- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-18
- Bylos Nr.
- I1-6599-320/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01756-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas, ir D. P.) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 5000 Eur neturtinės žalos, patirtos per kalinimo laikotarpį nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2020 m. liepos 7 d., atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-3) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamą maitinimą, nes yra Islamo religinės konfesijos narys, tačiau musulmonams siūloma maitintis vegetariniu maitinimosi racionu, o mėsą pirkti už savo pinigus, mano, kad tai diskriminacija religijos pagrindu. Pažymėjo, kad nėra vegetaras, todėl negalėjo maitintis tik augaliniu maistu. Be to, ramadano metu negali valgyti dienos laikotarpiu, o sausą davinį jam buvo atsisakyta išduoti, todėl ramadano mėnesį galėjo suvalgyti per parą tik duonos davinį ir pusę obuolio. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą (b. l. 12-14) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę Marijampolės PN. Pažymėjo, kad nedirbantys nuteistieji yra maitinami pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, atitinkamai dirbantys vyrai - pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams. Teisės aktuose nėra numatytas valgiaraštis, kuris atitiktų pareiškėjo reikalavimą maitintis atsižvelgiant į musulmoniškas tradicijas, todėl pareiškėjui buvo pasiūlyta maitintas pagal vegetarišką valgiaraštį. Šis valgiaraštis atitinka pareiškėjo poreikius, kadangi jame nėra kiaulienos. Prasidėjus ramadanui pareiškėjas negalėjo iš valgyklos išsinešti maisto, nes, remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ 3 dalies 28 punktu „nuteistiesiems išsinešti iš valgyklos maistą (išskyrus jiems priklausančią duoną ir vaisius) bei valgyklos indus ir įrankius draudžiama“. Pareiškėjui buvo paaiškinta, jog išpažinti islamo tikėjimą nėra draudžiama, tačiau leidimas neštis maistą iš valgyklos į gyvenamąsias patalpas negali būti suteikiamas, kadangi tai prieštarauja teisės aktams. Nurodė, kad pareiškėjas turėjo galimybę įsigyti norimų maisto produktų papildomai, pataisos įstaigos teritorijoje esančioje parduotuvėje
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį jam pranešta tinkamai. Atsakovo atstovas pateiktame atsiliepime (b. l. 14) prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2020 m. liepos 7 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Marijampolės PN buvo diskriminuojamas dėl religijos, nes jam nebuvo užtikrintas maitinimas pagal musulmonišką tradiciją.
Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).
Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK, 2015 m. rugsėjo 1 d. redakcija) 173 straipsnio 4 dalis numato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 yra sudaryti nuteistiesiems numatytų valgiaraščių sąrašai, bet jame nėra numatytas valgiaraštis, kuris atitiktų pareiškėjo reikalavimą maitintis atsižvelgiant į musulmoniškas tradicijas.
Iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas įkalinimo įstaigoms sudaryti specialų valgiaraštį islamo ar kitus tikėjimus išpažįstantiems asmenims. Nurodytuose teisės aktuose įtvirtina, kad maistas, kiek tai įmanoma, turi atitikti asmenų religinius įsitikinimus. Sutiktina, kad valgymo taisyklės gali būti laikomos tam tikra tikėjimo išraiška. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) dėl kalinamų asmenų maitinimo, susijusio su religiniais įsitikinimais, yra nurodęs, kad turi būti siekiama teisingos pusiausvyros tarp skirtingų interesų (EŽTT 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Jakobski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18429/06)).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas maitinimas pagal jo religinius įsitikinimus (jam esant musulmonui ir nevartojant kiaulienos), laikytinas nepagrįstu ir atmestinas, jei pareiškėjui buvo sudaryta galimybė maitintis pagal vegetarišką valgiaraštį. Teismo teigimu, pareiškėjas, nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, galėjo maitintis ir pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kuriuose yra kiaulienos, o trūkstamą kalorijų kiekį pakeisdamas iš parduotuvės tiekiamais produktais, tačiau šia galimybe jis nesinaudojo. Taip pat, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad jis turėjo būti maitinamas pagal specialų valgiaraštį musulmonams, o ne vegetarišką valgiaraštį, pažymėjo, jog teisės aktai nenumato nuteistųjų maitinimo pagal valgiaraštį musulmonams, be to, į vegetarišką valgiaraštį įeina ir produktai iš žuvies (žr. 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-306-442/2018).
Pagal BVK (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 92 straipsnio 1 dalį nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (galiojo iki 2020 m. sausio 22 d.) XII skirsnyje yra nurodyta nuteistųjų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarka, pagal kurios 77 punktą pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų ne rečiau kaip kartą per savaitę. Be to, Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 35 straipsnyje yra nurodyta, kad paprastajai ir drausmės grupėms priskirtiems nuteistiesiems (suimtiesiems) sudaromos sąlygos apsipirkti pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę, o lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems – ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Byloje nėra duomenų kad pareiškėjui nebuvo paskirtas vegetariškas maitinimas, jam to pageidaujant, ar kad jam būtų trukdoma savarankiškai pasipirkti Marijampolės PN parduotuvėje, arba atsisakoma suteikti bent dalį valgiaraščio patiekalų be kiaulienos ingredientų. Priešingai, atsakovės atstovo 2020-05-15 raštu Nr.20/07-738. Kalėjimų departamento 2018-11-23 Nr.2S-3781 jam buvo siūloma rinktis vegetarišką valgiaraštį (b.l.4-5).
Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą bei šiuo konkrečiu klausimu suformuotą teismų praktiką, teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą Marijampolės PN nebuvo pažeista. Dėl pareiškėjo nepatenkintų lūkesčių, kad Marijampolės PN meniu nėra tiek patiekalų įvairovės, kad jis galėtų rinktis kokią mėsą valgyti, patiekalai iš kiaulienos gaminami kiekvieną dieną, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H C. prieš Jungtinę Karalystę), laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, pareiškėjui užtikrinus teisę į mitybą, kuri iš esmės atitinka jo religinius įsitikinimus, negali būti konstatuojama, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, o taip pat negali būti konstatuojami ir Marijampolės PN neteisėti veiksmai.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad ramadano metu jam neleido pasiimti iš valgyklos į gyvenamąją patalpą maisto.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ 3 dalis 28 punktas numato, kad nuteistiesiems išsinešti iš valgyklos maistą (išskyrus jiems priklausančią duoną ir vaisius) bei valgyklos indus ir įrankius draudžiama. Marijampolės PN atsiliepime nurodė, kad apie tokius draudimus tinkamai informavo pareiškėją. Be to, kaip minėta, pareiškėjui buvo sudaromos sąlygos apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, ir šiuos produktus laikyti savo gyvenamojoje patalpoje. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su maisto išsinešimu iš Marijampolės PN valgyklos.
Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t.y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo D. P. skundą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2020 m. liepos 7 d. atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.