Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Pilkasis granitas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimo, kuriuo netenkintas prašymas atnaujinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pilkasis granitas“ likvidavimo terminą ir veikla pripažinta pasibaigusia, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pilkasis Granitas“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

25. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. vasario 6 d. nutartimi LUAB „Pilkasis granitas“ iškėlė bankroto bylą; nemokumo administratore paskyrė UAB „Divingas“.

26. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi LUAB „Pilkasis granitas“ pripažinta bankrutavusia; nutartis įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 8 d. Teisėjo 2020 m. rugpjūčio 25 d. rezoliucija bendrovės likvidavimo terminas buvo pratęstas iki 2021 m. rugpjūčio 29 d.; 2021 m. rugpjūčio 31 d. rezoliucija – iki 2022 m. rugpjūčio 29 d.; 2022 m. rugpjūčio 28 d. rezoliucija – iki 2023 m. rugpjūčio 29 d.; 2023 m. rugpjūčio 28 d. rezoliucija – iki 2024 m. rugpjūčio 29 d. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymas pratęsti bendrovės likvidavimo terminą buvo patenkintas iš dalies – terminas pratęstas iki 2024 m. lapkričio 1 d.; nemokumo administratorei pasiūlyta klausimą dėl tolesnio bendrovės likvidavimo proceso pateikti apsvarstyti kreditorių susirinkime.

27. Nemokumo administratorė 2024 m. spalio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydama pratęsti bendrovės likvidavimo terminą 6 mėnesiams, nes vyksta žalos atlyginimo iš buvusio bendrovės vadovo išieškojimo procesas. Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymo netenkino, nutartis įsiteisėjo.

28. Nemokumo administratorė 2024 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į teismą, prašydama pratęsti bendrovės likvidavimo terminą 6 mėnesiams. Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. gruodžio 6 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymą atmetė bei įpareigojo pateikti dokumentus, reikalingus sprendimui dėl juridinio asmens veiklos pabaigos priimti.

29. Nemokumo administratorė, nesutikdama su Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 6 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-136-464/2025 Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 6 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad likvidavimo terminas yra suėjęs 2020 m. rugsėjo 8 d., taigi, pasibaigęs daugiau nei prieš 4 metus iki skundžiamos nutarties priėmimo dienos. Dar daugiau, pirmosios instancijos teismo jau buvo pratęstas net 5 kartus, tačiau bendrovės likvidavimo procedūrų bendrovės nemokumo administratorė nėra užbaigusi (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-136-464/2025 30 punktas). Pasak teismo, apeliantė nepagrindė, kad egzistuoja reali galimybė per apeliantės nurodytą laikotarpį, kuriam prašoma pratęsti bendrovės likvidavimo terminą (t. y. per 6 mėnesius), išieškoti iš A. S. skolą ar jos reikšmingą dalį, kuri būtų paskirstyta kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-136-464/2025 35–37 punktai). Teismas nurodė, kad kreditorių teisė į teisminę gynybą (finansinių reikalavimų patenkinimą) yra užtikrinama net ir po sprendimo dėl juridinio asmens veiklos pabaigos priėmimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Todėl ir bendrovės likvidavimo procedūros užbaigimas, jos nepratęsiant jau šeštą kartą, nepažeistų kreditorių interesų, susijusių su bendrovės įgyta reikalavimo teise į buvusį jos vadovą A. S. (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-136-464/2025 39 punktas).

