Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. gynėjo advokato M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, 90 MGL (4500 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, skiriant M. S. subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu, skiriant M. S. sumažintą 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas M. S. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. birželio 12 d. 11.20 val. iki 2019 m. liepos 13 d.

Iki bausmės vykdymo pradžios M. S. taikytos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, nuspręsta nekeisti.

Iš M. S. nuspręsta konfiskuoti 10 eurų kaip nusikalstamos veikos rezultatą (BK 72 straipsnio 2 dalis).

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį pripažintas ir V. O., tačiau apeliaciniai skundai dėl jo Kauno apygardos teismui nepateikti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. S. (toliau – M. S.) neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis neturint tikslo jas platinti, o būtent: iki 2019 m. birželio 12 d. 13.10 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo vieną paketėlį, kuriame yra nedidelis kiekis – 0,311 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), jas neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai laikė savo namuose (duomenys neskelbtini), kai kratos metu ši medžiaga buvo rasta ir paimta. Tokiais veiksmais M. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 259 straipsnio 2 dalyje.

2. Be to, M. S. iki 2019 m. birželio 12 d. (duomenys neskelbtini) mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo 13 plastikinių maišelių, kuriuose įvairiais kiekiais supakuota 9,861 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) bei 5 plastikinius maišelius, kuriuose įvairiais kiekiais supakuota 3,308 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,392 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino (MDMA) ir psichotropinės medžiagos – 4-fluorometamfetamino ir jas neteisėtai gabeno Jonavoje, automobiliu BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki prekybos centro „N.“, esančio (duomenys neskelbtini), kurio automobilių stovėjimo aikštelėje už 10 eurų 0,048 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino (MDMA) ir 4-fluorometamfetamino, neteisėtai pardavė V. P., o kitas medžiagas neteisėtai automobiliu toliau gabeno (duomenys neskelbtini), kur 11.40 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir minėtos medžiagos buvo rastos, tai yra neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Tokiais veiksmais M. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 260 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo M. S. gynėjo advokato M. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame nuteistojo gynėjo skunde nėra ginčijama M. S. kaltė ar jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimas, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nesutikti su apylinkės teismo argumentacija šioje dalyje, neturi pagrindo. Šie klausimai apeliacinės instancijos teisme išsamiau nevertinami. Apeliaciniame skunde nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. S. skirta bausme, prašant ją sušvelninti ir skirti M. S. švelnesnę nei numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje bausmę.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo gynėjo skunde dėstomus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes bei nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą. M. S. apylinkės teismo skirta bausmė nėra akivaizdžiai per griežta ar neproporcinga apelianto padarytų nusikaltimų pobūdžiui bei pavojingumui, todėl ją keisti pagrindo nėra.

7. M. S., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 259 straipsnio 2 dalis) ir vieną nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 260 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamas veikas M. S. įvykdė jau būdamas teistas, neišnykus ir esant nepanaikintam teistumui. Tai sudaro pagrindą spręsti apie BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto recidyvo nuteistojo veiksmuose buvimą, kas, sprendžiant bausmės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį skyrimo klausimą, skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinta M. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad praeityje M. S. padarytas nusikaltimas niekuo nesusijęs su disponavimu narkotinėmis ir/ar psichotropinėmis medžiagomis, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, tačiau ankstesnė baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens priešingo teisei elgesio patirtis vertinama kaip asmenį charakterizuojanti medžiaga, ir, be kitų aplinkybių, į kurias atsižvelgia nuosprendį priimantis teismas, lemia bausmės rūšies bei dydžio parinkimą, todėl šių duomenų ignoravimas sprendžiant asmeniui skirtų bausmių pagrįstumo klausimą, nepaisant nusikalstamų veikų skirtumų, negalimas. Šių aplinkybių teisinis įvertinimas rodo, kad nuteistojo delinkventinės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio nagrinėjamoje byloje ir naujos nusikalstamos veikos įvykdymas buvo tik loginė jo gyvenimo būdo bei ankstesnio elgesio pasekmė. Juo labiau, kad praeityje M. S. buvo ne tik teistas, bet ir ne kartą baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 26-35).

8. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo nuteistajam skirta bausme įvertintina ir tai, kad net būdamas darbingo amžiaus, turėdamas du nepilnamečius vaikus ir neturėdamas jokių sveikatos sutrikimų, trukdančių dirbti, iki jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo M. S. niekur nedirbo. Šis faktas įvertinus nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo pobūdį – įgijo, laikė ir pardavė psichotropines medžiagas, tokiu būdu siekdamas finansinės naudos, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog pagrindinis nuteistojo pragyvenimo šaltinis laisvėje buvo nusikalstamų veikų darymas. Nors po M. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo jis įsidarbino, darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai (3 t., b. l. 20), tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo švelninti M. S. skirtą bausmę. Juo labiau, kad, sprendžiant iš LITEKO sistemoje esančių duomenų visumos, nuo 2020 m. sausio 22 d. M. S. yra nedraudiminiame laikotarpyje.

