Šiaulių apygardos teismo nutartis

2018-02-06 · Civilinė byla Nr. 2A-81-856/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-06
Bylos Nr.
2A-81-856/2018
Teisminio proceso Nr.
2-47-3-00883-2017-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Valantienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Justlina“
Ieškovas
viešosios įstaigos Regioninės Telšių ligoninės
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-81-856/2018Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00883-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.8.3; 2.6.8.9; 3.3.1.18.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 6 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Justlina“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2017 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1536-187/2017 pagal ieškovės viešosios įstaigos Regioninės Telšių ligoninės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Justlina“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Regioninė Telšių ligoninė ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Justlina“ priteisti 10811,83 Eur skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Telšių rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) ir UAB „Justlina“ 2011 m. kovo 31 d. sudarė negyvenamųjų pastatų, patalpų ir statinių nuomos sutartį Nr. NTS-1, kuria remiantis Savivaldybė atlygintinai perdavė atsakovei naudotis patalpomis, pažymėtomis indeksais: R-5 (10,21 m²), R-6 (16,47 m²), R-7 (42,17 m²), su dalimi bendro naudojimo patalpų, pažymėtų indeksais: R-l (31,86 m²), R-3 (2,60 m²), R-4 (2,68 m²), kurių bendras plotas 105,99 m², skirtomis viešojo maitinimo veiklai vykdyti. Nuomojamos patalpos yra pastate adresu: Kalno g. 40, Telšiai, kuris panaudos teise priklauso VšĮ Regioninei Telšių ligoninei. 2011 m. rugpjūčio 3 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis Nr. 61, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo užtikrinti šalto vandens ir nuotekų šalinimo, elektros energijos, karšto vandens ir patalpų šildymo tiekimą, o atsakovė - apmokėti už suteiktas paslaugas per sutartyje nustatytą terminą. Iš pradžių atsakovė vykdė sutartinius įsipareigojimus, tačiau nuo 2012 m. gegužės mėnesio atsiskaitymai už suteiktas paslaugas sutriko. Atsakovė 2017-02-21 raštu informavo ieškovę, kad nuo 2017-02-28 atsakovė stabdo viešojo maitinimo veiklą patalpose ir yra pateikusi savivaldybei prašymą nutraukti nuomos sutartį nuo 2017-02-28. Sutarties pasibaigimas nepanaikina kreditoriaus teisės reikalauti iš skolininko atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo sutarties vykdymo. Atsakovės skola ieškovei sudaro 10 811,83 Eur.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovė UAB „Justlina“ prašė ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti įsiskolinimą už šiltą vandenį ir nuotekas, karštą vandenį bei elektros energiją, likusioje dalyje (dėl mokesčio už šilumos tiekimą) ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai, pasirašydama 2011-08-03 sutartį Nr. 61, ieškovė įsipareigojo užtikrinti patalpų šildymo tiekimą atsakovės nuomojamose patalpose, tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovei teikė šildymo paslaugą, nenurodė, koks šilumos energijos kiekis apšildo atsakovės naudojamas patalpas. Atsakovė, nesant įrengtai nuomojamose patalpose šildymo sistemai, šildėsi nuo savo pačios naudojamų elektros įrenginių (virtuvės įrangos). Nuomojamos patalpos yra rūsyje, šildymo įrengimų nėra nei nuomojamose patalpose, nei šalia esančiose patalpose. Ieškovė niekada neteikė šildymo paslaugų ir pati tai yra pripažinusi, o nuo 2017 m. sausio 1 d. nebetaikė ir mokesčio už patalpų šildymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. spalio 9 d. sprendimu priteisė iš atsakovės UAB „Justlina“ 10716,75 Eur skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. gegužės 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 322 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei VšĮ Regioninei Telšių ligoninei.

Teismo vertinimu, faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, jog 2017 m. rugsėjo 8 d. apžiūrėjus UAB „Justlina“ nurodytas rūsio patalpas, patalpose nėra įrengtų prie šildymo sistemos prijungtų radiatorių, tačiau patalpose šilta, nes patalpoje R-1 per visą jos ilgį (13 metrų) prie lubų iš šilumos punkto į kitus aukštus eina kašto vandens tiekimo vamzdžiai, kurie apžiūros metu buvo karšti. Apžiūrėjus UAB „Justlina“ nuomotas patalpas – holą, virtuvę, maitinimo patalpas, plane pažymėtas R-5, R-6, R-7, jose nėra įrengtų prie šildymo sistemos prijungtų radiatorių. Apžiūrėjus šilumos punkto patalpas nustatyta, kad šilumos punktas yra veikiantis, jame yra įvairių vamzdžių, patalpoje šilta, iš patalpos išeinantys neizoliuoti karšto vandens tiekimo vamzdžiai karšti.

Teismo vertinimu, nors patalpose nėra prie šildymo sistemos prijungtų radiatorių, tačiau patalpose šilta, per patalpas iš šilumos mazgo eina vamzdžiai, kurie neizoliuoti, nuo jų sklinda šiluma, šalia kavinės patalpų yra šilumos mazgas. Kad kavinės patalpose nebuvo šildymo įrenginių (radiatorių), patvirtino ir byloje apklausti liudytojai, tačiau liudytojai P. K. ir A. V. paliudijo, kad šildymo įrenginiai buvo, tačiau juos nuėmė, nes patalpose buvo per šilta.

Teismas pažymėjo, kad atsakovė, teigdama, jog nebuvo tiekiamas šildymas, nepateikė įrodymų, kad ji kreipėsi į ieškovę prašydama prijungti jai papildomus šildymo įrenginius. Tą patvirtino ir liudytoja A. V., kad iš atsakovės raštu negavo nei vieno rašto, kad patalpose šalta. Nors atsakovė nurodo, kad nuolat kreipėsi į ieškovę prašydama peržiūrėti mokestį už šildymą, bet kaip matyti iš pateiktų raštų, atsakovė prašydavo sumažinti mokestį už šildymo paslaugas ar šildomų patalpų plotą, o ne kėlė klausimą dėl šilumos energijos tiekimo.

Teismas nurodė, kad ieškovė ir atsakovė buvo sudariusios sutartį dėl šalto vandens ir nuotekų šalinimo, elektros energijos, karšto vandens ir patalpų šildymo tiekimo. Ieškovė tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, tiekė atsakovei karštą ir šaltą vandenį, elektrą, šildymo paslaugas bei pateikė sąskaitas jų apmokėjimui. Atsakovė savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, pateiktas sąskaitas faktūras apmokėjo tik iš dalies, dėl ko susidarė ieškovės prašoma priteisti suma. Atsakovė niekada neneigė susidariusių įsiskolinimų, skolą pripažino bei 2017 m. sausio 10 d. pasirašė su ieškove susitarimą dėl skolos grąžinimo. Teismas pažymėjo, kad iki pat patalpų nuomos sutarties nutraukimo, sutartis buvo galiojanti, atsakovė nesikreipė dėl sutarties nuginčijimo, sąlygų keitimo ar sutarties nutraukimo, sutartis tarp šalių yra negaliojanti, nes ji įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pakeista.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė UAB „Justlina“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį dalyje dėl atsakovės 1233,75 Eur skolos už šildymo paslaugas atmesti bei priteisti atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, likusioje dalyje ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Atsakovė, sudarydama sutartį ir prisiimdama įsipareigojimą pagal 2.3 punktą mokėti už šildymo paslaugas, tikėjosi, kad ieškovė vykdys savo įsipareigojimus – suteiks šildymo paslaugą, o ji už suteiktą paslaugą galės tinkamai atsiskaityti. Taigi, atsakovė, sudarydama nuomos sutartį, turėjo pagrįstą lūkestį gauti sutartyje nurodytas paslaugas, tačiau nuomos sutarties laikotarpiu šildymo paslaugos negavo, todėl ir neįgijo pareigos už ją sumokėti. Atsakovės manymu, sutartis numatė pareigą mokėti ne už tai, kad atsakovės nuomojamos patalpos yra greta ieškovės šildomų patalpų, o už konkrečiai suteiktą šildymo paslaugą.

9.2. Teismas neteisingai vertino rašte nurodytą aplinkybę, kad „kavinės patalpose yra įrengtas vienas šildymo radiatorius“, kadangi minėtas šildymo radiatorius tuo laikotarpiu buvo elektrinis, o ne prijungtas prie šildymo sistemos, ką iš esmės patvirtino byloje apklausti liudytojai L. B., A. D., A. L., nurodę, jog šildymo įrenginių, prijungtų prie šildymo sistemos, niekada nebuvo. Teismas, paminėdamas šią aplinkybę, neteisingai įvertino byloje esančius duomenis bei liudytojų parodymus.

9.3. Teismas absoliučiai neteisingai vertino faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančius duomenis, nevertino, kokiu metų laiku buvo atliktas faktinių aplinkybių konstatavimas. Vidutinė oro temperatūra nurodytu laikotarpiu buvo nuo 13,3–15,2 iki 21-25 laipsnių, taigi, natūralu, jog lauke esant tokiai temperatūrai, per atvirus langus bei per prieš tai buvusį vasaros šiltąjį laikotarpį bei per atvertas šilumos mazgo duris, patalpos galėjo būti šiltos, tačiau minėta aplinkybė jokiu būdu nepatvirtina fakto, jog patalpos buvo šiltos dėl ieškovės veiksmų, t. y. dėl ieškovės per šildymo įrenginius perduodamos šilumos.

9.4. Priešingai nei nurodo teismas, iš šilumos mazgo einantys karšto vandens vamzdžiai yra pritvirtinti prie lubų, t. y. aukštai (dėl ko šiluma į apačią iš esmės nepatenka), ir yra izoliuoti, dėl ko teigti, jog vamzdžiai, kurie nėra laikomi šilumos energijos teikimo įrenginiu, esantys aukštai prie lubų, apšildė visas atsakovės nuomojamas patalpas, nėra pagrindo.

9.5. Teismas, klaidingai įvertinęs byloje esančius duomenis bei liudytojų parodymus, padarė klaidingą išvadą, jog ieškovė tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, t. y. tiekė šildymo paslaugas.

9.6. 2017 m. sausio 10 d. tarp ieškovės ir atsakovės pasirašytu papildomu susitarimu Nr. 1 ieškovė aiškiai pripažino, kad atsakovės nuomojamose patalpose nėra ieškovės šildymo įrenginių, šildymo paslauga nėra teikiama ir mokesčio už patalpų šildymą nuo 2017 m. sausio 1 d. nebetaiko. Taigi, minėtas susitarimas aiškiai parodo, jog ieškovė pati pripažino nesant atsakovės nuomojamose patalpose šildymo įrenginių.

9.7. Teismas nevertino liudytojų L. B., A. D., A. L. bei atsakovės atstovės A. G. paaiškinimų, kurie visi aiškiai nurodė, jog atsakovės nuomojamose patalpose jokių šildymo įrenginių niekada nebuvo. Liudytojos L. B. ir A. L. patvirtino, jog patalpos žiemos metu buvo šaltos, patalpos prišildavo tik nuo atsakovės naudojamų elektros šildymo įrenginių, t. y. prietaisų, skirtų maisto gaminimui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė VšĮ Regioninė Telšių ligoninė prašo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė 2014-04-04 raštu pripažino skolą (8 609,52 Eur) ir informavo, kad sąskaitos faktūros nebuvo apmokamos dėl sunkios finansinės situacijos. 2015-12-15 šalys sudarė tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą Nr. 27, kuriuo skolininkė pripažino esanti skolinga 6 370,60 Eur, tame tarpe ir už šildymą. 2016-12-15 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu Nr. 25 apeliantė patvirtino 10 066,15 Eur skolą. Apeliantė nereiškė ieškovei pretenzijų dėl nepagrįstai išrašytų sąskaitų-faktūrų, nėra atsisakiusi jas priimti. Kadangi sąskaitos faktūros buvo apmokamos, o vėliau dengiami įsiskolinimai, neišskiriant, už kurias konkrečiai paslaugas yra mokama, ieškovė turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad ginčijama šilumos paslauga apeliantei buvo teikiama. Niekada nebuvo keliamas klausimas dėl šilumos energijos tiekimo ar šalčio, o tik prašymai mažinti mokestį už šildymo paslaugas dėl sunkios finansinės padėties. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenis, kurie nepaneigė fakto, kad apeliantei buvo teikiama patalpų šildymo paslauga. Apeliantė, pirmos instancijos teismo metu, priešingai nei teigia šiame skunde, ginčijo paslaugų teikimo laikotarpį nuo pat sutarties sudarymo. Skundu yra prašoma atmesti ieškovės reikalavimą tik 1 233,75 Eur sumai, kuri, pasak apeliantės, yra susidariusi 2014 m. spalio 31 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Tai reiškia ne ką kitą, kaip apeliantės pripažinimą, kad ji šildymo paslaugas gavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės UAB „Justlina“ apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Tarp šalių kilo ginčas dalyje dėl priskaičiuotų mokesčių už atsakovei UAB „Justlina“ išnuomotų patalpų šildymą, kitoje dalyje atsakovė su ieškinio reikalavimais sutiko.

Ieškovė VšĮ Regioninė Telšių ligoninė ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės UAB „Justlina“ priteisti 10 811,83 Eur skolą už šaltą vandenį ir nuotekas, elektros energiją, šildymą ir karštą vandenį, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Apylinkės teismas 2017 m. spalio 9 d. sprendimu teismo posėdžio metu patikslintą ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės 10 716,75 Eur skolą, 5 procentų dydžio palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė UAB „Justlina“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydama, jog atsakovės nuomojamose patalpose šildymo įrenginių nėra, todėl teismas nepagrįstai priteisė 1 233,75 Eur už šildymo paslaugas, nes atsakovė šildymo paslaugų negavo.

Įvertinusi bylos aplinkybių visumą, apeliacinio skundo argumentus, atsikirtimo į juos argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės priskaičiuotus mokesčius už šaltą vandenį ir nuotekas, elektros energiją, šildymą ir karštą vandenį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. kovo 31 d. Telšių rajono savivaldybė ir atsakovė UAB „Justlina“ sudarė Negyvenamųjų pastatų, patalpų ir statinių nuomos sutartį Nr. NTS-1, kuria nuomotojas atsakovei UAB „Justlina“ išnuomojo 105,99 m² patalpas viešojo maitinimo veiklai vykdyti (I t., 6-9 b. l.). UAB „Justlina“ 2011-08-04 raštu Nr. JLS-041 kreipėsi į VšĮ Regioninę Telšių ligoninę, prašydama leisti prisijungti karštą vandenį ir šildymą iš bendros sistemos, apmokant už paslaugas pagal įrengtus apskaitos įrenginius (I t., 10 b. l.). 2011 m. rugpjūčio 3 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė sutartį Nr. 61, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo užtikrinti šalto vandens ir nuotekų šalinimo, elektros energijos, karšto vandens ir patalpų šildymo tiekimą, o atsakovė - laiku apmokėti už suteiktas paslaugas per sutartyje nustatytą terminą. Sutarties 2.1, 2.2 punktuose numatyta, kad už sunaudotą šaltą vandenį ir nuotekas, elektros energiją mokama pagal patalpose esančių šalto vandens ir elektros energijos kontrolinių skaitiklių parodymus, apskaičiuojant pagal šalto vandens ir elektros tiekėjų nustatytus įkainius. Sutarties 2.3 punkte numatyta, kad už patalpų šildymo paslaugas apmokama proporcingai naudojamų šildomų patalpų plotui, pagal faktines vieno mėnesio išlaidas šildymui. UAB „Justlina“ naudojamas šildomas plotas 105,99 m², t. y. 0,73 procentai visų ligoninės šildomų patalpų (I t., 11-12 b. l.).

2013 m. vasario 1 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Papildomą susitarimą prie 2011 m. rugpjūčio 3 d. sutarties Nr. 61, kuriuo susitarė, kad atsakovė naudojasi 72,80 m² šildomu plotu, t. y. 0,5 procentai visų ligoninės pastatų šildomo ploto (I t., 28 b. l.). Papildomo susitarimo 1 punkte nurodyta, kad šalys susitarė, jog pirkėjo (UAB “Justlina“) nuomojamose patalpose R1, R5, R6 nėra šildymo įrangos, jos šildomos tik iš dalies (šiluma patenka iš greta esančių patalpų bei patalpos apšyla nuo kavinėje veikiančios įrangos), todėl energijos sąnaudas šioms patalpoms šildyti tiekėjas (ieškovė) ir pirkėjas (atsakovė) prisiima lygiomis dalimis. Papildomu susitarimu šalys pakeitė Sutarties Nr. 61 2.3 punktą, nurodydamos, jog už patalpų šildymo paslaugas apmokama proporcingai naudojamų šildomų patalpų plotui pagal faktines vieno mėnesio išlaidas šildymui, UAB „Justlina“ naudojamas šildomas plotas yra 72,8 m², t. y. 0,5 procentai visų VšĮ Regioninės Telšių ligoninės pastatų šildomo ploto. Už sunaudotą karštą vandenį apmokama pagal karšto vandens skaitiklių parodymus, sunaudoto karšto vandens kiekį padauginus iš karšto vandens vieno kubinio metro kainos.

Apeliacinį skundą UAB „Justlina“ grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino 2013 m. vasario 1 d. papildomo susitarimo prie 2011 m. rugpjūčio 3 d. sutarties Nr. 61, kuriame aiškiai nurodyta, kad nuomojamose patalpose nėra šildymo įrangos.

Iš 2013-02-01 Papildomo susitarimo matyti, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė pripažino, jog nuomojamose patalpose R1, R5, R6 nėra šildymo įrangos, nurodydamos, jog patalpos šildomos tik iš dalies, todėl įvertinusios šias aplinkybes, susitarė, kad energijos sąnaudas šioms patalpoms šildyti tiekėjas (ieškovė) ir pirkėjas (atsakovė) prisiima lygiomis dalimis (1 p.) (I t., 28 b. l.). Papildomą susitarimą pasirašė UAB „Justlina“ direktorius A. B. bei ieškovės direktorė A. V., todėl darytina išvada, kad šalys su Papildomo susitarimo sąlygomis sutiko. Taigi, atsakovė, pati nurodydama, jog nuomojamose patalpose R1, R5, R6 nėra šildymo įrenginių, pasirašydama 2013-02-01 Papildomą susitarimą, laisva valia įsipareigojo už patalpų šildymo paslaugas mokėti proporcingai naudojamų šildomų patalpų plotui pagal faktines vieno mėnesio išlaidas šildymui, nurodydama, jog UAB „Justlina“ šildomas plotas yra 72,8 m² arba 0,5 procentai visų pastatų šildomo ploto. Nei 2011-08-03 Sutarties Nr. 61 sąlygų, nei jos vėlesnių pakeitimų atsakovė UAB „Justlina“ neginčijo, dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar sutarties prieš terminą nutraukimo nesikreipė, šios sutarties sąlygos iki 2017-01-10 Papildomo susitarimo Nr. 1 pasirašymo (juo šalys susitarė neskaičiuoti mokesčių už patalpų šildymą) buvo galiojančios, todėl atsakovė privalėjo jas vykdyti. Pastebėtina, kad atsakovė UAB „Justlina“ už nuomojamų patalpų šildymą už laikotarpį iki 2014 m. spalio 31 d. su ieškove yra atsiskaičiusi, ir tai teisėjų kolegijos vertinimu reiškia ne ką kitą, kaip apeliantės pripažinimą, kad ji šildymo paslaugas gavo, todėl tinkamai už jas atsiskaitė. Įsiskolinimą ieškovei, tame tarpe ir skolą už patalpų šildymą, atsakovė pripažino 2015 m. gruodžio 15 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu Nr. 27 bei 2016 m. gruodžio 15 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu Nr. 25 (I t., 30, 31 b. l.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovė sutartinių įsipareigojimų nevykdė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė UAB „Justlina“ 2012 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. JLS-084 „Dėl išlaidų už patalpų šildymą sumažinimo“ kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kad pagal 2011 m. kovo 31 d. sutartį Nr. NTS-1 yra išsinuomojusi 105,99 m² dydžio patalpas, nors faktiškai naudoja tik dalį patalpų, kavinės patalpose tik klientų salėje yra įrengtas vienas šildymo radiatorius, kitos patalpos prišyla nuo elektrinių prietaisų ir nėra nė vieno radiatoriaus (I t., 143 b. l.). Atsakovė prašė sumažinti mokestį už patalpų šildymą ir mokesčius skaičiuoti nuo 42,17 m² dydžio patalpos, nurodydama, jog faktiškai ši patalpa yra šildoma iš bendros šildymo sistemos. Taigi, 2012 m. gruodžio 21 d. rašte Nr.JLS-084 nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė pati pripažino, jog kavinės patalpos, nors ir iš dalies (42,17 m²), tačiau yra šildomos, kavinės patalpoje yra vienas radiatorius, ir prašė sumažinti šias išlaidas, tačiau neprašė jų neskaičiuoti. Tik 2016-12-30 UAB „Justlina“ kreipėsi į ieškovę, prašydama pakeisti 2011-08-03 sutarties Nr. 61 2.3 punktą ir nustatyti, kad UAB „Justlina“ neturi prievolės mokėti už patalpų šildymą (I t., 145 b. l.). Šalys, atsižvelgdamos į šį UAB „Justlina“ prašymą, 2017 m. sausio 10 d. papildomu susitarimu Nr. 1 susitarė 2013 m. vasario 1 d. papildomą susitarimą prie 2011-08-03 sutarties Nr. 61 laikyti negaliojančiu, taigi, nebeskaičuoti mokesčio už patalpų šildymą šalys susitarė tik nuo 2017 m. sausio 1 d. (I t.. 29 b. l.). Esant tokiam ieškovės ir atsakovės susitarimui, ieškovė pagrįstai mokestį už nuomojamų patalpų šildymą paskaičiavo iki 2017-01-01. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodytais motyvais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai vadovavosi tiek ieškovės, tiek atsakovės į bylą pateiktais įrodymais, tame tarpe ir 2013 m. vasario 1 d. papildomu susitarimu prie 2011 m. rugpjūčio 3 d. sutarties Nr. 61 bei 2017-01-10 papildomu susitarimu Nr. 1, juos įvertino visų įrodymų kontekste pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino (CPK 185 straipsnis).

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas neteisingai vertino antstolio V. D. 2017-09-08 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančius duomenis, nevertino, kokiu metų laiku buvo atliktas faktinių aplinkybių konstatavimas.

Antstolio V. D. 2017 m. rugsėjo 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad apžiūrėjus bendro naudojimo patalpą – koridorių, plane pažymėtą R1, matyti, kad patalpoje nėra įrengtų prie šildymo sistemos prijungtų radiatorių, nepaisant to, patalpoje šilta, nes per visą jos ilgį (13 metrų) palei lubas iš šilumos punkto eina karšto vandens tiekimo vamzdžiai. Pastarieji apkalti medinių tašų rėmu ir OSB (orientuotų skiedrų plokšte), apžiūros metu vamzdžiai buvo karšti. Apžiūrėjus bendro naudojimo patalpas – tualetą, plane pažymėtus R3 ir R4, matyti, kad šiose patalpose nėra įrengtų prie šildymo sistemos prijungtų radiatorių. Apžiūrėjus UAB „Justlina“ nurodytas kaip jų nuomotas patalpas – holą, virtuvę, maitinimo patalpą, plane pažymėtas R5, R6, R7, matyti, kad patalpose nėra įrengtų prie šildymo sistemos prijungtų radiatorių, patalpose R6 ir R7 iš sienų yra iškišti vamzdžiai, tačiau prie jų jokie įrenginiai neprijungti (I t., 36–51 b. l.). Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenis, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad faktinių aplinkybių konstatavimas atliktas 2017 m. rugsėjo 8 dieną, t. y. tuo metu, kai atsakovė jau nebebuvo patalpų nuomininke (nuomos sutartis nutraukta 2017-02-28). Be to, faktinės aplinkybės konstatuotos ne ginčo laikotarpiui aktualiu sezonu, o rugsėjo mėnesį, kai į nuomojamas patalpas net nebuvo būtina tiekti šilumos energiją, nes pačios apeliantės teigimu vidutinė oro temperatūra tuo laikotarpiu buvo nuo 13,3-15,2 iki 21-25 laipsnių. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas negali būti laikomas patikimu įrodymu, nes jame konstatuotos aplinkybės egzistavo 2017 m. rugsėjo mėnesį, t. y. po pusės metų po nuomos sutarties nutraukimo, o ne aktualiu ginčo laikotarpiu. Pripažinus, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytos aplinkybės užfiksuotos 2017 m. rugsėjo mėnesį, o ne ginčo laikotarpiu, apeliantės skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kokiu metų laiku buvo atliktas faktinių aplinkybių konstatavimas, laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nevertino liudytojų L. B., A. D., A. L. bei atsakovės atstovės A. G. paaiškinimų, kurie visi nurodė, jog atsakovės nuomojamose patalpose jokių šildymo įrenginių niekada nebuvo. Apeliantės teigimu, liudytojos L. B. ir A. L. patvirtino, jog patalpos žiemos metu buvo šaltos, patalpos prišildavo tik nuo atsakovės naudojamų elektros šildymo įrenginių, t. y. prietaisų, skirtų maisto gaminimui. Kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik ieškovės paaiškinimus, rašytinius įrodymus, bet ir atsakovės paaiškinimus ir liudytojų parodymus. Savo išvadas dėl ieškovės reikalavimo teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei šalių paaiškinimus, padarė kitokias išvadas, priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados apie liudytojų parodymų nevertinimą ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Vien aplinkybė, kad teismas atskirai nepasisakė dėl kiekvieno liudytojo parodymų, nesudaro pagrindo išvadai, kad esą teismas jų nevertino ar kad nebuvo nustatytos ginčui reikšmingos aplinkybės. Iš teismo sprendimo motyvų ir išvadų matyti, kad liudytojų duotus paaiškinimus teismas įvertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą (CPK 185 straipsnis). Dėl išdėstyto atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų L. B., A. D., A. L. bei atsakovės atstovės A. G. parodymų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė UAB „Justlina“ tiek 2011-08-03 Sutartimi Nr. 61, tiek 2013-02-01 Papildomu susitarimu prie 2011-08-03 sutarties Nr. 61 įsipareigojo sumokėti už patalpų šildymą proporcingai naudojamų patalpų plotui pagal faktines mėnesio išlaidas, į tai, kad teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią, į tai, kad 2015-12-15 bei 2016-12-15 tarpusavio suderinimo aktais atsakovė pripažino įsiskolinimą, į tai, kad už šildymo paslaugas atsakovė yra iš dalies atsiskaičiusi, sprendžia, kad atsakovė privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė sutartinių įsipareigojimų nevykdė.

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2017 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėLina MuchtarovienėVilija Valantienė