Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija sudaryta iš kolegijos pirmininkės Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Prano Šimkaus ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 60 MGL (septynių tūkstančių aštuonių šimtų litų) bauda; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nubaustas 30 MGL (trijų tūkstančių devynių šimtų litų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir G. J. galutine subendrinta bausme paskirta 80 MGL (dešimties tūkstančių keturių šimtų litų) dydžio bauda. G. J. iš kaltinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš G. J. priteista 178,00 Lt (šimtą septyniasdešimt aštuonis litus) proceso išlaidų valstybei.

Tuo pačiu nuosprendžiu I. J. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl I. J. apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. J. nuteistas už tai, kad jis, būdamas individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2005 m. sausio 12 d., adresu duomenys neskelbtini g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajonas) savininku ir pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio mėn. 06 d. įst. Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, pažeisdamas LR įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2010 m. kovo 26 d., (duomenys neskelbtini) mieste, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent:

pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį,

kuriame numatyta, kad „apskaitos dokumentuose užfiksuotas ūkinių operacijų turinys turi atitikti tikrovę“

pažeidė Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179, 3 dalies 16 punktą,

t.y. laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2010 m. kovo 26 d., IĮ „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje panaudojo suklastotus dokumentus - 16 pažymų – sąskaitų, kuriose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie parduodamų automobilių kainas, tokiu būdu neįtraukė į buhalterinę apskaitą bei neįnešė į bendrovės kasą iš prekybos automobiliais gautų 60 131 Lt pajamų, taip sumažino bendrovės turtą, šių pardavimų nepagrindė apskaitos dokumentais, gautų įplaukų neapskaitė kasoje, neįtraukė į apskaitos registrą – kasos knygą ir be apskaitos panaudojo pinigines lėšas, o būtent:

Eil. Nr.Pirkėjo vardas, pavardėPardavimo data,Pažymos – sąskaitos numerisSumaNefiksuota apskaitoje Bendrovės duomenysPirkėjo nurodyta suma 1V. V. 2009-03-13Nr. duomenys neskelbtini1940026200 68002I. D. 2009-04-28Nr. duomenys neskelbtini1900690550053J. N. 2009-05-20Nr. duomenys neskelbtini200055203520 4L. U. 2009-06-01 Nr. duomenys neskelbtini11450 14156 2706 5A. Z. 2009-06-02Nr. duomenys neskelbtini3700900053006V. M. 2009-07-07Nr. duomenys neskelbtini 13600 2400010400 7R. N. 2009-08-01Nr. duomenys neskelbtini370045008008D. B. 2009-08-17Nr. duomenys neskelbtini 7200 100002800 9R. G. 2009-09-04Nr. duomenys neskelbtini96001000040010V. B. 2009-09-10Nr. duomenys neskelbtini1760021000340011J. M. 2009-09-19Nr. duomenys neskelbtini27005000230012I. O.2009-09-26Nr. duomenys neskelbtini37006000230013J. F. 2009-10-16Nr. duomenys neskelbtini8002500170014A. B. 2009-12-05Nr. duomenys neskelbtini15100170001900Iš viso 2009 m.: 1124501617814933115G. J. 2010-03-06Nr. duomenys neskelbtini440012000760016P. K. 2010-03-26Nr. duomenys neskelbtini2000 52003200Iš viso: 2010 m.: 64001720010800

dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2009 ir 2010 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, G. J., būdamas individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2005 m. sausio 12 d., adresu (duomenys neskelbtini)g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajonas) savininku, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751, 15 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuriame nurodyta, kad apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis, kurį gavo ar turi gauti prekių ar paslaugų tiekėjas (pardavėjas), siekdamas išvengti 9 917 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo ir pažeisdamas 2001-12-20 Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 4 straipsnio reikalavimą, kuriame nurodyta, kad Lietuvos vieneto pelno mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, siekdamas išvengti 9597 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, (duomenys neskelbtini) mieste, laikotarpiu nuo 2009 metų balandžio 24 d. iki 2011 metų gegužės 13 d., apgaule, į 2009 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, gruodžio mėnesio, 2010 metų kovo mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie 60 131 Lt mažesnę įmonės pardavimo vertę, tuo sumažindamas apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, tai yra 9 917 Lt sumai sumažindamas mokėtiną į biudžetą PVM, į 2009 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, tai yra gaudamas 41 288 Lt apmokestinamąjį pelną, deklaracijoje nurodydamas, kad 2009 metais IĮ „(duomenys neskelbtini)“ gavo 3 290 Lt apmokestinamąjį pelną, į 2010 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, tai yra gaudamas 41 898 Lt apmokestinamąjį pelną, deklaracijoje nurodydamas, kad 2010 metais IĮ „(duomenys neskelbtini)“ gavo 33 063 Lt apmokestinamąjį pelną ir šias suklastotas deklaracijas pateikdamas (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tai yra buhalterinėje apskaitoje neparodydamas visų gautų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nedeklaravo pardavimo PVM bei pelno mokesčio, išvengė turtinės prievolės – 9 917 Lt pridėtinės vertės mokesčio bei 9597 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, o būtent:

apgaule, 2009 m. balandžio 24 d., suklastodamas 2009 metų kovo mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, tai yra įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė turtinės prievolės – 1 086 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo; apgaule, 2009 m. gegužės 23 d., suklastodamas 2009 metų balandžio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, tai yra įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė turtinės prievolės - 799 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo; apgaule, 2009 m. birželio 18 d., suklastodamas 2009 metų gegužės mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, tai yra įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 562 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo; apgaule, 2009 m. liepos 20 d., suklastodamas 2009 metų birželio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, tai yra įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 1 278 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo; apgaule, 2009 m. rugpjūčio 19 d., suklastodamas 2009 metų liepos mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, tai yra įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 1 660 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo; apgaule, 2009 m. rugsėjo 23 d., suklastodamas 2009 metų rugpjūčio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, tai yra įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 575 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo; apgaule, 2011 m. kovo 15 d., suklastodamas 2009 metų rugsėjo mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, tai yra įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 1 458 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo; apgaule, 2009 m. lapkričio 24 d., suklastodamas 2009 metų spalio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, tai yra įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 295 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo; apgaule, 2010 m. sausio 24 d., suklastodamas 2009 metų gruodžio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, tai yra įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 330 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo; apgaule, 2011 m. kovo 15 d., suklastodamas 2010 metų kovo mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, tai yra įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 1874 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo;apgaule, 2010 m. rugsėjo 27 d. į 2009 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, tai yra gaudamas 44 578 Lt apmokestinamąjį pelną, (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodydamas, kad 2009 metais IĮ „(duomenys neskelbtini)“ gavo 3 290 Lt apmokestinamąjį pelną, išvengė 8 258 Lt pelno mokesčio sumokėjimo;apgaule, 2011 m. gegužės 13 d. į 2010 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, tai yra gaudamas 41 989 Lt apmokestinamąjį pelną, (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodė, kad 2010 metais IĮ „(duomenys neskelbtini)“ gavo 33 063 Lt apmokestinamąjį pelną, išvengė 1 339 Lt pelno mokesčio sumokėjimo.