9. Tenkinti nuteistojo gynėjo prašymą ir pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas jis įvykdė dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas), pagrindo taip pat nėra. Teismų praktikoje tokia aplinkybė paprastai pripažįstama tada, kai nustatoma, kad kaltininko elgesį nulėmė susiklosčiusios objektyvios sąlygos, tokios, kaip darbo netekimas, turto praradimas, sunki paties asmens ar jo šeimos nario liga ir pan. Tačiau jei sudėtinga turtinė padėtis susiklosto dėl paties kaltininko tyčinių veiksmų (pvz., nuolatinio girtavimo, narkotikų vartojimo, įvairių neteisėtų veiksmų atlikimo ir pan.), dėl to kilęs jo apsisprendimas padaryti nusikalstamą veiką negali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2011, 2K-456/2013, 2K-369-942/2015 ir kt.). Tačiau, labai sunki turtinė ar beviltiška kaltininko padėtis yra fakto klausimas, kurį teismas nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes – objektyvias kaltininko gyvenimo aplinkybes, psichologinę būseną dėl šių aplinkybių, jo suvokimą, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. Tik įvertinus aplinkybių visumą gali būti konstatuojama, kad kaltininkui dėl objektyvių priežasčių buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2015). Minėta, jog M. S. yra jauno ir darbingo amžiaus, turintis vidurinį išsilavinimą, neturintis sveikatos problemų, galintis dirbti ir gauti legalias pajamas. Jis turi dvi mažametes dukras – viena gimusi 2014 m. lapkričio 6 d., kita – 2019 m. liepos 24 d. Antrąją dukrą M. S. augina kartu su jos mama, gaunančia vaiko priežiūros išmoką, o pirmajai teikia išlaikymą, kiekvieną mėnesį po 130 eurų bendru sutarimu. Nors apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas M. S. mažamečių vaikų išlaikymui, teigiant, jog nusikalstamos veikos buvo įvykdytos siekiant nuteistajam tinkamai įgyvendinti savo, kaip tėvo, pareigas, tačiau neabejotina, kad nusikaltimų darymo metu M. S. žinojo apie savo finansinius įsipareigojimus tiek mažametėms dukroms, tiek ir savo sutuoktinei, šios aplinkybės neatsirado staiga, tačiau, nuteistasis jas akivaizdžiai ignoravo ir jokia legalia veikla iki nusikaltimų padarymo neužsiėmė, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo. Šie duomenys neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir neleidžia teisėjų kolegijai pagrįstai spręsti, jog nusikalstamos veikos analizuojamu atveju buvo įvykdytos dėl itin sunkios nuteistojo materialinės padėties.

10. Aptartos aplinkybės, jas įvertinus nuteistąjį ir jo veiksmų pavojingumą charakterizuojančių duomenų visumoje, nesudaro pagrindo spręsti, jog M. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai įvertino nuteistojo kaltės pripažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir į ją tinkamai atsižvelgė spręsdamas nuteistajam už pavienių nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirtinų bausmių klausimą. Svarbu tai, kad už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nuteistajam buvo skirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė minimaliam BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam 2 (dvejų) metų terminui. Be to, bendrindamas už pavienes nusikalstamas veikas M. S. skirtas bausmes pirmosios instancijos teismas parinko nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – apėmimą, skirdamas jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją BK 64¹ straipsnio pagrindu sumažindamas vienu trečdaliu. Vertinti galutinę M. S. skirtą bausmę kaip aiškiai per griežtą ir švelninti ją nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo. Ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant M. S. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos. Svarbu tai, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu tik laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti šių BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą. Tokiu būdu svarstyti švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės skyrimo klausimą šiuo konkrečiu atveju pagrindo nėra.

11. Jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti M. S. teisinę padėtį jo atžvilgiu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nenustatyta. Pagal BK 75 straipsnį (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.), bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Įvertinus tiek aukščiau aptartą M. S. asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusį teistumą bei baustumus administracine tvarka, menkas nuteistojo pastangas koreguoti savo elgesį teigiama linkme, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nurodyti argumentai suponuoja išvadą, kad apeliantas yra linkęs pažeidinėti įstatymus, nepaiso jam paskirtų bausmių ir tai rodo jo pavojingumą visuomenei, todėl taikyti dalinio bausmės vykdymo atidėjimo institutą taip pat nėra pagrindo. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti M. S. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.

12. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. S. gynėjo advokato M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.