- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-08
- Bylos Nr.
- 2S-732-781/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- AB DNB bankas, BAB bankas Snoras, AB SEB bankas, VĮ Turto bankas, S. A., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, UAB „ZIP24“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria atmestas V. S. skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, tretieji asmenys AB DNB bankas, BAB bankas Snoras, AB SEB bankas, VĮ Turto bankas, S. A., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, UAB „ZIP24“ (buvęs pavadinimas UAB „Aleksvida“), antstoliai A. S. ir B. P.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja V. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti 2016 m. spalio 7 d. vykusio 5-ojo kreditorių susirinkimo 2 klausimo nutarimą dėl bankrutuojančio asmens, t. y. pareiškėjos, buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarkos patikslinimo.
Pareiškėja skunde nurodė, kad jai buvo iškelta bankroto byla bei patvirtintas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jos mokumo atkūrimo planas. Pažymėjo, kad minėtame plane buvo numatytas ir paskutiniojo jos gyvenamojo būsto su žemės sklypu, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimas (plano 18 ir 19 punktai) kaip atskirų turtinių vienetų. Pareiškėjos teigimu, butas, kaip savarankiškas turtinis vienetas, yra įkeistas BAB bankui Snoras, o žemės sklypas šiam bankui nebuvo įkeistas. Paaiškino, kad 2016 m. spalio 7 d. kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą pradėti realizuoti minėtus du turtinius objektus ne kaip du atskirus turtinius vienetus, bet kartu, sujungiant juos į vieną turtinį vienetą. Anot pareiškėjos, toks kreditorių sprendimas pažeidžia jos, kaip bankrutuojančio asmens, teises ir interesus, bei prieštarauja Lietuvos Respublikos fizinio asmens bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) nuostatoms. Visų pirma, pareiškėja teigė, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas keičia kreditorių reikalavimų tenkinimo ir fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, tačiau tokiam plano pakeitimui ji nėra pritarusi. Akcentavo, kad plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir planas; tuo tarpu vienašalis plano keitimas, be bankrutuojančio asmens sutikimo, anot pareiškėjos, yra negalimas. Pareiškėja pažymėjo, kad skundžiamam sprendimui nėra ir paties hipotekos kreditoriaus BAB banko Snoras valios, todėl negali būti realizuotas hipotekos kreditoriui įkeistas turtas be paties kreditoriaus valios tą turtą realizuoti kita tvarka; pareiškėjos teigimu, kiti kreditoriai negali nuspręsti dėl šio turto realizavimo sąlygų ir tvarkos patikslinimo. Pareiškėja taip pat nurodė, kad turtinių vienetų sujungimas sukuria kliūtį jai pasiūlyti tokiam turtui pirkėją bei sukuria nepakeliamą kliūtį kartu su sutuoktiniu siekti susitarti su hipotekos kreditoriumi dėl paskutinio gyvenamojo turto išsaugojimo, remiantis FABĮ 8 straipsnio 9 dalimi. Paaiškino, kad realizuojamas turtas yra paskutinis gyvenamasis būstas šeimai su 7 vaikais, todėl būtina užtikrinti, jog ji, siekdama garantuoti vaikų teisę į būstą, galėtų visa apimtimi pasinaudoti galimybe susitarti su hipotekos kreditoriumi. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad jos sutuoktinis, turėdamas tikslą išsaugoti šeimos gyvenamąjį būstą ir užtikrinti vaikų interesus, ketina jį įsigyti, tačiau yra nepajėgus įsigyti viso turtinio komplekso, t. y. ir minėto žemės sklypo. Pareiškėja papildomai nurodė, kad paskutinio gyvenamojo turto pardavimui būtinas atskiras teismo sprendimas, o nutartis, kuria buvo patvirtintas mokumo atkūrimo planas, yra nepakankama, todėl toks turtas negali būti realizuotas be atskiro teismo sprendimo.
Pareiškėja ir jos atstovas teismo posėdžio metu skundą palaikė. Papildomai nurodė, kad šiuo metu du pareiškėjos vaikai jau yra pilnamečiai. Pažymėjo, kad pareiškėja siekia išsaugoti teisę į paskutinį būstą; kotedžas yra apie 140 kv. m ploto; viso žemės sklypo plotas yra apie 20 arų, jai priklauso apie 5 arai žemės, ant kurios stovi kotedžas ir dar dalis kiemo. Tiek pareiškėja, tiek ir jos atstovas pripažino, kad parduodant butą (kotedžą) su žemės sklypu jų vertė būtų didesnė, negu juos parduodant atskirai.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad jis 2016 m. spalio 7 d. kreditorių susirinkime darbotvarkės 2 klausimu balsavo už pateiktą bankroto administratoriaus siūlymą dėl bankrutuojančio fizinio asmens nekilnojamojo turto – buto ir dalies žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarkos patikslinimo.
Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į skundą prašė skundą spręsti teismo nuožiūra.
Trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundo netenkinti ir skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad 2016 m. spalio 7 d. kreditorių susirinkime jis pateikė balsavimo raštu biuletenį, kuriame darbotvarkės 2 klausimu balsavo už bankroto administratoriaus pateiktą nutarimo projektą. Akcentavo, kad realizavus pareiškėjai priklausantį butą be dalies žemės sklypo, pastarasis turtas prarastų rinkos vertę ir būtų visiškai nelikvidus.
Pareiškėjos V. S. bankroto administratorius UAB „Karaliaučiaus grupė“ atsiliepime į skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad 2016 m. spalio 7 d. įvykęs kreditorių susirinkimas buvo teisėtas, jame dalyvavo 4 kreditoriai, turintys 64,678 proc. nuo visų kreditorinių reikalavimų sumos. Bankroto administratoriaus teigimu, visi dalyvavę kreditoriai balsavo už ginčijamo nutarimo projektą.
