- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-05
- Bylos Nr.
- 2A-2421-467/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-07387-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Alma Urbanavičienė, Rita Kisielienė
- Ieškovas
- P. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas P. K. 2012 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 89 010,65 Lt turtinės ir 853 128 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ieškovas buvo pripažintas kaltu, subendrinus bausmę jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš karto po nuosprendžio paskelbimo ieškovas buvo sulaikytas teismo salėje. Nuo šios dienos buvo pradėta skaičiuoti laisvės atėmimo bausmės pradžia. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu ieškovas buvo nedelsiant paleistas iš laisvės atėmimo vietos, konstatavus, kad teismas neatsižvelgė į BK 75 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą bausmę. Dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo priimto nuosprendžio ieškovas kalėjo nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 26 d., t.y. 123 paras. Tuo buvo pažeistos ieškovo teisės į laisvę ir saugumą. Žala jam padaryta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiksmais ir Vilniaus apygardos Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros veiksmais. Dėl patirtų išgyvenimų ieškovui reikalinga reabilitacija, aplinkos pakeitimas, užsimiršimas, ilgalaikis bendravimas su psichologais. Ieškovas gydosi dėl išsivysčiusios neuroninės nemigos, psichologinių ir psichinių sveikatos sutrikimų, patirtų emocinių traumų. Neturtinė žala jam priteistina ir dėl to, kad dėl neteisėto įkalinimo buvo atskirtas nuo šeimos, negalėjo pilnaverčiai bendrauti su sutuoktine ir vaikais, dalyvauti vaikų auklėjime, kartu švęsti šventes, taip pat negalėjo išlaikyti savo šeimos ir mokėti lėšas nepilnamečiam sūnui išlaikyti. Ieškovui taip pat sumažėjo galimybė susirasti naują darbą, pablogėjo jo reputacija. Dėl neteisėto įkalinimo ieškovas buvo priverstas nutraukti savo individualią veiklą. Kadangi negalėjo įvykdyti keliolikos sutarčių, patyrė 77 166,72 Lt dydžio turtinę žala. Už keturis įkalinimo mėnesius ieškovas prašo priteisti po 2 151 Lt (vidutinį darbo užmokestį), iš viso 8 604 Lt. Rašydamas ieškinį, skundus, prašymus, peticijas, rinkdamas dokumentus iš įvairių institucijų, ieškovas sugaišo apie 30 darbo dienų, todėl taip pat prašo už šį laikotarpį priteisti 2 151 Lt (vidutinį darbo užmokestį). Kadangi buvo sulaikytas teismo salėje ir be jokių daiktų pristatytas į įkalinimo įstaigą, turėjo pirkti būtiniausias prekes ir maisto produktus parduotuvėje, dėl ko patyrė 852,16 Lt dydžio žalą. Taip pat patyrė 236,77 Lt išlaidų, pirkdamas kanceliarines prekes, už dokumentų kopijavimą, kurą, korespondencijos siuntimą paštu. Už kiekvieną įkalinime praleistą dieną ieškovas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, paskaičiavo po 6 936 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atstovaudama atsakovą Lietuvos Respubliką, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendyje konstatuota, jog ieškovas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį nuteistas pagrįstai, jo kaltė įrodyta byloje surinktais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais, pirmos instancijos teismo nuosprendyje, nepažeidžiant nustatytos tvarkos, pateiktos išvados, kurių pagrindu ieškovui paskirta griežčiausia bausmė – terminuotas laisvės atėmimas. Iš esmės tokios bausmės paskyrimas nebuvo ginčijamas ir ieškovo apeliaciniu skundu baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad pirmos instancijos teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės taikymo klaidą, todėl teismo nuosprendžio pakeitimas neįrodo, kad šį nuosprendį priėmęs teismas atliko neteisėtus veiksmus. Teismo sprendimas taikyti procesinę prievartos priemonę buvo