Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Teigia, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) neužtikrinant teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius ir gyvenimo nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sumažėjo bendravimo galimybės, jaučia baimę, pažeminimą, kas atitinka Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje apibrėžtą neturtinės žalos sąvoką. Neturtinės žalos dydį – 30 000 Eur nustatė atsižvelgdamas į išgyventą skriaudą, išgyvenimus, kurie buvo ypač smarkiai juntami, o pasekmės išliks visam gyvenimui. Pareiškėjas skundą grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktika.

Lukiškių TI-K teigimu, kamerose sanitarinis mazgas įrengtas ir šaltas vanduo tiekiamas laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimų. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro. Remiantis Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punktu kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka nustatytų normų. Taip pat, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.

Pažymėjo ir tai, kad norint gauti rūbus ar avalinę pagal sezoną, reikia kreiptis su rašytiniu prašymu dėl atitinkamų rūbų išdavimo. Lukiškių TI-K nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimosi dėl rūbų išdavimo.

Taip pat nurodė, kad laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimų, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal nustatytas normas, taip pat yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Pagal nustatytą tvarką suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pažymėjo, kad jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.

Dėl siuntinių perdavimo paaiškino, kad BVK 95 straipsnyje yra nustatyta specialioji nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus su spauda. Pagal šio straipsnio 1 dalį nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių ar avalynės siuntinį. Pagal BVK 95 straipsnio 2 dalį vienas pašto siuntinys turi sverti ne daugiau kaip 10 kg, o perduodamas siuntinys - ne daugiau kaip 15 kg. Asmuo, atnešęs perduodamą siuntinį, privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Rasti kiti daiktai, išskyrus spaudą, dokumentus ir avalinę, nuteistajam neįteikiami, greitai gendantys daiktai ir maisto produktai sunaikinami. Galimybės nuteistajam gauti pašto arba perduodamą maisto produktų siuntinį teisės aktai nenumato.

Dėl maisto normų ir kokybės nurodė, kad pagal SVĮ 44 straipsnio 5 dalį suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K mitybos normų reikalavimų laikomasi. Atlikus 2013-12-19 maisto laboratorinius tyrimus, nustatyta, kad nedirbančių vyrų 2013-12-18 paros maisto davinio energinę vertę sudaro 2856 kcal.

Dėl pasimatymų tvarkos ir sąlygų nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomasi SVĮ ir BVK nustatytų ilgalaikių pasimatymų organizavimo tvarkos ir sąlygų reikalavimų. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje yra numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.

Paaiškino ir tai, kad BVK 102 straipsnyje nustatyta nuteistųjų teisė paskambinti telefonu. Nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Kam skambinti pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Taigi, realizuoti savo teisę paskambinti neatimta.

Dėl įdarbinimo paaiškino, kad dirbti mokamą darbą yra siūloma tik nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K ir esant laisvų vietų. Pažymėjo, kad G. K. atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataiso namuose, atitinkamai dėl įdarbinimo gali kreiptis į pataisos namų administraciją, kuriuose atlieka laisvės atėmimo bausmę.

Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Šiuo atveju nėra įrodymų, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Akcentavo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. G. K. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita (8-19 b. l.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 str. prasme) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Al46-1527/2012). Skundas teismui dėl žalos atlyginimo pateiktas tik 2015-11-06, t. y. praėjus daugiau nei 1 m. 7 mėn. nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi sujos esme, tikslais ir saugiu vykdymu (52-55 b. l.).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą. Paaiškino, kad būnant Lukiškių TI-K, jam nebuvo užtikrinta minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, norma. Nurodė, kad jis yra neįgalus asmuo, todėl jam turi tekti ne mažiau kaip 5,1 kv. m. kameros ploto. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas neteisingai apskaičiuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą, į jį įtraukdamas baldų užimamą plotą. Nurodė, kad kameroje stovėjo lovos, stalas, be to, dalį ploto užėmė toje pačioje patalpoje įrengtas sanitarinis mazgas. Akcentavo, kad net ir sumažinus kalinamųjų skaičių kameroje, inventoriaus skaičius nebuvo mažinamas. Pareiškėjas taip pat reiškė nepasitenkinimą tualeto įrengimu kameroje. Nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacija, todėl kameroje tvyrojo blogas kvapas. Dėl ilgalaikių pasimatymų teisės pareiškėjas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu prašymų suteikti ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine Lukiškių TI-K administracijai jis neteikė, kadangi buvo informuotas, jog jie nėra suteikiami. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jam nebuvo užtikrintas tinkamas ir pilnavertis maitinimas pagal valgiaraščius. Nurodė, kad jam buvo paskirtas dietinis maitinimas dėl ligų. Trūko ir vienam mėnesiui išduodamo tualetinio popieriaus. Pažymėjo, kad šis trūkumas Europos žmogaus teisių teismo pripažįstamas asmens kankinimu.

Byloje keliamas ginčas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K bei iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014-03-13 iki 2015-11-03.

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Tačiau svarbu pažymėti, kad ši įrodinėjimo taisyklė nėra besąlyginė. Pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams atsakovui nekyla, jeigu pareiškėjas nepakankamai konkrečiai apibūdina galbūt padarytą pažeidimą ( LVAT 2015-10-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015). Hipotetinio (deklaratyvių teiginių, nesietinų su konkrečiomis, apibrėžtomis individualiomis aplinkybėmis) pobūdžio svarstymų teismas nenagrinėja, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (žr., pvz., LVAT 2013-08-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013, 2013-09-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – Higienos norma). Higienos normos 2 punkte nustatyta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Būtent ši norma taikytina ir šiuo atveju. Pareiškėjo teismo posėdyje nurodyta pozicija, kad jis yra neįgalus, todėl kameroje jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5,1 kv. m. ploto, yra neteisinga ir nepagrįsta. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta ploto norma nustatyta Laisvės atėmimo vietų ligoninėje gydomiems suimtiesiems/nuteistiesiems. Be to, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo neįgalumą.

Pareiškėjas tiek teismo posėdyje, tiek skunde akcentavo, kad atsakovas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, nepagrįstai neeliminavo baldų ir kito inventoriaus užimamo kameros ploto. Pažymėtina, kad Gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam asmeniui kameroje, nustatančioje teisės normoje (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1. p.) nėra nustatyta, kad į šį plotą neturi būti įskaitomas plotas, kurį užima kameros baldai ir kitas inventorius. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014).

Šiam ginčui taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad G. K. 2015-08-20 iš Marijampolės pataisos namų atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m. (1 asmuo kameroje). Tą pačią dieną jis perkeltas į kamerą Nr. 258, kurios plotas – 34,71 kv. m. (3-4 asmenys kameroje), ir joje buvo laikomas iki 2015-08-27 (8, 27 b. l.). Valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiuoja apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2015-08-20 iki 2015-08-27 Lukiškių TI-K buvo laikomas 7 paras. Visą šį laikotarpį Lukiškių TI-K pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto (Įsakymas Nr. V-124), buvo užtikrinta, pareiškėjui teko nuo 7,48 kv. m. iki 11,57 kv. m. kameros ploto. Be to, šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K veikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Pareiškėjas be to, kad Lukiškių TI-K jam tariamai nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas kameroje, nurodo ir tai, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietimo, sanitarinis mazgas įrengtas bendroje patalpoje, jis nebuvo pakankamai aprūpintas tualetiniu popieriumi ir kitomis higienos priemonėmis, švaria patalyne.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.

Higienos normos 24 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos 26 punktą gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis - 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis - 0,05-0,15 m/s. Higienos normos 28 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Iš administracinėje byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kamerose Nr. 110 ir Nr. 258, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, patikrinimų pareiškėjo kalinimo metu nebuvo atlikta (29-35 b. 1.). Tačiau iš pateiktos informacijos matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. sausio mėn. atliko visuomenės sveikatos saugos kontrolę kameroje Nr. 258 ir jokių higienos normos reikalavimų pažeidimų, susijusių su kameros vėdinimu, drėgme, apšvietimu nenustatė. 2014-02-05 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-71 nurodyta, kad patalpos vėdinamos per langus, nepažeidžiant Higienos normos 24 punkto reikalavimų, kameroje Nr. 258 langus buvo galima atverti (b. l. 31).

Atsakovas, kuriuo teismas neturi pagrindo abejoti, atsiliepime taip pat nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant didelės drėgmės kamerose. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad izoliatoriaus-kalėjimo patalynė buvo blogos būklės ir nešvari, tačiau jokių objektyvių duomenų, kad nuo 2015-08-20 iki 2015-08-27 Lukiškių TI-K administracijai jis būtų reiškęs pretenzijas dėl patalynės būklės, nėra. Šiuo metu nustatyti, kokios būklės patalynė pareiškėjui buvo išduota, taip pat nėra galimybės. Atsižvelgiant į abstrakčius pareiškėjo teiginius, nėra pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais dėl patalynės atitikimo higienos normoms. Pareiškėjo skundo argumentai dėl nešvarios patalynės atmestini, kaip nepagrįsti.

HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kaip minėta, ši higienos norma taikytina tik naujai statomoms ir rekonstruojamoms laisvė atėmimo vietų įstaigoms. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Higienos normos 68 punkte yra teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ numatyta, kad vieną kartą per savaitę Lukiškių TI-K laikomi asmenys dušu gali naudotis iki 15 minučių.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas ir dėl to, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo ankšti, nebuvo vietos sportuoti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K administracija draudė turėti šiltą pledą, neišdavė rūbų ir avalynės pagal sezoną, higienos priemonių – muilo, dantų pastos, šepetuko, vienkartiniai skustuvai, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi dėl jų išdavimo, todėl vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi pagrindo nagrinėti. Pažymėtina, kad BVK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta nuteistojo teisė kartą per šešis mėnesius gauti perduodamą drabužių ar avalynės siuntinį.