Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui P. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovas V. V. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam yra tinkamai pranešta, šioje byloje ieškovą atstovauja advokatė Rita Petručionytė, kurios dalyvavimas teismo posėdyje yra laikomas tinkamu šalies dalyvavimu.

Teismo posėdžiuose (2019 m. vasario 1 d. ir 14 d.) ieškovas papildomai paaiškino, kad pinigai atsakovui buvo perduoti 2012 m. birželio mėn. Kauno rajono teisme, kuriame atsakovas buvo pateikęs skundą privataus kaltinimo tvarka ir reikalavo priteisti iš ieškovo 10000 Lt (apie 3000 Eur) už šmeižtą atsakovo atžvilgiu. Tos bylos baigimo metu jis ir padavė pinigus. Advokatas Karpovas jį pakonsultavo tartis su atsakovu dėl 400 Eur, nes 3000 Eur per didelė suma. Jis padavė atsakovui 400 Eur ir susitarė užbaigti bylą. Su juo buvo A. R., kuris viską matė. Atsakovas parašė jam raštelį, kurio turinio jis neatskleis ir neparodys teismui, nes šiuo metu yra kreiptasi į atitinkamas institucijas dėl baudžiamosios bylos atsakovui iškėlimo, kurioje jis (ieškovas) ketina tą raštelį panaudoti. Raštelį atsakovas parašė teismo koridoriuje prie laiptų pirmame aukšte. Raštelyje atsakovas parašė, kad pasižada atiduoti skolą, kai galės ir pasirašė. 400 Eur jis davė už tai, kad atsakovas nutrauktų tą bylą, atsiimtų pareiškimą. Sumą derino jis ir advokatas Karpovas, kai susitikdavo teisme po teismo posėdžių. 2012 m. lapkričio 29 d. buvo priimta nutartis bylą nutraukti. Dėl jo paskolų atsakovui kitose bylose jis atsisako kalbėti. Davė po 100 Eur keturias kupiūras. Davė eurais, nes jis turėdavo su savimi ir litus ir eurus. V. J. jis tuomet dar nepažinojo. Po to tą pačią šmeižto bylą atsakovas perdavė į prokuratūrą ir jam iškėlė bylą vėl. Pareikalavo jis grąžinti skolą, kai jis buvo paieškoje ir kai jis pats iškėlė atsakovui privataus kaltinimo bylą. Kaišiadorių apylinkės teisme teismo posėdžių pertraukų metu jie kalbėdavo apie skolos grąžinimą, t. y. pareikalavo grąžinti žodžiu 2014-2015 metais. Termino nenurodė, pasakė grąžinti kada galės. Oficialiai jis pareikalavo tik pateikdamas teismui ieškinį. 2018 m. gruodžio 5 d. vykusio parengiamojo posėdžio metu ieškovas V. V. atsisakė reikalavimo priteisti 5 procentus metinių palūkanų.

Teismo posėdyje atsakovas papildomai paaiškino, kad nuo 2010 m. vasario 19 d. pažįsta ieškovą kaip administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, jie sulaikė ieškovą, nes automobilyje buvo rasta 150 pakelių cigarečių. Ieškovas buvo už tai nubaustas. Ieškovas parašė skundą apkaltindamas policijos pareigūnus nebūtais dalykais. Ieškovas jį apšmeižė per visuomenės informavimo priemones, dėl ko ieškovui buvo išketa baudžiamoji byla, po to teikė ieškinį dėl skolos priteisimo ir šis ieškinys atitinka buvusio ieškinio turinį. A. R. jis nepažįsta ir nėra jo matęs. Pats ieškovas A. R. buvo apibūdinęs kaip pasitikėjimo nekeliantį asmenį. Jis kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl šmeižto, byla užsitęsė pusantrų metų, nes ieškovas vengė joje dalyvauti. Jis nutraukė privataus kaltinimo bylą, nes bylinėjimasis užtruko, be to ieškovas įžeidė jį kaip pareigūną, todėl nutraukus bylą, jis atitinkamai kreipėsi į prokuratūrą, kad iškeltų baudžiamąją bylą ieškovui pagal baudžiamojo kodekso 290 straipsnį. Jokių susitarimų su ieškovu nebuvo, jis nėra jam skambinęs, pažįsta ieškovą tik per teisminius procesus. Advokatas siūlė taikytis, bet apie jokias pinigų sumas kalbos nebuvo, nes paimti pinigus už bylos nutraukimą ir dar rašyti skolos raštelį yra absurdiška. Iki 2016 metų ieškovas buvo ieškomas. Tarp teismo posėdžių jų pokalbiai buvo labai reti, jų metu ieškovas jam grasino civiliniais procesais ir naujomis bylomis. Ieškovas puikiai žino apie tokios bylos baigtį, todėl jį būtina bausti už nesąžiningą ir nepagrįstą ieškinio padavimą skiriant ne mažiau kaip 3000 Eur baudą. Jis nesiskolino ir neėmė jokių pinigų už bylos nutraukimą, tai buvo jo asmeninis sprendimas nutraukti bylą, nes buvo pradėtas kitas baudžiamasis procesas. Jis nėra rašęs jokių paskolos raštelių, jokio rankos paspaudimo nebuvo.

Liudytojas V. J. teismo posėdyje parodė, kad ieškovą jis pažįsta apie ketverius metus, susipažino po to, kai ieškovas sužinojo apie policijos pareigūnų vykdytą kankinimą jo (liudytojo) atžvilgiu dėl politinių motyvų. Jie yra pažįstami. Atsakovą jis matęs policijos komisariate, bet nėra pažįstami. Bendraujant su ieškovu, šis daug kartų yra sakęs, kad atsakovas ilgus metus persekiojo ieškovą, kad inicijavo ieškovui dvi privataus kaltinimo bylas dėl žurnalistų paskleistos informacijos, nors pats ieškovas apie atsakovą jokios informacijos neteikė. Ieškovas pasakojo, kad su atsakovu tarėsi taikiai, kad atsakovas pareikalavo iš jo 10000 Lt, kad tarpininkavo advokatas Karpovas, kuris nusiderėjo pradžioje iki 5000, o po to nusileido iki 400 Eur. Ieškovas sutiko sumokėti 400 Eur, o atsakovas jam parašė skolos raštelį kaip garantiją, kad neatnaujins to proceso privataus kaltinimo tvarka. Po to ieškovas aiškino, kad atsakovas tą skundą atsiėmė, bet po kurio laiko vėl padavė skundą reikalaudamas pradėti privataus kaltinimo persekiojimą, bet kitu pagrindu pagal baudžiamojo kodekso 290 straipsnį, nes ir jo (liudytojo) atžvilgiu buvo sufabrikuota byla pagal tą patį straipsnį. Jis matė atsakovo pasirašytą raštelį, kurį jam parodė ieškovas, neprisimena kada. Raštelis parašytas ant pusės A4 formato lapo didžiosiomis raidėmis ranka. Ten parašyta, kad įsipareigoja grąžinti 400 Eur skolą. Kada pasiskolino neatsimena. Jis paguodė ieškovą, kad turėtų džiaugtis, jog jo nepersekioja toliau. Jo nuomone, ieškovas galėjo nukentėti nuo neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų ir po to išsipirkinėti. Jis pasakė ieškovui pateikti skolos raštelio originalą teismui, bet ieškovas pasakė, kad bijo pateikti tą raštelį, nes jaučiasi nesaugus, kad gali tas raštelis dingti pakeliui į teismą arba pačiame teisme. Ieškovas jam pasakė, kad pateiks raštelį, kai būtinai to reikės. 2012 metais birželio mėn. jis su ieškovu dar nebuvo pažįstamas. Jis iš savo patirties gali pasakyti, kad Policijos departamentas, Kauno apskrities VPK, teismai gali bendrais veiksmais suklastoti pateiktą raštelio originalą, jį pakeisti. Jo (liudytojo) atžvilgiu prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminius tyrimus dėl jo kankinimo ir persekiojimo, todėl ir ieškovui bei jo rašteliui yra iškilęs toks pavojus ir jis negali pasitikėti teismais. Ieškovui yra reali grėsmė jo sveikatai ir saugumui, nes atsakovas yra policijos pareigūnu įdarbintas asmuo. Jam tik iš paties ieškovo yra žinoma, kad advokatas Karpovas tarpininkavo dėl privataus kaltinimo bylos nutraukimo ir pinigų davimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškovas savo reikalavimą priteisti iš atsakovo 500 Eur dydžio skolos sumą kildina iš paskolos teisinių santykių, nurodydamas, kad 2012 m. birželio mėn. jis paskolino atsakovui 400 Eur sumą. Tačiau kitos ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo vėliau teismo posėdžiuose duotų paaiškinimų. Ieškinyje ieškovas nurodo, kad paskolos sutartis buvo žodinė, kad atsakovas įsipareigojo paskolos sumą grąžinti po 6 mėnesių kartu sumokėdamas 100 Eur dydžio palūkanas už naudojimąsi paskola. Tačiau teismo posėdžiuose ieškovas nurodė kitas aplinkybes, t. y. kad 400 Eur suma atsakovui buvo perduota už tai, kad atsakovas nutrauktų ieškovo atžvilgiu pradėtą privataus kaltinimo procesą teisme, kad atsakovas pasirašė skolos raštelį (t. y. yra rašytinė sutartis), bei kad skolos raštelyje nebuvo jokio įsipareigojimo grąžinti paskolą per 6 mėn. ir nebuvo nustatytos 100 Eur dydžio palūkanos. Ieškovo paaiškinimu, atsakovas pasižadėjo atiduoti skolą, kai galės. Atsakovas nesutikdamas su ieškiniu bet kokio susitarimo buvimo tarp šalių faktą neigia, nurodo, kad santykiai tarp šalių buvo priešiški, todėl jie negalėjo sudaryti nei žodinės, nei rašytinės paskolos sutarties. Atsakovo paaiškinimu, jis atsakovą pažįsta nuo 2010 metų kaip administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, kai jie, būdami pareigūnais, sulaikė ieškovą, kurio automobilyje buvo rasta 150 pakelių cigarečių, už ką ieškovas buvo nubaustas administracine tvarka. Todėl nuo to laiko ieškovas atsakovui keršija, skleidžia apie atsakovą tikrovės neatitinkančias žinias, teikia nepagrįstus ieškinius teismuose bei kelia privataus kaltinimo bylas.

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne; šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Paskolos sutarties formą reglamentuoja CK 6.871 straipsnio 1 dalis, pagal kurią ieškovo nurodytu laikotarpiu (2012 m. birželio mėn.) fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršijo 2000 Lt (nuo 2015-01-01 galiojanti įstatymo redakcija numato 600 Eur sumą).

Konkrečiu atveju teismui nėra pateikta rašytinė paskolos sutartis, nors ieškovas nurodo, kad atsakovo pasirašytas paskolos raštelis yra jo žinioje. Teismui pateikti skolos raštelį ar jo kopiją ieškovas atsisakė, motyvuodamas, kad ketina šį dokumentą panaudoti ateityje baudžiamojoje byloje. Liudytojo V. J. paaiškinimu, atsakovas bijo pateikti raštelį teismui, nes galimai jaučiasi nesaugus, kad gali tas raštelis dingti pakeliui į teismą arba pačiame teisme. Šiuo atveju tiek ieškovo, tiek liudytojo V. J. argumentai yra laikomi nepagrįstais, nes nėra jokių objektyvių aplinkybių, patvirtinančių ieškovo abejones ar jo baimes, nes Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmuose ieškovas nebuvo ir nėra pareiškęs ieškinių ar pradėjęs kitų procesų, kuriuose priimti teismo sprendimai būtų nepalankūs ieškovo atžvilgiu. Ieškovo paaiškinimai, kad tiek teisminės ar kitos institucijos, tiek pats atsakovas kelia jam grėsmę ir baimę, taip pat yra abejotini, nes teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis yra nustatyta, jog būtent ieškovas 2015-2017 metų laikotarpyje daugiau kaip dešimt kartų kreipėsi į teismą su skundais privataus kaltinimo tvarka atsakovo atžvilgiu. Pažymėtina, kad ieškovas turėjo galimybę skolos raštelį pateikti per savo atstovą (advokatę), tačiau to nepadarė, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tarp šalių buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis. Liudytojo V. J. parodymai, kad ieškovas jam rodė paskolos raštelį, kuris buvo surašytas ant pusės A4 formato popieriaus lapo ranka didžiosiomis raidėmis, nėra patvirtinti kitais įrodymais, nes ieškovo nurodytu paskolos sutarties sudarymo laikotarpiu (2012 m.) liudytojas su ieškovu dar nebuvo pažįstami, jis sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo momentu nedalyvavo, todėl šių aplinkybių patvirtinti negali, todėl akivaizdu, kad vienareikšmiškai negali patvirtinti, kad ieškovo parodytas jam paskolos raštelis buvo pasirašytas būtent atsakovo ir būtent nurodytu laikotarpiu (2012 m. birželio mėn.). Taip pat pažymėtina, kad skolos raštelį ieškovas turėjo galimybę pateikti savo atstovei šioje byloje ir tai jam buvo pasiūlyta padaryti, tačiau dėl neaiškių priežasčių jis šį dokumentą atsisakė pateikti.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip susitarimas, kuriuo viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Teisiniai paskolos santykiai tarp sutarties šalių atsiranda tada, kai šalys susitaria dėl atitinkamos pinigų sumos perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir kai pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja būtent prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 178 straipsnis) Įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių: 1) pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamųjų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); 2) paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; 3) paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.870 ir 6.871 straipsniai). Tais atvejais, kai atsakovas paskolos fakto nepripažįsta, ieškovas turi įrodyti šių aplinkybių visetą.

Teismui nepateikus rašytinės paskolos sutarties ar paskolos raštelio, sandorio sudarymo faktą ieškovas turi įrodyti kitais leistinais įrodymais (pvz., rašytiniais, daiktiniais, liudytojų parodymais ar kt.). Šiuo atveju būtent ieškovas prisiima riziką dėl sandorio sudarymo ir pinigų perdavimo įrodinėjimo kilus ginčui.

Vertinant byloje esančią medžiagą bei teisminėje praktikoje suformuluotas esmines susitarimo dėl paskolos suteikimo sąlygas, teismas konstatuoja, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių tarp šalių susidariusių paskolinių teisinių santykių buvimą. Visų pirma, nėra nustatytas pinigų perdavimo faktas atsakovui. Ieškovas nurodo, kad pinigai buvo perduoti 2012 m. birželio mėn. Kauno rajono apylinkės teisme, kuriame tuo metu buvo nagrinėjama baudžiamoji byla pagal atsakovo skundą privataus kaltinimo tvarka ieškovui už šmeižtą. Ieškovo paaiškinimu, jis teismo koridoriuje perdavė atsakovui 400 Eur sumą už tai, kad šis atsisakytų savo kaltinimo ieškovui. Atsakovas pinigų perdavimo faktą neigia, nurodydamas, kad savo kaltinimo jis atsisakė daug vėliau – 2012 m. lapkričio 29 d. byla buvo nutraukta, nes procesas užtruko, o jis, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad buvo įžeistas kaip pareigūnas, nutarė kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ieškovui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnį. Šiuo atveju labiau tikėtinos yra atsakovo nurodytos aplinkybės, nes baudžiamoji byla Nr. PK-51-214/2012 buvo nutraukta 2012 m. lapkričio 29 d., t. y. praėjus trims mėnesiams nuo ieškovo nurodyto laikotarpio ir duomenų apie tai, kad šalys susitarė nutraukti procesą birželio mėnesį byloje nėra. Taip pat nėra duomenų, kad tarp šalių būtų sudaryta taikos sutartis minėtoje baudžiamojoje byloje.

Antra, nenustatytas atsakovo įsipareigojimas grąžinti skolą ieškovui, nes byloje tai patvirtinančių įrodymų nėra, o atsakovas šį faktą neigia, kaip ir patį pinigų perdavimo faktą. Šiuo atveju net ir pats ieškovas prieštaringai aiškina tarp jo ir atsakovo susiklosčiusius santykius, nes teismo posėdyje paaiškino, jog pinigus atsakovui perdavė ne tikslu skolinti, o atlyginti atsakovui už tai, kad šis atsisakytų savo skundo. Tokiu atveju, net jeigu būtu nustatytas pinigų perdavimo faktas, visiškai nelogiškas būtų atsakovo įsipareigojimas juos grąžinti, t. y. pinigų perdavimo tikslas ir santykis tarp šalių visiškai neatitinka paskolos sutarties teisinių santykių. Akivaizdu, kad tarp šalių buvo priešiški santykiai, tuo metu atsakovas buvo pateikęs skundą privataus kaltinimo tvarka ieškovo atžvilgiu ir mažai tikėtina, kad vienai iš šalių pateikus kaltinimus kitai šaliai dėl šmeižto, tarp jų dar būtų sudaryta paskolos sutartis, kuri pagal savo pobūdį preziumuoja sutarties šalių sąžiningą elgesį viena kitos atžvilgiu ir tarpusavio pasitikėjimą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog ieškovas tuo metu turėjo pakankamą pinigų sumą tuo metu buvusia užsienio valiuta (eurais) paskolai suteikti, nors ieškovas niekur nedirbo ir pajamų neturėjo.

Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad paskola buvo suteikta 6 mėnesių laikotarpiui ir kad šalys susitarė dėl 100 Eur dydžio palūkanų. Priešingai, teismo posėdyje ieškovas šias aplinkybes pats paneigė, nurodydamas, kad atsakovas įsipareigojo pinigus grąžinti, kai galės. Tokiu atveju, jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.873 straipsnio 2 dalis). Konkrečiu atveju nei ieškinyje, nei teismo posėdžiuose ieškovas nenurodė, kada konkrečiai jis pareiškė atsakovui reikalavimą įvykdyti sutartį ir kada bei kokiu būdu šis reikalavimas buvo įteiktas atsakovui, nes tik nuo šio momento gali būti skaičiuojamas įstatymo nustatytas trisdešimties dienų terminas. Teismui turėjo būti pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai, tačiau tokie įrodymai neapteikti.

Ieškovas šioje byloje savo reikalavimą grindė savo paaiškinimais ir liudytojų parodymais, tačiau vienas iš ieškovo nurodytų liudytojų R. J. pateikė teismui rašytinį paaiškinimą, kad jam nėra žinomos skolos aplinkybės ir kad jis nedisponuoja jokia reikšminga informacija (b. l. 80). Kitas liudytojas A. R. kviečiamas į teismo posėdžius nevyko, vengė juose dalyvauti, o ieškovo teismui pateikti galimai šio liudytojo ranka rašyti pareiškimai (b. l. 87, 88, 102) neatitinka CPK 192 straipsnio 8 dalyje nustatytų reikalavimų, nes nėra notaro patvirtinti, todėl negali būti vertinami kaip objektyvūs liudytojo parodymai šioje byloje. Kaip jau minėta, teisme apklaustas liudytojas V. J. negalėjo patvirtinti paskolos sudarymo ir pinigų perdavimo fakto, nes 2012 m. jis su ieškovu dar nebuvo pažįstamas ir jo parodymai iš esmės buvo paremti tik ieškovo paaiškinimais ir ieškovo liudytojui pateiktu neaišku kokio asmens ir neaišku kada surašytu dokumentu. Kitų ieškovo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų (daiktinių arba rašytinių) byloje nėra.

Ieškovas šioje byloje naudojosi advokato pagalba, tačiau savo pareigos įrodyti ieškinį nevykdė, įrodymų neteikė, o ieškovo iniciatyva apklaustas liudytojas negalėjo patvirtinti ieškovo nurodytų aplinkybių, nes tariamos paskolos sutarties sudarymo momentu jie su ieškovu nebuvo pažįstami.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad tarp šalių būtų susiklostę paskolos sutartiniai teisiniai santykiai, nėra nustatytas pinigų perdavimo atsakovui faktas, nenustatytas atsakovo įsipareigojimas grąžinti skolą ieškovui, nenustatytas atsakovo įsipareigojimas mokėti ieškovui palūkanas už paskolą, atsakovui per įstatymo nustatytą terminą nebuvo pareikštas reikalavimas grąžinti skolą, todėl ieškinys yra neįrodytas ir atmestinas, kaip nepagrįstas.

Atsakovas P. M. prašo CPK 95 straipsnyje nustatyta tvarka nubausti ieškovą už tai, kad šis pateikė nepagrįstą ir nesąžiningą ieškinį.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti yra būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais (išoriniais) jo pasireiškimo požymiais (pvz., ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimo aplinkybėmis, jų turiniu, tarp bylos šalių kilusio ginčo pobūdžiu ir jo teisminio nagrinėjimo eiga). Jeigu visuma aplinkybių suponuoja, kad dalyvaujantis byloje jam įstatymo suteikta procesine teise akivaizdžiai naudojasi ne pagal paskirtį, bet siekdamas kitų tikslų (pvz., sąmoningai sukelti nepatogumų kitai šaliai, užvilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą), toks elgesys negali būti toleruojamas ir turi būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, kaip tai apibrėžta CPK 95 straipsnyje, kartu taikant tokio veikimo teisines pasekmes.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau ši ginama teisė turi būti akivaizdi ir įgyvendinama sąžiningai. Nesąžiningai pareikštu nepagrįstu reikalavimu, kuriuo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme, pripažintinas tik toks reikalavimas, kurį išnagrinėjus teisme galima padaryti išvadą, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrą reikalų padėtį, panašioje situacijoje teisinės padėties negalėtų įvertinti kaip savo materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo ar ginčijimo ir reikalauti ginti jo teises teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010)

Konkrečiu atveju įvertinus pareikšto reikalavimo pagrįstumą, ieškinio turinį ir teismo posėdyje šalių duotus paaiškinimus, šalių tarpusavio santykius, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti klausimą dėl baudos paskyrimo. Kaip jau minėta, ieškovas šioje byloje neįrodė, ne tik atsakovo prievolės nevykdymo fakto, bet ir pačios prievolės egzistavimo, t. y. sutarties paskolos sudarymo. Kaip nurodė atsakovas tarp jo ir ieškovo nebuvo ir negalėjo būti jokių sutartinių santykių, nes atsakovas ieškovą pažįsta, kaip teisės pažeidėją, kurį atsakovas, būdamas pareigūnu, 2010 m. sulaikė darant administracinį teisės pažeidimą. Po to tarp šalių buvo tik konfliktiniai santykiai, kurie buvo sprendžiami tiek ikiteisminio tyrimo institucijose, tiek teismuose. Šias aplinkybes patvirtino šalys teismo posėdžiuose bei yra patvirtintos teismų informacinėje sistemoje LITEKO skelbiamais duomenimis. Kaip jau minėta, ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie nors ir netiesiogiai galėtų patvirtinti sutarties sudarymo faktą, o ieškovo nurodyti liudytojai arba atsisakė duoti parodymus teismo posėdyje, arba negalėjo patvirtinti sutarties sudarymo, nes tuo metu nebuvo su ieškovu pažįstami. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės ir teismo posėdyje ieškovo duoti paaiškinimai apie sutarties sudarymo aplinkybes ir jos turinį yra prieštaringi. Teismo posėdyje ieškovas nurodė visiškai kitą pinigų perdavimo tikslą, negu ieškinyje, be to nepatvirtino fakto, kad buvo susitarta dėl 100 Eur dydžio palūkanų ir paneigė ieškinyje nurodytą aplinkybę, kad atsakovas įsipareigojo skolą grąžinti per 6 mėnesius. Atsakovo paaiškinimu, kuris patvirtintas byloje esančiais įrodymais bei teismų informacinės sistemos duomenimis, nustatyta, kad ieškovas tokio pobūdžio ieškinį atsakovui reiškia antrą kartą, t. y. analogiško turinio, tik nurodant kitą skolos dydį (500 Lt skola ir 100 Lt palūkanų) ieškovo ieškinys (b. l. 68) buvo nagrinėjamas Jurbarko rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-627-523/2012, kuri buvo nutraukta ieškovui atsisakius savo reikalavimų. Iš byloje nustatytų aplinkybių apie šalių tarpusavio santykius, darytina išvada, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, neturėdamas įrodymų, tokioje situacijoje teisminės gynybos nesikreiptų, o ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad atsakovas skolos neginčija ir su ieškiniu visiškai sutiks, yra visiškai paneigtos atsakovo paaiškinimais ir jo pateiktais įrodymais, patvirtinančiais šalių santykių pobūdį.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, juo kėlė nepagrįstus reikalavimus, dėl to atsakovo prašymas tenkintinas ir už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovui V. V. skirtina 500 Eur bauda, pusę šios baudos, t. y. 250 Eur, skiriant atsakovo P. M. naudai (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

Ieškovui šioje byloje buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, o atsakovas jo turėtų bylinėjimosi išlaidų patvirtinančių dokumentų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos teismui nepateikė, todėl atmetus ieškinį, šalių ir valstybės turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 93, 96, 99 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95, 259, 260, 263-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Skirti ieškovui V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkių šimtų eurų) baudą už piktnaudžiavimą procesu, pusę šios baudos, t. y. 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų), įpareigojant ieškovą sumokėti atsakovui P. M. a. k. (duomenys neskelbtini) o kitą pusę baudos - 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų), įpareigojant ieškovą sumokėti valstybės biudžetui į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą; įmokos kodas: 6800.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per 30 dienų Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus apeliaciniu skundu.