Bankroto administratoriaus atstovas teismo posėdžio metu prašė skundą spręsti teismo nuožiūra. Nesutiko su pareiškėjos ir jos atstovo argumentu, kad kreditorių priimtu nutarimu buvo pakeistas planas, nes buvo nuspręsta tik apjungti turto pardavimo procedūrą, kaina nebuvo keičiama. Anot administratoriaus atstovo, tokios procedūros apjungimu tikimasi gauti didesnę kainą už minėtus turto vienetus.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja tik prieš pat 2016 m. spalio 7 d. kreditorių susirinkimą, t. y. 2016 m. spalio 5 d., pateikė bankui prašymą atidėti įkeisto buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą dar vienerių metų laikotarpiui, siekiant sudaryti ateityje susitarimą dėl patalpų išsaugojimo bei apsaugoti jos vaikų interesus. Bankas pažymėjo, kad sutiko atidėti turto pardavimą, tačiau nustatant, jog minėti butas ir dalis žemės sklypo būtų parduodami kaip vienas turtinis vienetas, tačiau pareiškėja su tuo nesutiko. Trečiojo asmens teigimu, FABĮ nenumato, kad mokumo atkūrimo plane būtų privalomai nurodoma turto pardavimo tvarka (įstatyme minimas tik turto pardavimo eiliškumas), todėl, anot trečiojo asmens, plano patikslinimo institutas netaikytinas siekiant pakeisti plane nurodytą turto pardavimo tvarką. Pažymėjo, kad kreditorių susirinkimo teisė nustatyti turto pardavimo tvarką įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarime Nr. 321. Trečiasis asmuo nurodė, kad pareiškėjos siekis prieštarauja vienam pagrindinių FABĮ tikslų – užtikrinti teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Pabrėžė, kad, priešingai nei nurodė pareiškėja, kreditorių susirinkime turtinių vienetų apjungimo klausimo kreditoriai nesvarstė, buvo nutarta tik du turto objektus pardavinėti kartu. Paaiškino, kad nors bankas kreditorių susirinkime ir nebalsavo, tačiau jo pozicija visada buvo ir yra ta, jog akivaizdžiai tarpusavyje susijęs turtas privalo būti pardavinėjamas kartu, nes kitu atveju jo likvidumas ir vertė rinkoje gerokai sumažėtų, o kreditoriai patirtų dėl to žalą. Akcentavo, kad pardavus butą po juo esančio sklypo pardavimas būtų neįmanomas ir vienintelis jo galimas pirkėjas, kuris galėtų vienašališkai diktuoti pirkimo kainą, būtų buto įgijėjas. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad pati pareiškėja siekia įsigyti butą, o tuo pačiu siekia neatlygintinai ar už neadekvačią kainą vėliau įsigyti sklypą, kuriame yra šis butas. Trečiasis asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai apie jai priklausančio turto Palangoje realizavimą buvo žinoma beveik prieš metus laiko, kai buvo patvirtintas planas; todėl pareiškėja galėjo iš anksto pasirūpinti gyvenamuoju būstu, kuriame gyventų po šio turto realizavimo. Banko teigimu, pareiškėja nėra linkusi bendradarbiauti, siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo; priešingai, ji savo veiksmais siekia apsunkinti įkeistų patalpų realizavimą bankroto proceso metu.
Šalies argumentai
Trečiojo asmens BAB banko Snoras atstovė teismo posėdžio metu su skundu nesutiko. Papildomai nurodė, kad priimtu kreditorių sprendimu nebuvo keičiamas ar tikslinamas planas; buvo sprendžiami tik tam tikri procedūriniai klausimai, t. y. nuspręsta du atskirus objektus pardavinėti kartu. Anot trečiojo asmens, pareiškėja suabsoliutino savo teises, tokiu būdu pažeisdama kreditorių teises. Patvirtino, kad šiuo metu jokios derybos su pareiškėja dėl paskutinio būsto išsaugojimo nevyksta; trečiasis asmuo nemato galimybės susitarti.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo AB DNB bankas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja be jokio teisinio pagrindo turto pardavimo tvarkos tikslinimą sieja su mokumo atkūrimo plano keitimu. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad FABĮ nenumato reikalavimo nustatyti turto pardavimo tvarką mokumo atkūrimo plane. Trečiojo asmens teigimu, turtą pardavinėjant atskirai, jo realizavimo galimybės būtų itin ribotos, be to, tai sumažintų turto kainą, todėl, anot trečiojo asmens, buto ir žemės sklypo pardavimas kartu geriausiai užtikrina tiek bankrutuojančio asmens, tiek kreditorių interesus. Pažymėjo, kad FABĮ nuostata, suteikianti galimybę išsaugoti bankrutuojančiam fiziniam asmeniui turtą įsigaliojo dar 2016 m. sausio 1 d., tačiau per šį laikotarpį, kuris yra pakankamai ilgas, pareiškėja ir hipotekos kreditorius nepasiekė susitarimo dėl turto išsaugojimo, todėl, anot trečiojo asmens, pareiškėja siekia vilkinti plano įgyvendinimą, o ne pasiekti realius susitarimus. Trečiasis asmuo nesutiko, kad nagrinėjamu atveju reikalingas atskiras teismo leidimas gyvenamojo būsto pardavimui; akcentavo, jog planas, kuriame numatyta parduoti turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 2 patvirtintas dar 2015 m. spalio 9 d.; pareiškėja su turto realizavimu sutiko.
Trečiojo asmens AB DNB banko atstovė teismo posėdžio metu palaikė argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą. Pažymėjo, kad pareiškėja gali įsigyti kitą turtą, ji tam turėjo pakankamai daug laiko; anot trečiojo asmens, neaišku, kodėl pareiškėja siekia išsaugoti tokį brangų turtą, išimtinai atsižvelgdama tik į savo ir nepaisydama kreditorių interesų.
Kiti tretieji asmenys savo pozicijos dėl skundo neišreiškė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi pareiškėjos V. S. skundą dėl kreditorių susirinkime priimto sprendimo pripažinimo negaliojančiu atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjai V. S. (Kalis) buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Karaliaučiaus grupė“; 2015 m. liepos 10 d. nutartimi buvo patvirtintas pareiškėjos kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kuris 2015 m. rugpjūčio 21 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. ir 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimis buvo patikslintas. 2015 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtintas pareiškėjos patikslintas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jos mokumo atkūrimo planas.
