Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Daina Vaidachavičienė Baudžiamoji byla Nr. 1S-165-719/2015

2015 m. balandžio 13 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas išnagrinėjo pareiškėjo G. E. E. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. sausio 27 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo G. E. E. skundą. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė prokurorui, tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2015 m. vasario 19 d. nutarimu skundas buvo atmestas. Pastarąjį nutarimą pareiškėjas G. E. E. apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau skundžiama nutartimi pareiškėjo G. E. E. skundas buvo atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Visų pirmiausia aukštesnysis teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 str. 1 d. įtvirtinta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Čia aukštesnysis teismas pažymi, kad įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno kompetencija. Jie privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Jei medžiagoje yra pakankamai reikšmingų duomenų nebūtina daryti to, ko reikalauja proceso šalys (pvz., atlikinėti tam tikrus tyrimo veiksmus) vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro ar ikiteisminio tyrimo tyrėjo, jeigu jų įsitikinimas, vadovaujantis medžiagoje esančia duomenų visuma, yra kitoks, tačiau priimtas procesinis sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas medžiagoje esančiais duomenimis.

Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šioje medžiagoje labai glaudžiai susijusi baudžiamoji ir civilinė teisė, todėl šiuo atveju didelę reikšmę įgauna baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Baudžiamoji teisė savo funkcijas įgyvendina imperatyviuoju metodu – nustato bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones už nustatytų draudimų pažeidimą. Ši teisė taikytina pažeidus viešąjį interesą, kuomet veika yra pavojinga ir negali būti palikta nukentėjusiajam kaip jo privatus reikalas reikalauti kompensacijos. Tačiau būtina pažymėti, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tada, kai jį vykdant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Priešingu atveju ikiteisminio tyrimo vykdymas taptų beprasmis baudžiamojo proceso tikslų prasme ir reikštų betikslį lėšų bei proceso dalyvių laiko švaistymą, o tam tikrais atvejais ir galėtų būti vertinamas kaip neteisėtas žmogaus teisių suvaržymas. Tuo tarpu civilinei teisei būdingas dispozityvusis reguliavimo metodas, kuomet teisės normomis nustatomos teisinių santykių dalyvių privalomo ir leistino elgesio ribos. Imperatyviosios normos civilinėje teisėje nustatomos ir taikomos tik išimtiniais atvejais, kai siekis apginti vieno teisinio santykio teises ir interesus nuo kitos šalies neteisėtų veiksmų sutampa su viešųjų interesų apsauga. Civilinė atsakomybė taikytina pažeidus privatų interesą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. ir 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėjo, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą sprendžiant pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (pvz., administracinėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens veika, esant civiliniams teisiniams santykiams, vertinama kaip nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-P-267/2011 ir kt.). Be to, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus būtina paisyti protingumo ir proporcingumo reikalavimų. Tai reiškia, kad nustatytos teisinės priemonės turi būti tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Pagal suformuotą teismų praktiką BK 245 str. numatyta veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuomet, kai tik pats asmuo galėjo įvykdyti teismo sprendimą, nesusijusį su bausmėmis, tačiau sąmoningai vengė vykdyti tokį teismo sprendimą. Kita vertus, net jeigu asmuo ir sąmoningai nevykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytas priemones (baudas, priverstinį išieškojimą ar kt.), svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju apskritai pagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-47/2009, Nr. 2K-08/2012, Nr. 2K-219/2012 ir kt.).

Aukštesniajam teismui pateiktą skundą pareiškėjas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais ir motyvais, kaip ir žemesniajam teismui pateiktą skundą. Naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi žemesniajam teismui, pareiškėjas savo skunde nenurodė. Žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius medžiagoje esančius duomenis, pakankamai išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir pakankamai detaliai argumentavo savo sprendimą. Žemesniojo teismo argumentai dėl duomenų vertinimo nekelia abejonių, nes pareiškėjo G. E. E. skundą nagrinėjęs žemesnysis teismas patikrino duomenų liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus medžiagoje esančius duomenis kaip jų visumą. Visi žemesniojo teismo argumentai ir motyvai pakankamai išsamiai, detaliai ir aiškiai nurodyti skundžiamoje nutartyje, todėl aukštesnysis teismas jų nekartoja.

Susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdė 2012 m. gruodžio 10 d. išduoto statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą iki civilinės bylos išnagrinėjimo, todėl 2014 m. gruodžio 23 d. buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) atlikti statinio konservavimo darbus.

Pareiškėjas G. E. E. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą iš esmės pranešdamas apie tai, jog vietoje statinio konservavimo darbų buvo atlikti statinio statybos darbai, nors tokius darbus uždraudė teismas, todėl tokioje veikoje galimai yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Tačiau čia aukštesnysis teismas pažymi, kad su statinio statybos ar konservavimo projektavimu, leidimų atlikti tokius darbus vykdymu, nukrypimais nuo parengtų projektų, leidimų, nustatytų tokių darbų atlikimo sąlygų, įvairių įpareigojimų ir pan. susiję teisiniai santykiai bei dėl jų iškilę ginčai, pirmiausia, yra ne baudžiamosios, o kitų teisės šakų reguliavimo dalykas. Baudžiamojo įstatymo normos, susijusios su teismų sprendimų civilinėse bylose nevykdymu (šiuo atveju iš esmės būtent taip ir teigia pareiškėjas), negali būti taikomos automatiškai, kaip konstanta nustačius kiekvieną teismo procesinio sprendimo nevykdymo ar netinkamo jo vykdymo faktą. Tokiais atvejais pirmiausiai turėtų būti išnaudotos visos galimybės siekti, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas vadovaujantis CPK normomis, t. y. kreiptis į antstolius dėl priverstinio tinkamo teismo procesinio sprendimo vykdymo, kreiptis dėl sankcijų (pvz., baudos) procesinio sprendimo nevykdančiam ar netinkamai jį vykdančiam asmeniui CPK nustatyta tvarka ir pan. Šiuo atveju medžiagoje nėra jokių duomenų apie CPK įtvirtintų priemonių panaudojimą siekiant efektyvaus teismo procesinio sprendimo įvykdymo (pavyzdžiui, apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į teismą dėl baudos arba arešto paskyrimo už teismo procesinio sprendimo nevykdymą ar netinkamą jo vykdymą (CPK 616 str.) ir kt.). Todėl medžiagoje nesant duomenų apie pareiškėjo G. E. E. pareiškime aprašyto ginčo išsprendimą kita tvarka (pavyzdžiui, administracinio ar civilinio procesų tvarka), šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė ir griežčiausia priemonė, negali būti taikoma.

Įvertinus tai matyti, jog iš G. E. E. pareiškime nurodytų duomenų negalima daryti kategoriškos ir neginčijamos išvados, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. sausio 27 d. nutarimu pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo G. E. E. skundą, o Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2015 m. vasario 19 d. nutarimu ir skundžiama nutartimi 2015 m. sausio 27 d. nutarimas teisingai buvo paliktas galioti.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes aukštesnysis teismas, sutikdamas su žemesniojo teismo motyvais ir argumentais bei pritardamas jiems konstatuoja, kad nagrinėdamas G. E. E. skundą žemesnysis teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė medžiagoje esančius duomenis, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priėmė teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose atitinkantį procesinį sprendimą. Toks sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, jis priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų, todėl naikinti jį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Pareiškėjo Gedimino E. E. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.