- Teismas
- Tauragės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-05-31
- Bylos Nr.
- 1-223-733/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01734-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Robertas Povilaitis
- Nukentėjusysis
- Z. Š.
- Kaltinamasis
- E. Š.
- Advokatai
- Kristina Pralgauskaitė
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
E. Š., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, (duomenys neskelbtini), registruotas darbo biržoje, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
2018-01-09, apie 19 val., (duomenys neskelbtini), namų kambaryje, E. Š. viena ranka suėmęs tėvui Z. Š. už megztinio apykaklės, o kitoje rankoje laikydamas iškeltą kirvį žodžiu pagrasino pastarąjį nužudyti, sakydamas „sprandą nukirsiu“, dėl ko Z. Š., supratusiam kaip realų grasinimą jo atžvilgiu, buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Be to, 2018-01-09, apie 23 val. 20 min., (duomenys neskelbtini), namų virtuvėje, E. Š. asmeninio konflikto metu tyčia rankšluosčiu sudavė vieną smūgį tėvui Z. Š. per veidą ir tuoj pat vieną kartą įspyrė pastarajam į veidą, taip sukėlė nukentėjusiajam Z. Š. fizinį skausmą.
Kaltinamasis E. Š., apklaustas teisiamajame posėdyje, dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį kaltu iš esmės neprisipažino ir parodė, kad 2018-01-09, jis, būdamas neblaivus, namuose tėvui Z. Š. negrasino su kirviu jo nužudyti, nesakė „nukirsiu sprandą“. Tik su kirviu, ant dešinio peties, užėjęs į kambarį, kuriame buvo neblaivus tėvas ir kaimynė N. P., apkabinęs tėvą per pečius pakvietė jį eiti pas atėjusius jo draugus, tačiau šis išsigandęs ir nenorėdamas su juo eiti nugriuvo ant grindų. Kirvio virš tėvo nebuvo iškėlęs ir juo jam negrasino. Kaimynė N. P. neteisingai įvertinusi situaciją, kurioje nebuvo tėvui išsakytų grasinimų jo nužudyti ir realios grėsmės tėvo sveikatai ar gyvybei, išbėgo šaukdama iš kambario. Pripažįsta, kad tą pačią dieną vėliau sviedė rankšluostį tėvui į veidą, bet pataikė į krūtinę, norėdamas, jog šis nusiramintų, nustotų šaukęs, tačiau neigia spyręs jam į veidą, norėdamas sužaloti. Nemano, kad dėl rankšluosčio sviedimo į tėvą šis patyrė fizinį skausmą. Tvirtina, kad spyrė į kėdę. Tą pačią dieną policijos pareigūnai jį sulaikė ir išvežė į areštinę.
Kaltinamasis E. Š. ikiteisminio tyrimo metu ne kartą apklaustas dėl pareikštų kaltinimų kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad 2018-01-09, apie 19 val., namie jis, būdamas neblaivus, supykęs dėl to, jog tėvas Z. Š. nenorėjo kartu su juo ir draugais gerti alkoholio, pasiėmęs virtuvėje buvusį kirvį viena ranka jį pakėlė į viršų, o kita ranka sugriebęs tėvą už megztinio apykaklės jį stovintį patempė, norėdamas taip pastarąjį pagąsdinti. Tuo metu tėvas nugriuvo ant grindų, pradėjo šaukti, o jis išsigandęs numetė kirvį ir išbėgo iš namo. Dėl girtumo neprisimena kokiais žodžiais jis grasino tėvui, bet neneigė, kad galėjo pasakyti „nukirsiu sprandą“. Vėliau tą patį vakarą jis grįžęs namo virtuvėje sukonfliktavo su tėvu Z. Š., dėl ko supykęs tyčia rankšluosčiu sudavė tėvui per veidą ir koja spyrė tėvui į veidą, norėdamas, kad šis nusiramintų, nekalbėtų nesąmonių. Dėl padarytų nusikalstamų veiksmų nuoširdžiai gailisi, su tėvu susitaikė (b. l. 104, 112, 113, 119, 120).
