- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-22
- Bylos Nr.
- e2S-750-425/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15470-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- UAB „Muzita“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, veikdamas Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Svaras“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-24145-615/2021, kuria tenkintas ieškovės UAB „Muzita“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Muzita“ pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą iki ieškinio atsakovei UAB „Svaras“ pateikimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) sustabdyti bet kokius atsakovės veiksmus, miške, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ha plote, susijusius su medienos kirtimu, ruošimu bei išvežimu; 2) areštuoti atsakovės turtą ir pinigines lėšas ne didesnei nei 35 000 Eur sumai.
2. Prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nurodė, kad 2021-05-06 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta medienos (stataus miško) pirkimo - pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis). Pagal sutarties 4 punktą, ieškovė įsipareigojo už atsakovei priklausantį statųjį mišką (medieną), esantį miške, kadastro numeris: (duomenys neskelbtini) sumokėti 35 000 Eur, į šią sumą įskaitant visus atsakovei privalomus mokėti mokesčius. Ieškovė po sutarties pasirašymo, kaip numatyta sutarties 4 punkte, atsakovei 2021-05-07 sumokėjo 30 000 Eur, o likusius 5 000 Eur turėjo sumokėti išėmus leidimus miškui kirsti bei po atsakovės pateikto notarinio įgaliojimo ieškovei (sutarties 2.1.4. punktas). Ieškovė apie išimtą leidimą ir notarinį įgaliojimą sužinojo tik 2021-09-21, gavus pranešimą apie vienašališką sutarties nutraukimą. Atsakovė, neįgyvendinusi sutartyje numatytų sąlygų, 2021 m. rugsėjo 6 d. pateikė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nepagrįstai prašė ieškovės sumokėti 42 350 Eur (įskaitant PVM). Sutarties 4.1. punkte nurodoma, kad į sutarties kainą 35 000 Eur įeina visi atsakovei privalomi mokėti mokesčiai. Ieškovė, gavusi PVM sąskaitą faktūrą, kreipėsi į atsakovę, informuodama dėl siųstoje PVM sąskaitoje faktūroje esančių klaidų ištaisymo, tačiau atsakovė, nepaisydama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintų reikalavimų, 2021-09-21 atsiuntė nepagrįstą pranešimą apie vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2021-09-21. Kadangi šalių sudarytoje sutartyje nėra aptartos sąlygos dėl jos nutraukimo, todėl privaloma vadovautis CK numatytomis sąlygomis. Atsakovė, norėdama vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, privalėjo detaliai pateikti esminius suinteresuotos šalies padarytus pažeidimus, dėl kurių būtų galimas vienašalis sutarties nutraukimas per įstatyme numatytus terminus. Atsakovė nesilaikė CK 6.217 straipsnyje nustatyto trisdešimties dienų termino įspėti kitą šalį apie sutarties nutraukimą. Dėl atsakovės netinkamo elgesio, rengiantis pradėti procesą dėl neteisėto vienašališko sutarties nutraukimo ieškovės turtui yra daroma negrįžtama žala, kadangi atsakovės savavališkais veiksmais ieškovei priklausanti mediena yra kertama, ruošiama bei išvežama iš miško. Ieškovė yra įvykdžiusi visus įsipareigojimus, numatytus sutartyje t.y. yra sumokėjus visą sutarties kainą 35 000 Eur, kas savo ruoštu taip pat kelią pagrįstų abejonių, ar neišsaugojus parduoto miško ir pareikalavus grąžinti sumokėtą sumą, atsakovė turės ir bus pajėgi šiuos pinigus gražinti, nes nors ji ir pranešė apie sutarties nutraukimą 2021-09-21, tačiau sumokėti pinigai taip ir liko pas atsakovę, todėl ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti neteisėtus atsakovės veiksmus, susijusius su medienos kirtimu, ruošimu ar išvežimu, bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuojant ieškovės turtą ir pinigines lėšas, ne daugiau, kaip 35 000 Eur sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2021 m. spalio 6 d. nutartimi tenkino ieškovės UAB „Muzita“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; sustabdė bet kokius atsakovės UAB „Svaras“ veiksmus, miške, sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ha plote, susijusius su medienos kirtimu, ruošimu bei išvežimu; taip pat nutarė areštuoti atsakovės UAB „Svaras“ nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas ir/ar turtines teises, esančias bankuose ir kitose kredito įstaigose, o taip pat pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, už bendrą 35 000 Eur (trisdešimt penkių tūkstančių eurų 0 ct) sumą; areštavus atsakovės pinigines lėšas, uždraudė disponuoti jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis, tačiau leido areštuotas pinigines lėšas naudoti darbo užmokesčio mokėjimui darbuotojams, privalomiems mokėjimams valstybės biudžetui, įmokoms į valstybinio socialinio draudimo fondą bei atsiskaitymui su ieškove. Surasti ir aprašyti areštuojamą turtą pavedė ieškovės pasirinktam antstoliui. Nutartį pavedė vykdyti ieškovės pasirinktam antstoliui, kuris privalo nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota darbuotojų darbo užmokesčiui, mokesčiams valstybės, savivaldybės ir socialinio draudimo biudžetams. Taip pat išaiškino ieškovei, kad jeigu nesikreipiama į antstolį ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 (keturiolika dienų) nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos.
4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju sutiktina su ieškovės argumentu, kad jei atsakovė ir toliau kirs mišką (jo kirtimo faktą patvirtina pateiktas šalių susirašinėjimas), dėl kurio yra kilęs ginčas, gali nebelikti sutarties ir ginčo dalyko – medienos. Todėl, įvertinus ir tai, kad atsakovė vienašališkai nutraukusi sutartį, ieškovei piniginių lėšų (35 000 Eur) negrąžino, taip pat įvertinus būsimą ieškinio sumą, kuri yra santykinai didelė (35000 Eur), teismas darė išvadą, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės yra pagrįstas, dėl ko yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, jų netaikius, tikėtinai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas (CPK 144 straipsnis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
5. Atsakovė UAB „Svaras“ atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
5.1. Nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Šiuo atveju po Sutarties sudarymo šalys žodiniu susitarimu pakeitė Sutarties kainą t.y. sutarė, jog prie Sutarties nurodytos kainos pridedamas ir PVM, kas sąlygojo, jog bendra Sutarties objekto kaina yra 35000 Eur + PVM = 42 350 Eur. Ieškovė konkliudentiniais veiksmais patvirtino t.y. suteikė atsakovei pagrindą manyti, jog laikysis žodiniu susitarimu patikslintos (padidintos) kainos (42 350 Eur) ir būtent priėmė (akceptavo) sandorio kainos padidėjimą. Tik 2021 m. rugsėjo 20 d. (t.y. po 14 dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išsiuntimo) ieškovė el. laišku nurodė, jog nesutinka su PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta suma.
5.2. Neatsižvelgiant į atsakovės raginimus sumokėti trūkstamą sumą, ieškovė taip ir nesumokėjo nei sutartos (42 350 Eur), nei Sutartyje nurodytos (35 000 Eur) sumos kurią turėjo sumokėti 2021 m. rugpjūčio 24 d. t.y. išėmus leidimus. 2021 m. rugsėjo 21 d. atsakovė išsiuntė pranešimą ieškovei apie nutrauktą Sutartį dėl esminių Sutarties pažeidimų.
5.3. Šiuo atveju tarp šalių tarp šalių kilo ginčas iš esmės dėl nuosavybės teisės į kirstiną medieną. Ieškovė pradėjo vykdyti aktyvius veiksmus (siekė užkirsti kelią disponuoti mediena, trukdė realizuoti turtines teises) turinčius tiesioginės įtakos atsakovės nuosavybei bei vykdomai ūkinei veiklai, kas sąlygoja ir nuostolių atsiradimą dėl neteisėtų ieškovės veiksmų.
5.4. Be to, reikšminga ir tai, kad bankinį pavedimą ieškovė 2021 m. spalio 1 d. atliko jau žinodama ir suvokdama, jog Sutartis yra nutraukta, o mediena realizuojama (kertama) atsakovės 10 dienų (nuo 2021 m. rugsėjo 22 d.). Taip pat ieškovė aiškiai suprato, jog apie pranešimą dėl atliko pavedimo atsakovė sužinos tik po darbo valandų prieš pat savaitgalį, t.y. kartu su 17 val. 36 min. išsiųstu 2021 m. spalio 1 d. pranešimu. Taigi, ieškovė aiškiai manipuliavo situacija, tiek siekdama pati išsikirsti medieną, tiek siekdama iškreiptą situaciją pateikti teismui.