priimtas vadovaujantis baudžiamojo proceso normomis. Aukštesnės instancijos teismas nekonstatavo, kad laisvė ieškovui buvo apribota neteisėtai. Ieškovo pasirinktas negautų pajamų dydžio apskaičiavimo metodas negali būti laikomas pagrįstu. Ieškovas nepateikė jokių duomenų nei apie jo turėtas pajamas, nei apie vykdytas darbines funkcijas. Taip pat nepateikė įrodymų, kad būtų realiai gavęs pajamų iš ieškovo minimų sutarčių įvykdymo. Be to atsakovas neturi prievolės atlyginti ieškovo pragyvenimo išlaidų, patirtų įkalinimo įstaigose bei atsiradusių rašant ir siunčiant įvairius skundus ar pareiškimus. Šios išlaidos nėra sąlygotos neteisėtų prokuroro veiksmų. Procesiniai veiksmai ieškovo atžvilgiu buvo atliekami baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka, todėl teisėti veiksmai negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindu. Ieškovo pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų neįrodo, kad sveikatos problemos buvo sąlygotos būtent įkalinimo fakto ir laikymo sąlygų. Teismų praktikoje ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos dydis pripažintinas neatitinkančiu sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaudama atsakovą Lietuvos Respubliką, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovas nuteistas pagrįstai, jo kaltė įrodyta, nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos. Baudžiamosios bylos aplinkybės teismui leido pagrįstai manyti, kad suėmimas yra vienintelė tinkama priemonė užtikrinti nuosprendžio vykdymą bei apsaugoti viešąjį interesą. Nesant jokio teismo procesinio dokumento, kuriuo suėmimas būtų pripažintas neteisėtu, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismo veiksmai buvo neteisėti. Nenustačius neteisėtų veiksmų, valstybės deliktinė atsakomybė nekyla. Be to valstybei negali kilti pareiga atlyginti galimai kilusią žalą dėl to, kad ieškovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, nes tai prieštarautų protingumo ir teisingumo kriterijams. Ieškovo pagal individualią veiklą vykdytos sutartys buvo sudarytos daugiau nei pusę metų iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas būtų galėjęs įvykdyti šias sutartis. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas iki suėmimo pradžios turėjo su darbo santykiais susijusių pajamų, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį, kuriuo ieškovas ir taip nebūtų dirbęs. Taip pat akivaizdu, kad ieškovo teisių gynimas, rašant skundus, negali būti prilyginamas darbo santykiams. Prašomos atlyginti išlaidos maisto produktams ir kanceliarinėms prekėms negali būti priteisiamos, kadangi jos arba turėjo būti patirtos nepriklausomai nuo suėmimo, arba nėra susijusios priežastiniu ryšiu su tais neteisėtais veiksmais, kuriuos nurodo ieškovas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui P. K. iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas sprendime nurodė, jog ieškovas reikalauja atlyginti turtinę ir neturtinę žalą už 123 dienas, kurias buvo laisvės atėmimo vietoje, nors faktiškai teismo paskaičiavimais tai sudarė 132 dienas, todėl nagrinėjamoje byloje ir sprendžiamas klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio, atsižvelgiant į ieškovo nurodomą dienų skaičių bei žalos dydžio paskaičiavimus, nes teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti ieškinio pagrindo ir dalyko. Teismas konstatavo, kad yra visos valstybės prievolės atlyginti ieškovui padarytą neturtinę žalą sąlygos. Šiuo atveju netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir neteisingos bausmės paskyrimas yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti, be to ieškovas akivaizdžiai patyrė žalą dėl realaus laisvės atėmimo, skirto Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu. Apskaičiuodamas ieškovui priteistinos piniginės kompensacijos už dvasinius ir fizinius praradimus dydį, teismas jį siejo su šalies ekonomikos veiksniais ir rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytu minimaliuoju darbo užmokesčiu, nes nustatė, jog ieškovas iki įkalinimo nedirbo ir byloje nėra įrodymų, kad turėjo kitas pajamas. Atsižvelgdamas į tai, kad dėl neteisingos bausmės paskyrimo buvo apribotas ieškovo bendravimas su sutuoktine ir nepilnamečiais vaikais, taip pat kitas ieškovo neigiamas emocijas, susijusias su laisvės apribojimu, kad išmoka pinigais, proporcinga minimaliajam darbo užmokesčiui už 123 dienų sudaro 4 100 Lt, kad neįrodyta, jog dėl neteisėto laisvės apribojimo ieškovas buvo priverstas nutraukti savo individualią veiklą ir pablogėjo jo sveikata, teismas darė išvadą, jog protinga ir teisinga suma neturtinei žalai atlyginti yra 7 000 Lt. Ieškovo reikalavimą priteisti turtinę žalą teismas atmetė, konstatavęs, jog byloje nėra įrodymų, kad ieškovas būtų realiai įvykdęs sutartis ir gavęs 77 166,72 Lt pajamų, kad ieškovas iki įkalinimo pradžios turėjo su darbo santykiais susijusių pajamų ar kitų pajamų, kad laisvės atėmimo vietoje patirtos išlaidos yra būtinos pragyvenimui ir byloje nėra įrodymų, jog šios išlaidos didesnės nei būnant laisvėje. Be to ieškovo teisių gynimas, 30 darbo dienų rašant skundus ir renkant reikalingą informaciją, skaičiuojant pagal vidutinį darbo užmokestį, nepagrindžia 2 151 Lt dydžio pagrįstumo. Byloje nėra įrodymų, kad 236,77 Lt išlaidos kanceliarinėms prekėms, dokumentų kopijavimui, kurui, korespondencijos siuntimui yra susiję būtent su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu, be to CK 6.249 straipsnio pagrindu jos nepriskirtinos prie žalos (nuostolių).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovas P. K. apeliaciniu skundu prašo sprendimą pakeisti ir priteisti visą ieškovo prašomą turtinę ir neturtinę žalą iš atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Nurodo, jog teismas buvo neobjektyvus, nes neįvertino visų bylos aplinkybių. Teismo priteista 7 000 Lt neturtinės žalos suma yra neadekvati padarytai ir patirtai žalai atlyginti. Ieškovas ieškinyje suklydo ir neteisingai nurodė, jog vietoj 132 parų neteisėtai įkalintas buvo 123 paras. Teismas turėjo ir galėjo pakeisti ieškinio pagrindą, nustatęs techninę klaidą. Teismas, priteisdamas neturtinę žalą, neįvertino būtent individualių ieškovo savybių - ieškovo ambicijų ir principų, gyvenimo būdo ir ieškovo ekonominės, buitinės ir socialinės situacijos. Piniginė satisfakcija priteisiant 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti šiuo atveju yra akivaizdžiai per maža. Teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos teismų praktikoje už vieną neteisėto suėmimo dieną priteisiama maždaug po 100 Lt, todėl už 123 neteisėto suėmimo paras ieškovui turėjo ir galėjo būti priteista mažiausiai 12 300 Lt. Teismas nepagrįstai sprendime pripažino, jog ieškovas iki įkalinimo nedirbo. Kartu su apeliaciniu skundu pateikiami dokumentai patvirtina, kad ieškovas iki įkalinimo dirbo, vykdydamas veiklą pagal Lietuvos Respublikos nuolatinio gyventojo individualios veiklos pažymą ir gavo už šią veiklą realias pajamas. Ieškovas dėl neįvykdytų sutarčių, kurios akivaizdžiai galėjo ir turėjo būti įvykdytos, vykdant individualią veiklą, turėjo gauti aiškų bei konkretų pelną, kuris numatytas sutartyse. Finansinės naudos realų galimumą įrodo ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateikiami dokumentai. Ieškovas patyrė ir realią turtinę žalą, tiesiogiai susijusią su bylinėjimosi išlaidomis (kanceliarinės prekės, išlaidos, susijusios su dokumentų spausdinimu ir kopijavimu, transporto išlaidos, sugaištas laikas ieškinio rengimui, vykimui į teismą ir pan.). Apie šias išlaidas teismas net nepasisakė, jų neanalizavo ir nekonkretizavo, nenuginčijo pateiktų įrodymų. Teismo argumentai dėl sunkios ekonominės situacijos Lietuvoje yra neteisėtas pagrindas priimti neadekvatų sprendimą.
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atstovaudama atsakovą Lietuvos Respubliką, apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad 2012 m. balandžio 26 d. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą, konstatavo, jog P. K. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį nuteistas pagrįstai, jo kaltė įrodyta byloje surinktais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais, nepažeidžiant nustatytos tvarkos, pateiktos išvados, kurių pagrindu P. K. skirta griežčiausia bausmių rūšis - terminuotas laisvės atėmimas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžio pakeitimas neįrodo, kad šį nuosprendį priėmęs teismas atliko neteisėtus veiksmus. Be to apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog ieškovui paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Skundžiamame sprendime teismas neatsižvelgė į tai, kad BPK 335 straipsnis numato, jog vykdomas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Neįsiteisėjęs nuosprendis gali būti pradėtas vykdyti tik tada, jeigu nuteistasis raštu pareiškia norą pradėti atlikti bausmę, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Šiuo atveju ieškovas tokio noro išreiškęs nebuvo. Todėl procesinė prievartos priemonė buvo skirta siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą po jo įsiteisėjimo, o ne pradėti vykdyti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė nebuvo pradėta vykdyti. Be to apeliacinės instancijos nuosprendyje nėra konstatuota, kad kardomoji priemonė-suėmimas ieškovui paskirta pažeidžiant baudžiamojo proceso normas. Įstatyme nėra įtvirtinta neturtinės žalos prezumpcija. Todėl nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai nurodė, kad laisvės suvaržymo pasekmės yra akivaizdžios ir jos nereikalauja įrodymų. Teismas turėjo įvertinti įrodymus, kurių pagrindu jis padarė išvadą, jog ieškovas dėl neteisėto laisvės apribojimo patyrė dvasinius ir fizinius praradimus. Juo labiau, kad neturtinės žalos atsiradimo faktą ieškovas iš esmės įrodinėjo sveikatos sutrikimu, o teismas nustatė, jog byloje neįrodyta, kad dėl neteisėto laisvės apribojimo ieškovui pablogėjo sveikata.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaudama atsakovą Lietuvos Respubliką, apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo teismo neteisėtus veiksmus, todėl neteisingai įvertino, jog yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos. Ieškovas žalos atsiradimą iš esmės grindžia tuo, jog jis buvo įkalintas nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 26 d., tačiau šis įkalinimas, priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, nebuvo laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendis, kuriuo ieškovas buvo nuteistas, nebuvo įsiteisėjęs, todėl ieškovui suėmimas buvo taikomas kaip kardomoji priemonė. Taigi, šioje byloje teismas turėjo nagrinėti, ar buvo pagrindas kardomajai priemonei - suėmimui taikyti. Įvertinus teismo nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad ieškovas buvo suimtas pagrįstai, todėl nėra pagrindo atlyginti teisėtais veiksmais galimai padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad P. K. nuteistas pagrįstai, jo kaltė įrodyta byloje surinktais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais, nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį bei 294 straipsnio 2 dalį. Ieškovo atžvilgiu taikytas bausmės vykdymo atidėjimas nereiškia, kad laisvės atėmimo bausmė buvo panaikinta ar pakeista švelnesne. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl CK 6.253 ir 6.282 straipsnių normų taikymo byloje, nurodydamas, kad jos esminės reikšmės bylai neturi, todėl bylą išnagrinėjo neišsamiai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo P. K. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog ieškovo pateikta pažyma neįrodo realių pajamų gavimo, ji patvirtina tik tą aplinkybę, kad ieškovas nuo 2009 m. liepos 13 d. turėjo galimybę vykdyti individualią veiklą, o apelianto deklaracija bei išrašai iš banko pirmos instancijos teismui nebuvo pateikti. Be to ieškovo nemotyvuotai pateikti nauji dokumentai negali būti vertinami kaip faktines aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog patyrė turtinę žalą dėl dokumentų spausdinimo, kopijavimo, sugaišto laiko ieškinio rengimui, vykimui į teismą. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, jog jam buvo padaryta neturtinė žala. Abstraktūs pasisakymai, jog dėl nepagrįsto įkalinimo ieškovas patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, pažeminimą, negali būti laikomi įrodymais apie patirtą neturtinę žalą. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad pirmos instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalėjo būti aktyvus ir pakeisti civilinio ieškinio pagrindą dėl įkalinime praleistų dienų skaičiaus. CPK 42 straipsnio nuostatos tik ieškovui suteikia teisę keisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus, todėl teismas, vadovaudamasis dispozityvumo bei rungimosi principais, savo iniciatyva keisti ieškinio pagrindą ar dalyką neturi teisės.
Atsiliepimu į ieškovo P. K. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas, nustatęs techninę klaidą, privalėjo būti aktyvus, todėl turėjo ir galėjo pakeisti ieškinio pagrindą. Nors teismas tam tikrose bylų kategorijose veikia aktyviai, tačiau žalos atlyginimo bylos tokioms kategorijoms nepriskirtinos, todėl teismas, būdamas ginčus dėl teisės sprendžianti institucija, turi būti nešališkas ir negali už ieškovą suformuluoti ieškinio dalyko ir pagrindo. Nors ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ar atsakovai privalėjo pareikalauti iš jo įrodymų, papildomai pagrindžiančių turtinės žalos faktą, tačiau ieškovas, siekdamas įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, privalėjo be jokio atskiro nurodymo ar paraginimo pateikti turimus įrodymus. Kadangi įstatymas nenumato teismo teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus žalos atlyginimo bylose, teismas negalėjo perimti ieškovo funkcijos ir nurodyti, kokius įrodymus būtina pateikti tam, kad būtų įrodytas ieškinio pagrįstumas. Ieškovas visus kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus dokumentus galėjo ir privalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų jų nepriimti. Ieškovo atlygis jo nurodytose sutartyse yra apibrėžtas kaip „sėkmės mokestis“, t.y., priklauso nuo išieškotos sumos. Šios sutartys buvo sudarytos daugiau nei pusę metų iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, todėl aplinkybė, jog sutartys nebuvo įvykdytos per šį laikotarpį, nesudaro pagrindą teigti, kad jų realus įvykdymas būtų buvęs ieškovo suėmimo laikotarpiu. Be to ieškovas nėra antstolis, todėl jokių teisinių galimybių išieškoti klientų skolą priverstinai neturi, kas irgi leidžia abejoti sėkmingu sutarčių įvykdymu. Skaičiuodamas su vykdoma individualia veikla nesusijusias negautas pajamas, apeliantas keičia faktinį ieškinio pagrindą, kas nėra leidžiama apeliacinėje instancijoje. Ieškinyje negautas pajamas ieškovas siejo su vidutiniu darbo užmokesčiu, tuo tarpu apeliaciniame skunde jis pateikia skaičiavimus, susijusius su jo faktiškai gautomis pajamomis. Ieškovas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą neturtinę žalą, kadangi neatsižvelgė į ieškovo ambicijas, principus, gyvenimo būdą ir pan., tačiau visos šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Vienas iš kriterijų, priteisiant žalą iš valstybės, yra šalies ekonominio gyvenimo rodikliai bei kiti ekonominio pobūdžio faktoriai. Būtent dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas kaip pagrindą neturtinei žalai priteisti pagrįstai panaudojo minimaliąją mėnesinę algą. Tuo tarpu apelianto minima 100 Lt už vieną neteisėto suėmimo dieną suma yra paminėta ne teismo sprendimo motyvuojamojoje, o aprašomojoje dalyje, kurioje dėstoma šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka.
Ieškovas P. K. atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra mėgina suklaidinti apeliacinės instancijos teismą, savaip interpretuodama įvykių bei teismų nuosprendžių seką bei nuosprendžių formuluotes. Atsakovas akivaizdžiai vengia atsakomybės, vengia atsakyti už savo neteisėtus veiksmus, dėl kurių visumos ir kurių pasakoje, ieškovas buvo kankinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime bei laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pats neteisėto laisvės atėmimo faktas sukėlė daug neigiamų išgyvenimų ir negatyvių emocijų, buvo sukeltas fizinis skausmas dėl kankinimo ir kitokio žiauraus ir nežmogiško, žeminančio elgesio ir baudimo, ieškovas patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus bei depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija pažįstamų, draugų, giminaičių tarpe, sumažėjo bendravimo galimybės su šeima.
Ieškovas P. K. atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija akivaizdžiai siekia išvengti atsakomybės už neteisėtus institucijos veiksmus, kuriuos aiškiai nustatė bei įvardino pirmosios instancijos teismas sprendime. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovo įkalinimas nebuvo laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Priimant sprendimą ši aplinkybė neturi svarbios reikšmės. Ieškovo įkalinimas buvo neteisėtas, įkalinimui nebuvo jokio teisinio pagrindo, o teisėjas M. S. galimai aplaidžiai vykdė ir atliko savo pareigas, nusižengė teisėjų etikos kodeksui ir savaip interpretavo įstatymų normas, pasidavė žiniasklaidos perdėtam dėmesiui, todėl ieškovas buvo suimtas teismo salėje, pažeidžiant nustatytą tvarką. Ieškovo įkalinimui nebuvo jokių realių motyvų ir pagrindų. Ieškovas tiek į policiją, tiek į teismą visuomet atvykdavo laiku, nevilkino ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme. Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad ieškovas trukdė teisingumo vykdymui. Byloje taip pat nebuvo jokių duomenų, kad ieškovas galėjo vykdyti kitas nusikalstamas veikas arba pažeisti viešąją tvarką.
Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 314 straipsnio tvarka apeliacinės instancijos teismas priėmė ir ištyrė naujus įrodymus –Nuolatinio gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą (b.l. 14,16 t.2), Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos raštą dėl individualios veiklos nutraukimo (b.l. 15, t.2), Bendradarbiavimo sutartį (b.l. 17-18, t.2), pažymą apie skolos grąžinimą (b.l. 19, t.2), 2009 m. sausio 7 d. pakvitavimą (b.l. 20, t.2), 2009 m. gruodžio 29 d. pakvitavimą (b.l. 21, t.2), neprotestuotiną paprastąjį vekselį (b.l. 22-23, t.2), priedą prie debitorinio įsiskolinimo išieškojimo užsakymo (b.l. 24, t.2), pakartotinius raginimus-reikalavimus sumokėti skolą (b.l. 25-26, t.2), raginimą-reikalavimą sumokėti skolą (b.l. 27, t.2), individualios veiklos pajamų pažymą (b.l. 28, t.2), sąskaitos išrašą (b.l. 29-32, t.2), gimimo liudijimus (b.l. 33-35, t.2), pažymą gyvenamosios patalpos savininkui (bendraturčiams) (b.l. 36, t.2), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą (b.l. 37-42, t.2), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą (b.l. 43-57, t.2).
Ieškovo P. K. apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliaciniai skundai tenkintini.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama abiejų šalių apeliacinių skundų ribose.
Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1178-716/2011 P. K. buvo pripažintas kaltu: pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį bei skirta 1 metai laisvės atėmimo, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir skirta 1 metai ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo; paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat šiuo nuosprendžiu P. K. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – pakeista į suėmimą, jį suimant teismo salėje, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo, t.y. nuo 2011 m. gruodžio 16 d. (b.l. 11-21, t.1). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendį: taikant BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalis (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, 2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 1 metams, tuo pačiu į bausmę įskaitė suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 26 d., iš suėmimo nedelsiant paleido P. K., į bausmę įskaitė P. K. suėmime išbūtą laiką nuo 2011-12-16 iki 2012-04-26 (b.l. 22-26, t.1). Ieškovas P. K. 2012 m. balandžio 26 d. paleistas iš bausmės atlikimo vietos (b.l. 105, t.1). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi P. K. kasacinį skundą atmetė (b.l. 151-156, t.1).
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą už įkalinimą nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 26 d., kuris, ieškovo teigimu, buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra visos valstybės prievolės atlyginti ieškovui padarytą neturtinę žalą sąlygos, nes įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu konstatuotas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir neteisingos bausmės paskyrimas. Su tokiu teismo sprendimu nesutinka atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujančios institucijos, tuo tarpu ieškovas šioje sprendimo dalyje nesutinka tik su teismo nustatytos priteistinos žalos atlyginimui sumos dydžiu. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsakovą atstovaujančių institucijų apeliacinių skundų argumentams ir motyvams, o pirmosios instancijos teismo išvadą pripažįsta nepagrįsta.
Baudžiamojo proceso kodekso 335 straipsnis numato, jog pateikiamas vykdyti ir vykdomas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Baudžiamojo proceso kodekso 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendyje nusprendė P. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – pakeisti į suėmimą, jį suimant teismo posėdžių salėje. Taigi, šiuo atveju Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu, kuriuo ieškovas buvo nuteistas ir kuris nebuvo įsiteisėjęs, ieškovui suėmimas buvo taikomas kaip kardomoji priemonė. Todėl procesinė prievartos priemonė buvo skirta siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą po jo įsiteisėjimo, o ne pradėti vykdyti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė nebuvo pradėta vykdyti.
Atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendyje, kuriuo pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendį, nekonstatavo, jog ieškovui paskirta bausmė savo rūšimi ar dydžiu yra per griežta. Teismas šiame nuosprendyje nurodė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nepažeidžiant nustatytos tvarkos, yra pateiktos išvados, kurių pagrindu P. K. yra skirta griežčiausia bausmių rūšis – terminuotas laisvės atėmimas. Iš esmės tokios bausmės paskyrimo ieškovas apeliaciniu skundu dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio taip pat neginčijo. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendį – patenkino ieškovo prašymą taikyti Baudžiamojo kodekso 75 straipsnį ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Taigi nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu nekonstatavo, jog ieškovui paskirta per griežta ar nepagrįsta bausmė, tačiau taikė Baudžiamojo kodekso 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėjo. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinio skundo argumentams, jog šiuo atveju, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu tik nustatė kitokią laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarką. Tuo tarpu paskirtos bausmės rūšis ir dydis pakeistas nebuvo. Todėl teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui nepagrįstai buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, sutikti neturi pagrindo, nes šiuo atveju ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė-suėmimas, o reali laisvės atėmimo bausmė nebuvo pradėta vykdyti. Be to pažymėtina, jog, remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalimi, nuosprendis gali būti pradėtas vykdyti tik tuo atveju, jeigu nuteistasis raštu pareiškia norą pradėti atlikti bausmę, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovas buvo tokį norą pareiškęs, todėl bausmė negalėjo būti pradėta vykdyti. Be to Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendyje nėra konstatuota, kad ieškovui kardomoji priemonė-suėmimas buvo paskirta pažeidžiant baudžiamojo proceso normas. Pažymėtina, kad suėmime išbūtą laiką Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu įskaitė į paskirtąją bausmę. Dėl šių aplinkybių atsakovo atstovai visiškai nepagrįstai tvirtina, kad 2012 m. balandžio 26 d. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą, konstatavo, jog P. K. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį nuteistas pagrįstai, jo kaltė įrodyta byloje surinktais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais, nepažeidžiant nustatytos tvarkos, pateiktos išvados, kurių pagrindu P. K. skirta griežčiausia bausmių rūšis - terminuotas laisvės atėmimas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžio pakeitimas neįrodo, kad šį nuosprendį priėmęs teismas atliko neteisėtus veiksmus.
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t.y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t.y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).
Nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai nurodo atsakovo apeliantai, nėra įrodymų, jog kardomoji priemonė-suėmimas ieškovui paskirta nepagrįstai. Atkreiptinas dėmesys, jog skirdamas tokią kardomąją priemonę Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendyje atsižvelgė ne tik į paskirtos bausmės rūšį, bet ir į ieškovo teistumą, trumpą nusikalstamų veikų darymą ir polinkį pažeisti teisės normas, akivaizdžiai negerbiant visuomenės vertybių, tyčiojimąsi ir cinišką požiūrį į kitų asmenų teises, kas sudarė teismui pakankamą pagrindą manyti, jog ieškovas gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas neįrodė teisėsaugos institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų jam skiriant kardomąją priemonę-suėmimą. Taigi šiuo atveju, neesant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo neteisėtų veiksmų, t.y. vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, civilinės atsakomybės taikymas atsakovo atžvilgiu yra negalimas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog egzistuoja visos valstybės prievolės atlyginti ieškovui padarytą neturtinę žalą sąlygos ir nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Todėl sprendimo dalis, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, naikintina, ir ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestinas visiškai.
Atmetus ieškinį, ieškovo apeliacinio skundo argumentų ir naujai pateiktų įrodymų, susijusių su prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija nevertina ir dėl jų atskirai nepasisako, nes nagrinėjamu atveju jie nėra teisiškai aktualūs, kadangi ieškinys netenkinamas nesant visų deliktinės valstybės atsakomybės sąlygų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ieškovui P. K. priteista 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, ir šioje dalyje ieškinį atmesti.
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistu.