Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – D. V.) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja E. P. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 15S-21-(14.15.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei J. P.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad Sprendime buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pilietei J. P. (mirusi) tenkančią nekilnojamojo turto dalį: 3,13 ha žemės, vertė – 908 Eur, išmokant kompensaciją pinigais.

3. E. P. pažymėjo, kad J. P. 1991 m. spalio 30 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko K. P. valdytus 5 ha žemės (duomenys neskelbtini). J. P. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Skuodo rajono žemėtvarkos skyriui 1998 m. rugsėjo 8 d. pateiktame prašyme nurodyta, kad pageidaujama, jog būtų perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apskrities viršininkas 1999 m. sausio 18 d. patvirtino išvadą Nr. 1539 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada Nr. 1539), kuri buvo persiųsta Skuodo rajono Mosėdžio seniūnijai. Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 28-13373 buvo atkurtos nuosavybės teisės į pilietei J. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,87 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). J. P. mirė, jos įpėdiniais pagal įstatymą yra dukra D. V. ir sūnus R. P.. Pareiškėja nurodė, kad mirus J. P., nuosavybės teisių atkūrimo procedūra liko neužbaigta, kadangi pagal Išvadą Nr. 1539 J. P. liko neatkurtos nuosavybės teisės į 3,13 ha žemės. (duomenys neskelbtini) mirė R. P. (E. P. sutuoktinis), kurio įpėdinė yra pareiškėja.

4. E. P. nuomone, Sprendimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Šį teiginį pareiškėja grindė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią, šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytiems piliečiams, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymų atkurti nuosavybės teises, mirus, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. E. P. taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padaryta išvada, kad minėtos įstatymų nuostatos suteikė mirusio pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įpėdiniams teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, taip pat valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki nustatymu nustatyto termino pareiškimo (pakeitimo) klausimais. Pareiškėja pabrėžė, kad J. P. 1998 m. rugsėjo 8 d. išreiškė valią, jog jai būtų perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas (duomenys neskelbtini).

5. E. P. teigimu, užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą sutrukdė tarp J. P. įpėdinių kilę nesutarimai – D. V. pageidavo, jog jai tenkanti žemės dalis būtų grąžinama Vilniaus rajone ir apie tai R. P. neinformavo. Pagal D. V. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Skuodo rajono žemėtvarkos skyriui 2006 m. lapkričio 22 d. pateiktą prašymą Išvada Nr. 1539 dėl 1,57 ha žemės grąžinimo buvo persiųsta į tuometės Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, tačiau Tarnybos direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, pavedimu Tarnybos Vilniaus rajono skyriui buvo pavesta Išvadą Nr. 1539 grąžinti į Tarnybos Skuodo skyrių, o J. P. vardu Vilniaus rajono Danilavos kadastro vietovėje suprojektuotą 2,02 ha žemės sklypą Nr. 1004 priskirti laisvos žemės fondo žemei. Minėtu Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pavedimu Tarnybos Skuodo skyriui buvo pavesta gavus iš Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus Išvadą Nr. 1539, mirusios J. P. vardu tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal J. P. 1998 m. rugsėjo 8 d. prašyme išreikštą valią. Atsakovui 2014 m. sausio 21 d. gavus Išvados Nr. 1539 originalą, Skuodo skyriaus vedėjo 2014 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 15 VĮ-(14.15.2)- 591 J. P. buvo įtraukta į pretendentų sąrašą, patvirtinus pretendentų, pageidaujančių žemę, mišką gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti ir nuomoti sąraše Mosėdžio kadastro vietovėje, Skuodo r.

6. E. P. nurodė, kad į Tarnybos Skuodo skyriaus organizuojamus pretendentų, pageidaujančių gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, susirinkimus, vykusius 2014 m. gegužės 7 d., 2014 m. spalio 15 d. ir vėliau, D. V. neatvykdavo, į susirinkimus atvykdavęs R. P., nesant D. V. įgaliojimo, žemės pasirinkti negalėjo. 2019 m. balandžio 10 d. ir 2019 m. gegužės 6 d. pretendentų susirinkimuose, kuriuose J. P. įpėdiniai galėjo rinktis žemės sklypus, D. V. taip pat nedalyvavo. Pareiškėja pabrėžė, kad projektuojamo žemės sklypo ji be D. V. sutikimo negalėjo pasirinkti.