5.5. Taigi, iš susirašinėjimo akivaizdu, jog tarp šalių kilo ginčas, kieno nuosavybė yra žemės sklype esanti ir leidimų pagrindu kirstina mediena. Tačiau tai nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo, kas yra viena iš esminių sąlygų siekiant taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei kurios nagrinėjamoje byloje neįrodė ieškovė.
5.6. Šiuo atveju ieškovė ne tik tikėtinai nepagrindė galimo ieškinio, tačiau ir nepateikė jokių reikšmingų argumentų, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Be to, ieškovė visiškai nepagrindė atsakovės nesąžiningumo, kas yra būtina atsižvelgiant į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Atsakovė nuosavybės teise valdo daug nekilnojamojo turto objektų, turimos turto masės nemažina, veiklą vykdo 16 metų, o tai rodo, jog pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra. Itin akcentuotina, jog ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė melagingus duomenis, kurių pagrindu ir buvo priimta skundžiama nutartis.
Atsiliepimas
6. Ieškovė UAB „Muzita“ atsiliepimu prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą.
6.1. Nurodo, kad jokio žodinio ar rašytinio susitarimo dėl Sutartyje numatytos kainos padidinimo tarp šalių nebuvo, ieškovė jokių kainos padidinimo aplinkybių su atsakove neaptarinėjo, atsakovei niekada nebuvo perduoti leidimai bei notariniai įgaliojimai kirsti mišką. Be to, šiuo konkrečiu atveju UAB „Svaras“ nutraukdama Sutartį nuo pranešimo pateikimo momento, nesilaikydama įstatymo nustatytų terminų, pažeidė imperatyvias įstatymo normas, dėl ko Sutarties nutraukimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
6.2. Nagrinėjamu atveju atsakovė gudravo, slapukavo, elgėsi nesąžiningai ir neprotingai. Atsakovė, pažeisdama imperatyvias įstatymo normas, Sutarties sąlygas, savavališkais veiksmais padarė negrįžtamą žalą ieškovei priklausančiam turtui neteisėtai ir nepagrįstai nutraukė Sutartį, taip pasisavindama sumokėtas pinigines lėšas bei pirkimo – pardavimo sutarties objektą. Todėl akivaizdu, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos pagrįstai ir teisingai, kadangi atsakovės elgesys rodo jos nesąžiningumą ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas nenustatė pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
8. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
9. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas byloje kilusį ginčą, pirmiausia pažymi tai, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir užtikrinti teismo sprendimo privalomumą. Tais atvejai, kai ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį paduodamas tokį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams.
10. Taigi šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, įrodymais yra patvirtinta grėsmė pareiškėjo teisėtiems interesams bei teismas turi nustatyti šiam civilinio proceso institutui taikyti būtinąsias sąlygas – turi įvertinti, ar yra grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų, nukreiptų išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą.
11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju esant galimybei atsakovei toliau kirsti mišką, kurį savo nuosavybe iš esmės laiko abi šalys, yra pagrindas vertinti, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įgyvendinimas gali būti neįmanomas ar sunkiai įgyvendinamas.
12. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė, kreipdamasi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nurodžiusi, kad reikš (o civilinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu jau yra pareiškusi) ieškinį dėl ieškovės nuomone neteisėto vienašalio 2021 m. gegužės 6 d. šalių sudarytos medienos (stataus miško) pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo bei sumokėtų piniginių lėšų negrąžinimo. Šalys neginčijo, jog pagal 2021 m. gegužės 6 d. sudarytą Sutartį ieškovė atsakovei sumokėjo 35 000 Eur, tačiau atsakovė ieškovei 2021 m. rugsėjo 6 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą pagal šalių sudarytą sutartį 42 350 Eur sumai įskaitant V. I. nesutikus apmokėti nurodytą PVM sąskaitą faktūrą, atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį, dėl ko ieškovė, nurodo netekusi ne tik pagal Sutartį numatyto sutarties objekto, tačiau ir piniginių lėšų.
13. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją, o taip pat tarp šalių kilusį ginčą, pirmiausia pažymi tai, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pareikštas iki ieškinio pareiškimo, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės neturėjo faktinės galimybės įvertinti preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Tačiau prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones išdėstytos aplinkybės, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, nesudarė pagrindo vertinti, kad ieškovės reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas.
14. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad kyla reali grėsmė būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui gali būti reikšminga ir ieškinio suma, ir atsakovo turtinė padėtis bei jos pokyčių perspektyvos, ir atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu, ir kitos panašios aplinkybės. Tačiau kiekvienu atveju jas vertinant bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog yra grėsmė ieškovo interesams, turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1700-464/2018).
15. Pirmosios instancijos teismas atsakovės nesąžiningumo iš esmės neanalizavo ir nevertino. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė egzistuojant atsakovės nesąžiningumui. Ieškovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė jokių objektyvių duomenų ar aplinkybių, liudijančių apie atsakovės galimą nesąžiningumą, t. y. apie jos ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje iš šio turto ar piniginių lėšų įvykdyti ieškovės naudai priimtą teismo sprendimą. Pažymėtina, kad norint taikyti laikinąsias apsaugos priemones, asmens nesąžiningumas turi būti vertinamas ir įrodytas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo metu. Todėl ieškovės nurodomos aplinkybės dėl atsakovės galimai neteisėtų veiksmų, nutraukiant Sutartį, neturi įtakos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atsakovės nesąžiningumo aspektu nagrinėjamoje byloje. Pastebėtina, jog sutarties nesilaikymas, vienašalis nutraukimas bei sutarties vykdymo aspektai iš esmės yra sutartinės atsakomybės bei tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių klausimas, tačiau vienašališko sutarties nutraukimo faktas savaime nepagrindžia sutarties šalies nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu.
16. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nepagrįsti leistinais įrodymais, nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.
17. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, bei spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Priešingu atveju (t. y. pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui), būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1700-464/2018).
18. Be kita ko, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir/ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).
19. Nagrinėjamu atveju byloje esančiuose dokumentuose – leidime kirsti mišką, šalių sudarytoje Sutartyje, atsakovės direktoriaus įgaliojime, nurodyta, kad miškas nuosavybės teise priklauso atsakovei. Be to, pagal viešai prieinamus duomenis ((duomenys neskelbtini)) atsakovė, kaip įmonė, veikia daugiau nei 16 metų, o 2020 m. pardavimo pajamos bei grynasis pelnas gerokai viršijo ieškinio sumą. Visa tai, nesant konkrečių duomenų apie atsakovės veiksmus tyčia slepiant, perleidžiant ar mažinant savo turtą, neleidžia vertinti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas spręsti apie atsakovės nesąžiningą elgesį. Kartu pažymėtina ir tai, jog pareikštu ieškiniu ieškovė reikalauja pripažinti atsakovę neteisėtai nutraukus Sutartį ir šalis grąžinti iki Sutarties nutraukimo buvusią padėtį. Taigi ieškovė nereikalauja grąžinti jos sumokėtų lėšų, o pagal šiuo metu teismo turimus duomenis, atsakovė miško kirtimo darbus vykdė jai nuosavybės teise priklausančiame miške. Visa tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovės nesąžiningumas bei grėsmė būsimam galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvo įrodyti, dėl to darytina išvada, kad nebuvo visų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
20. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, taikant tokias varžančias procesines priemones, kaip turto areštas, egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1313-302/2021).
21. Taigi, atsižvelgdamas į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas yra tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstinas iš esmės – ieškovės UAB „Muzita“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
22. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju kartu su atskiruoju skundu atsakovė pateikė dokumentus – leidimus kirsti mišką elektroninius laiškus, atsakymą į pretenziją, pavedimo kopiją, įgaliojimą ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o taip pat kad patektuose dokumentuose užfiksuota informacija yra svarbi šios civilinės bylos nagrinėjimui bei, kad ieškovė su aptariamais dokumentais galėjo susipažinti bei nurodyti savo poziciją pateikdama atsiliepimą, priima atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus-dokumentus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės UAB „Muzita“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.