Nukentėjusysis Z. Š., apklaustas teisiamajame posėdyje, parodė, kad 2018-01-09, apie 19 val., į kambarį, kuriame buvo kaimynė N. P. ir sūnaus E. sugyventinė A. U., atėjęs neblaivus sūnus E. Š. kvietė jį eiti į kieme esančią vasarinę virtuvę gerti su draugais alkoholio. Kadangi pats buvo neblaivus ir nenorėdamas eiti, sūnui meluodamas pažadėjo ateiti. Tačiau sūnus, nesulaukęs jo ateinant, sugrįžo į tą patį kambarį. Jis išgirdęs ateinantį sūnų pasislėpė už durų kitame kambaryje. Sūnus jį radęs, sugriebė jam už megztinio apykaklės ir patempė. Nepastebėjo ar sūnus turėjo ką nors rankoje. Jis iš baimės nugriuvo ant grindų, griūdamas pastebėjo ilgą kirvio kotą ir pradėjo šaukti „gelbėkit!“. Sūnus jam kirviu negrasino. Neprisimena, ar sūnus sakė, kad nukirs jam sprandą. Tai matė ir girdėjo kambaryje buvusios moterys. Kaimynė N. P. sūnui sušuko: „E., ką dirbi!?“, šis išbėgo iš kambario. Žmona I. Š. dėl šio įvykio iškvietė policiją. Policijai išvykus, po kiek tai laiko sugrįžęs sūnus priekaištaudamas „na, ką, ar patenkintas esi, kad išsikvietei policiją?“ rankšluosčiu jam trenkė į veidą, dėl ko jis išsigandęs nukrito šalia krosnies, spyrė į kėdę, bet ne jam į veidą. Sūnaus sugyventinė A. U. išsigandusi dėl šio įvykio iškvietė policiją antrą kartą. Atvykę policijos pareigūnai sūnų E. išsivežė. Dėl šių įvykių sūnus jo atsiprašė, su juo susitaikė ir jis jam atleido. Byloje civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo nereiškia.
Ikiteisminio tyrimo metu tris kartus apklaustas nukentėjusysis Z. Š. tvirtino, kad 2018-01-09, apie 19 val., namo kambaryje, kuriame buvo A. U. ir N. P., neblaivus sūnus E. Š. viena ranka pakėlęs virš jo galvos kirvį, kurį atsinešė, kita ranka sugriebė jam už megztinio apykaklės ir tempdamas pasakė „sprandą nukirsiu“. Išsigandęs grasinimo nužudyti, kurį suprato kaip realų pavojų savo gyvybei, nes manė, kad sūnus panaudos atsineštą kirvį, jis iš baimės nugriuvo ir pradėjo šauktis pagalbos. Tada E. Š. numetė kirvį ir išbėgo iš namų. Atvykę policijos pareigūnai sūnaus nerado. Vėliau tą pačią dieną, apie 23 val. 20 min. namo grįžęs sūnus E. Š. konflikto metu jam sėdinčiam trenkė rankšluosčiu vieną kartą per veidą ir vieną kartą koja spyrė jam į veidą, dėl ko patyrė fizinį skausmą, pas gydytoją nesikreipė. Antrą kartą A. U. iškviesti policijos pareigūnai sūnų išsivežė. Sūnui E. Š. pretenzijų neturi, civilinio ieškinio nereiškia (b. l. 38, 39, 42, 45-48).
Liudytoja N. P., apklausta teisiamajame posėdyje patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 58-62, 65), kad 2018-01-09, apie 19 val. I. Š. paprašyta užsuko pas kaimynus Z. ir E. Š. į sodybą pažiūrėti kokia ten yra situacija. Būdama kambaryje su neblaiviu Z. Š., A. U. matė ir girdėjo kaip neblaivus E. Š. atėjęs kvietė tėvą eiti į kieme esantį vasarnamį gerti su draugais alkoholį, bet šis nenorėjo eiti, dėl ko prieš E. Š. sugrįžtant į kambarį, Z. Š. pasislėpė kitame kambaryje. Sugrįžęs E. sugriebė tėvą už peties ir pradėjo jį tempti, o tėvą paleidęs nuėjo į virtuvę, iš kurios pasiėmė kirvį ir nuėjo į kitą kambarį pas Z.. Matė Z. Š. nugriuvusį ant grindų, o E. Š. pečių aukštyje užsimojusį kirviu, ašmenimis nukreiptais į tėvą. Z. pradėjus šaukti „gelbėkit!“, ji išsigandusi išbėgo į lauką ir liepė E. Š. draugams eiti gelbėti Z., pati šoko į automobilį ir išvažiavo. Negirdėjo, kad E. Š. būtų sakęs „nukirsiu sprandą“. Taip pat paskambino I. Š. ir pranešė, kad E. puola tėvą su kirviu.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. Š., pasinaudodama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 82 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe, atsisakė duoti parodymus prieš kaltinamąjį savo šeimos narį – sūnų E. Š. (b. l. 70).
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. U., pasinaudodama BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe, atsisakė duoti parodymus prieš kaltinamąjį savo šeimos narį – sugyventinį E. Š. (b. l. 76).
