Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-547-493/2010

2010 m. rugsėjo 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam A. Z., jo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, nukentėjusiajai R. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. ir nukentėjusiosios R. S. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-18 nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir skirta bausmė - laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, uždraudžiant per laisvės apribojimo laikotarpį bendrauti su R. S., taip pat be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

R. S. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už tai, kad 2009-02-04, apie 15.00 val., Kaune, prie Minkovskių g. 54 namo, ne mažiau keturių kartų rankomis sudavė per veidą R. S., po to vieną kartą kumščiu smogė į jos veido kairę pusę, tuo padarydamas veido ir galvos sumušimą, poodinę kraujosruvą kairiame žande, nubrozdinimą dešinio žando vidinio paviršiaus gleivinėje, t.y. sužalojimus, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas netyrė byloje esančių prieštaravimų, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Be nukentėjusiosios ir netiesioginių liudytojų prieštaringų parodymų, jo kaltės, naudojus fizinį smurtą, nepatvirtina kita bylos medžiaga. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad tarp jų buvo susiklostę priešiški santykiai dėl buitinių nesutarimų. Nėra jokių objektyvių faktų, kurie patvirtintų, ketinimus ar planavimą tyčia sužaloti nukentėjusiąją R. S. ar kitaip ją pažeminti, sužalojimai galėjo būti padaryti ginantis nuo R. S., ką patvirtina liudytojai G. J. ir R. G.. O, be to, nuteistojo nuomone, nukentėjusioji mosikuodama aukštaauliu batu su guminiu pilnapadžiu kulnu, galėjo užsigauti ir pati, taip pat neaiškios ir dantų tiltelio, protezo sulūžimo aplinkybės.

LR BK 28 str. nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Byloje nustatyta, kad konfliktą išprovokavo nukentėjusioji, kad buvo realiai kėsinamasi į A. Z. sveikatą, nes nukentėjusioji, be priežasties pirma sudavė smūgį į veidą ir toliau puolė, o ją sugriebus už rankų, stūmiant besipriešinančią nukentėjusiąją, ji nusimovusi žieminį batą, smūgiavo jo kulnu A. Z. į galvą, todėl jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Teismo išvada, kad BK 28 straipsnis netaikytinas, yra prieštaraujanti šio įstatymo prasmei bei teismų praktikai. Teismo teiginys, kad veiksmai negali būti pripažinti būtinąja gintimi, nes „konflikte dalyvavo trečias asmuo", nepagrįsti bylos medžiaga. Liudytoja R. G., kuri skyrė konfliktuojančius, radosi tik vėliau, kai R. S., jau buvo pradėjusi pulti A. Z., sudavusi smūgį delnu į veidą ir jau buvo trenkusi batu per galvą. Todėl, nutiestojo nuomone, jis turėjo teisę gintis nuo pradėto ar gresiančio pavojingo kėsinimosi, veiksmai buvo gynybinis atsakas į R. S. pavojingus veiksmus. Gynimosi būdas buvo akivaizdžiai teisingas ir neviršijo būtinosios ginties ribų, todėl negali būti laikomas nusikalstamu. Bylos medžiaga patvirtina, tačiau teismas nevertino ir nepripažino, kad nukentėjusiosios elgesys buvo provokuojantis, šių aplinkybių tinkamai neįvertino.

Teismų praktikoje ir kaip yra išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime, turi būti laikomasi nuostatos, kad visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai.

LR Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d. nuostatose išvardinta eilė kriterijų, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį, todėl turtinės žalos dydžio kriterijus nėra vienintelis kriterijus, kuriam nesant nebūtų galima nustatyti turtinės žalos dydžio. Neturtinės žalos dydį nukentėjusioji įvertino 2000 Lt. Jos manymu toks žalos dydis nėra per didelis, atitinka sąžiningumo, protingumo kriterijus, todėl teismas turėjo galimybę ieškinį tenkinti iš dalies - priteisti neturtinę žalą, o dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo pripažinti teisę į šios žalos atlyginimą, o klausimą dėl jos dydžio nustatymo palikti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios skundą atmesti, nukentėjusiąją, prašiusią nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o jos-nukentėjusiosios skundą tenkinti, prokurorę prašiusią abu apeliacinius skundus atmesti sprendžia, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo A. Z. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Nuteistasis A. Z. ginčija savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, nurodė, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nukentėjusioji nesutinka su neturtinės žalos nepriteisimu, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinių skundų ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduoti apeliaciniai skundai (BPK 320 str.).

Apylinkės teismas, visapusiškai ir pilnutinai ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai A. Z. pripažino kaltu dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, nustatė, jog teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis. Apylinkės teismas A. Z. kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas.

Apylinkės teismas pagrįstai A. Z. parodymus, kad jis inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, o gynėsi nuo nukentėjusiosios, atmetė, nes jo parodymai yra paneigti tiek nukentėjusiosios R. S., tiek liudytojų L. K., R. J. parodymais bei rašytiniais bylos įrodymais. Liudytojų R. G. ir G. J. parodymais taip pat pagrįstai nustatyta neginčytinas buvusio konflikto tarp R. S. ir A. Z. faktas. Pirmosios instancijos teismas, nors kaltinamasis ir neigė, kad net ir gindamasis padarė tokius sužalojimus nukentėjusiajai, kurie objektyviai užfiksuoti specialisto išvadoje, pagrįstai kaltinamojo parodymus vertino kritiškai. Apylinkės teismo išvada, įvertinus visus bylos duomenis, atsižvelgiant į tai, kad konflikte dalyvavo trečias asmuo - R. G., kuri skyrė konfliktuojančias puses, o jai pasitraukus, kaip nurodė nukentėjusioji R. S. ir liudytoja R. J., A. Z. sudavė smūgius R. S., jog nebuvo nustatyta būtinosios ginties situacija, pagrįsta.

Pagal BK 28 str. 1 d. nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 str. 2 d. prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų - specialisto išvados, R. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, konstatuota veido ir galvos sumušimas, poodinė kraujosruva kairiame žande, nubrozdinimas dešinio žando vidinio paviršiaus gleivinėje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais. Duomenų, prieštaraujančių tiriamosios nurodytam traumos laikui bei aplinkybėms, nėra. Tuo tarpu kalbėti apie A. Z. patirtus sužalojimus ar galimus jam smūgių sudavimus rankomis ar batu, ar realius ketinimus, nesant jokių objektyvių įrodymų, teismas neturi jokio pagrindo, kaip neturi ir jokio pagrindo vertinti moters tariamus veiksmus rankomis ar auliniu žieminiu batu, kaip adekvačius A. Z. gynybiniams veiksmams, nuo kurių ji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, kaip matyti iš paties nuteistojo apeliacinio skundo teigimo, nukentėjusioji savo žieminį batą nusimovė jau konfliktui įsiplieskus, eigoje, o ne pradžioje konflikto, nuo ko nuteistajam būtų reikėję gintis nuo pat pradžių, kaip nuo netikėto užpuolimo, kad teigė savo parodymuose pirmosios instancijos teisme. Netikėti visais teisme ištirtais A. Z. kaltės įrodymais, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.

Įvertinus tai kas išdėstyta, nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. Z. ir nukentėjusiosios R. S. apeliacinius skundus atmesti.