Teismas nustatė, kad 2016 m. spalio 7 d. įvyko kreditorių susirinkimas Nr. 5, kuriame, be kita ko, 2-uoju darbotvarkės klausimu, buvo sprendžiama dėl bankrutuojančio fizinio asmens (V. S.) nekilnojamojo turto – buto ir 1/4 dalies žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarkos patikslinimo, bei vienbalsiai nuspręsta patikslinti minėto turto pardavimo tvarką – t. y. butą (kotedžą) ir 1/4 dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini), pardavinėti kaip vieną turtinį vienetą tokia tvarka ir kainomis: pirmose varžytinėse – už 281 250 Eur (buto vertė – 231 250 Eur, 1/4 dalies žemės sklypo vertė – 50 000 Eur) kainą; antrose varžytinėse – už 259 690 Eur (buto vertė – 219 690 Eur, 1/4 dalies žemės sklypo vertė – 40 000 Eur) kainą; nurodytą turtą nutarta pradėti pardavinėti ne anksčiau kaip po 12 mėn. nuo bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo teisme dienos, t. y. ne anksčiau kaip 2016 m. spalio 27 d.; šio turto nepardavus varžytinėse ir neperėmus hipotekos kreditoriui, turtą pardavinėti laisvu pardavimu ne ilgiau kaip 6 mėnesius už ne mažesnę kaip 248 700 Eur (buto vertė – 208 700 Eur, 1/4 dalies žemės sklypo vertė – 40 000 Eur) kainą; turto nerealizavus per 6 mėnesių laikotarpį, šaukti naują kreditorių susirinkimą dėl naujos šio turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad FABĮ normos nenumato reikalavimo nustatyti turto pardavimo tvarką mokumo atkūrimo plane, todėl kreditorių tam tikrų klausimų, susijusių su turto pardavimo tvarkos, kuri nėra nustatoma plane, tikslinimu, sprendimas nelaikytinas mokumo atkūrimo plano keitimu. Teismas pažymėjo, kad kreditoriai iš esmės nepriėmė jokio sprendimo, kuris keistų plane numatytas sąlygas; kreditoriai iš esmės nusprendė tik patikslinti plane nurodyto turto pardavimo procedūrą, t. y. nuspręsta apjungti dviejų turto objektų pardavimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad toks turto objektų pardavimo procedūrinių klausimų išsprendimas nėra niekaip susijęs su plano keitimu, todėl šiuo atveju netaikytina FABĮ 8 straipsnio 13 dalies nuostata, kuri nustato, jog plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir planas.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad parduodamas turtas – butas (kotedžas) ir 1/4 dalis žemės sklypo, esantys (duomenys neskelbtini), yra neatsiejamai susiję, todėl abu turto vienetus realizuojant atskirai, jų vertė būtų mažesnė, negu juos parduodant kartu. Be to, pirmiausia realizavus butą (kotedžą), vėliau dalies žemės sklypo pardavimas apskritai būtų ribotas, o vertė būtų gerokai mažesnė, negu rinkos kaina. Teismas pažymėjo, kad iš esmės šio sklypo dalies vienintelis galimas pirkėjas būtų tik buto (kotedžo) įgijėjas, kuris galėtų vienašališkai diktuoti pirkimo kainą, o tai, anot teismo, lemtų kreditorių interesų pažeidimą.
Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pati pareiškėja siekia įsigyti ginčo butą, o vėliau įsigyti ir ginčo žemės sklypą, todėl sprendė, jog pareiškėja iš esmės siekia už neadekvačią kainą įsigyti žemės sklypo dalį (ant kurios didesnės dalies stovi butas), t. y. siekia patenkinti tik savo interesus išimtinai kreditorių sąskaita. Įvertinęs tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad toks pareiškėjos elgesys nelaikytinas sąžiningu, taip pat negali būti laikomas tinkamu FABĮ taikymo prasme. Apibendrindamas, teismas padarė išvadą, kad protinga ir sąžininga minėtą turtą parduoti kartu, nes tai geriausiai gali užtikrinti skolininkės (pareiškėjos) ir jos kreditorių interesų pusiausvyrą.
Teismas sprendė, kad pareiškėjos argumentai, jog hipotekos kreditorius – BAB bankas Snoras, neišreiškė savo valios dėl skundžiamo nutarimo, nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančiu skundžiamą kreditorių sprendimą (nutarimą). Pažymėjo, kad kreditorių susirinkime sprendimų priėmimas siejamas su balsavusiųjų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų suma, kuri nagrinėjamu atveju buvo tinkamai išlaikyta. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nurodytas kreditorių susirinkimas buvo teisėtas ir jame priimti sprendimai yra galiojantys. Be to, pabrėžė, kad hipotekos kreditorius vėliau pritarė ir palaikė ginčo kreditorių nutarimą, nors ir nedalyvavo susirinkime.
Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus dėl kliūties sudarymo pareiškėjai pasiūlyti apjungto turto pirkėją bei pažymėjo, kad ginčo turto vienetų pardavimo procedūrų apjungimas niekaip neįtakoja pareiškėjos teisės pasiūlyti šio turto pirkėją. Taip pat sprendė, kad pareiškėjos siekis, jog jai priklausantį ir bankui įkeistą turtą įsigytų jos sutuoktinis už gerokai mažesnę kainą, negu jis galėtų būti parduotas kartu su žemės sklypu, neatitinka kreditorių interesų. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos tikslas užtikrinti nepilnamečiams vaikams gyvenamąjį būstą gali būti įgyvendinamas įsigyjant paprastesnį (pigesnį) kitą gyvenamąjį būstą, o ne vien tik siekiant bet kokia kaina, nepaisant kreditorių interesų, išsaugoti prabangų turtą.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, jog hipotekos kreditoriui yra numatyta teisė, bet ne pareiga, sudaryti susitarimą su bankrutuojančiu fiziniu asmeniu dėl įkeisto turto (tame tarpe turto, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas ir būtinas fizinio asmens bei (ar) jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti) išsaugojimo bankroto proceso metu. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju hipotekos kreditorius – BAB bankas Snoras, buvo sutikęs geranoriškai svarstyti pareiškėjos V. S. pasiūlymą dėl turto pardavimo termino atidėjimo, tačiau banko pozicija bankroto procese buvo ir išlieka ta, jog tarpusavyje susijęs turtas privalo būti pardavinėjamas tik kartu, nes, priešingu atveju, jo likvidumas ir vertė rinkoje gerokai sumažėtų, o dėl to kreditoriai patirtų didelę žalą. Be to, teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu BAB banko „Snoras“ atstovė aiškiai patvirtino, jog šiuo metu jokios derybos su pareiškėja dėl paskutinio būsto išsaugojimo nevyksta ir bankas nemato galimybės susitarti.
