nustatė ieškovui R. P. 10 terminą nuo nutarties kopijos gavimo dienos nutarties motyvuojamoje dalyje nurodytiems apeliacinio skundo trūkumams pašalinti.Teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad pagal nuo 2016-01-01 įsigaliojusią CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją, vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Šiuo reglamentavimu nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleidžiami ne visi vartotojai, kurių reikalavimai kilę iš vartojimo teisinių santykių, o tik tokie, kurie savo reikalavimus (atsikirtimus) grindžia vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymu. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovo reikalavimai kilo iš vartojimo teisinių santykių, tačiau iš jo patikslinto ieškinio turinio negalima daryti išvados, kad jis savo reikalavimus grindžia vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymu, nes jis (ieškovas) nėra nurodęs nei vieno pagrindo, numatyto CK 6.188 straipsnyje, reglamentuojančiame vartojimo sutarčių sąlygų ypatumus. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis patenka į CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto (akt. red. nuo 2016-01-01) nurodytų subjektų, atleistinų nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ratą (CPK 178 str.).Teismas nustatė, kad ieškovo ieškinys teiktas elektroninėmis priemonėmis (Epp). Ieškovas už patikslintą ieškinį mokėjo žyminį mokestį. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti neteisėtomis Būsto kredito sutartyje Nr. BPVRK400702132 nurodytus 0,08 procento dydžio delspinigius per dieną ir sumažinti jų dydį iki 0,02 procento; 2) pripažinti neteisėtais atsakovo priskaičiuotus 16 250,99 Eur dydžio delspinigius už visą paskolos sumą pagal Būsto kredito sutartį Nr. BPVRK400702132; 3) pripažinti neteisėtais atsakovo priskaičiuotus 1 814,48 Eur dydžio delspinigius (0,08 %) už laiku nesumokėtas palūkanas pagal Būsto kredito sutartį Nr. BPVRK400702132 ir sumažinti jų dydį iki 0,02 % per dieną, išskaičiuojant iš šios sumos visas netesybas už palūkanas, kurios atsakovo buvo skaičiuotos nuo 2010-08-15 iki 2012-03-02, t. y. sumažinti 1 814,48 Eur delspinigius už palūkanas iki 254,58 Eur sumos; 4) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovo atliktą 2 297,97 Eur sumos įskaitymą palūkanoms dengti ir priteisti šią sumą ieškovui. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismo sprendimą ir tenkinti patikslintą ieškinį. Teismas konstatavo, kad pirmasis ieškovo reikalavimas savo turiniu vertintinas kaip reikalavimas dėl sutarties modifikavimo ir apmokestintinas 108 Eur dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 3 p., 7 d.). Antrasis ieškovo reikalavimas vertintinas kaip nurodyto dydžio (16 250,99 Eur) piniginės prievolės ginčijimas ir apmokestintinas 365,65 Eur žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.). Trečiasis ieškovo reikalavimas apmokestintinas 46,80 Eur žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.). Ketvirtasis reikalavimas dėl 2 297,97 Eur sumos apmokestintinas 51,70 Eur dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.). Iš viso ieškovo reikalavimai apmokestintini 572,15 Eur žyminiu mokesčiu, todėl ieškovas įpareigotinas sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas (ieškovas) R. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-01 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - nustatyti, jog apelianto R. P. apeliacinis skundas nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu; perduoti toliau spręsti apeliacinio skundo priėmimo klausimą pirmos instancijos teismui. Atskirąjį skundą grindžia argumentais:Už patikslintą ieškinį buvo sumokėtas ne 572,15 Eur, bet 560,45 Eur. Šiuo atveju paaiškintina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas suklydo apskaičiuodamas trečiąjį reikalavimą. Nutartyje teismas nurodė, jog trečiasis ieškovo reikalavimas apmokestintinas 46,80 Eur žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.), tačiau skaičiuojant tokį žyminį mokestį nuo ginčytinos sumos, kuri šiuo atveju yra 1559,9 Eur (1814,48 Eur – 254,58 Eur), žyminis mokestis sudarytų 46,80 Eur, tačiau remiantis CPK 80 str. 7 d. toks žyminis turėtų būti 35,1 Eur (75% žyminio mokesčio dydžio).Tiek pirminis, tiek ir patikslintas ieškiniai buvo grindžiami būtent vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymu, nes atsakovas (bankas) pasinaudodamas nesąžiningomis kredito sutarties sąlygomis, kurios leido atsakovui priskaičiuoti lupikiškas netesybas, jų reikalavo iš apelianto, be to, dalį šių netesybų įskaitė į apeliantui grąžintas lėšas. Taigi nesuprantamas Vilniaus miesto apylinkės teismo motyvas, neva apeliantas savo reikalavimų negrindė vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymu. Akcentuotina, jog patikslintas ieškinys buvo patikslintas tik dėl ieškinio reikalavimo sutikslinimo, tačiau ieškinio pagrindas iš esmės nebuvo keičiamas. Ieškinys buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais ir motyvais, kaip ir pirminis ieškinys, kuris nebuvo apmokestintas žyminiu mokesčiu.Teismas pripažįsta, jog nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovo reikalavimai kilo iš vartojimo teisinių santykių. Teismas, teigdamas, jog apeliantas patikslintame ieškinyje savo reikalavimų negrindžia vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymu, nes jis (ieškovas) nėra nurodęs nei vieno pagrindo, numatyto CK 6.188 straipsnyje, daro visiškai nepagrįstą išvadą. Patikslintame ieškinyje yra atskiras visas IV skyrius, kuriame apeliantas išdėstė savo argumentus dėl vartojimo sutarties (kredito sutarties) nesąžiningų sąlygų taikymo ir aiškiai nurodė teisinį pagrindą, t. y. konkrečias Civilinio kodekso normas. Be to, ieškovai nėra įpareigojami nurodyti teisinio pagrindo, nes tinkamo teisinio pagrindo nurodymas yra ne ieškovo, bet teismo prerogatyva.Apeliantas savo ieškinyje daug dėmesio skiria atsakovo nesąžiningumui ir nesąžiningų vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygų (būsto kredito sutarties konkrečių nuostatų) nustatymui bei taikymui įrodyti. Apeliantas buvo išsamiai nurodęs savo argumentus dėl neproporcingos atsakomybės nustatymo, lyginant banko ir kredito gavėjo atsakomybės ribas ir atsakomybės taikymo atvejus (CK 6.188 str. 2 d. 5 p. ir atitinkamas galiojančios redakcijos CK 6.228⁴ 2 d. 5 p.), nesąžiningą banko – atsakovo elgesį jam skaičiuojant lupikiškas palūkanas ir įskaitant į tokias palūkanas apeliantui teisėtai priklausančias lėšas, skaidrumo principo pažeidimą dėl būsto kredito sutarties sąlygų (CK 6.188 str. 6 d. ir atitinkama galiojančios redakcijos CK 6.228⁴ 6 d.) ir daugelis kitų argumentų, išsamiai išdėstytų tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde. Todėl visiškai pagrįstai galima daryti išvadą, jog apeliantas savo reikalavimus grindžia būtent vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.Pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį, kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba kad apeliantas atleistas nuo žyminio mokesčio, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas). Jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 straipsnyje nurodytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą pašalinti trūkumams (CPK 316 straipsnis). CPK 80 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad už apeliacinį skundą mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas, pareiškiant ieškinį; turtiniuose ginčuose už apeliacinį skundą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos.Apeliantas įrodinėja, jog nagrinėjamu atveju jis nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo atleidžiamas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiais apelianto argumentais iš dalies. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleidžiami be kita ko vartotojai – bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje ieškinio reikalavimą sudaro 4 reikalavimai, kuriuos apeliantas apeliaciniame skunde prašo, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinti. Pirmuoju reikalavimu apeliantas prašo pripažinti neteisėtomis Būsto kredito sutartyje Nr. BPVRK400702132 nurodytus 0,08 procento dydžio delspinigius per dieną ir sumažinti jų dydį iki 0,02 procento. Pagal CK 83 str. 1 d. 1 p. vartotojai bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Pažymėtina, jog pagal šį straipsnį nuo žyminio mokesčio mokėjimo asmenys (vartotojai) atleidžiami tik tuo atveju, jeigu ieškiniu ginčija jiems taikomas nesąžiningas sutarties sąlygas, kurių nustatymo kriterijai yra apibrėžti CK 6.228⁴ straipsnyje. Apeliantas ieškiniu, ginčydamas kredito sutarties nuostatą, kurioje nustatyti 0,08 procento dydžio delspinigiai per dieną, nurodo, kad ši kredito sutarties sąlyga yra nesąžininga, nes yra neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Taip pat įrodinėja, kad tokios netesybos pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kadangi šis reikalavimas grindžiamas nesąžiningų sąlygų taikymu apelianto kaip vartotojo atžvilgiu, darytina išvada, jog yra pagrindas atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio CPK 83 str. 1 d. 1 p. pagrindu.Kiti apelianto reikalavimai yra turtinio pobūdžio ( 2) pripažinti neteisėtais atsakovo priskaičiuotus 16 250,99 Eur dydžio delspinigius už visą paskolos sumą pagal Būsto kredito sutartį Nr. BPVRK400702132; 3) reikalavimas pripažinti neteisėtais atsakovo priskaičiuotus 1 814,48 Eur dydžio delspinigius (0,08 %) už laiku nesumokėtas palūkanas pagal Būsto kredito sutartį Nr. BPVRK400702132 ir sumažinti jų dydį iki 0,02 % per dieną, išskaičiuojant iš šios sumos visas netesybas už palūkanas, kurios atsakovo buvo skaičiuotos nuo 2010-08-15 iki 2012-03-02, t. y. sumažinti 1 814,48 Eur delspinigius už palūkanas iki 254,58 Eur sumos 4) reikalavimas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovo atliktą 2 297,97 Eur sumos įskaitymą palūkanoms dengti ir priteisti šią sumą ieškovui). Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad patenkinus šiuos ieškinio reikalavimus apeliantas gaus turtinę naudą – sumažės jo skola bankui atitinkama dalimi. Turtinio pobūdžio reikalavimais nėra ginčijamos sutarties sąlygų taikymas, kurių nustatymo kriterijai yra apibrėžti CK 6.228⁴ straipsnyje. Kaip matyti, apeliantas, prašydamas tenkinti patikslintą ieškinį, nesutinka su atsakovo paskaičiuotais delspinigiais už palūkanas bei atliktu įskaitymu. Dėl to spręstina, kad apelianto ieškinio 2-4 reikalavimai, kuriuos prašoma patenkinti, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pagrįstai buvo apmokestinti žyminiu mokesčiu CPK 80 str. 1 p. nurodytu dydžiu.Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas suklydo paskaičiuodamas žyminio mokesčio dydį už trečiąjį ieškinio reikalavimą. Apelianto teigimu, žyminis mokestis turi būti skaičiuojamas nuo ginčytinos sumos. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atskirojo skundo argumentais sutinka, nes apeliantas trečiuoju reikalavimu ginčija ne visą 1 814,48 Eur sumą, o prašo šią sumą sumažinti iki 254,58 Eur. Tokiu būdu ginčijama suma sudaro 1 559,90 Eur (1 814,48 Eur – 254,58 Eur) ir nuo šios sumos turėjo būti paskaičiuotas žyminis mokestis. Apibendrinus tai kas išdėstyta, atskirasis skundas iš dalies laikytinas pagrįstu. Už pirmąjį patikslinto ieškinio reikalavimą žyminis mokestis nemokėtinas, o kitiems ieškinio reikalavimams taikytina CPK 80 str. 1 p. nuostata, kadangi jais reiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai 20 108,86 Eur (16250,99+1559,90+2297,97) sumai. Žyminio mokesčio suma šiuo atveju sudaro 452 Eur, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas paduotas elektroninių ryšių priemonėmis (EPP) (CPK 80 str. 7 d.).Kadangi pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 1 d. nutartimi nustatė apeliantui terminą 10 dienų nutarties kopijos gavimo žyminiam mokesčiui sumokėti, kuris yra pasibaigęs, išnagrinėjus atskirąjį skundą, apeliantui nustatytinas naujas terminas sumokėti 452 Eur žyminį mokestį (CPK 115 str. 2 d., 316 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartį pakeisti, sumažinant pirmosios instancijos teismo motyvuojamojoje dalyje nustatytą žyminį mokestį iki 452 Eur.

Nustatyti ieškovui R. P. terminą iki 2017 m. lapkričio 17 d. sumokėti 452 Eur žyminį mokestį ir pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui tai patvirtinančius įrodymus.