Iš Alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnalo kopijos matyti, kad policijos pareigūnas 2018-01-09, 20 val. 10 min. alkotesteriu nukentėjusiajam Z. Š. nustatė 2,54 promilių girtumą, kurio pastarasis neginčijo (b. l. 30-32).
Iš BIRT ataskaitų žiūryklės išrašo matyti, kad 2018-01-09, 19 val. 31 min. I. Š. pranešė policijai, jog sūnus, turintis kirvį, namuose muša tėvą (b. l. 23-29).
Iš 2018-01-09 pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo, jo priedo – fotolentelės matyti, kad tą pačią dieną, apie 20 val. Z. Š. policijos tyrėjai nurodė, jog 2018-01-09, apie 19 val., (duomenys neskelbtini), namie neblaivus, agresyviai nusiteikęs sūnus E. Š. prieš jį panaudojo fizinį smurtą, t. y. jį stumdė sugriebęs už rūbų apykaklės, kaklo, pargriovė ant grindų, dėl ko jautė fizinį skausmą, grasino smurtu virš jo pakeltu kirviu. Atlikus nusikaltimo įvykio vietos, esančios minėtame name, apžiūrą, paimtas kirvis (b. l. 1-8).
Daikto apžiūros protokole ir jo priede – fotolentelėje užfiksuoti kirvio, paimto 2018-01-29 iš įvykio vietos, individualūs požymiai (b. l. 16, 18).
Iš E. Š. duomenų matyti, kad nukentėjusysis Z. Š. yra jo tėvas (b. l. 81).
Aptartų faktinių duomenų, kurie laikytini įrodymais, visetas leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes ir padaryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamojo E. Š. kaltumą patvirtinančių įrodymų, jog jis 2018-01-09, apie 19 val. tyčia grasino savo tėvui Z. Š. nužudymu, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, ir apie 23 val. 20 min. tyčiniais veiksmais, pasireiškusiais fiziniu smurtu, sukėlė savo tėvui Z. Š. fizinį skausmą, yra surinkta pakankamai. Nors kaltinamasis E. Š., apklaustas teisiamajame posėdyje, iš esmės neigė 2018-01-09 grasinęs su kirviu tėvui Z. Š. nužudymu ir naudojęs fizinį smurtą, išskyrus vieno smūgio sudavimą rankšluosčiu per veidą, prieš tėvą Z. Š., tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis, kaip įtariamasis, visiškai prisipažino kaltinimuose inkriminuotus nusikalstamus veiksmus ir dėl jų nuoširdžiai gailėjosi. Be to, akivaizdu, kad nukentėjusysis Z. Š., kuris iki bylos nagrinėjimo teisme yra susitaikęs su sūnumi E. Š., apklaustas teisiamajame posėdyje, stengėsi padėti sūnui E. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės, teigdamas, jog grasinimas nužudyti nebuvo realus, jam nekėlė baimės, išgąsčio ir nesudarė pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o taip pat sūnus jam nespyrė į veidą. Nors nukentėjusysis Z. Š. ikiteisminio tyrimo metu net tris kartus apklaustas savo parodymuose nuosekliai nurodė konkrečius sūnaus E. Š. smurtinius nusikalstamus veiksmus jo atžvilgiu, kurių pagrindu kaltinamajam buvo inkriminuoti nusikaltimai pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį. Taigi akivaizdu, kad kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymai šioje byloje yra nenuoseklūs. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo Z. Š., kaltinamojo (įtariamojo) E. Š. ir liudytojos N. P., tiesiogiai mačiusios 2018-01-09, apie 19 val. įvykį, susijusį su grasinimu nužudyti, parodymai tarpusavyje neprieštaravo ir vieni kitus papildė. Teismas neabejoja liudytojos N. P. nuosekliais, objektyviais parodymais, kuriuos papildo kiti nuosprendyje aptarti įrodymų šaltiniai, ir neprieštarauja įtariamojo bei nukentėjusiojo ne kartą ikiteisminio tyrimo metu duotiems nuosekliems parodymams. Be to, byloje nėra duomenų, kad liudytoja N. P. būtų šališka, suinteresuota nepagrįstai apkalbėti kaltinamąjį E. Š.. Teismas ištirtų įrodymų kontekste kaltinamojo E. Š. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, vertina kaip pasirinktos gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o nukentėjusiojo Z. Š. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, kaip siekimą padėti sūnui – kaltinamajam E. Š. šios atsakomybės išvengti.
