Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB SEB banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, suinteresuotas asmuo – V. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Skolininkas V. S. užtikrindamas iki 2046 m. sausio 4 d. suteikto kredito grąžinimą įkeitė AB SEB Vilniaus bankui (dab. AB SEB bankas) nekilnojamuosius daiktus – 73,81 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 30,43 kv. m. ploto garažą (boksas) G-3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 36,82 kv. m. ploto butą su b. n. patalpomis, pažymėtomis a-59, a-60, a-61 (414/1000 iš 20,32 kv. m.), t. y. 8,41 kv. m., a-48 (112/1000 iš 41,84 kv. m.), t. y. 4,67 kv. m., iš viso – 13,08 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius V. S..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

1. Dėl banko piktnaudžiavimo skolininkui nebuvo tinkamai pranešta apie vienašalį kredito sutarties nutraukimą ir teismo procesą. Vadovaujantis 329 str. 3 d. 1 p., skundžiama nutartis yra naikintina.

2. Bankas nepateikė nei teismui, nei skolininkui aiškaus kredito įmokų ir palūkanų mokėjimų grafiko, palūkanų perskaičiavimo grafikų, delspinigių paskaičiavimų, dėl ko nei teismas, nei skolininkas negalėjo įvertinti skolos reikalavimo pagrįstumo. Nei teismui, nei skolininkui neturint galimybių įvertinti skolos reikalavimo paskaičiavimų bei jų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiama nutartis yra naikintina.

3. Pareiškėjo pateiktas 2009 m. gegužės 21 d. sudarytas 2006 m. sausio 5 d. kredito sutarties Nr. 1760618010007-21 priedas Nr. 1 nėra susietas su kredito sutartimi Nr. 1760618010007-21 ir nėra užtikrinamas skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka. Kadangi pareiškėjas nepateikia detalių duomenų ir skolos sumų pagrindimo bei nedetalizuoja gautų iš skolininko sumų įskaitymo pagal 2006-01-05 kredito sutartį Nr. 1760618010007-21 ir pagal kitą skolininko prievolę pagal 2009-05-21 priedą Nr.1, nurodytas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo sumos (722 934,55 Lt) pagrįstumo pirmosios instancijos teisme nagrinėtinas iš naujo, iš banko išreikalaujant detalius reikalaujamą skolą ir skolininko apmokėtą jos dalį pagrindžiančius dokumentus.

4. Kadangi nėra aišku ir bankas nėra pateikęs nei teismui, nei skolininkui duomenų apie tai, kokios iš skolininko gautos sumos yra įskaitytos kaip kredito grąžinimas, palūkanos ir kokia tvarka bei už kurį terminą yra paskaičiuotos netesybos, duomenys apie tai išreikalautini iš pareiškėjo ir susikaupusios netesybos (delspinigiai) perskaičiuotinos ir priteistinos tik už ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą (CK 1.125 str. 5 d.).

5. Kredito gavėjas bankui sugrąžino apie 150 000 Lt kredito, kas akivaizdžiai parodo ženklų skolininko finansinės padėties pagerėjimą ir galimybes tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal kredito sutartį.

6. Banko veiksmai rodo visišką nenorą vykdyti sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą, kas laikytina nesąžiningais pareiškėjo veiksmais.

7. Palikus galioti skundžiamą nutartį, išieškojimas būtų nukreiptas į paskutinį skolininko šeimos turimą gyvenamosios paskirties turtą.

Kreditorius AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens V. S. atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas neįvykdė savo prievolės pranešti bankui apie savo gyvenamosios vietos ir darbovietės pasikeitimą. Apie adresą korespondencijai bankas sužinojo tik iš šio skundo. Įrodymų, paneigiančių šiuos banko argumentus, apeliantas teismui nepateikė. Ta aplinkybė, kad apeliantas atsiliepė į antstolio telefono skambutį, nepatvirtina, kad taip pat apeliantas reagavo ir į banko atstovų pranešimus telefonu. Be to, apelianto bendravimas telefonu su antstoliu yra dėl 2011 m. lapkričio 3 d. procesinių dokumentų įteikimo, kurių įteikimo tvarka reglamentuojama pagal CPK 123 straipsnio redakciją, įsigaliojusią 2011 m. spalio 1 d. Tuo tarpu atskirasis skundas yra dėl teismo nutarties, priimtos 2011 m. rugsėjo 14 d.

2. Apelianto 2011 m. balandžio 1 d. prašymas, kuriame jis žadėjo padengti pradelstus mokėjimus, rodo, kad bankas prieš tai buvo įspėjęs skolininką, o šis žinojo, kad jei nebus vykdoma prievolė, kredito sutartis gali būti nutraukta. Savo pasižadėjimo apeliantas neįvykdė, be to, iki šiol nevykdo jokių mokėjimų. Apie gyvenamosios vietos pasikeitimą apeliantas banko neinformavo, todėl 2011 m. liepos 15 d. įspėjimas dėl pradelstų mokėjimų nevykdymo pasekmių apeliantui įteiktas tinkamai pagal kredito sutarties nuostatas. Net jei būtų laikoma, kad kredito sutartis nenutraukta, dėl to, kad skolininkas nevykdo prievolės, pagrindas nutraukti sutartį išliktų ir būtų nedelsiant realizuotas, todėl skundas yra savitikslis.

3. Bankas yra pateikęs skolos paskaičiavimo pažymą, dėl detalesnio paskaičiavimo apeliantas galėtų kreiptis į kreditą administruojantį banko vadybininką.

4. Apeliantas kelia ginčą dėl kredito sutarties priedo Nr. 1, laikydamas atskira prievole, nesusieta su kredito sutartimi, tačiau šis priedas aptaria pradelstų mokėjimų, kylančių iš kredito sutarties, įvykdymo tvarką.

5. Atskirajame skunde apeliantas kelia eilę klausimų, kurie gali būti sprendžiami pagal ginčo teisenos nuostatas, t. y. klausimų, kurie nepriklauso teismo hipotekos skyriaus kompetencijai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Pagal CPK 442 straipsnio 11 punktą, bylos dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šių bylų (prašymų dėl hipotekos ar įkeitimo įregistravimo, hipotekos ar įkeitimo baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kitų iš hipotekos ar įkeitimo atsirandančių teisinių santykių) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos CPK XXXVI skyriuje.

CPK 558 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius gali kreiptis į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo, nurodydamas jame hipotekos kodą hipotekos registre, negrąžintos skolos dydį, skolininką, įkeisto daikto savininką ir jų adresus (buveines). Hipotekos teisėjas priima nutartį areštuoti įkeistą daiktą ir įregistruoja ją turto arešto aktų registre bei raštu įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. Šios procedūros paskirtis – įspėti skolininką ir įkaito davėją apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą, uždraudžiant disponuoti įkeistu turtu. Prieš priimdamas atitinkamą nutartį, hipotekos teisėjas išanalizuoja gautą pareiškimą, ištiria ir įvertina prie pareiškimo pridėtus dokumentus, jeigu tokių yra, išsiaiškina, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, ar pareiškėjas yra hipotekos kreditorius, ar egzistuoja visos CK, CPK ir kituose teisės aktuose nurodytos sąlygos prašomai procedūrai atlikti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. UAB „Inrent“, UAB „Kavaska“, bylos Nr. 3K-3-50/2010). Tokio tyrimo rezultatas lemia, ar kreditoriaus pareiškimas galės būti patenkintas ar ne.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėja, išnagrinėjusi kreditoriaus AB SEB banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, nutarė areštuoti skolininko, įkeistų daiktų savininko V. S. įkeistą turtą pagal 2006 m. sausio 26 d. Sutartinės hipotekos lakštą (duomenys neskelbtini) bei įspėjo skolininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti. Nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo nutartimi, skolininkas teigia, kad jam nebuvo pranešta apie kredito sutarties vienašalį nutraukimą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad hipotekos teisėjui, nagrinėjančiam kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, be kita ko, kad sutartį nutraukusi šalis apie sutarties nutraukimą pranešė kitai sutarties šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. D. A., bylos Nr. 3K-3-241/2009). Kaip matyti iš bylos medžiagos, įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo kreditorius skolininkui išsiuntė kredito sutartyje nurodytu susirašinėjimo adresu – (duomenys neskelbtini), taip pat įkeisto turto adresu – (duomenys neskelbtini). Šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 13 punkte nustatyta, kad jeigu keičiasi kredito gavėjo adresai, kredito gavėjas tuojau pat privalo apie tai informuoti banką. Byloje nėra duomenų, kad skolininkas būtų informavęs kreditorių apie pasikeitusį susirašinėjimo adresą, todėl siųsdamas įspėjimą paskutiniu jam žinomu skolininko adresu, bankas pareigos informuoti skolininką apie vienašališką sutarties nutraukimą nepažeidė (CK 2.17 str. 3 d., 6.166 str.). Visos kitos apelianto nurodytos aplinkybės apie galimybę informuoti jį apie vienašališką sutarties nutraukimą telefonu arba jo darbovietėje UAB „KC Projektai“ nėra pagrindas daryti priešingą išvadą, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kreditoriaus ir skolininko bendravimo telefonu praktiką bei skolininko reagavimą į tokius skambučius, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad skolininkas vadovaudamasis kredito sutarties bendrosios dalies 4.13 punktu būtų informavęs kreditorių apie darbovietės pasikeitimą. CPK 123 straipsnis nagrinėjamu atveju taip pat netaikytinas, nes šis straipsnis reglamentuoja tik procesinių dokumentų įteikimo tvarką.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka iš anksto nepranešęs skolininkui. CPK 153 straipsnyje numatyta, kad į rašytinį procesą dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami, teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad nepranešimas apie rašytinio proceso metu priimamų dokumentų laiką ir vietą nesudaro absoliutaus šių dokumentų negaliojimo pagrindo, nurodyto CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltijos žuvys“ direktorius A. Žiogas v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-69/2006), juo labiau, kad vadovaujantis CPK 545 straipsniu, kreditoriaus pareiškimas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo pateikimo hipotekos skyriui dienos, rašytinio proceso tvarka priimta nutartis skolininkui buvo įteikta per antstolį, skolininkas turėjo teisę ją apskųsti įstatymo nustatyta tvarka, kuria pateikdamas šį atskirąjį skundą pasinaudojo. Dėl išdėstytų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja apelianto nurodytas absoliutus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas.

Savo atskirajame skunde apeliantas taip pat nurodo, kad bankas nepateikė nei teismui, nei skolininkui aiškaus kredito įmokų ir palūkanų mokėjimų grafiko, palūkanų perskaičiavimo grafikų, delspinigių paskaičiavimų, dėl ko nei teismas, nei skolininkas negalėjo įvertinti skolos reikalavimo pagrįstumo. Teismas pažymi, kad pagal CPK 558 straipsnio nuostatas išieškojimo iš įkeisto turto dydį pareiškime nurodo hipotekos kreditorius (CPK 558 str. 1 d.). Nurodytos teisės normos nenumato hipotekos teisėjui jokio pagrindo ir galimybių, priimant nutartį dėl arešto ir įspėjimo, kad negrąžinus skolos, įkeisti nekilnojamieji daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti administruoti kreditoriui, kartu vertinti ir įsiskolinimo pagrįstumą bei dydį. Šiuo atveju svarbus yra tik pats įsipareigojimo neįvykdymo nustatytu terminu faktas, kuris ir sudaro pagrindą kreditoriui kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo (CPK 558 str. 1 d., 4.192 str. 1 d.). Jeigu konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – jos dydžiu, pagrįstumu, jos įvykdymu ir kitais su tuo susijusiais klausimais, šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami. Tai nėra numatyta ir CPK 542 straipsnio 1 dalyje, be to, tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-201/2007). Ginčas dėl prievolės, užtikrintos hipoteka, dydžio, sąlygų ar jos vykdymo galėtų būti nagrinėjamas tik CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka.

Kita vertus, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai nagrinėjamos bylos, kuriose sprendžiami išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto klausimai, ir hipotekos teisiniai santykiai yra susiklostę tarp kredito paslaugas teikiančių įstaigų ir fizinių asmenų, būtina, be kita ko, svarstyti, ar tokiu atveju netaikytinos vartotojų teisių užtikrinimui ir gynimui skirtos teisės normos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. V. S. ir I. S., bylos Nr. 3K-7-272/2011). Pagal CK 1.39 straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydamas sutartį, siekia fizinis asmuo.

Nagrinėjamu atveju apeliantas V. S. (fizinis asmuo) sudarė kredito sutartį su pareiškėju AB SEB bankas (kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę), pagal kurią jam buvo suteiktas kreditas būstui įsigyti, šio būsto statybai baigti (apdailai atlikti) ir kreditui iš kredito unijos „Moterų taupa“ refinansuoti (Kredito sutarties Specialiosios dalies ,,Kredito paskirtis“ nuostatos). Byloje nėra duomenų, ar įsigytas nekilnojamasis turtas ir kredito iš kredito unijos „Moterų taupa“ refinansavimas yra naudojamas asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti ar verslo tikslais. Nors savo atskirajame skunde apeliantas save įvardija vartotoju, remiantis tik šia aplinkybe negalima padaryti išvados dėl sudarytos kredito sutarties tikslo.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas šalių sudarytos kredito sutarties tikslo netyrė ir nevertino, nors kvalifikuoti sutartį kaip vartojimo teismas turi ex officio ir, nustatęs, jog sudaryta kredito sutartis yra vartojimo, spręsti dėl to, ar sutarčių sąlygos dėl sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos yra sąžiningos, o jas pripažinus nesąžiningomis, spręsti, ar atliktas sutarties nutraukimas atitinka teisės aktų nuostatas (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.). Kadangi pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali nuspręsti dėl sudarytos kredito sutarties tikslų, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartis panaikinama ir klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.