30. Nemokumo administratorė 2025 m. vasario 7 d. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą dėl LUAB „Pilkasis granitas“ likvidavimo termino pratęsimo ir pratęsti šį terminą 5 mėnesiams; netenkinus pirmojo prašymo, priimti sprendimą dėl LUAB „Pilkasis granitas“ veiklos pabaigos.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nemokumo administratorės prašymą atnaujinti LUAB „Pilkasis granitas“ likvidavimo terminą atmetė ir pripažino LUAB „Pilkasis granitas“ veiklą pasibaigusia dėl bankroto, nes nustatė, kad likvidavimo termino pratęsimas iš esmės grindžiamas tuo pačiu argumentu – tebevykstančiu priteisto iš buvusio vadovo žalos atlyginimo išieškojimo procesu, kuris jau buvo išnagrinėtas ir įvertintas įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, o naujų aplinkybių nenurodyta. Teismas nustatė, kad pateikti visi privalomi dokumentai, išskyrus likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus, kurie, teismo įvertinimu, nemokumo administratorės nebuvo sudaryti dėl objektyvių priežasčių, ir, jog visos bankroto procedūros yra užbaigtos; teismas įvertinęs, kad iki atsakovės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro nemokumo administratorė gali perleisti (parduoti, perduoti kreditoriams ir pan.) bendrovės reikalavimo teises, o jei po atsakovės pabaigos (išregistravimo) atsirastų turto (būtų išieškotos lėšos iš A. S. turto ar gautos piniginės lėšos už perleistą reikalavimo teisę į A. S.), kreditoriai turėtų teisę kreiptis į atsakovės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto (piniginių lėšų) paskirstymo; teismas nusprendė priimti sprendimą dėl bendrovės veiklos pabaigos.

32. Nesutikdama su teismo sprendimu, apeliantė (atsakovė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, kad LUAB „Pilkasis granitas“ bankroto procese nėra išnaudotos visos galimybės kuo didesne apimtimi patenkinti bankrutavusios bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus, nes išregistravus LUAB „Pilkasis granitas“ iš Juridinių asmenų registro, jos kreditoriai negautų dalies finansinių reikalavimų patenkinimo iš lėšų, kurių gavimas yra realus, pardavus 123 304,46 Eur reikalavimo teisę į asmenį, kurio turtas sudaro 51 820 Eur. Tokia padėtis, pasak apeliantės, pažeistų ne tik LUAB „Pilkasis granitas“ kreditorių interesus, bet ir pagrindinius bankroto proceso principus bei tikslą – maksimaliai patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl LUAB „Pilkasis granitas“ veiklos pripažinimo pasibaigusia dėl bankroto teisėtumo ir pagrįstumo, atsakovei nesutinkant dėl tokiam sprendimui priimti būtinų sąlygų.

Dėl bendrovės veiklos pabaigos

34. ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl jos pabaigos po to, kai bankroto (nemokumo) administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nurodytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 8 punktą, likviduojant bankrutavusią bendrovę, nemokumo administratorius pateikia teismui likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus.

35. Lietuvos apeliacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs iš bankrutavusios bendrovės nemokumo administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens pabaigos, gali priimti sprendimą dėl bendrovės veiklos pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso veiksmai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės patenkinti bankrutavusios bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-629-241/2020). Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad materialaus pobūdžio sąlygos vertinimas turi būti atliekamas, siekiant įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, jog kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesniu mastu, jeigu būtų atlikti papildomi veiksmai, susiję su bankroto procedūrų vykdymu. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais gali pažeisti ir bankroto proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-980-186/2015; 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-797-178/2015).

36. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai pažymima, kad vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras. Bankroto procesui būdingas ir turi būti išlaikomas teisinis apibrėžtumas. Bankroto proceso metu verslas kaip visuma ar nenaudojamas turtas praranda vertę. Ją taip pat mažina bankroto administravimo išlaidos. Įmonės verslo, turto vertė, iš jos gaunama įmonės ekonominė nauda (pajamos) galėtų būti panaudotos kreditorių reikalavimams tenkinti. Pagrindinio bankroto proceso tikslo pasiekimas užtikrintas įstatyme įtvirtintu reglamentavimu, kurio vienas iš principų – bankroto proceso operatyvumas. Išvadą, kad bankroto procese svarbią reikšmę turi operatyvumo principas, lemia tai, kad tam tikroms procedūroms atlikti įstatyme yra nustatyti terminai, su kurių pasibaigimu siejama teismo pareiga priimti nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015).

37. Nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo, kad procesinio pobūdžio sąlygos, sudarančios prielaidas sprendimui dėl bendrovės veiklos pabaigos priimti, buvo tinkamai realizuotos. Šiuo atveju spręstinas klausimas, ar apeliantės nurodomos aplinkybės laikytinos materialaus pobūdžio sąlygomis, objektyviai kliudančiomis priimti sprendimą dėl juridinio asmens veiklos pabaigos. Minėta, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad LUAB „Pilkasis granitas“ bankroto procese nėra realizuota reikalavimo teisė į priteistą iš buvusio vadovo A. S. žalos atlyginimą, dėl to, anot apeliantės, nepratęsus likvidavimo termino ir išregistravus LUAB „Pilkasis granitas“ iš Juridinių asmenų registro, bendrovės kreditoriai negaus dalies finansinių reikalavimų patenkinimo iš lėšų, kurių gavimas yra realus, pardavus 123 304,46 Eur reikalavimo teisę į asmenį, kurio turtas vertinamas 51 820 Eur.