7. E. P. teigė, kad D. V. neatvykstant į pretendentų susirinkimus, jai nebuvo suteikta galimybė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl tolesnių nuosavybės teisių atkūrimo veiksmų atlikimo be D. V. sutikimo, o esant neįvykdytoms Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje nustatytoms sąlygoms, atsakovas neturėjo teisės priimti Sprendimo.

8. Teismo posėdyje pareiškėja E. P. ir jos atstovė nurodė, kad skundą palaiko visiškai ir prašė jį tenkinti. Pažymėjo, kad Tarnybos darbuotojai pareiškėjos apie teisines pasekmes, pretendentės J. P. įpėdiniams nepateikus prašymo ir sutikimo, neįspėjo, bei nepaaiškino, kokius veiksmus yra būtina atlikti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai tęsti.

9. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė E. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Tarnyba paaiškino, kad pagal Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Skuodo rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. spalio 20 d. pažymą Nr. 3945-482 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, J. P. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. P. nuosavybės teisėmis valdytus 5 ha žemės (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasis J. P. 1998 m. rugsėjo 8 d. prašymu, Klaipėdos apskrities viršininkas 1999 m. sausio 18 d. priėmė išvadą Nr. 1539 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn 5 ha žemės plotui. Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 28-13373 J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn J. P. asmeniniam ūkiui naudojamus žemės sklypus (1,09 ha žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 0,46 ha žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,32 ha namų valdos žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). Atkūrus nuosavybės teises į asmeninio ūkio žemę ir namų valdos sklypą (iš viso į 1,87 ha), liko neatkurtos nuosavybės teisės į 3,13 ha žemės.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – Metodika) 47 punkto, nustatančio, kad pretendentui pagal tą pačią eilę projektuojamas vienas tokios pat pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypas, išskyrus šiame punkte nustatytas išimtis, nuostatas, J. P. įpėdiniai nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvauja tomis pačiomis sąlygomis ir tvarka, kuriomis nuosavybės teisės būtų atkurtos pačiam pretendentui (J. P.), t. y. pareiškėja ir D. V. turėjo rinktis vieną tokios pat pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypą. Pacitavusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatas, nustatančias nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais sąlygas, Tarnyba nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. buvo kviečiamos į Tarnybos Skuodo skyriaus vykdytus Klaipėdos apskrities Skuodo rajono (savivaldybės) Mosėdžio seniūnijos Mosėdžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamo plano projektavimo susirinkimus, kur pretendentės J. P. paveldėtojai galėjo rinktis žemės sklypus, tačiau D. V. į susirinkimus neatvykdavo, o E. P. nors į susirinkimus ir atvykdavo, tačiau sklypo nuosavybės teisėms atkurti nepasirinko. Esant tokioms aplinkybėms, nuosavybės teisės kaimo gyvenamojoje vietovėje į pilietei J. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 3,13 ha žemės (vertė – 908 Eur) buvo atkurtos išmokant kompensaciją pinigais.

12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad siūlymas pareiškėjai kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą buvo išreikštas dar 2016 m. rugsėjo 8 d. teismui pateiktame atsiliepime administracinėje byloje Nr. I-2859-162/2016. Be to, E. P. prie skundo pateiktoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-657-552/2018, yra nurodyta, kad pareiškėjas gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį duoti sutikimą sklypo pasirinkimui arba vykdyti procedūrą be jo sutikimo. Tarnybos nuomone, E. P. turėjo pakankamai laiko kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, tačiau šia teise nepasinaudojo.

13. Teismo posėdyje atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. atsiliepime į E. P. skundą ir jo patikslinime nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir mano, jog buvo pakankamai laiko nuosavybės teisėms atkurti.

II.

15. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjos E. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pacitavęs Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką (toliau – Atkūrimo tvarka) 3 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl mirus šios teisės turėtojui, ji tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mirus asmenims, turintiems savarankišką teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Įpėdinių ratas nustatomas civilinės teisės normų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso penktoji knyga), paveldėjimo teisės liudijimus išduoda notarai (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 str. 1 d. 2 p.), o ginčai sprendžiami teismine tvarka.

17. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis suteikia mirusio pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įpėdiniams teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, kuris iki įstatymu nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į atitinkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki įstatymu nustatyto termino pareiškimo (pakeitimo) klausimais.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo yra pretendentės į likusią neatkurtą J. P., mirusiai (duomenys neskelbtini), tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,13 ha žemės. Mirus J. P., tiek pareiškėja, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo turi vienodas subjektines teises dalyvauti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese.