Pažymi, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad jis būtų pats pildęs PVM bei Pelno mokesčio deklaracijas ir teikęs jas (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Atvirkščiai, byloje nustatyta, jog šiuos veiksmus atliko liudytoja R. Ž., ėjusi įmonėje buhalterės pareigas. Apeliantui nebuvo žinoma apie tai, kad 16 automobilių buvo parduoti brangiau, nei nurodyta pažymose - sąskaitose, kad 16 pažymose - sąskaitose yra įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys, jis jokių melagingų duomenų apie tariamai pigiau parduotus automobilius nepildė ir niekam tokių duomenų neteikė, siekdamas apgaule išvengti turtinės prievolės. Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu priėmė, remdamasis tarpinio vykdymo institutu, konstatuodamas, kad jis nusikalstamai veikė ne tiesiogiai, o per nieko apie apgaulę nežinojusią buhalterę R. Ž., kai nei pranešime apie įtarimą, nei kaltinamajame akte ar prašyme dėl kaltinimo pakeitimo teisme apeliantui nebuvo inkriminuotas tarpinis vykdymas, kaltinimo formuluotėje apie tai net neužsimenama. Priešingai, jis buvo kaltinamas tuo, kad pats tiesiogiai apgaulingai tvarkė apskaitą: panaudojo suklastotus dokumentus, neįtraukė į buhalterinę apskaitą bei neįnešė į bendrovės kasą iš prekybos automobiliais gautų pajamų, šių pardavimų nepagrindė apskaitos dokumentais, gautų įplaukų neapskaitė kasoje, neįtraukė į apskaitos registrą - kasos knygą. Iš byloje esančių įrodymų aiškiai matyti, jog jis neatliko visų šių veiksmų, kadangi juos darė kitas asmuo – R. Ž.. Kas G. J. nuomone, daro negalimą jo pripažinimą kaltu, padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Apeliantas tvirtina, kad byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad jis nepildė ir neteikė IĮ „(duomenys neskelbtini)“ PVM ir Pelno mokesčio deklaracijų, nes tai darė buhalterė, jis nežinojo, kad automobiliai buvo parduodami brangiau, nei nurodyta dokumentuose, kadangi pardavimą galutiniams pirkėjams vykdė ne jis pats, o kiti asmenys, todėl turėtų būti išteisintas ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje padarymo. Pažymi, kad jo kaltė, padarius nusikaltimu, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 1 dalyje yra neįrodyta, o tai sutinkamai su BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu yra pagrindas panaikinti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalies taikymo

G. J. savo apeliaciniame skunde kelia atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį negalimumo klausimą, argumentuodamas tuo, kad: 1) jis nėra šios nusikalstamos veikos subjektas, nes buhalterinę apskaitą įmonėje tvarkė ne jis, o buhalterė R. Ž.; 2) automobilių asmeniškai nepardavinėjo, pažymų – sąskaitų pardavus automobilius nepildė, nes automobilių prekyba ir atitinkamų dokumentų pildymu užsiimdavo automobilių perpardavinėtojai – tarpininkai pagal paliktas jo įmonės pažymas – sąskaitas.

Teisėjų kolegijos išvada ta, jog šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

BK 222 straipsnyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pagal teismų praktiką BK 222 straipsnio dispozicija traktuojama kaip blanketinė, todėl nusikalstamos veikos požymiai nustatomi remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų buhalterinės apskaitos tvarką nustatančių teisės aktų nuostatomis. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (ar) finansinei atskaitomybei sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Taigi BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma atlikus bent vieną iš šių veikų: 1) apgaulingai tvarkant teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą; 2) paslepiant buhalterinės apskaitos dokumentus; 3) sunaikinant buhalterinės apskaitos dokumentus; 4) sugadinant buhalterinės apskaitos dokumentus. Šioje byloje aktualus yra apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnių prasmę apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektais gali būti tiek buhalteris, tiek ūkio subjekto vadovas, tiek abu, jeigu tai jie daro susitarę.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl apelianto kaip subjekto BK 222 straipsnio 1 dalies prasme būtina pažymėti, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis ir Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu 179 30 punktas, įtvirtina nuostatą, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnis). Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis); apskaitos dokumentuose užfiksuotas ūkinių operacijų turinys turi atitikti tikrovę (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu 179, 16 punktas nustatė, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. J., būdamas individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, tyčia apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, per savo individualios įmonės buhalterę R. Ž., t. y. nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2010 m. kovo 26 d. panaudojo 16 suklastotų pažymų – sąskaitų, kuriose buvo žinomai neteisingi duomenys apie jo įmonės parduodamų automobilių kainas, neįtraukė į buhalterinę apskaitą ir neįnešė į bendrovės kasą iš prekybos gautų 60 131 Lt pajamų. Išvadą, kad G. J. būdamas individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininku, todėl ir pagal aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir yra atsakingas baudžiamąja tvarka pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, apylinkės teismas padarė remdamasis nuosprendyje aptartų ir tinkamai įvertintų įrodymų visuma.

Kaip minėta, apeliacinį skundą pateikęs G. J. tvirtina nesąs šios nusikalstamos veikos subjektas, nes asmeniškai buhalterinės apskaitos netvarkė. Tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino G. J. tinkamu šio nusikaltimo subjektu ir pagrįstai jį nuteisė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Ūkio subjekto vadovui atsakomybė pagal aukščiau aptartą normą už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą kyla keliais atvejais, t. y. jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą arba nors ir ne pats, tačiau jis paslepia, sunaikina buhalterinės apskaitos dokumentus, jis atsako pagal BK 222 straipsnį savarankiškai nepriklausomai nuo asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos vedimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn arba kai ūkio subjekto vadovas sąmoningai pateikinėja buhalterei suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad ji juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalterė apie tai neinformuojama. Iš aukščiau aptarto akivaizdu, kad įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tokiu atveju, kai jis sąmoningai pateikinėja buhalterei suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad ji juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalterė apie tai neinformuojama.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad G. J. nusikalstami veiksmai atitiko nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejį. Nors apeliantas nesutinka su tokiu savo veiksmų įvertinimu, argumentuodamas, kad jam tarpinis vykdymas nebuvo inkriminuotas nei perduodant bylą teismui, nei ją nagrinėjant ar keičiant kaltinimą pirmosios instancijos teisme ir, kad jis tiesiogiai buhalterinės apskaitos netvarkė, nes neturi tam reikiamo išsilavinimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma, jų sugretinimas ir analizė suponuoja apeliacinės instancijos teismui išvadą, kad apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje konstatuotos aplinkybės, susijusios su G. J. nusikalstamos veikos vertiniu yra visiškai pagrįstos ir grindžiamos surinktų įrodymų visuma.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė – R. Ž.. Ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pagal jai įmonės savininko G. J. ar jo žmonos I. J. pateiktus buhalterinius dokumentus. Liudytoja pažymėjo, kad su įmonės grynaisiais pinigais ji nedirbo. Specialaus tyrimo metu nustatyta, jog kasininko funkcijas įmonėje vykdė apeliantas. G. J. iš esmės patvirtino, kad užpildytas automobilių pardavimą patvirtinančias pažymas – sąskaitas jis atiduodavo buhalterei, o grynuosius pinigus pats įnešdavo į kasą. Taigi, šiuo atveju, G. J. veiksmų kryptingumas - pažymų – sąskaitų, kuriose užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys – mažesnės nei faktinės parduodamų automobilių kainos, pateikimas apie tai nieko nežinančiai buhalterei rodo G. J. sąmoningą siekį, kad įmonės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma apgaulingai, nesilaikant įstatymų reikalavimų. Ir skirtingai nei savo argumentuose išsako apeliantas, tai nėra kaltinimo išplėtimas ar pakeitimas, nes jam nėra inkriminuojami apskaitos registrų ir finansinių ataskaitų apgaulingo tvarkymo veiksmai, kuriuos pagal jo pateiktus suklastotus pirminius finansinius dokumentus atliko įmonės buhalterė, nesuvokianti jos daromos veikos nusikalstamo pobūdžio ir pavojingumo. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas tiesiog atskleidė nusikaltimo padarymo mechanizmą, pažymint, kad G. J. veikė kaip nusikaltimo vykdytojas, apgaulingai tvarkydamas pirminius apskaitos dokumentus.

Apeliantas tvirtina, kad pardavus užsienyje įsigytus automobilius įmonės vardu pažymų – sąskaitų jis nepildydavo asmeniškai, o juos gaudavo jau po automobilio pardavimo iš pažįstamų automobilių pardavėjų – tarpininkų, kaip ir pinigines sumas, nurodytas minėtose pažymose. Pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu G. J. neįvardijo asmenų neva už jį pildžiusių dokumentus (kuriuos, beje, jis pripažino patvirtindavęs savo parašais ir įmonės antspaudu) ir jo aiškinimais galimai gavusius didesnes sumas už jo įmonės parduodamus automobilius, kurias nurodė liudytojai, ir ką patvirtino atlikti „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimai. Iš liudytojų, pirkusių automobilius, parodymų matyti, kad jie sumokėjo žymiai didesnes sumas už automobilius, nei nurodyta pažymose – sąskaitose. Iš įmonės finansinės veiklos tyrimo išvadų matyti, kad individualios įmonės „duomenys neskelbtini“ apskaitos dokumentuose 2009 metais 14 pažymų – sąskaitų, 2010 metais 2 pažymose – sąskaitose įrašyta prekių (automobilių) pardavimo kaina neatitinka pirkėjų sumokėtosios sumos, nes apklausti automobilių pirkėjai nurodė mokėję kitą kainą, nei įforminta minėtuose dokumentuose. Tai, jog G. J. žinojo, kad sąskaitose - pažymose užfiksuotos automobilių kainos nėra tikros, patvirtino ne tik jas pirkę liudytojais apklausti asmenys, kurie tyrimo metu konkrečiai nurodė, kokios faktiškai sumos už automobilio įsigijimą buvo sumokėtos ir kiek jos skyrėsi nuo pažymose – sąskaitose užfiksuotų duomenų, bet iš dalies ir paties G. J. nurodomas automobilių pardavimo mechanizmas. G. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis automobilius, kuriuos nupirkdavo užsienyje, perduodavo automobilių pardavėjams – tarpininkams, o nurodydavęs minimalią sumą, už kurią gali būti parduodamas automobilis. Vėliau gi teigė, kad tarpininkams atvežus pažymas - sąskaitas jis sutikrindavo, ar automobiliai parduoti už jam tinkančias kainas ir sulygindavo gautų grynųjų pinigų sumas su dokumentuose nurodytomis. Šios aplinkybės patvirtina, kad G. J. kaip įmonės savininkas iš tikrųjų dalyvaudavo automobilių kainų nustatyme ir automobilių pardavime.

Pažymėtina, kad automobiliai buvo įsigyti individualios įmonės “(duomenys neskelbtini)” vardu ir buvo šios įmonės turtas, G. J. kaip šios įmonės savininkas privalėjo ne tik rūpintis įmonės turtu, bet ir buvo atsakingas už teisingą sandorių atsispindėjimą automobilių pirkimo – pardavimo dokumentuose, ypač, kai šiuos dokumentus tvirtino savo parašu ir įmonės antspaudu, taip užtikrindamas, kad šie duomenys yra teisingi. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai detaliai išanalizuotų liudytojų, įsigyjusių iš individualios įmonės “(duomenys neskelbtini)” automobilius, parodymais ir specialisto išvadomis neabejotinai nustatyta, kad už 16 pirktų automobilių buvo sumokėta žymiai daugiau nei užfiksuota įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose. Argumentai, kad įmonė gaudavo tik tokias pinigų sumas, kurios nurodytos pažymose – sąskaitose, taip paneigiant neteisingų duomenų fiksavimą pažymose – sąskaitose, atmetami kaip nuteistojo gynybinė versija. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pakankamai didelės vertės turto - automobilio ir pasirašytų bei įmonės antspaudu patvirtintų, pirminių buhalterinių dokumentų perdavimas nepažįstamam asmeniui bei ignoravimas aplinkybių, kad toks turtas bus parduotas žymiai mažesne nei rinkos kaina (kaip konstatavo apylinkės teismas vidutiniškai mažesne 3200 Lt už kiekvieną parduotą automobilį), asmeniui užsiimančiu automobilių pardavimo verslu, būtų nelogiškas ir verslo praktikai prieštaraujantis elgesys. Pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu G. J. neįvardijo asmenų neva už jį pildžiusių dokumentus, o tyrimą atlikęs specialistas patvirtino, kad be G. J. ir buhalterės įmonėje kitų dirbančiųjų nebuvo. Apeliacinio skundo argumentai, jog nė vienas iš apklaustų automobilių pirkėjų neatpažino apelianto, kaip asmens, iš kurio pirko automobilį ir kuriam mokėjo pinigus; dalis liudytojų nesugebėjo apibūdinti asmens, iš kurio pirko automobilį, kita dalis liudytojų apibūdino pardavėjus kardinaliai skirtingai, pirmosios instancijos padarytų išvadų nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl G. J. kaltės. G. J. argumentai, jog jis nežinojo, už kokią kainą buvo pardavinėjami jo įmonės automobiliai, jį tenkindavo žymiai mažesnės nei rinkos kainomis gautos sumos, yra nelogiškas ir aukštesniojo teismo vertinami kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. G. J. savo parašu patvirtindamas tokius dokumentus, tiek juos perduodamas buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei R. Ž. prisiėmė atsakomybę už tų dokumentų teisingumą. Šiais veiksmais kaltinamasis pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, pagal kurią „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, jog „apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą – „apskaitos dokumentuose užfiksuotas ūkinių operacijų turinys turi atitikti tikrovę“ ir Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 3 dalies 16 punktą, kuris numato, kad „visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“.

Aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad G. J. sąmoningai pateikdavo buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei R. Ž. suklastotus, tikrovės neatitinkančius dokumentus – pažymas - sąskaitas, suprato, kad dėl to buhalterinėje apskaitoje pateikiami duomenys neatitiks tikrovės, t. y. ji bus tvarkoma apgaulingai ir siekė šio tikslo. Tai reiškia, jog jis veikė tiesiogine tyčia. G. J. pagrįstai pripažintas nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu ir pagrįstai nuteistas už šio nusikaltimo padarymą. Apelianto skunde nurodomi teismų procesiniai sprendimai, kuriais, pasak apelianto, įmonių vadovai buvo išteisinti dėl analogiškų nusikalstamų veikų, nėra niekaip susiję su nagrinėjama byla ir nurodomuose teismų sprendimui konstatuotos aplinkybės dėl asmenų galimai nusikalstamų veikų vertinimo, priešingai nei teigia apeliantas, nėra analogiškos nagrinėjamai situacijai.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalies taikymo

Apeliantas nesutinka su nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir pažymi, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad jis būtų pats pildęs PVM bei Pelno mokesčio deklaracijas ir teikęs jas (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Pagal teismų praktiką apgaulė išvengiant PVM, pelno mokesčio ar panaikinant prievolę juos mokėti reiškiasi suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje. Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai siejamas su apgaulinga buhalterine apskaita, kai apskaitos dokumente fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė išvengiant PVM, pelno mokesčio reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2010, 2K-34/2011).

Šiuo atveju G. J. nuteistas už tai, kad būdamas individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininku, siekdamas išvengti 9 917 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 9597 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, laikotarpiu nuo 2009 metų balandžio 24 d. iki 2011 metų gegužės 13 d., apgaule, į 2009 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, gruodžio mėnesio, 2010 metų kovo mėnesio PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie 60 131 Lt mažesnę įmonės pardavimo vertę, taip 9 917 Lt sumai sumažindamas mokėtiną į biudžetą PVM, į 2009 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, tai yra gaudamas 41 288 Lt apmokestinamąjį pelną, deklaracijoje nurodė, kad 2009 metais IĮ „(duomenys neskelbtini)“ gavo 3 290 Lt apmokestinamąjį pelną, į 2010 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, tai yra gaudamas 41 898 Lt apmokestinamąjį pelną, deklaracijoje nurodė, kad 2010 metais gavo 33 063 Lt apmokestinamąjį pelną ir šias suklastotas deklaracijas pateikdamas (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tai yra buhalterinėje apskaitoje neparodydamas visų gautų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nedeklaravo pardavimo PVM bei pelno mokesčio, išvengė turtinės prievolės – 9 917 Lt pridėtinės vertės mokesčio bei 9597 Lt pelno mokesčio sumokėjimo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad G. J. turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas ir mokėti mokesčius, šią pareigą vykdė pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t.y. nors tyrimo metu ir nustatyta, kad įmonė teisės aktų nustatyta tvarka pateikė visas privalomas deklaracijas, tačiau aukščiau aptarti nusikalstami G. J. veiksmai sąlygojo tai, kad individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ automobilių pardavimą patvirtinančiose pažymose – sąskaitose įforminant mažesnę nei tikrąją pardavimo kainą, buvo sumažinta apmokestinamoji vertė, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM ir tokiu būdu sumažintas mokėtino PVM dydis, o taip pat apskaičiuota bei deklaruota mažesnė apmokestinamojo pelno suma. Taigi, buhalterinėje apskaitoje nenurodžius visų realiai gautų pajamų, mokesčių inspekcijai pateiktose ataskaitose buvo nurodyti neteisingi duomenys apie mokėtiną PVM bei pelno mokestį, taip išvengiant turtinės prievolės - 9917 Lt PVM ir 9597 Lt pelno mokesčio sumokėjimo.

Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo, kuo pasireiškė G. J. panaudotos apgaulės turinys, t. y. kokie melagingi duomenys, kokia materialine forma ir kam buvo pateikti, kaip šis suklaidinimas nulėmė turtinės naudos gavimą, su šiais motyvais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Todėl apelianto išsakyti analogiški argumentai, susiję su jo kaip galimo šios nusikalstamos veikos subjekto klausimu, kaip ir neigiant kaltę dėl jam inkriminuotos BK 222 straipsnio 1 dalies padarymo, yra atmetami kaip nepagrįsti. Kaip jau yra pasisakyta dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, G. J., kaip įmonės savininkas, buvo atsakingas už teisingų duomenų pateikimą buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei. Tačiau jis, suprasdamas ir žinodamas, kad pažymose - sąskaitose nurodytos automobilių pardavimo kainos neatitinka tikrovės – realiai automobiliai parduoti už didesnę kainą, sąmoningai šiuos neteisingus duomenis perdavė buhalterei R. Ž.. Nors pelno mokesčio deklaracijas ir PVM deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikinėjo būtent pastaroji, tačiau ji tai darė pagal įmonės savininko pateiktus duomenis. Todėl atsakomybė už neteisingų žinių pateikimą VMI tenka būtent įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkui. Apgaulės panaudojimas G. J. veiksmuose pasireiškė tuo, kad jis siekdamas išvengti PVM ir pelno mokesčio sumokėjimo, jo pateiktų dokumentų – pažymų – sąskaitų, kuriose buvo užfiksuoti jam žinomai tikrovės neatitinkantys duomenys, pagrindu, atitinkamų laikotarpių deklaracijose deklaravus mažesnį mokėtiną į biudžetą PVM ir pelno mokestį, dėl ko įmonė „(duomenys neskelbtini)“ išvengė turtinės prievolės. G. J. kaip individualios įmonės savininkas žinojo, kad jis organizavo įmonės veiklą, sudarinėjo sandorius, buvo atsakingas už įmonę, todėl žinojo turįs pareigą teikti valstybės institucijai jo įmonės veiklą atspindinčius teisingus apskaitos dokumentus. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas žinojo, jog apskaitoje nurodyti duomenys yra neteisingi, nepaisant to, minėti dokumentai su žinomai neteisingais duomenimis buvo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip siekiant išvengti mokėtinų mokesčių į valstybės biudžetą. Tokia nuteistojo G. J. veika atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland). Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė, tinkamai įvertino bylos įrodymus, o nuteistojo G. J. apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, apelianto reiškiamas nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis, nenustačius esminių BPK pažeidimų, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistojo G. J. kaltės atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma.

Pirmosios instancijos teismas G. J. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo G. J. apeliacinį skundą.