38. Teisėjų kolegija su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl bendrovės realių galimybių gauti papildomas lėšas ir patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus didesne apimtimi egzistavimo nesutinka ir vertina, kad šiuo atveju atsakovės bankroto procesas užbaigtas pagrįstai, siekiant nepažeisti proceso operatyvumo principo, užtikrinti proceso efektyvumo principo įgyvendinimą, nes byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia nuspręsti, jog taip užtikrinta visų bankroto proceso dalyvių interesų pusiausvyra ir įgyvendinti bankroto proceso tikslai.

39. Visų pirma, byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad bendrovės likvidavimo procedūra yra užsitęsusi, nes ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas 24 mėnesių likvidavimo terminas yra suėjęs dar 2020 m. rugsėjo 8 d., kuris pirmosios instancijos teismo jau buvo pratęstas net 5 kartus, tačiau bendrovės nemokumo administratorė likvidavimo procedūrų visgi nėra užbaigusi.

40. Antra, minėto likvidavimo termino tikslas yra operatyvus bendrovės likvidavimas. Likvidavimo procedūros metu yra siekiama operatyvaus bankrutavusio juridinio asmens turto realizavimo, siekiant kuo greičiau užbaigti bankroto procedūras ir patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Pernelyg ilgas turto realizavimas ne tik mažina kreditorių galimybes gauti kuo didesnį finansinių reikalavimų patenkinimą, bet ir didina bankroto proceso sąnaudas bei kaštus.

41. Trečia, šiuo konkrečiu atveju yra pagrindo manyti, kad bendrovės likvidavimo procedūrų tęsimas dar ilgesniam laikui galėtų sudaryti pagrindą atsirasti papildomoms išlaidoms, dėl kurių tik sumažėtų kreditorių galimybės gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą (jų dalį). Tiek parduotino turto rūšis (turtinis reikalavimas fiziniam asmeniui), tiek ir pasirinktas turto pardavimo būdas (turtinės teisės pardavimas varžytynėse, jas vykdant 8 etapais, mažinant kainą atitinkamai nuo 107 655 Eur iki 3 364 Eur) kelia pagrįstų abejonių dėl šio turto paklausos ir operatyvių realizavimo galimybių, dėl to pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog toks turtas, kaip nurodo apeliantė, bus realizuotas ir dėl to kreditorių finansiniai reikalavimai bus patenkinti didesne apimtimi, nėra. Pažymėtina, kad bendrovės kreditoriai dar 2024 m. gruodžio 19 d. kreditorių susirinkime priimtu nutarimu nusprendė pardavinėti atsakovės reikalavimo teisę skolininko A. S. atžvilgiu, tačiau nemokumo administratorė nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie tokios reikalavimo teisės pardavimo proceso eigą, galimus potencialius pirkėjus, todėl, akivaizdu, kad galimybė didesne apimtimi patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus yra pagrįsta tik prielaidomis, t. y. pagrindo teigti, jog šis turtinis reikalavimas fiziniam asmeniui bus realizuotas, nėra. Vertindama, ar (ne)tęsiant bendrovės bankroto procesą, bus užtikrinta nemokumo proceso dalyvių teisėtų interesų pusiausvyra, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, skolininkas A. S. 2023 m. gegužės 17 d. yra sudaręs povedybinę sutartį, kurios 3.1 papunktyje nustatytomis sąlygomis yra pakeitęs Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintą sutuoktinių turto teisinį režimą ir, atitinkamai, apribojęs galimybes pagal jo atžvilgiu išduotą vykdomąjį dokumentą vykdyti išieškojimą iš turto, registruoto jo sutuoktinės vardu (CK 3.114 straipsnio 1 dalis). Taigi, nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, nei bankroto proceso principai, nei viešasis interesas pažeisti nebuvo, kadangi prioritetas pagrįstai suteiktas juridinio asmens veiklos pabaigai.

42. Ketvirta, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo sprendimo dėl bendrovės pabaigos priėmimas ir įsiteisėjimas nėra kliūtis nemokumo administratorei atlikti veiksmus dėl reikalavimo teisių perleidimo (pardavimo, perdavimo kreditoriams ir pan.) iki bankrutavusios bendrovės išregistravimo Juridinių asmenų registre (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-490-407/2022). Nors nemokumo administratorė teigia, kad ji iki bendrovės išregistravimo negali perleisti (parduoti, perduoti kreditoriams ir pan.) bendrovės reikalavimo teisės, nes, vykdant kreditorių susirinkimo sprendimą, reikalavimo teisė yra parduodama varžytynėse, o nepratęsus jos likvidavimo termino toks reikalavimo teisės pardavimas ateityje gali būti pripažintas neteisėtu, tačiau tokie nemokumo administratorės nurodyti argumentai prieštarauja pirmiau nurodytai teismų praktikai. Juo labiau kad, kaip jau minėta, nuo minimo kreditorių sprendimo pardavinėti bendrovės turtinę teisę priėmimo iki šio skundžiamo sprendimo yra praėję beveik 6 mėn., tačiau nemokumo administratorė į bylą nepateikė jokių duomenų apie reikalavimo teisės pardavimo proceso eigą, kas leistų teisėjų kolegijai įvertinti tokio turto realizavimo perspektyvas ir galimybes tiek nemokumo proceso operatyvumo, tiek ir kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo didesne apimtimi aspektais.

43. Penkta, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl bendrovės veiklos pabaigos, pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje ne kartą buvo pasisakyta, kad bendrovės likvidavimo procedūros užbaigimas neužkerta kelio jos kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai nebuvo patenkinti (arba buvo patenkinti iš dalies), pretenduoti į naujai atsiradusį bankrutavusios bendrovės turtą. Tuo atveju, jeigu po juridinio asmens pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti šios bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai, kreditoriai turi teisę kreiptis į juridinio asmens bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis bendrovės bankroto byloje nustatyto kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2098/2012; 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-826-450/2019; 2020 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-969-881/2020). Nagrinėjamu atveju apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad apie egzistuojantį bendrovės turtą yra žinoma priimant sprendimą dėl bendrovės veiklos pabaigos, pirmiau nurodytos teismų praktikos aktualumo nepaneigia, nes, priešingai nei tvirtina apeliantė, kreditorių teisė į teisminę gynybą (finansinių reikalavimų patenkinimą) yra užtikrinama net ir po sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos priėmimo ir jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, nepriklausomai nuo to, ar apie bendrovės turtą yra žinoma priimant sprendimą dėl bendrovės veiklos pabaigos, ar apie tokį turtą sužinoma priėmus sprendimą dėl bendrovės pabaigos ir (ar) ją išregistravus iš Juridinių asmenų registro. Todėl sprendimo dėl bendrovės veiklos pabaigos priėmimas, nepratęsiant jos likvidavimo procedūros šeštą kartą, nepažeidžia nei kreditorių interesų, susijusių su bendrovės įgyta reikalavimo teise į buvusį jos vadovą A. S., nei pačios bendrovės ar bankroto proceso principų.

44. Taigi, nustatytos aplinkybės bei teisinis reglamentavimas ir jo aiškinimas lemia išvadą, kad šiuo atveju nenustatytos objektyvios faktinės aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo bendrovės veikla buvo pripažinta pasibaigusia. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas neužtikrintų nei kreditorių, nei pačios bendrovės interesų apsaugos bei sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos priėmimo nukėlimas neapibrėžtam laikui, nekonstatavus tam akivaizdaus pagrindo, neatitiktų viešojo intereso ir sudarytų prielaidas pažeisti bankroto proceso efektyvumo bei operatyvumo principus.

Dėl bylos procesinės baigties

45. Vadovaudamasi išdėstytais teisiniais ir faktiniais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl bendrovės veiklos pabaigos, tinkamai ištyrė ir įvertino pateiktus įrodymus, išsamiai nustatė nagrinėjamam klausimui svarbias faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė nemokumo procesą reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pagal apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.