19. Teismas pažymėjo, kad Sprendime buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į J. P. (mirusi) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,13 ha žemės, atlyginant pinigais už 3,13 ha žemės – 908 Eur.

20. Pacitavęs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalies nuostata įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. (2018 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XIII-1610 redakcija), yra įtvirtinta specialiose šio įstatymo taikymo nuostatose, pagal kurias piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų (Atkūrimo 21 str. 1 d.).

21. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę atkuriamos ir žemė grąžinama Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio bei Atkūrimo tvarkos IV skyriuje nustatyta tvarka ir sąlygomis į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Be kita ko, minėtame straipsnyje nurodyta, jog žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei. Nuosavybės teisės į žemę natūra atkuriamos pažymėjus grąžinamo žemės sklypo ribas žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinus jį vietovėje.

22. Pacitavęs Metodikos 36 punkto bei Atkūrimo tvarkos 102¹ bei 105 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad J. P. 1998 m. rugsėjo 8 d. prašyme nurodė, jog pageidauja, kad jai būtų perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. vasario 11 d. sprendimu J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,87 ha žemės, perduodant nuosavybėn asmeniniam ūkiui naudojamus žemės sklypus; liko neatkurtos nuosavybės teisės į 3,13 ha žemės.

23. Teismas pabrėžė, kad teisiniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam žmogui veikti laiku bei tinkamai. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata ne tik kitus asmenis įpareigoja veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui. Kaip ne kartą pabrėžė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančius įstatymus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Teismas pažymėjo, kad pakankamai ilga įstatymuose nustatyta šio termino trukmė savaime suponavo galimybę pareiškėjams elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą – t. y. įvairiais būdais gauti nuosavybės teisėms atkurti būtiną informaciją, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei kitus nuosavybės teisėms atkurti būtinus dokumentus.

24. Teismas nurodė, kad nekyla ginčo, jog pretendentai buvo tinkamai informuoti apie susirinkimus, kuriuose jie galėjo rinktis laisvos valstybinės žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti. Byloje pateiktas trečiojo suinteresuoto asmens D. V. sutikimas patvirtina, kad 2017 m. gruodžio 11 d. ji R. P. davė sutikimą pasirinkti žemės sklypo vietą ir ribas pagal Tarnybos Skuodo skyriaus vedėjo 2017 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 15VĮ-962-(14.15.2) „Dėl Klaipėdos apskrities Skuodo rajono (savivaldybės) Mosėdžio seniūnijos Mosėdžio kadastro vietovės, žemės sklypo plano, kuris prilyginamas žemės reformos žemėtvarkos projektui, rengimo“ patvirtintą asmenų, pateikusių prašymus perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus žemės sklypus Klaipėdos apskrities Skuodo rajono (savivaldybės) Mosėdžio seniūnijos Mosėdžio kadastro vietovėje, sąrašą. Iš 2018 m. sausio 2 d. vykusio pretendentų susirinkimo protokolo matyti, jog šiame posėdyje dalyvavusi pareiškėja žemės sklypo nepasirinko.

25. Teismas atkreipė dėmesį, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog J. P. įpėdiniai prašymo, kuriame būtų išreikšta jų valia dėl žemės sklypo ar sklypų projektavimo žemėtvarkos projekte, nepateikė, todėl patys neatliko veiksmų, būtinų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai tęsti.

26. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-657-552/2018 konstatavo, jog kilus ginčui tarp pretendentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pabaigimo, gindamas savo teises, pretendentas gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu įpareigoti kitą pretendentą duoti sutikimą sklypo pasirinkimui arba vykdyti procedūrą be jo sutikimo. Teismas pastebėjo, kad vienam iš pretendentų tokia teisė nebuvo suteikta, bei nurodė, kad į bylą pateiktas įgaliojimas patvirtina, jog dar 2016 m. balandžio 29 d. pareiškėjos sutuoktinis R. P. ją įgaliojo jį atstovauti sprendžiant klausimus, susijusius su nuosavybės teisių į jo motinai J. P. tenkančią žemę atkūrimu, o iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad administracinėje byloje Nr. I-2859-162/2016 pareiškėja buvo R. P. atstove. Įvertinęs tai, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-657-552/2018 priėmimo iki Sprendimo priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas, teismas padarė išvadą, kad E. P. turėjo pakankamai laiko pasirinkti tinkamą elgesio modelį ir realizuoti savo, kaip pretendentės į likusią neatkurtą J. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,13 ha žemės, teises, o kadangi ji to nepadarė, Sprendimas atitinka Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

27. Atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjos naudai, bylos nagrinėjimo išlaidos jai nebuvo priteistos.

III.