Apibendrindamas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai FABĮ 8 straipsnio 9 dalies redakcijai, pareiškėja turėjo pakankamai laiko susitarti su hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, tačiau to nepadarė, o su pasiūlymu dėl turto pardavimo atidėjimo į kreditorių kreipėsi tik 2016 m. spalio 5 d.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentai, jog paskutinio gyvenamojo turto pardavimui būtinas atskiras teismo sprendimas, nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančiu skundžiamą sprendimą (nutarimą). Pažymėjo, kad teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtintas mokumo atkūrimo planas, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, jog butą, esantį (duomenys neskelbtini), pradėti pardavinėti ne anksčiau kaip po 12 mėn. nuo plano patvirtinimo teisme dienos. Taigi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, teismas, tvirtindamas planą, įvertino tą aplinkybę, kad minėtas turtas bus laikomas vieninteliu gyvenamuoju būstu ir jo numatymas pardavinėti ne anksčiau negu po 12 mėnesių nuo plano patvirtinimo visiškai atitinka FABĮ 28 straipsnio 1 dalies nuostatą ir užtikrina pareiškėjos nepilnamečių vaikų teises bei interesus. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja privalėjo, remiantis FABĮ 28 straipsnio 1 dalimi, per 12 mėnesių laikotarpį susirasti pirkti ar išsinuomoti kitą būstą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog skundžiamas kreditorių nutarimas gali pažeisti pareiškėjos ar jos nepilnamečių vaikų interesus; priešingai, pačios pareiškėjos neatsakingi veiksmai gali lemti jos vaikų teisės į būstą užtikrinimo pažeidimą. Be to, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad net ir laikant, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos vieninteliam gyvenamajam būstui parduoti neužtenka teismo 2015 m. spalio 27 d. nutarties, kuria buvo patvirtintas mokumo atkūrimo planas, o reikalingas atskiras procesas dėl teismo leidimo gavimo, ši aplinkybė nedaro jokios įtakos skundžiamo kreditorių priimto nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo vertinimu, tokiu atveju toks leidimas nustatyta tvarka gali būti gautas prieš realizuojant ginčo turtą, o ginčijamas kreditorių sprendimas (nutarimas) pats savaime nepaneigia jokių būtinų atlikti veiksmų.
Atsižvelgdamas į visų aplinkybių ir motyvų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų, kurie leistų panaikinti kreditorių priimtą skundžiamą nutarimą, todėl pareiškėjos skundą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėja (apeliantė) V. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį ir priimti naują – panaikinti 2016 m. spalio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimą dalyje dėl bankrutuojančio asmens buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo.
Apeliantė nurodo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtintame pareiškėjos kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jos mokumo atkūrimo plane, be kita ko, buvo numatyta, jog ginčo butas ir žemės sklypas bus parduodami kaip du atskiri vienetai, tačiau skundžiamu nutarimu kreditoriai nusprendė šią turto pardavimo tvarką pakeisti ir nustatyti, kad abu minėti turtiniai vienetai būtų parduodami kaip vienas turtinis vienetas. Anot pareiškėjos, kreditorių susirinkimas neturėjo teisės keisti plane numatytos turto pardavimo tvarkos ir kainos; galėjo nebent teikti pareiškėjai siūlymą dėl plano tikslinimo. Apeliantė pažymi, kad plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir planas, todėl kreditorių susirinkimas negalėjo vienašališkai, be pareiškėjos sutikimo, keisti plano. Be to, atkreipia dėmesį ir į tai, kad, priimant skundžiamą nutarimą, hipotekos kreditorius, kurio naudai buvo įkeistas butas, neišreiškė savo valios, todėl, anot pareiškėjos, negali būti realizuotas hipotekos kreditoriui įkeistas turtas be paties kreditoriaus valios tą turtą realizuoti, t. y. kiti kreditoriai negali nuspręsti dėl šio turto realizavimo sąlygų ar tvarkos.