1) BK 145 straipsnio 1 dalį, nes jis naudodamas fizinį smurtą ir laikydamas iškeltą kirvį žodžiu grasino nužudyti tėvą Z. Š., dėl ko ne tik nukentėjusiajam, bet ir tiesiogiai įvykį mačiusiai liudytojai N. P. buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinės nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2007, 2K-238/2016).
2) BK 140 straipsnio 2 dalį, nes jis tyčia mušdamas – rankšluosčiu vieną kartą suduodamas per veidą ir koja vieną kartą spirdamas į veidą šeimos nariui – tėvui Z. Š., sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Motyvuojamoji dalis
Bausmės skyrimas ir kiti klausimai
E. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o prokurorės pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu nurodyta lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) nelaikytina lengvinančia, nes ji teisiamojo posėdžio metu nepasitvirtino. E. Š. atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad jis nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
E. Š. yra neteistas (b. l. 95), registruotas darbo biržoje (b. l. 85, 86), baustas administracine tvarka (b. l. 93, 94), (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno charakterizuojamas patenkinamai (b. l. 89), padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus.
Atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir sunkinančios aplinkybės buvimą, prokurorės prašymą, siekiant BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirties, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teismas mano, kad E. Š. bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam už kiekvieną nusikaltimą atskirai viešųjų darbų bausmes, kurios bendrintinos vadovaujantis BPK 63 straipsnio nuostatomis.
E. Š. į bausmės laiką įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (b. l. 129-133) (BK 65 straipsnio 1 dalis ir 66 straipsnio 2 dalis).
E. Š. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti naikintina nuosprendžiui įsiteisėjus.
Dėl BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo
Byloje pateikti kaltinamojo E. Š. ir nukentėjusiojo Z. Š. prašymai atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, jam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu.
BK 38 straipsnio 1 dalies dispozicija numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo atsakomybės, jeigu yra nustatomos 1–4 punktuose numatytos sąlygos. Tokia įstatymo konstrukcija įtvirtina, kad net ir nustačius numatytų sąlygų visumą teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, ar ne. Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas „ad hoc“ (konkrečiu atveju) sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo sprendimą atleisti ar ne nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 38 straipsnio nuostatomis, gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės. Tai, kad nukentėjusysis atleido kaltininkui, taip pat nustatytos kitos BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos, kaip jau minėta, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusiojo privataus intereso kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą patenkinimo negalima laikyti lemiančia aplinkybe taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nes nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui, todėl teismai turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį. Nustatant šio intereso pažeidimo mastą įvertinamas realus veikos pavojingumas, kaltininko asmenybė, jo atgaila ir tikimybė pasitaisyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-31 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-697/2015).
Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltininkas E. Š. padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, dėl kurių teisiamajame posėdyje kaltu neprisipažino, aiškindamas įvykių aplinkybes, klaidino teismą, taip siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, o jo išsakytas gailėjimasis buvo deklaratyvus. Minėtus nusikaltimus E. Š. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas ir turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Be to, praeityje E. Š. taip pat buvo padaręs tyčinį nesunkų nusikaltimą, susijusį su viešosios tvarkos pažeidimu, dėl ko jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 38 straipsnio 1 dalimi. Minėtos aplinkybės teismui kelia abejonių dėl kaltininko nuoširdumo bei pagrindo manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai nagrinėti, - Z. Š. kirvis, saugomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariate pagal 2018-01-16 kvitą B serija BBB Nr. 065422 (b. l. 20, 22), grąžintinas teisėtam savininkui – nukentėjusiajam Z. Š., gim. (duomenys neskelbtini) (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 301 straipsniu, 302 straipsniu, 303 straipsnio 2 dalimi, 305 straipsniu, 307 straipsniu, 308 straipsniu,
nusprendžia:
- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti viešuosius darbus šešiems mėnesiams, įpareigojant per paskirtą laiką neatlygintinai dirbti po 30 (trisdešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui;
- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti viešuosius darbus septyniems mėnesiams, įpareigojant per paskirtą laiką neatlygintinai dirbti po 30 (trisdešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinę subendrintą bausmę nustatyti viešuosius darbus dešimčiai mėnesių, įpareigojant per paskirtą laiką neatlygintinai dirbti po 30 (trisdešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, E. Š. į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2018-01-10 iki 2018-01-11, tai yra dvi dienas, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant šešioms viešųjų darbų valandoms, kas sudaro dvylika viešųjų darbų valandų.
E. Š. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.
Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai nagrinėti, - kirvį, saugomą Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariate pagal 2018-01-16 kvitą B serija BBB Nr. 065422, grąžinti nukentėjusiajam Z. Š., gim. (duomenys neskelbtini), pavedant tai atlikti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatą.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmus.