Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vanda Višnevska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. O. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys – VĮ „Turto bankas“, L. O. T..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Suinteresuotasis asmuo L. O. T. atsiliepimo į pareiškėjo pareiškimą nepateikė.

Proceso dalyviai apie bylos nagrinėjimą informuoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka specialiame interneto tinklalapyje (CPK 443 straipsnio 5 dalis). Teismo vertinimu, šiuo atveju žodinis procesas nėra būtinas, o byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas visiškai tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad S. O. buvo palikėjos M. O. sutuoktinis, santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas A. O. ir L. O. T. yra S. O. ir M. O. vaikai. Po palikėjos M. O. mirties liko paveldimas turtas – ½ dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), registruotas pareiškėjo tėvo S. O. vardu. Palikėja M. O. mirė (duomenys neskelbtini), būdama santuokoje su S. O..

Testamentų registre nėra įregistruotų M. O. testamentų ir palikimo priėmimo faktų. Iš byloje esančių duomenų bei pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjo tėvas S. O. po sutuoktinės M. O. mirties nesikreipė į notarų biurą dėl palikimo priėmimo, paveldėjimo byla neužvesta, tačiau pareiškėjo tėvas S. O. faktiškai pradėjo valdyti po sutuoktinės M. O. mirties likusį nekilnojamąjį turtą: jame gyveno, jį tvarkė, prižiūrėjo, mokėjo komunalinius mokesčius, jame deklaravo savo gyvenamąją vietą. Pareiškėjo tėvas S. O. visą paliktą turtą valdė, naudojo, prižiūrėjo ir rūpinosi juo, kaip savu. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai: 1993 m. vasario 11 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, 2008 m. elektros energijos vartotojų ir gamintojų elektros įrenginių prijungimo prie tinklų paraiška ir techninės sąlygos, 2015 m. balandžio 27 d. susitarimas, kurio pagrindu keli asmenys įrengė gręžinį vandeniui ir taip užtikrino vandens tiekimą ir vandentiekį. Taigi iš byloje esančių įrodymų darytina išvada, kad pareiškėjo tėvas S. O. nepadavė laiku notarų biurui pareiškimo apie palikimo priėmimą, tačiau po sutuoktinės M. O. mirties likusį turtą faktiškai pradėjo valdyti.

Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią perimti palikėjo teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreiškiama įstatymo nustatytais būdais ir terminais. Palikimo atsiradimo faktas savaime nuosavybės teisės į palikimą įpėdiniui nesukuria. Įpėdinis, norėdamas įgyti palikimą, turi jį priimti. Kadangi S. O. sutuoktinė M. O. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki 2001 liepos 1 d. įsigaliojusio CK, paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimui šiuo atveju yra aktualios ir tuo metu galiojusio 1964 metų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1965 m. sausio 1 d. patvirtinto Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) nuostatos. Tiek 1964 m. CK 587 straipsnyje, tiek ir dabartinio CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta keletas palikimo priėmimo būdų: įpėdinis pradeda faktiškai valdyti paveldėtą turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo; pagal 1964 m. CK 587 straipsnį šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turėjo būti atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, pagal šiuo metu galiojantį CK, šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Faktą, kad asmuo priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti, nustato teismas, atsižvelgdamas į CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius, kreipiasi į teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą, prašydamas paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

Teismų jurisprudencijoje yra suformuluotos esminės CK 5.51 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklės. Visų pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai jį valdyti, galima tik aktyviais veiksmais. Antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010 ir kt.). Taigi teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Pažymėtina, kad reikšmingų bylos teisiniam rezultatui faktinių aplinkybių nustatymas ir vertinimas atliekamas, atsižvelgiant į konkrečią bylos situaciją.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo.

Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, kad pareiškėjo tėvas S. O. sutuoktinei M. O. mirus, lygiomis dalimis su sutuoktine santuokos metu įgytu nekilnojamuoju turtu rūpinosi bei atsižvelgiant į tai, kad kiti bylos dalyviai pareiškėjo prašymo patenkinimui neprieštaravo, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos sąlygos spręsti klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – palikimo priėmimo įpėdiniui pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą. Byloje esantys įrodymai ir pareiškėjos išdėstytos aplinkybės, kad S. O. po sutuoktinės M. O. mirties rūpinosi ne tik savo turto dalimi, bet ir visu turtu, t. y. gyvenamajame name gyveno, jį tvarkė, prižiūrėjo, mokėjo komunalinius mokesčius, jame deklaravo savo gyvenamąją vietą, ir pan., leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad S. O. aktyviais veiksmais siekė priimti po sutuoktinės M. O. mirties likusį palikimą, t. y. jai priklausančią ½ dalį turto. Nagrinėjamu atveju S. O. elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko, o jis, kaip įpėdinis, priėmė turtą, kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą. Taigi nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog S. O. po savo sutuoktinės M. O. mirties likusį turtą – ½ dalį – prižiūrėjo kaip savo, juo rūpinosi ir tokiu būdu išreiškė valią dėl palikimo priėmimo.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjo tėvas S. O. turėjo teisę paveldėti mirusios M. O. turtą pagal įstatymą, kadangi jis buvo laikomas įpėdiniu pagal įstatymą tiek pagal tuo metu galiojusį 1964 m. CK 573 straipsnį, tiek ir pagal šiuo metu galiojantį CK 5.13 straipsnį. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdiniai, pradėję valdyti turtą, juo rūpintis kaip savu, laikomi priėmusiais visą palikimą; 1964 m. galiojusio CK nuostatos nurodė, jog neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis. Todėl darytina išvada, kad S. O. po sutuoktinės M. O. mirties faktinio valdymo būdu priėmė visą M. O. palikimą (1964 m. CK 587 straipsnis, CK 5.51 straipsnio 1 dalis, 5.50 straipsnio 2 dalis).

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas siekiant įgyvendinti pareiškėjo teisę gauti paveldėjimo teisės liudijimą į paveldėtą turtą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismas, spręsdamas palikimo priėmimo fakto nustatymo klausimą, neturi aiškintis ir įvardyti palikto turto kiekio, jo dalių ir vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2007). Kai nėra įpėdinių ginčo, šiuos klausimus išsprendžia notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CK 5.50 straipsnio 1 dalimi, 5.51 straipsnio 1 dalimi ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444-448 straipsniais,

nusprendė:

pareiškėjo A. O. pareiškimą patenkinti visiškai.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po savo sutuoktinės M. O., gim. (duomenys neskelbtini), mirties (duomenys neskelbtini), atsiradusį visą palikimą priėmė faktiškai pradėdamas jį valdyti.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant įgyvendinti paveldėjimo teisę.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.