Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-07-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-442/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-07-05
Bylos Nr.
1A-442/2012
Teisminio proceso Nr.
1-88-1-00371-2011-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aloyzas Kruopys, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis
R. B.
Nukentėjusysis
R. K.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-442/2012Proceso Nr. 1-88-1-00371-2011-3Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),teisėjų: Violetos Ražinskaitės, Aloyzo Kruopio,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Liutaurui Radzevičiui,gynėjai Reginai Šaltinienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu devyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo nuo 2011 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. balandžio 27 d. laikas.

Iš R. B. priteista nukentėjusiesiems R. K. 8939,95 Lt turtinei ir 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Lt teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti; V. K. – 3375 Lt turtinei žalai atlyginti; O. K. – 70000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 27 d., apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, name, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu su V. K., tyčia rankomis sudavė nemažiau kaip 9 smūgius į galvą V. K., kuriam nukritus ant grindų, dar nemažiau kaip 17 kartų rankomis sudavė į galvą, kaklą, rankas padarydamas nukentėjusiajam nubrozdinimus kaktoje, kairiojo antakio srityje, apatinėje lūpoje, įdrėskimus dešiniame žaste, muštines žaizdas dešiniojo antakio srityje, kaktos dešinėje, kairiojo antakio srityje, tris apatinės lūpos gleivinėje, lūpų kairiojo kampo srityje, kraujosruvas dešinėje smilkininėje srityje, pakaušyje, kairiojo paausio srityje, kaktoje, dešinės akies vokuose, nosies srityje, lūpose, dešiniojo raktikaulio srityje, kairės mentės, žastuose, dešinės alkūnės srityje, danties panirimą, skeveldrinį nosies kaulų lūžimą, kraujo išsiliejimą po galvos minkštaisiais dangalais, dėl ko nukentėjusysis mirė.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį perkvalifikuojant jo padarytą veiką iš BK 129 str. l d. į BK 16 str. 3 d., 132 str. l d. bei skirti švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę.

Vadovaudamasis BK 54 str. 3 d. ir 62 str. nuostatomis, apeliantas nurodo, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl nusikaltimo padarymo, neigiamai vertina savo veiksmus. Viso proceso metu jo parodymai buvo nuoseklūs, jis nenuslėpė jokių aplinkybių dėl nusikaltimo, neneigė savo kaltės, padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis, nuo teisėsaugos institucijų nesislapstė, nemelavo, neišsisukinėjo, nesistengė suklaidinti teismo ar kitaip išvengti bausmės. Be to, jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas ir charakterizuojamas tik teigiamai. Skundo autorius pažymi ir tai, kad nusikalstamos veikos metu nepasirinko žiauraus, visuomenei pavojingo ar gerai apgalvoto nusikaltimo padarymo būdo.

Tačiau apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje nustatytu veikos subjektyviuoju požymiu - netiesioginė tyčia, nes jis nukentėjusiajam atėmė gyvybę dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Apeliantas teigia, kad jis nesuprato, jog savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir neturėjo pareigos numatyti atsiradusių padarinių (mirties).

Skundo autorius nurodo, kad tiek esant neatsargios kaltės subjektyviajam požymiui, tiek netiesioginės tyčios kaltės formai, nusikalstamų veikų, numatytų BK 132 str. l d. ir 129 str. l d., sukelti padariniai (kito žmogaus gyvybės atėmimas) sutampa, tačiau skiriasi veikos ir jų motyvacija. Jo nuomone, atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. Tačiau skundžiamame nuosprendyje faktinės aplinkybės, atskleidžiant kaltės formos turinį, įvertintos neadekvačiai, padarytos neteisingos išvados dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių, pateikta klaidinga veikos teisinio vertinimo interpretacija. Teismas nustatė, kad dėl apelianto padarytų gyvybei pavojingų sužalojimų be medikų pagalbos nukentėjusysis neišgyveno ir mirė. Tokią aplinkybę patvirtino ir teismo medicinos ekspertas.

Tačiau apeliantas net nepagalvojo, jog taip sunkiai sužalojo V. K.. Išeidamas iš nuteistojo namų, nukentėjusysis dar bandė konfliktuoti su apeliantu. Nukentėjusiojo sugyventinė teisme patvirtino, kad nukentėjusiajam siūlė važiuoti į ligoninę, tačiau šis atsisakė. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino. Skundo autorius sutinka, kad aplinkybė dėl laiku nesuteiktos medicininės pagalbos, neturi įtakos jo nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Tačiau teismas nepagrįstai neįvertino pašalinių jėgų (O. G. ir A. Č. veiksmų) įsikišimo tarp apelianto veikos ir kilusių padarinių. Be to, nukentėjusiajam nustatytas kitas sužalojimas (kaklo VII slankstelio lūžimas), padarytas ne apelianto veiksmais, nes šis sužalojimas buvo padarytas dar 3 val. iki mirties.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino joje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. B. kaltė dėl tyčinio V. K. nužudymo neginčijamai įrodyta.

Šios teismo išvados ir ją pagrindžiančio įrodymų vertinimo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Apeliaciniame skunde iš esmės teisingai apibūdinami netiesioginės tyčios ir neatsargaus nusikaltimo, padaryto dėl nusikalstamo nerūpestingumo, požymiai ir kriterijai, kuriais remiantis nustatoma tikroji kaltininko kaltės forma.

Pagal BK 15 str. 3 d. nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Pagal BK 16 str. 3 d. nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Apie kaltininko kaltės formą teismai privalo spręsti ne tik atsižvelgdami į kaltininko parodymus, bet ir į visas gyvybės atėmimo aplinkybes: panaudotus įrankius, smurto pobūdį, padarytą sužalojimų kiekį, pobūdį, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir nutraukimo priežastys ir kt.

Iš skundžiamame nuosprendyje aptartos specialisto išvados ir jo (specialisto) paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme (1 t. 85-93, 96 b. l.; 2 t. 192-193 b. l.) seka, kad sužalojimai galvos srityje, kurie komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir uždusimu dėl kraujo pateikimo į kvėpavimo takus, buvo padaryti mažiausiai vienuolikos trauminių poveikių pasekoje (vienu – dvyliktu trauminiu poveikiu galėjo būti padaryti senas nubrozdijimas ir kraujosruva kairiame paakyje, kurie neturėjo įtakos mirčiai). V. K. mirė nuo galvos sužalojimų visumos. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kuo galėjo būti kumštis.

Tokiu būdu, byloje nustatyta, kad dalis smūgių buvo suduota į pavojingą gyvybei vietą–galvos sritį. Sužalojimai padaryti suduodant pakankamai didelį smūgių skaičių. Be šių smūgių į galvą nukentėjusiajam buvo smogta dar ne mažiau 15 kartų į kitas kūno vietas. Taigi, V. K. buvo mušamas pakankamai intensyviai.

Visos šios objektyviai nustatytos bylos aplinkybės, kurių nuteistasis iš esmės neginčija, leidžia daryti išvadą, kad R. B. pasirinko tokį smurto naudojimo būdą, dėl kurio įstatymo numatytų padarinių kilimo tikimybė yra reali. Kitaip vertinti nuteistojo gebėjimą numatyti suduodamų smūgių į galvą pavojingumą gyvybei paprasčiausiai yra neįmanoma. Tokią išvadą kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad kiekvienas normalios psichinės būsenos ir gyvenimiškos patirties žmogus turi suvokti ir suvokia, jog suduodamas daug kartų kumščiu kitam žmogui į galvą gali jam atimti gyvybę.

Šioje byloje nustatytos būtent tokios aplinkybės, kurios rodo, jog R. B. suduodamas ne mažiau vienuolikos smūgių nukentėjusiajam į galvą, suprato, kad gali atimti V. K. gyvybę, ir, nors tokių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti.

Taip kaltininkų tyčios turinio nustatymo ir veikos juridinio įvertinimo klausimai sprendžiami teismų praktikoje, t. y. precedento galią turinčiose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra labai panašios į šios bylos faktines aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2003, 2K-629/2004, 2K-481/2006, 2K-675/2006, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-109/2009, 2K-260/2009).

Nuteistojo apeliaciniame skunde nusikalstamos veikos apimtis, poveikių į galvą ir kitas kūno vietas skaičius, o taip pat sužalojimų pobūdis ir dėl jų atsiradusios komplikacijos, neginčijami. Todėl kolegija nuosprendžio šiose dalyse apeliacine tvarka nerevizuoja, nes priešingu atveju būtų pažeistos BPK 320 str. 3 ir 4 d. nuostatos.

Apeliantas taip pat iš esmės neneigia, kad tarp jo padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšis. Tai, kad savalaikio kvalifikuotos medicininės pagalbos suteikimo atveju būtų galimai pavykę išgelbėti nukentėjusiojo gyvybę, neturi jokios reikšmės sprendžiant nuteistojo atsakomybės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus. Tokia yra ir ilgametė teismų praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-574/2002, 2K-348/2004).

Apeliaciniame skunde nėra nurodoma, kokios pašalinės jėgos įsikišo tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių ir kokius su nukentėjusiojo nužudymu susijusius veiksmus, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas, atliko O. G. ir A. Č.. Todėl atsakyti į šiuos apeliacinio skundo argumentus nėra galimybės. Pažymėtina tik tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog šios liudytojos kokiais nors neteisėtais veiksmais būtų prisidėjusios prie gyvybės atėmimo nukentėjusiajam. To nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme netvirtino ir pats nuteistasis (2 t. 9-11, 12, 14, 16-25, 191-192 b. l.).

Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies seka, jog kaklo VII slankstelio lūžimo padarymas nuteistajam nėra inkriminuotas. Tai reiškia, kad šis sužalojimas, kuris neturėjo jokios įtakos mirčiai, iš kaltinimo yra pašalintas.

Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, tačiau jis iš esmės atitinka nuteistojo parodymus ir teismo medicinos specialisto paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, jog VII slankstelio suspaustinis lūžimas galėjo būti padarytas nukentėjusiajam griūnant vonioje. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo sprendimas nuteisti R. B. pagal BK 129 str. 1 d. yra teisingas ir pagrįstas.

Skirdamas nuteistajam bausmę už labai sunkaus nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas labai sunkus nusikaltimas), kaltininko asmenybę (baustas administracine tvarka), atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią ir kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes.

Skundžiamame nuosprendyje nuteistojo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Visos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (parodymų nuoseklumas, kaltės prisipažinimas, padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką, nesislapstymas nuo teisėsaugos institucijų) sudaro lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., turinį, į kurį įeina visi būtini ir, šiuo atveju, skunde įvardinti požymiai: prisipažinimo savanoriškumas, savalaikiškumas ir išsamumas.

Todėl dar kartą įvertinti šias aplinkybes ir jų pagrindu švelninti bausmę nėra galimybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. ,,Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 str.) apžvalgoje“ nurodyta, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias individualizuotas ir teisingas bausmes tada, kai nėra pagrindų atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, taikant tik baudžiamojo arba auklėjamo poveikio priemones. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Paminėto principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 str. 2 d. 5 p.) yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika Nr. 26“, psl. 197-213).

Nuteistajam pagal BK 129 str. 1 d. paskirta devynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė yra mažesnė už šios nusikalstamos veikos sankcijos vidurkį. Todėl sankcijos ribose dar labiau ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Byloje nėra BK 62 str. 1 ar 2 d. taikymo sąlygų ir pagrindų. Jų nenurodo ir pats apeliantas. Byloje taip pat nėra BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo galimybės.

BK 54 str. 3 d. numatyta, kad šis įstatymas taikomas tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 str. nuostatoms. Ilgametėje teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad taikant BK 54 str. 3 d. turi būti nurodomos byloje nustatytos išimtinės aplinkybės, leidžiančios manyti, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu, nes bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008).

Tokių išimtinių aplinkybių šioje byloje nėra.

Tokiu būdu nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Ji atitinka bausmės paskirtį ir teisingumo principą.

Nuosprendis apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdimaras BavėjanasTeisėjai Aloyzas KruopysVioleta Ražinskaitė