28. Pareiškėja E. P. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti ir Sprendimą panaikinti.

29. Pareiškėjos nuomone, teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kadangi netinkamai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo ir susijusių poįstatyminių teisės aktų nuostatas bei nevisapusiškai ir neobjektyviai nustatė bei ištyrė bylai svarbias aplinkybes.

30. Savo poziciją E. P. iš esmės grindžia tais pačiais argumentai, kurie buvo nurodyti jos pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pareiškėja sutinka su teismo padaryta išvada, kad ji ir trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. turi vienodas subjektines teises dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo į likusios J. P. tekusios nekilnojamojo turto dalies – 3,13 ha žemės, procese.

31. E. P. akcentuoja, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje yra nustatytas atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, kuriam suteiktos teisės priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, leistino elgesio modelis priimant sprendimą – atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais, kai: 1) piliečiai Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą; 2) Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą. E. P. pažymi, kad atmesdamas jos skundą, teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi ir sprendė, kad nėra ginčo, jog pretendentai buvo tinkamai informuoti apie susirinkimus, kuriuose jie galėjo rinktis laisvos valstybinės žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti. Remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalies (nurodyta 6 dalis laikytina rašymo apsirikimu) nuostata, pareiškėja teigia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. E. P. akcentuoja, kad D. V. sutikimą Tarnyba į bylą pateikė 2020 m. lapkričio 5 d., o nagrinėjant bylą, atsakovo atstovas negalėjo paaiškinti, kada ir kaip buvo gautas šis D. V. sutikimas, taip pat jis nepatvirtino, kad su šiuo dokumentu būtų supažindintas R. P. ar pagal įgaliojimą jį atstovaujanti pareiškėja. E. P. pažymi, kad remiantis byloje pateiktais 2017 m. gruodžio 14 d. Skuodo rajono (savivaldybės) Mosėdžio seniūnijos Mosėdžio kadastro vietovės teritorijoje 2017 m. gruodžio 14 d. rengiamame žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamame žemės sklypų plane pretendentams projektuojamų sklypų projektavimo protokolu Nr. 15PRT-74-(14.15.6.) ir 2018 m. sausio 2 d. Skuodo rajono (savivaldybės) Mosėdžio seniūnijos Mosėdžio kadastro vietovės teritorijoje 2018 m. sausio 2 d. rengiamame žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamame žemės sklypų plane pretendentams projektuojamų sklypų projektavimo papildomo susirinkimo protokolu Nr. 15PRT-1-(14.15.6.), R. P. su D. V. sutikimu, kad ji gali pasirinkti projektuojamo žemės sklypo vietą ir ribas be jos, nebuvo supažindintas, ir tai patvirtinta įrašas protokole, kad nedalyvaujant D. V., atsisakoma rinktis sklypus, o 2018 m. sausio 2 d. protokole yra nurodyta, kad sklypas nesirenkamas nesant galutinio teismo sprendimo. Pareiškėja pažymi, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo atkreiptas teismo dėmesys į tai, ar atsakovas galėjo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, t. y. kviestis J. P. įpėdinius į pretendentų susirinkimą (Metodikos 34, 36, 37 ir 38 p.).

32. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2859-162/2016 buvo nuspręsta įpareigoti Tarnybą pareiškėjui R. P. J. P. vardu atkurti nuosavybės teises į 1,5650 ha žemės (duomenys neskelbtini) ar kitoje laisvos valstybinės žemės fondo žemėje; galutinis sprendimas dėl šio sprendimo buvo priimtas išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka 2018 m. rugsėjo 7 d. E. P. akcentuoja, kad vertinant į bylą pateiktą D. V. sutikimą ir 2016 m. lapkričio 8 d. teismo sprendimą, atsakovo atstovas negalėjo paaiškinti, su kokiu žemės sklypo plotu ir jo ribomis J. P. įpėdinis R. P. 2017 m. gruodžio 14 d. ir 2018 m. sausio 2 d. pretendentų susirinkimuose turėjo sutikti ir juos pasirinkti. Be to, kaip nurodė Tarnybos atstovas, šis D. V. sutikimas kitų metų rengiamiems žemėtvarkos projektams negalioja. Pareiškėjos nuomone, nurodytas D. V. sutikimas nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog J. P. įpėdinis R. P. neveikė aktyviai ar nerealizavo savo, kaip įpėdinio, teisės į nuosavybės teisių atkūrimą J. P. vardu. E. P. pažymi, kad remiantis byloje esančiais duomenimis apie pretendentų organizuotus susirinkimus, vykusius 2004–2019 m., R. P. visuose susirinkimuose dalyvavo, o D. V. nė karto juose nedalyvavo be pateisinamos priežasties. Pareiškėja pažymi, kad byloje buvo nustatyta ir tai patvirtino atsakovas, kad J. P. nuosavybės teisių atkūrimo procesas negalėjo būti užbaigtas nesant jos įpėdinių bendro sutarimo (dalyvavimo atkūrimo procese), o Tarnyba, nesant įpėdinių sutarimo renkantis konkretų žemės sklypą ar sklypus, neturi teisės vienašališkai, dalyvaujant tik vienam įpėdiniui, užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. E. P. akcentuoja, kad prie J. P. 1998 m. rugsėjo 8 d. prašyme išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir vietos, būtent, gauti 3,13 ha lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nevykdymo iš dalies prisidėjo ir atsakovas savo neteisėtais veiksmais, kurių teismas neįvertino – Tarnyba, būdama viešojo administravimo subjektu, priimdama sprendimus, turėtų vadovautis ne tik įstatymu, tačiau yra saistoma ir gero administravimo principo imperatyvų; viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais principais. Pareiškėjos nuomone, Tarnyba šiais principais tinkamai nesivadovavo.

33. E. P. nurodo, kad žinodamas, jog D. V. ir R. P. turi vienodas subjektines teises dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese ir bendru sutarimu pasirinkti konkretų žemės sklypą, nesant R. P. sutikimo ir jam nežinant, tenkindamas D. V. 2006 m. lapkričio 22 d. prašymą išsiųsti Išvadą Nr. 1539 jos paveldėtos dalies perkėlimui į Vilniaus rajono Juodiškių gyvenvietę, perdavė Išvados Nr. 1539 originalą dalyje dėl 1,57 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. P. į Tarnybos Vilniaus rajono skyrių. Vėliau ši išvada buvo grąžinta Tarnybos Skuodo skyriui ir J. P. buvo įtraukta į pretendentų, pageidaujančių žemę, mišką gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti ir nuomoti Mosėdžio kadastro vietovėje, sąrašą. Taigi, apie aštuonis metus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, būtent, perdavus Išvadą Nr. 1539 Tarnybos Vilniaus rajono skyriui, nebuvo iš esmės realizuojama pretendentės J. P. valia gauti lygiavertį 3,13 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

34. E. P. nesutinka, kad J. P. įpėdinis nebuvo aktyvus ir nerealizavo savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Nurodo, kad visais atvejais, susirinkimuose, kuriuose buvo projektuojami sklypai Mosėdžio kadastro vietovėje ir į kuriuos buvo kviečiamas R. P. ar jo įgaliota pareiškėja, jis dalyvaudavo. Po Išvados Nr. 1539 grąžinimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. V. neatvykus į susirinkimą, R. P., gindamas pažeistas teises, kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti Tarnybą J. P. teisių paveldėtojui atkurti nuosavybės teises į 3,13 ha žemės (duomenys neskelbtini) ar kitoje laisvos valstybinės žemės fondo žemėje; teismas 2016 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsakovą įpareigojo J. P. vardu atkurti nuosavybės teises į 1,5650 ha žemės (duomenys neskelbtini) ar kitoje laisvos valstybinės žemės fondo žemėje, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir panaikino jo dalį, kuria Tarnyba buvo įpareigota atkurti nuosavybės teises į 1,5650 ha žemės (duomenys neskelbtini) ar kitoje laisvos valstybinės žemės fondo žemėje.

35. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog (duomenys neskelbtini) mirė jos sutuoktinis R. P. ir jo netektis sukėlė ilgalaikius dvasinius išgyvenimus, pablogėjo E. P. sveikata. Susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, ji suprato, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis buvo panaikinta ir kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas bus vykdomas toliau; pareiškėjai nebuvo suprantama, jog galima inicijuoti bylą, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą vykdyti be D. V. sutikimo. Ji tikėjosi, kad naujai organizuojamuose pretendentų susirinkimuose D. V. dalyvaus, tačiau jai į 2019 m. balandžio 10 d. susirinkimą neatvykus, E. P. kreipėsi į Tarnybos teisininką, vildamasi gauti tinkamą informaciją, ką toliau daryti, tačiau jai nebuvo išaiškinta, kad turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, nors atsakovas privalėjo paaiškinti, kokių veiksmų pareiškėja privalo imtis, susirinkime nedalyvavus D. V., ir kokios pasekmės gali atsirasti, ypač situacijoje, kai J. P. įpėdinis nuosavybės teisių atkūrimo procese galėjo sąžiningai klysti. E. P. nurodo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog J. P. įpėdinis savo veiksmais ar neveikimu būtų užvilkinęs nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kuris prasidėjo (duomenys neskelbtini) mirus J. P.. Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog ji savo veiksmais ar neveikimu būtų prisidėjusi prie nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo, E. P. neturėtų patirti neigiamų pasekmių ir neturėtų būti pažeisti jos teisėti lūkesčiai. Pareiškėja pažymi, kad atsakovui 2006 m. vasario 11 d. sprendimu atkūrus J. P. nuosavybės teises į 1,87 ha žemės (duomenys neskelbtini), t. y. suteikiant lygiavertį turėtajam žemės sklypą, tai J. P. įpėdiniams leido pagrįstai tikėtis, jog nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – suteikiant lygiavertį žemės sklypą, ir E. P. suformavo teisėtus lūkesčius, kad ši teisė nebus paneigta.

36. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo E. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo visapusiškai, nuodugniai ir objektyviai, tinkamai taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, išsamiai ir teisingai ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes bei visiškai pagrįstai pareiškėjos skundą atmetė.

38. Savo poziciją atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į E. P. skundą. Akcentuoja, kad tai, jog viskas vyko taip, kaip nustato nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tvarką reguliuojantys teisės aktai, patvirtino ir pirmosios instancijos teismas; jis nenustatė jokių Tarnybos galbūt padarytų pažeidimų, vykdant nuosavybės teisių atkūrimo J. P. procedūrą.

39. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su teismo išvada, kad J. P. įpėdiniai nebuvo aktyvūs bei nerealizavo savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau savo teiginių jokiais objektyviais duomenimis nepagrindžia. Atsakovo nuomone, skundžiamame teismo sprendime buvo labai išsamiai ir argumentuotai paaiškinta, kodėl teismas padarė būtent tokią išvadą, ir Tarnyba tokiai teismo pozicijai visiškai pritaria.

40. Atsakovas pažymi, kad visi kiti E. P. apeliaciniame skunde išsakyti pastebėjimai, nurodyti teiginiai bei argumentai, kuriais remdamasi ji prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, buvo nagrinėjami teisme ir dėl visų šių aplinkybių (įrodymų) teisinio vertinimo teismas motyvuotai pateikė argumentus. Atsakovas visapusiškai pritaria visiems teismo motyvams ir argumentams, nurodytai teismų praktikai, kuria remiantis buvo priimtas sprendimas pareiškėjos skundą atmesti.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. atsiliepime į E. P. apeliacinį skundą nurodo, kad su Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimu sutinka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

42. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 15S-21-(14.15.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei J. P.“, kuriuo buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pilietei J. P. (mirusi) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,13 ha žemės, vertė 908 Eur, išmokant kompensaciją pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-657-552/2018 priėmimo iki Sprendimo priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas, padarė išvadą, kad E. P. turėjo pakankamai laiko pasirinkti tinkamą elgesio modelį ir realizuoti savo, kaip pretendentės į likusią neatkurtą J. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,13 ha žemės, teises, o kadangi ji to nepadarė, Sprendimas atitinka Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jį naikinti, pareiškėjos skundą atmetė. E. P. su teismo 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti, o jos skundą tenkinti. Pareiškėjos nuomone, teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kadangi netinkamai taikė bei aiškino Atkūrimo įstatymo ir susijusių poįstatyminių teisės aktų nuostatas bei nevisapusiškai ir neobjektyviai nustatė bei ištyrė bylai svarbias aplinkybes. Iš esmės E. P. nesutinka su teismo padaryta išvada, kad ji turėjo pakankamai laiko pasirinkti tinkamą elgesio modelį ir realizuoti savo, kaip pretendentės į likusią J. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį, teises.