Apeliantė aiškina, kad kreditorių susirinkimas nusprendė apjungti ne dviejų turto objektų pardavimą, o apjungti du turto vienetus, juos padarant kaip vieną turto vienetą, nes būtent tokia formuluotė buvo pateikta kreditorių susirinkimui. Pareiškėja iš esmės sutinka, kad kreditoriai gali tikslinti tam tikrus klausimus, susijusius su turto pardavimo tvarka, kuri nėra nustatoma plane, tačiau, anot apeliantės, svarbu įvertinti realų kreditorių sprendimo poveikį visam bankroto procesui ir jo reikšmę nustatyti ne formaliai, o pagal turinį. Pareiškėjos teigimu, nors kreditoriai formaliai nusprendė tik patikslinti turto pardavimo procedūrą, tačiau tai iš esmės pakeitė mokumo atkūrimo plane numatytas sąlygas ir padarė įtaką visam plano įgyvendinimui, t. y. skundžiamas nutarimas sumažino galimybę susitarti su kreditoriumi dėl turto išsaugojimo ir sumažino galimybę rasti jam pirkėją; papildomai pažymi, jog šeima turi interesą į būstą, tačiau neturi poreikio įsigyti žemės sklypą (jis šeimai nėra būtinas). Apeliantė iš esmės pripažįsta, kad jos prašomo turto išsaugojimas galimai paveiktų kreditorių interesus, tačiau šiuo atveju, anot pareiškėjos, reikia pasverti abiejų šalių – kreditorių ir pareiškėjos, jos nepilnamečių vaikų, interesus. Pažymi, kad įstatymai prioritetiškai gina vaikų interesus, taip pat jų teisę į gyvenamąjį būstą, todėl pareiškėja, sužinojus apie FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje numatytą galimybę išsaugoti gyvenamąjį būstą, kreipėsi į hipotekos kreditorių, teikdama savo pasiūlymus, ir šiuo metu toks galimas susitarimas kreditoriaus yra svarstomas. Apeliantės teigimu, skundžiamo nutarimo įgyvendinimas užkirstų kelią tokio susitarimo sudarymui. Pažymi, kad realizuojamas turtas yra paskutinis šeimos gyvenamasis būstas, todėl būtina užtikrinti, kad pareiškėja, siekdama užtikrinti vaikų teisę į būstą, galėtų visa apimtimi pasinaudoti galimybe susitarti su hipotekos kreditoriumi.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjos tikslas užtikrinti nepilnamečiams vaikams gyvenamąjį būstą gali būti įgyvendinamas įsigyjant paprastesnį (pigesnį) kitą gyvenamąjį būstą, o ne vien siekiant išsaugoti prabangų turtą, nes, anot pareiškėjos, ginčo turto vertę nustatė tik kreditoriai; nepriklausomas turto vertinimas nebuvo atliktas, todėl ginčo turto vertė, nurodyta plane, neatspindi realios rinkos vertės. Pažymi, kad minėtas butas negali būti laikomas prabangiu 9 asmenų šeimai; be to, šeima nurodytame bute gyvena jau apie dvejus metus; persikraustymas pareikalautų tiek materialinių, tiek psichologinių kaštų, todėl siekis išsaugoti paskutinį gyvenamąjį būstą yra pats ekonomiškiausias ir atitinkantis vaikų interesus.
Apeliantė papildomai aiškina, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad teismo nutartis patvirtinti mokumo atkūrimo planą nėra tas sprendimas, dėl kurio pasisakoma FABĮ 28 straipsnio 1 dalyje, nes plano tvirtinimo metu ginčo turtas nebuvo vienintelis pareiškėjos gyvenamasis būstas bei nebuvo vertinami vaikų interesai, nedalyvavo vaikų teisių atstovai ir paskutinio gyvenamojo būsto realizavimas niekaip nebuvo vertinamas, todėl, anot pareiškėjos, šiuo klausimu turi būti atskiras procesas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo AB DNB bankas atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį. Trečiasis asmuo nurodo, kad pareiškėja be jokio teisinio pagrindo turto pardavimo tvarkos tikslinimą sieja su mokumo atkūrimo plano pakeitimu. Pažymi, kad FABĮ normos nenumato reikalavimo nustatyti turto pardavimo tvarką mokumo atkūrimo plane; įstatyme įtvirtinta taisyklė, jog fizinio asmens bankroto procese turtas realizuojamas FABĮ 27 straipsnyje nustatyta tvarka, o nekilnojamasis turtas parduodamas varžytynėse. Trečiojo asmens teigimu, 2016 m. spalio 7 d. nutarimu kreditorių susirinkimas, nepažeisdamas FABĮ 26 straipsnio nuostatų, patvirtino pareiškėjos turto pardavimo kainą ir pritarė siūlymui parduoti butą bei žemės sklypą kaip vieną objektą. Trečiasis asmuo pažymi, kad nurodytas turtas yra neatsiejamai susijęs, todėl protinga ir sąžininga šį turtą parduoti kaip vieningą turtinį kompleksą; priešingu atveju, jo realizavimo galimybės būtų ribotos, sumažėtų jo kaina.
Trečiasis asmuo nurodo, kad skundžiamas nutarimas buvo priimtas kreditorių balsų dauguma, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, jog hipotekos kreditorius neišreiškė savo valios dėl minėto nutarimo. Be to, pabrėžia, kad hipotekos kreditorius pritarė ir palaiko skundžiamą nutarimą, nors ir nedalyvavo nurodytame kreditorių susirinkime. Trečiasis asmuo taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad sujungus įkeistą turtą į vieną objektą, tampa neįmanoma susitarti dėl įkeisto turto išsaugojimo bei pažymi, jog toks pareiškėjos teiginys yra nemotyvuotas, pagrįstas tik apeliantės subjektyviu įsitikinimu. AB DNB banko teigimu, pareiškėja siekia vilkinti fizinio asmens mokumo plano įgyvendinimą, o ne pasiekti realius susitarimus; be to, trečiojo asmens vertinimu, skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo įgyvendinimas neužkerta kelio pareiškėjai tartis su hipotekos kreditoriumi dėl turto išsaugojimo. Trečiasis asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja galėtų įsigyti pigesnį gyvenamąjį būstą, o nurodytą turtą (butą ir žemės sklypą) realizuoti. Trečiojo asmens nuomone, skundžiamas nutarimas, kuriuo buvo patikslinta pareiškėjos turto pardavimo tvarka, nepažeidžia pareiškėjos ar jos nepilnamečių vaikų interesų.
Trečiasis asmuo AB bankas Snoras atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka, prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį nepakeistą. Trečiasis asmuo nurodo, kad pareiškėjos pozicijos nenuoseklumas (dėl mokumo atkūrimo plano keitimo/nekeitimo) leidžia įtarti, jog pareiškėja skundu siekia ne apginti realiai pažeistas teises, bet galimai vilkinti turto pardavimo procedūrą. Trečiasis asmuo pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad turto objektų pardavimo procedūrinių klausimų išsprendimas (siekiant parduoti turtą kartu) nesusijęs su mokumo atkūrimo plano keitimu. Trečiasis asmuo nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad priimant skundžiamą nutarimą nebuvo išreikšta hipotekos kreditoriaus, t. y. trečiojo asmens, valia, nes kreditorių sprendimų priėmimas siejamas su balsavusių kreditorių patvirtintų reikalavimų suma; be to, trečiasis asmuo visuomet palaikė poziciją, jog ginčo turtas būtų pardavinėjamas kartu.
