Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nusprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką D. M. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. sausio 3 d., suėmimo laikas nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. ir bausmės laikas, atliktas pagal 2014 m. vasario 7 d. ir 2014 m. liepos 14 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 1 d., apie 16 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, ties įvažiavimu į (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo kiemą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia spirdamas ne mažiau kaip šešis kartus į įvairias kūno vietas A. K., padarydamas poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir iš striukės kišenės pagrobė 600 Lt, padarydamas nukentėjusiajam A. K. 600 Lt turtinę žalą.

Nuteistojo vertinimu, tai, kad jį sulaikius pas jį buvo rasti pinigai, negali būti įrodymu, kad šie pinigai įgyti apiplėšus A. K.. Teigia, kad pas jį rasti pinigai buvo jo (D. M.) pinigai, kuriuos jis uždirbo Norvegijoje. Kadangi Norvegijoje dirbo nelegaliai, todėl šią aplinkybę patvirtinančių duomenų pateikti negali. Be to, mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo brolio M. J. parodymus, kad jis, t. y. D. M., A. K. neapiplėšė. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, patvirtino, jog buvo sakęs, kad jis (D. M.) yra teistas ir tereikia vieno pareiškimo, kad jis vėl „sėstų“.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2010).

Nors apeliantas neigia padarę BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, jo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką įrodyta nukentėjusiojo A. K. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytojų R. B., L. K. parodymais, kitais ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme, 1 t. 131 b. l.) nukentėjusysis A. K. nurodė, kad 2014 m. sausio 1 d. jis buvo pas savo dėdę R. B., gyvenantį (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Jis su dėde gėrė alų. Kai pas jo dėdę atėjo R. M. su savo broliu, jie alų gėrė visi kartu. D. M. jo (A. K.) keletą kartų prašė paskolinti pinigų, jis D. M. kieme du kartus davė po 10 Lt. D. M. jam sakė, kad neturi pinigų, todėl prašo paskolinti. Apie 16.30 val. jis, t. y. A. K., išėjo ant kelio laukti žadėjusio atvažiuoti draugo, o jo dėdė, D. M. ir pastarojo brolis liko name. Jis (A. K.) tuo metu turėjo 600 Lt kupiūromis po 200 Lt. Jam einant link pagrindinio kelio, jis pajuto, kad D. M. jį vejasi. D. M. jam sakė atiduoti pinigus, todėl jis (A. K.) bėgo. Pabėgti nespėjo – D. M. jį pasivijęs parvertė, pradėjo mušti. Jam buvo suduoti smūgiai į ranką, šonus, D. M. jį spardė, liepė atiduoti pinigus, tačiau jis (A. K.) sakė, kad neduos. D. M. iš jo striukės kišenės ištraukė visus jo tuo metu turėtus 600 Lt. Po to jis (A. K.) iš karto nubėgo atgal pas dėdę, D. M. ėjo iš paskos maždaug už 5 m. Dėdės namuose tuo metu be pastarojo dar buvo D. M. brolis ir dėdės draugas. Dėdei jis pasakė, kad jį sumušė D. M.. Tai girdėjo ir kartu buvęs L. K. (1 t. 29-30 b. l.). Šiuos nukentėjusiojo parodymus, priešingai nei teigia apeliantas, patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti minėtais parodymais nėra pagrindo.

Tai, kad D. M., būdamas R. B. namuose, prašė A. K. pinigų – 10 ar 20 Lt, teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojai R. B. ir L. K.. Liudytojas L. K. taip pat nurodė matęs, kaip išėjus A. (A. K.) paskui jį išėjo ir D. (D. M.). Po kurio laiko D. parėjo ir išėjo jau kartu su M. Tuomet maždaug po 5-10 min. parėjo A., kuriam buvo nubrozdinti ranka ir veidas. Parodė, kad prieš tai A. nebuvo nusibrozdinęs. Grįžęs A. pasakė, kad D. atėmė jo pinigus, prašė paskambinti policijai (1 t. 129 b. l.). Aplinkybę, kad A. K. prašė L. K. pranešti policijai apie įvykį, patvirtina byloje esantys duomenys apie telefoninį pranešimą, kur užfiksuota, kad 2014 m. sausio 1 d. 16.49 val. L. K. pranešė, jog prieš pusę valandos kieme pažįstamas D. J. sumušė ir iš A. K. striukės kišenės pavogė 600 Lt (1 t. 5-9 b. l.). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad, nurodydamas asmens, sumušusio A. K., pavardę, L. K. suklydo, nes jis, žinodamas, kad D. yra M. J. brolis, galėjo pagrįstai manyti, kad ir D. pavardė yra tokia pati – J., o ne M. Aplinkybę, kad tąkart A. K. turėjo 600 Lt po 200 Lt kupiūromis teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojai R. B. (1 t. 128-129 b. l.) bei Ž. K. (1 t. 130-131 b. l.). Liudytoja Ž. K. taip pat parodė, kad jai paskambinęs A. K. pasakė, jog jį apiplėšė ir tai padarė D. M.. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, todėl abejoti minėtų parodymų teisingumu nėra pagrindo. Nuteistojo D. M. skundo teiginio, kad jis turėjo savo pinigų, juos uždirbo Norvegijoje, jokie bylos duomenys nepatvirtina. Be to, D. M. parodymai, kad jis, grįžęs iš R. B. į savo namus, po kurio laiko nuvyko į (duomenys neskelbtini) barą, o po to nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), kavinėse girtavo ir galėjo išleisti nemažą sumą pinigų, suponuoja išvadą, kad D. M. išleido būtent iš A. K. pagrobtus pinigus. Pastebėtina, kad D. M. į prokurorės klausimus atsakė, jog iš kalbų žino, kad jis prašė paskolinti pinigų, nurodė, kad jam atrodo, jog prašė du kartus po 10 Lt (1 t. 127-128 b. l.). Logiška, kad žmogus, turėdamas pinigų, neprašytų kito asmens duoti jam 10 ar 20 Lt.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad A. K. padaryti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimai plaštakose. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip šešias trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais paveikus veidą ir dešinę plaštaką. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku (2014 m. sausio 1 d. apie 16.30 val.), A. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t. 18 b. l.). Kaip jau minėta, tiek liudytojas L. K., tiek liudytojas R. B. nurodė matę kaip išėjus A. K. ir D. M. po kurio laiko A. K. parėjo sumuštas, taip pat nurodė, kad A. K. konkrečiai įvardijo jį sumušusį ir apiplėšusį asmenį – D. M..

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl nuteistojo D. M. kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apelianto teiginys, kad sumušti A. K. galėjo asmuo, su kuriuo pastarasis ėjo susitikti, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Tai, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo A. K. nurodė, jog trūksta vieno pareiškimo ir D. M. „sės“ (1 t. 29-30 b. l.), nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia, ir, kaip jau minėta, nėra pagrindas abejoti nukentėjusiojo parodymais.

Kaip teisingai skunde pažymėjo apeliantas, BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatytas apribojimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiojo parodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas minėtų reikalavimų tinkamai laikėsi ir nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiojo parodymais bei asmens kratos protokole užfiksuotais duomenimis (1 t. 12 b. l.), bet byloje surinktų įrodymų visuma. Įvertinęs tai, kad liudytojas M. J. yra D. M. brolis, teismas pagrįstai minėto liudytojo parodymus vertino kritiškai kaip pastarojo siekį padėti broliui išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Atsakant į nuteistojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė netiesioginiais įrodymais, pažymima, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Akivaizdu, kad apelianto kaltę pirmosios instancijos teismas grindė teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų ir tarpusavyje susijusių įrodymų visuma, o ne vien netiesioginiais įrodymais, kurių nepatvirtina jokie tiesioginiai įrodymai, kaip nepagrįstai teigiama skunde.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė D. M. apkaltinamąjį nuosprendį. Naikinti šį nuosprendį ir priimti apeliantui išteisinamąjį nuosprendį, kaip jis prašo savo skunde, nėra teisinio pagrindo. Kartu kolegija pažymi, kad atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis savo apeliaciniame skunde jam paskirtos bausmės ir iš jo priteisto civilinio ieškinio neginčijo, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo D. M. apeliacinį skundą.