44. Nustatyta, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymu ir apsvarsčius pilietės J. P. (mirusi) prašymą atkurti nuosavybės teises į jai tenkantį buvusio savininko K. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), ginčijamu 2019 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 15S-21-(14.15.3.) buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pilietei J. P. (mirusi) tenkančią nekilnojamojo turto dalį: 3,13 ha žemės, vertė 908 Eur, išmokant kompensaciją pinigais. Sprendime taip pat pažymėta, kad nuosavybės teisės į tenkančią žemės valdos dalį – 1,87 ha žemės buvo atkurtos Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 28-13373.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalį, jeigu pilietis, turintis teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ar vandens telkinį grąžinant natūra arba perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypą ar vandens telkinį kaimo vietovėje ar (ir) miesto savivaldybės teritorijai priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d., Vyriausybės nustatyta tvarka informuotas nenurodo (nepatikslina) vietovės, kurioje pageidautų gauti žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, kviečiamas kvietime nurodytu laiku neatvyksta (išskyrus neatvykimą dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių) rinktis arba atvykęs nepasirenka projektuojamo žemės, miško sklypo ar vandens telkinio vietos, arba pasirinktoje vietovėje nebėra laisvos valstybinės žemės, kurioje piliečiui būtų galima projektuoti žemės sklypą, nuosavybės teisės šiam piliečiui atkuriamos atlyginant pinigais. Pagal Atkūrimo tvarkos 105 punktą, jeigu rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą pilietis šios tvarkos 102¹ punkte nustatyta tvarka kviečiamas neatvyksta (išskyrus neatvykimą dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių) į organizuojamą pretendentų susirinkimą, kuriame projektuojami žemės sklypai, taip pat tais atvejais, kai pilietis atvykęs nepasirenka projektuojamo žemės, miško sklypo ar vandens telkinio vietos, arba nebėra laisvos žemės fondo žemės, kurioje piliečiui būtų galima projektuoti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn grąžinama vedėjui to žemėtvarkos skyriaus, kurio veiklos teritorijoje yra išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn nurodyta žemė, miškas ar vandens telkinys, apie tai raštu informuojant pilietį. Šiuo atveju nuosavybės teisės į žemę, mišką ar vandens telkinį atkuriamos atlyginant pinigais šios tvarkos 105¹ punkte nustatyta tvarka.

46. Nustatyta, kad J. P. 1991 m. spalio 30 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko K. P. valdytus 5 ha žemės (duomenys neskelbtini). J. P. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Skuodo rajono žemėtvarkos skyriui 1998 m. rugsėjo 8 d. pateiktame prašyme nurodyta, kad pageidaujama, jog būtų perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. vasario 11 d. sprendimu J. P. buvo atkurta nuosavybės teisė į 1,87 ha žemės; liko neatkurtos nuosavybės teisės į 3,13 ha žemės. Pareiškėja E. P. (po vyro mirties) ir trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. yra J. P., kuri buvo tarp pretendentų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą nekilnojamąjį turtą, teisių perėmėjos. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tiek pareiškėja, tiek būdamas gyvas jos vyras, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. buvo kviečiami į Tarnybos Skuodo skyriaus vykdytus Klaipėdos apskrities Skuodo rajono (savivaldybės) Mosėdžio seniūnijos Mosėdžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamo plano projektavimo susirinkimus, kur galėjo rinktis žemės sklypus, tačiau D. V. į susirinkimus neatvykdavo, o E. P. ar jos sutuoktinis nors į susirinkimus ir atvykdavo, tačiau sklypo nuosavybės teisėms atkurti nepasirinko. Atsižvelgus į tai, buvo priimtas sprendimas nuosavybės teisės kaimo gyvenamojoje vietovėje į pilietei J. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,13 ha žemės (vertė – 908 Eur) – atkurti išmokant kompensaciją pinigais.

47. Nors pareiškėja E. P. nesutinka, jog ji turėjo pakankamai laiko pasirinkti tinkamą elgesio modelį ir realizuoti savo, kaip pretendentės į likusią J. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį, tačiau ši jos pozicija negali būti laikoma pagrįsta. Pareiškėja teigia, kad užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą sutrukdė kilę nesutarimai tarp J. P. įpėdinių, o į Tarnybos Skuodo skyriaus organizuojamus pretendentų, pageidaujančių gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, susirinkimus atvykdavęs R. P., nesant D. V. įgaliojimo, žemės negalėjo pasirinkti, tačiau administracinėje byloje esantis trečiojo suinteresuoto asmens D. V. sutikimas patvirtina, kad 2017 m. gruodžio 11 d. ji davė sutikimą R. P. pasirinkti žemės sklypo vietą ir ribas pagal Tarnybos Skuodo skyriaus vedėjo 2017 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 15VĮ-962-(14.15.2) „Dėl Klaipėdos apskrities Skuodo rajono (savivaldybės) Mosėdžio seniūnijos Mosėdžio kadastro vietovės, žemės sklypo plano, kuris prilyginamas žemės reformos žemėtvarkos projektui, rengimo“ patvirtintą asmenų, pateikusių prašymus perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus žemės sklypus Klaipėdos apskrities Skuodo rajono (savivaldybės) Mosėdžio seniūnijos Mosėdžio kadastro vietovėje, sąrašą. Minėtame sutikime taip pat yra nurodyta, kad D. V. su R. P. projektuojamo žemės sklypo vieta ir ribomis sutinka. Nors E. P. nurodo, kad R. P. su D. V. sutikimu, kad jis gali pasirinkti projektuojamo žemės sklypo vietą ir ribas be jos, nebuvo supažindintas, tačiau šis pareiškėjos argumentas nėra niekuo pagrįstas. Iš 2018 m. sausio 2 d. vykusio pretendentų susirinkimo protokolo matyti, jog šiame posėdyje dalyvavusi pareiškėja žemės sklypo nepasirinko. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, administracinėje byloje nėra duomenų jog J. P. įpėdiniai prašymo, kuriame būtų išreikšta jų valia dėl žemės sklypo ar sklypų projektavimo žemėtvarkos projekte nepateikė, todėl jie patys neatliko veiksmų, būtinų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai tęsti.

48. Pareiškėja taip pat nurodo, kad D. V. neatvykstant į pretendentų susirinkimus, jai nebuvo suteikta galimybė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl tolesnių nuosavybės teisių atkūrimo veiksmų atlikimo be D. V. sutikimo, tačiau šie jos argumentai taip pat negali būti laikomi pagrįstais. Pačios pareiškėjos kartu su skundu pateiktoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-657-552/2018, yra nurodyta, kad pareiškėjas R. P. (pareiškėjos E. P. sutuoktinis) gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį D. V. duoti sutikimą sklypo pasirinkimui arba vykdyti procedūrą be jo sutikimo; atsakovui Tarnybai tokia teisė nėra suteikta. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad pareiškėja turėjo pakankamai laiko kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl vyro mirties (duomenys neskelbtini), pablogėjusios E. P. sveikatos bei neteisingo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų supratimo negali būti laikomos pateisinančiomis pakankamai ilgą delsimą pasirūpinti tinkamu savo teisių įgyvendinimu. Jeigu pati pareiškėja negalėjo atlikti tam tikrų veiksmų, ji galėjo tai įgalioti padaryti kitus asmenis, o esant poreikiui, operatyviai kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu E. P. sutuoktinis nebuvo informuotas apie minėtą D. V. jam duotą sutikimą pasirinkti projektuojamo žemės sklypo vietą ir ribas be jos, pareiškėja asmeniškai arba per įgaliotus asmenis galėjo imtis veiksmų, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra būtų tęsiama.

49. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad E. P. turėjo pakankamai laiko pasirinkti tinkamą elgesio modelį ir realizuoti savo, kaip pretendentės į likusią neatkurtą J. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,13 ha žemės, teises, o kadangi ji to nepadarė, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalies nuostata, buvo priimtas sprendimas nuosavybės teises į likusią nekilnojamojo turto dalį atkurti atlyginant pinigais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Sprendimo priėmimą lėmė ne neteisėti Tarnybos veiksmai, o pačios pareiškėjos nepakankamai atidus, aktyvus ir rūpestingas elgesys.

50. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos E. P. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino ginčijamo Tarnybos 2019 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 15S-21-(14.15.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei J. P.“ teisėtumą bei pagrįstumą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos E. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.