Trečiojo asmens vertinimu, pareiškėja, neatsižvelgdama į FABĮ 8 straipsnio 9 dalį, suabsoliutina savo teisę į turto (buto) išsaugojimą. Pažymi, kad pagal FABĮ 8 straipsnio 9 dalį bankrutuojantis fizinis asmuo turi teisę į įkeisto paskutinio gyvenamojo būsto išsaugojimą fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti ne per se, o tik sudaręs atitinkamą susitarimą su hipotekos kreditoriumi, tačiau, anot trečiojo asmens, tokios derybos tarp pareiškėjos ir BAB banko Snoras nevyko ir nevyksta; pareiškėja tik prieš pat kreditorių susirinkimą kreipėsi į hipotekos kreditorių dėl turto pardavimo atidėjimo dar vieneriems metams; trečiojo asmens nuomone, jis nemato realių galimybių susitarti su pareiškėja dėl nurodyto turto išsaugojimo. Be to, trečiasis asmuo pažymi, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie įrodytų jos ir (ar) jos sutuoktinio realias galimybes išpirkti minėtą butą. Taigi, trečiojo asmens vertinimu, net ir tenkinus pareiškėjos atskirąjį skundą ir panaikinus skundžiamą nutarimą, tai pareiškėjai nesukeltų jos siekiamų teisinių pasekmių.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo nurodo, kad ginčo turto pardavimas kartu labiau atitiktų visų interesus, nes pardavinėjant turtą atskirai jo kaina gerokai sumažėtų, būtų ribotos galimybės tokį turtą sėkmingai parduoti, o tai pažeistų pareiškėjos kreditorių interesus, kadangi būtų gauta mažiau lėšų jų reikalavimų tenkinimui. BAB banko Snoras teigimu, pareiškėja turi ieškoti galimybių kaip užtikrinti savo vaikams būstą (galimai perkant pigesnį būstą), o ne siekti savo interesų patenkinimo kreditorių sąskaita.
Trečiojo asmens vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas mokumo atkūrimo planą, kuriame numatyta pradėti pardavinėti ginčo turtą ne anksčiau nei po 12 mėn. nuo plano patvirtinimo teisme, jau įvertino aplinkybę, jog ginčo butas bus laikomas vieninteliu gyvenamuoju būstu ir jo pardavimas atitinka FABĮ 28 straipsnio 1 dalies nuostatą bei užtikrina pareiškėjos nepilnamečių vaikų teises ir interesus. Be to, trečiasis asmuo pažymi, kad jis, kaip hipotekos kreditorius, geranoriškai atsižvelgdamas į pareiškėjos šeimyninę padėtį, sutiktų dar 12 mėn. laikotarpiui atidėti ginčo buto pardavimą, tačiau su sąlyga, jog ginčo turtas būtų parduodamas kartu. Taigi, pabrėžia, kad pareiškėjai iš esmės siūlomas net keturis kartus ilgesnis terminas naujo būsto paieškoms ar turto išsaugojimui, susitariant su hipotekos kreditoriumi, nei numato įstatymas, tačiau pareiškėjos tai netenkina, todėl, anot trečiojo asmens, tai parodo pareiškėjos nesąžiningumą ir savo interesų išsaugoti butą suabsoliutinimą, ignoruojant kreditorių interesus.
Apeliantė V. S. 2017 m. vasario 7 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui savo atskirojo skundo papildymą, kuriame iš esmės kėlė papildomus, atskirajame skunde nenurodytus, klausimus dėl vieno iš savo kreditorių – BAB banko Snoras, (ne)tinkamo atstovavimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl atskirojo skundo papildymo
Kaip minėta, apeliantė 2017 m. vasario 7 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui savo atskirojo skundo papildymą, kuriame iš esmės kėlė papildomus, atskirajame skunde nenurodytus, klausimus.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 323 straipsnyje nustatyta, jog pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 338 straipsnyje įtvirtinta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme.
Taigi, iš šių normų analizės galima daryti išvadą, kad tiek apeliacinį skundą, tiek atskirąjį skundą keisti ir pildyti galima tik iki skundo padavimo termino pabaigos. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutarties apskundimo terminas baigėsi 2016 m. gruodžio 23 d. (imtinai), todėl pareiškėja iki šios datos galėjo pasinaudoti jai CPK suteikta teise pakeisti ar papildyti pareikštą atskirąjį skundą, tačiau prašymą dėl atskirojo skundo papildymo pateikė apeliacinės instancijos teismui tik 2017 m. vasario 7 d., t. y. likus dienai iki paskirto atskirojo skundo nagrinėjimo.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės V. S. atskirojo skundo papildymas atsisakytinas priimti (CPK 323, 338 straipsniai).
Dėl teismo nutarties pagrįstumo
Ginčas byloje kilo dėl kreditorių susirinkime priimto nutarimo, kuriuo patikslinta/pakeista bankrutuojančio asmens nekilnojamojo turto pardavimo tvarka, (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo.
Nustatyta, kad 2016 m. spalio 7 d. įvyko kreditorių susirinkimas, kuriame, be kita ko, 2-uoju darbotvarkės klausimu, buvo sprendžiama dėl bankrutuojančio fizinio asmens (V. S.) nekilnojamojo turto – buto ir 1/4 dalies žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarkos patikslinimo, bei vienbalsiai nuspręsta patikslinti minėto turto pardavimo tvarką – t. y. butą (kotedžą) ir 1/4 dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini), pardavinėti kaip vieną turtinį vienetą bankroto administratoriaus pasiūlyta tvarka ir kainomis, nors teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtintame pareiškėjos patikslintame kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jos mokumo atkūrimo plane buvo numatyta, jog nurodytas turtas bus parduodamas atskirai.
Kreditorių susirinkimo sprendimai privalomi visiems kreditoriams, bankroto administratoriui ir fiziniam asmeniui. Kreditorių susirinkimo sprendimą kreditoriai, bankroto administratorius ar fizinis asmuo turi teisę apskųsti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius, bankroto administratorius ar fizinis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo priėmimą (FABĮ 25 straipsnio 11 dalis). Bankrutuojančio asmens teisė ginčyti kreditorių priimtus sprendimus numatyta ir FABĮ 17 straipsnio 8 punkte.
Pagal FABĮ 25 straipsnio nuostatas kreditorių susirinkimo sprendimas laikomas priimtu, kai už jį balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos (FABĮ 25 straipsnio 5, 6 dalys). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2016 m. spalio 7 d. vykusiame kreditorių susirinkime dalyvavo 4 kreditoriai, turintys 64,678 proc. nuo visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, kurie vienbalsiai balsavo už skundžiamo nutarimo priėmimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta esminių procedūrinių pažeidimų sušaukiant 2016 m. spalio 7 d. kreditorių susirinkimą ir (ar) priimant skundžiamą nutarimą, kurie būtų nulėmę galimai neteisėto nutarimo priėmimą. Teismas kritiškai vertina pareiškėjos argumentą, kad, priimant skundžiamą nutarimą, savo valios neišreiškė hipotekos kreditorius (BAB bankas Snoras), nes, kaip minėta, kreditorių susirinkimo sprendimas laikomas priimtu, kai už jį balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos; šiuo atveju šios tvarkos buvo laikytasi. Tuo labiau, kad hipotekos kreditorius – BAB bankas Snoras, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių duomenų bei paties trečiojo asmens pozicijos visos bylos nagrinėjimo metu, buvo ir yra už tai, jog ginčo turtas būtų pardavinėjamas kartu, t. y. pritaria ir palaiko skundžiamą nutarimą.
Pareiškėja tiek skunde dėl skundžiamo nutarimo, tiek atskirajame skunde nurodo, kad kreditorių susirinkimas neturėjo teisės vienašališkai, be pareiškėjos leidimo, keisti plane numatytos turto pardavimo tvarkos ir kainos, nes plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir planas.
Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais. Teismo vertinimu, apeliantė be jokio teisinio pagrindo turto pardavimo tvarkos keitimą savaime susieja su mokumo atkūrimo plano pakeitimu. Pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokumo atkūrimo plane turi būti nurodyta numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas, turto pardavimo eiliškumas, terminai ir numatoma turto pardavimo kaina plano sudarymo metu. Taigi, FABĮ normos nenumato reikalavimo nustatyti turto pardavimo tvarką mokumo atkūrimo plane.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad kreditorių klausimų, susijusių su turto pardavimo tvarkos tikslinimu/pakeitimu, sprendimas nelaikytinas mokumo atkūrimo plano keitimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju kreditoriai skundžiamu nutarimu, priešingai nei teigia pareiškėja, nepakeitė mokumo atkūrimo plane numatytų sąlygų, o tik patikslino plane nurodyto turto pardavimo procedūrą, t. y. nuspręsta du turto objektus pardavinėti kartu, o ne atskirai, kaip buvo nurodyta plane. Pažymėtina, kad skundžiamu nutarimu ginčo turto kainos, lyginant su nurodytomis mokumo atkūrimo plane, nebuvo keičiamos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad toks bankrutuojančio asmens turto tvarkos patikslinimas/keitimas nėra susijęs su plano keitimu, todėl šiuo atveju netaikytina FABĮ 8 straipsnio 13 dalies nuostata. Teismas kritiškai vertina apeliantės argumentus, kad kreditorių susirinkimas nusprendė apjungti ne dviejų turto objektų pardavimą, o apjungti du turto vienetus, juos padarant kaip vieną turto vienetą, nes iš skundžiamo nutarimo formuluotės aiškiai matyti, jog kreditoriai pritarė bankroto administratoriui siūlymui ginčo turtą (butą ir dalį žemės sklypo) „pardavinėti kaip vieną turtinį vienetą“, t. y. skundžiamu nutarimu, priešingai nei teigia apeliantė, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nurodytų objektų faktinio, teisinio ir kt. sujungimo.
Teismas taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, kad skundžiamas nutarimas sumažino galimybę susitarti su kreditoriumi dėl turto išsaugojimo ir (ar) sumažino galimybę rasti jam pirkėją, nes tokie pareiškėjos teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais ir (ar) faktinėmis aplinkybėmis.
FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo susitaria su įkaito turėtoju ir (ar) hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, teismas, tvirtindamas planą, įvertina, ar šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų; gali būti laikoma, kad šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų, jeigu išsaugomas įkeistas turtas, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas ir būtinas fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti, ir kiekvieną mėnesį mokėjimams hipotekos kreditoriui pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytą susitarimą skiriamos lėšos yra mažesnės negu kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui gyvenamojo būsto nuomai skirtinos reikalingos lėšos įkeisto turto, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas, pardavimo atveju arba jeigu pardavus įkeistą turtą fizinis asmuo negalėtų vykdyti pelningos individualios ir (ar) ūkininko veiklos.
Taigi, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas trečiojo asmens BAB banko Snoras pozicijai, sprendžia, kad bankrutuojantis fizinis asmuo turi teisę į įkeisto paskutinio gyvenamojo būsto išsaugojimą fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti ne savaime (automatiškai), o tik sudaręs atitinkamą susitarimą su hipotekos kreditoriumi. Pažymėtina, kad pareiškėja turėjo pakankamai laiko (nuo 2016 m. sausio 1 d.) susitarti su hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo, tačiau to nepadarė; iš byloje esančių duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, jog faktiškai derybos su hipotekos kreditoriumi (BAB banku Snoras) net nevyko (ir nevyksta), tuo tarpu pareiškėja su pasiūlymu dėl ginčo turto pardavimo atidėjimo į minėtą kreditorių kreipėsi tik 2016 m. spalio 5 d., t. y. prieš pat kreditorių susirinkimą, kuriame buvo priimtas skundžiamas nutarimas. Kaip patvirtino BAB bankas Snoras, pareiškėja nepateikė jokio konkretaus pasiūlymo dėl ginčo turto (buto) išsaugojimo; byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos teiginius, jog jos sutuoktinis turi realių galimybių išpirkti nurodytą butą (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamo nutarimo priėmimas nesudaro kliūčių pareiškėjai siūlyti savo pirkėją ginčo turtui ir (ar) pradėti derybas su hipotekos kreditoriumi dėl nurodyto turto išsaugojimo; tuo labiau, jog, kaip nustatyta iš trečiojo asmens BAB banko Snoras paaiškinimų, hipotekos kreditorius pasiruošęs geranoriškai dar vieneriems metams atidėti ginčo turto pardavimą.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su pareiškėjos kreditorių argumentais, kad ginčo turto (kuris yra neatsiejamai susijęs – didžioji dalis ginčo žemės sklypo yra po ginčo butu (kotedžu)) pardavimas kartu labiau atitiktų tiek bankrutuojančio asmens, tiek jo kreditorių interesus, nes pardavinėjant turtą atskirai jo kaina gerokai sumažėtų, būtų ribotos galimybės tokį turtą (ypač žemės sklypą) sėkmingai parduoti, o tai pažeistų pareiškėjos kreditorių interesus, kadangi būtų gauta gerokai mažiau lėšų jų reikalavimų tenkinimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog vykdant fizinio asmens bankroto procedūras, visų pirma, turi būti siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, kad nebūtų pažeisti nei skolininko, nei jo kreditorių teisės ir teisėti interesai (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja turi ieškoti galimybių kaip užtikrinti savo ir savo nepilnamečiams vaikams būstą (tariantis su hipotekos kreditoriumi dėl turto išsaugojimo, realizuojant ginčo turtą bei ieškant pigesnio būsto pirkimui/nuomai ir pan.), o ne vien siekti savo interesų patenkinimo kreditorių sąskaita, neatsižvelgiant į kreditorių siekį patenkinti kuo didesnę jų reikalavimų dalį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjos sutuoktinis galimai neturi pakankamai lėšų išpirkti visą ginčo turtą (butą su žemės sklypu), nesudaro pagrindo suabsoliutinti pareiškėjos teisės į gyvenamąjį būstą, suteikiant jai ir (ar) jos surastam pirkėjui išskirtines sąlygas dėl ginčo turto išpirkimo, nepaisant teisėtų kreditorių interesų.
Teismas kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, kad ginčo turto vertė, nurodyta plane, neatspindi realios rinkos vertės, nes pareiškėja nepateikė jokių nurodytą vertę paneigiančių įrodymų, apsiribodama tik deklaratyviais pasisakymais. Anot pareiškėjos, šeima ginčo bute gyvena jau apie dvejus metus, todėl persikraustymas pareikalautų tiek materialinių, tiek psichologinių kaštų. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankroto bylos iškėlimas ir tolesnis bankroto procedūrų vykdymas (įskaitant turimo turto realizavimą) neabejotinai susijęs su tam tikrais bankrutuojančio asmens (atitinkamai ir jo išlaikomų asmenų) apribojimais, nepatogumais ir pan., tačiau vien tai nesudaro pagrindo nukrypti nuo minėtos skolininko ir jo kreditorių pusiausvyros, suteikiant vienai šaliai nepagrįstą pranašumą kitos atžvilgiu, apribojant kitos šalies teises ir (ar) interesus.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad vien aplinkybė, jog pagal FABĮ 28 straipsnio 1 dalį paskutinio gyvenamojo turto pardavimui būtinas teismo sprendimas, nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančiu skundžiamą nutarimą.
FABĮ 28 straipsnio 1 dalyje (kuria rėmėsi apeliantė) nustatyta, kad kai kartu su fiziniu asmeniu gyvena jo nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) ir (ar) jo globojami (rūpinami) asmenys, vienintelis gyvenamasis būstas, taip pat ir įkeistas, teismo sprendimu gali būti parduodamas ne anksčiau negu po 6 mėnesių nuo plano ar nuo pakeisto plano patvirtinimo; per šį laikotarpį fizinis asmuo turi susirasti pirkti ar išsinuomoti kitą būstą; šis teismo sprendimas prilyginamas Civilinio kodekso 3.85 straipsnio 2 dalyje nurodytam teismo leidimui.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartimi buvo patvirtintas mokumo atkūrimo planas, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta ginčo turtą (įskaitant butą) pradėti pardavinėti ne anksčiau kaip po 12 mėn. nuo plano patvirtinimo teisme dienos; taigi, teismas, tvirtindamas planą, iš esmės jau vertino tą aplinkybę, jog minėtas turtas bus laikomas vieninteliu pareiškėjos gyvenamuoju būstu ir jo numatymas pardavinėti ne anksčiau negu po 12 mėnesių nuo plano patvirtinimo iš esmės atitinka FABĮ 28 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kita vertus, skundžiamu nutarimu buvo tik patikslinta/pakeista ginčo turto pardavimo tvarka, t. y. ginčo turtas nebuvo realizuotas skundžiamo nutarimo pagrindu, todėl net ir laikant, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos vieninteliam gyvenamajam būstui parduoti neužtenka teismo 2015 m. spalio 27 d. nutarties, kuria buvo patvirtintas mokumo atkūrimo planas, toks leidimas galėtų būti gautas prieš realizuojant ginčo turtą, o skundžiamas kreditorių nutarimas pats savaime nepaneigia jokių būtinų atlikti veiksmų ir (ar) nepažeidžia apeliantės teisių.
Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės argumentuotai atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ištyrė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, skundžiamoje teismo nutartyje yra argumentuotai pateiktos pagrindinės išvados dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų yra atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai netenkino pareiškėjos V. S. skundo dėl skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, taigi apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Trečiasis asmuo AB DNB bankas pateikė prašymą priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė tokių išlaidų pagrįstumą įrodančių dokumentų, todėl jos trečiajam asmeniui nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atsisakyti priimti pareiškėjos (apeliantės) V. S. atskirojo skundo papildymą.
Pareiškėjos (apeliantės) V. S. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį, kuria netenkintas pareiškėjos V. S. skundas dėl skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, palikti nepakeistą.