- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-03
- Bylos Nr.
- 2A-1118-392/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Alma Urbanavičienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- D. T., Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Trakų rajono savivaldybei, P. T.
- Trečiasis asmuo
- J.A. L., Jurgis A
- Ieškovas
- Trakų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Tatjanos Žukauskienės, Almos Urbanavičienės
dalyvaujant ieškovo atstovui S.Milovui, atsakovių D. T. ir P. T. atstovei adv. G.Lastauskienei, trečiojo asmens J.A. L. atstovui adv. S.Sandai,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Trakų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Trakų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Trakų rajono savivaldybei, D. T. , P. T. , tretieji asmenys Jurgis A. L. , Vilniaus apskrities viršininko administracija, dėl sprendimo, potvarkio, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Trakų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, 2006-02-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1993 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 35-513-25735a, Trakų rajono valdybos 1994-02-23 potvarkį Nr. 57v dalyje dėl leidimo įsigyti privačion nuosavybėn 3,6 ha valstybinio miško, 1994-10-12 valstybinės žemės prikimo pardavimo sutartį Nr. 3004, 1998-09-15 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. N-4581 dalyje dėl 15,7 ha sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo. Taip pat prašė grąžinti 15,7 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), į valstybinį laisvos žemės fondą, o D. T. ir P. T. iš Trakų rajono savivaldybės biudžeto grąžinti 268,97 Lt. Nurodė, kad 2006-01-26 Trakų rajono apylinkės prokuratūroje buvo gautas Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymas inicijuoti Žemės ūkio ministerijos 1993-11-25 sprendimo Nr. 38-513-25735a, Trakų rajono valdybos 1994-02-23 potvarkio Nr. 57v, 1994-10-12 valstybinės žemės prikimo pardavimo sutarties Nr. 3004, 1998-09-15 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. N-4581 panaikinimą teismine tvarka. 1993-11-25 Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 38-513-25735a P. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 15 ha žemės, iš jų grąžinant ekvivalentine natūra 12,1 ha žemės (duomenys neskelbtini) ir 2,9 ha žemės išperkant iš piliečio, t.y. sumokant kompensaciją. Trakų rajono valdybos 1994-02-23 potvarkiu Nr. 57v P. T. leista pirkti 3,6 ha miško sklypą, kurį P. T. nusipirko pagal 1994-10-12 valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. 3004. Po P. T. mirties 15,7 ha žemės sklypą pagal 1998-09-15 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. N-4581 paveldėjo D. T. ir P. T. . Žemės ūkio ministerijos ir Trakų rajono valdybos administraciniai aktai naikintini, nes priimti pažeidžiant įstatymus. Ginčijamas sprendimas prieštarauja Žemės reformos įstatymo 4 str. 1 d., Įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (1993-07-15 redakcija) 4 str. 1 d., 2 d. Nurodė, kad nuo 1993-07-28 žemės grąžinimas ekvivalentine natūra galėjo būti vykdomas tik pagal kompleksinius žemės reformos žemėtvarkos projektus, o tokia žemė iki žemėtvarkos projektų parengimo galėjo būti suteikta tik naudotis ar išnuomota. Be to, ŽŪM sprendimo priėmimo metu, P. T. sugrąžintame 12,1 ha sklype, G. T. vardu buvo įregistruoti gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, o pagal galiojančius teisės aktus nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos į namų valdos žemės sklypus, kuriuose yra kitiems piliečiams nuosavybės teise priklausantys pastatai. Tokiu atveju turėjo būti suformuoti atskiri žemės sklypai: vienas – grąžintinas žemės sklypas ir kitas – namų valdos žemės sklypas. Panaikinus ginčijamą sprendimą, naikintinas ir jo pagrindu priimtas Trakų rajono valdybos 1994-02-23 potvarkis 57v, kuriuo leista P. T. įsigyti 3,6 ha miško. Kadangi P. T. negali būti pripažintas teisėtu žemės savininku, jis neturėjo teisės į valstybinio miško įsigijimą. Panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turi būti panaikintos ir jų sukeltos teisinės pasekmės. Ieškovas nurodo, kad ginčijamas sprendimas susijęs su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu bei valstybės nuosavybės praradimu dėl galimai padarytų teisės aktų pažeidimų, todėl ieškinys sietinas su viešojo intereso gynimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 2 str. žemės reforma kaimo vietovėje vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos, patvirtintos Vyriausybės 1991-10-12 nutarimu Nr. 423, 28 punkte buvo numatyta, jog Valstybinio žemėtvarkos instituto darbuotojai rengė negrąžintinos ir neprivatizuotinos žemės planus, kuriuose negrąžintinos ir neprivatizuotinos žemės plotai buvo nustatomi ir pažymimi vadovaujantis Įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12, 13 straipsniais, Žemės reformos įstatymo 13 str. Pagal Įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 str. 3 p. valstybės išperkamai žemei buvo priskiriami žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje. Atkuriant nuosavybės teises į žemę P. T. , gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), t.y. žemės sklype, į kurį atkurtos nuosavybės teisės P. T. , ūkinėje knygoje buvo užregistruoti G. T. vardu, todėl remiantis nurodytomis nuostatomis, nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos į namų valdos žemės sklypus, kuriuose yra kitiems piliečiams nuosavybės teise priklausantys pastatai, ir visais atvejais prie piliečių gyvenamųjų namų turėjo būti suformuoti atskiri žemės sklypai: vienas – grąžintinas žemės sklypas ir kitas – namų valdos žemės sklypas, kurio reikia įsigytiems privačion nuosavybėn statiniams naudoti pagal paskirtį. Atkuriant nuosavybes teises P. T. į 12,1 ha žemės sklypą, kuriame yra gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, namų valdos žemės sklypas suformuotas nebuvo, tuo buvo pažeisti teisės aktai.
Atsakovas Trakų rajono savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad Žemės ūkio ministerijos 1993-11-25 sprendimas priimtas pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 4, 10 str., pagal kuriuos nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos grąžinant žemę ekvivalentine natūra tik pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, o žemės sklypai projektuojami laikantis įstatymo nustatyto eiliškumo; Įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 str. 3 p. ir Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos 28 p., pagal kuriuos turėjo būti suformuoti du atskiri žemės sklypai.
Atsakovė D. T. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškinys pareikštas praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą, kurio pradžia laikytina 1994 m. spalio 12 d., kai duomenys apie P. T. turtą tapo viešais, t.y. įregistravus nuosavybės teises Valstybinio žemės kadastro duomenų registre. Todėl atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad P. T. sūnus iš pirmos santuokos G. T. kartu su savo žmona 1987-08-24 įsigijo medinį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) 1991-1993 P. T. su sūnumi G. T. planavo užsiimti žemės ūkio veikla ir sodybiniame sklype auginti svarainius. Todėl P. T. prašė perkelti turimą nuosavybę į vietovę, kurioje planavo verstis žemdirbyste, t.y. (duomenys neskelbtini) G. T. neprieštaravo, kad jo tėvui grąžinama žemė būtų perkelta į vietovę, kurioje G. T. turėjo namą su priklausiniais. Žemė P. T. perkelta bendru sutarimu, todėl G. T. subjektinės teisės pažeistos nebuvo. Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmė kompetentinga institucija, nes pagal Įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 18 str. Žemės ūkio ministerija buvo įgaliota spręsti šiuos klausimus. Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracija visą su šiuo ieškiniu susijusią informaciją gavo jau 2003-10-07, tačiau į prokuratūrą su prašymu inicijuoti viešo intereso gynimą Vilniaus apskrities administracijos atstovai kreipėsi tik praėjus daugiau nei 2,5 metų. Pareikštas ieškinys prieštarauja teisėtų lūkesčių ir nuosavybės gerbimo principams, nes atgavęs žemę, P. T. pradėjo ją intensyviai dirbti, investavo daug darbo ir lėšų, pradėjo verstis svarainių auginimu, ir tikėjosi, kad jo įdirbis bus tęsiamas. Visus su žeme susijusius klausimus P. T. sprendė kreipdamasis į valstybines institucijas, iš visų gaudavo oficialius sutikimus. Atgavęs žemę, mokėjo visus mokesčius. Prokuroras, ginčydamas sprendimus, priimtus prieš 13 metų, paneigia bet kokį teisinio stabilumo principą. Be to, ieškinys pareikštas ginant ne viešąjį interesą, o siekiant apginti vieno asmens, t.y. A. L. interesus, kuris 2002-04-09 varžytinėse įsigijo G. T. priklausiusius pastatus. Atsakovė yra sąžininga įgijėja, todėl turtas negali būti išreikalautas iš jos.
Atsakovė P. T. pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškinys paduotas praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą, kurio eiga prasidėjo 1994-10-12, todėl prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ji yra sąžininga įgijėja, nes žemę lygiomis dalimis paveldėjo po tėvo P. T. mirties, todėl turtas negali būti iš jos išreikalautas.
Tretysis asmuo Jurgis A. L. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-08-24 sprendimu ieškinys buvo atmestas. Teismas sprendime nurodė sekančius motyvus:
Dėl argumento, kad administraciniai aktai naikintini, nes nuosavybės teisės atkurtos nesant patvirtinto kompleksinio žemės reformos žemėtvarkos projekto. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad žemės grąžinimas ir žemės reforma kaimo vietovėje galėjo būti vykdomas tik pagal kompleksinius žemės reformos žemėtvarkos projektus. Nurodė, kad iki 2000 m. Trakų rajono kaimo vietovėse buvo vykdoma žemės reforma ir piliečių nuosavybės teisių atkūrimas. Ginčijamo Žemės ūkio ministerijos administracinio akto priėmimo metu galiojo 1993-07-15 redakcijos LR žemės reformos įstatymas, kurio 4 str. 1 d. nustatyta, kad reforma kaimo vietovėje vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 18 str. 1 d., galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu (1993-07-15 redakcija), numatė, kad piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atstatymo Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja jos įgaliotoji valstybinė institucija, o įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numatė, kad ši institucija sprendimą žemės ūkio paskirties žemės ar miško grąžinimui priima per 3 mėnesius nuo žemėtvarkos projektų, parengtų Vyriausybės nustatyta tvarka, apsvarstymo rajono valdyboje ir šios valdybos išvados dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atstatymo priėmimo. Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. T. priėmimo metu žemėtvarkos projektai buvo rengiami vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodika, patvirtinta Vyriausybės 1991 m. spalio 12 nutarimu Nr. 423 (1993-10-19 redakcija). Pagal šios metodikos 44 punktą sprendimą dėl piliečių nuosavybės teisės į žemę ar mišką projektuojamoje teritorijoje atstatymo Žemės ūkio ministerija turėjo priimti remdamasi rajono valdyboje apsvarstytu preliminariu žemės reformos žemėtvarkos projektu ir šios valdybos išvada. Teismas pažymėjo, kad 1993 m. spalio 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 785 “Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai” buvo nustatyta kokie žemės reformos darbai kaimo vietovėje vykdytini iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai. Šio nutarimo 1.15 punktas numatė, kad sprendimai dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atstatymo priimami pagal preliminariniuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose suformuotų žemės sklypų charakteristikas ir apylinkės agrarinės reformos tarnybų išvadas Vyriausybės nustatyta tvarka. P. T. suteiktos žemės privačiam ūkiui dokumentacijos byla tvirtina, kad sprendimas priimtas esant Trakų rajono valdybos išvadai dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atstatymo piliečiui P. T. , o Trakų rajono valdybos išvadoje nurodoma, kad valdyba 1992 m. liepos 31 d. posėdyje apsvarstė Vilniaus valstybinio žemėtvarkos instituto parengtą žemės reformos žemėtvarkos projektą (1 t. b.l. 22). Trakų rajono Rūdiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos išvadoje taip pat nurodoma, kad išnagrinėtas Valstybinio žemėtvarkos instituto rengiamas preliminarinis ūkio žemės reformos žemėtvarkos projektas (1 t. b.l. 24). Preliminarus žemės reformos žemėtvarkos projektas, kurio pagrindu buvo priimti ginčijami sprendimai, tikrai egzistavo (t.2 b.l. 49-50). Ginčijamas Žemės ūkio ministerijos sprendimas priimtas nepažeidžiant Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 nutarimu Nr. 423 44 punkto, 1993 m. spalio 19 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 785 “Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai” 1.15 punkto. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad ginčijami sprendimai buvo priimti nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės normų.
Dėl argumento, kad pažeistas Įstatymo 12 str. 3 p. dėl valstybės išperkamos žemės. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1987-08-24 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu O. T. įsigijo vieno aukšto medinį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 88). Liudytojo G. T. paaiškinimai (1 t. b.l. 196), ir Trakų rajono vykdomojo komiteto Vidaus reikalų skyriaus viršininko pažyma patvirtina, kad O. T. priklausę pastatai sudegė 1988-07-18 (2 t. b.l. 36). Liudytojo G. T. paaiškinimai, prie civilinės bylos prijungtos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos Nr. 79/5272 duomenys, Trakų rajono savivaldybės administracijos Rūdiškių seniūnijos pažyma, įrašai namų knygoje (2 t. b.l. 31-33), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (1 t. b.l. 203-206) paneigia prokuroro pateiktus rašytinius įrodymus (1 t. b.l. 49) ir argumentus, kad ginčijamų sprendimų priėmimo dieną P. T. sugrąžintame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) G. T. vardu buvo įregistruotas gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Liudytojas G. T. nurodė, kad po gaisro, be statybos leidimo atstatė dalį pastatų, tačiau jie nebuvo registruoti. Iš aukščiau paminėtų įrodymų teismas padarė išvadą, kad ginčijamų sprendimų priėmimo dieną P. T. suteiktame žemės sklype, esančiame Pamerkių kaime, Trakų rajone, nebuvo teisiškai įregistruota jokių kitiems asmenims priklausančių statinių. Todėl teismas atmetė prokuroro argumentus, kad buvo pažeistas ginčijamo Žemės ūkio ministerijos sprendimo priėmimo metu galiojusio 1993-07-15 redakcijos LR Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 punktas, kuris numatė, kad žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje, yra priskiriami valstybės išperkamai žemei.
Dėl viešojo intereso. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą ar kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas. Taigi nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimtas aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų pašalintas. Dėl to prokuroras, nustatęs valstybės institucijos veikloje neteisėtumo faktą, ne tik turi teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti įstatymo nustatytomis priemonėmis. Viena iš tokių priemonių yra CPK 49 str. 1 d. įtvirtinta prokuroro teisė inicijuoti civilinę bylą, viešajam interesui apginti. Ta aplinkybė, kad kartu buvo apginti privačių asmenų interesai, nepaneigia viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-194/2006). Šioje byloje nustatyta, kad priimant ginčijamus sprendimus, kurių pagrindu P. T. buvo atkuriamos nuosavybės teisės į žemės sklypą, nebuvo pažeistos tuo metu galiojusios teisės normos, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir viešojo intereso pažeidimą. Vertinant ar suteikus P. T. ginčo sklypą buvo pažeistos kitų asmenų teisės, tokių faktų nenustatyta. Atkuriant nuosavybės teisę P. T. , G. T. subjektines teisės pažeistos nebuvo, kadangi jis išreiškė savo valią, kad jo tėvui P. T. grąžinama žemė būtų perkelta į jam priklausančių pastatų buvimo vietą, G. T. kartu su savo tėvu P. T. toje vietoje augino daržoves, svarainius, tai buvo jų verslas. Byloje taip pat nenustatyta, kad tokiu būdu būtų pažeistos teisės kitų asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybes teises būtent šioje vietoje ar Pamerkių kaime esančioje žemėje.
Be to, teismas konstatavo, kad ieškinys pateiktas teismui nepraleidus ieškinio senaties termino.
Šalies argumentai
Ieškovas Trakų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Skunde nurodoma:
Teismas darydamas išvadas dėl administracinių aktų, priimtų nesant patvirtinto kompleksinio žemės reformos žemėtvarkos projekto neatsižvelgė į 1993-10-19 Vyriausybės nutarimo Nr.785 ,,Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 4 punktą, kuris pripažino netekusiais galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-10-12 nutarimo Nr. 423 ,, Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ 2.1-2.15 ir 3 punktus – tai yra punktus, kurie iki 1993-10-19 numatė galimybę bei reglamentavo nuosavybės teisių atkūrimą pagal rajono valdyboje apsvarstytus preliminarius žemės reformos žemėtvarkos projektus. Apeliantas nurodo, kad 1993-10-19 d. vyriausybės nutarimas buvo priimtas realizuojant 1993-07-15 d. įstatymą Nr. 1-230 ,,Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo“ ir 1993-07-15 d. nutarimą Nr. I-236 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo“ įgyvendinimo tvarkos“. Būtent šie dokumentai, kaip yra nurodyta ir ieškinyje pakeitė galiojusią nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje tvarką ir įteisino kompleksinius žemės reformos žemėtvarkos projektus, kaip vienintelį pagrindą tokioms teisėms atkurti. Iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai, žemės ūkio paskirties žemė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka galėjo būti suteikta tik naudotis arba išnuomota fiziniams ir juridiniams asmenims. Būtent tokią tvarką ir nustato teismo sprendime paminėtas, tačiau ieškovo nuomone neteisingai teismo išaiškintas 1993-10-19 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 785 ,,Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.15 bei 1.16 punktas.
Dėl LR įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1993-07-15 redakcija) 12 str. 3 d. pažeidimo. Apelianto nuomone, teismo padaryta išvada, kad ginčijamo Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1993-11-25 d. sprendimo Nr. 35-513-25735a priėmimo dieną P. T. sugrąžintame žemės sklype Pamerkių k. Trakų r. nebuvo teisiškai įregistruota jokių kitiems asmenims priklausančių pastatų, dėl ko nebuvo suformuotas valstybės išperkamas namų valdos žemės sklypas, neatitinka surinktų byloje įrodymų, bei jų vertinimą. Teismui VĮ "Registrų centras" buvo pateikta Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla Nr.(duomenys neskelbtini). Šioje byloje esantys dokumentai: namų valdybos techninės apskaitos kortelė, pastato inventorizacinių žinių forma, pastatų vidaus plotų eksplikacija,- patvirtina, kad 1991-04-10 buvo atlikta pagrindinė ginčo sklype buvusių pastatų inventorizacija. Pakartotinės 1995-05-31 atliktos inventorizacijos metu buvo tik perskaičiuota nekilnojamojo turto vertė. Namų valdos buvimą patvirtina ir Rūdiškių gyvenvietės ir apylinkės savivaldybės viršaičio 1991 m. balandžio 11 d. pažyma Nr. 536 bei papildomai Trakų rajono savivaldybės administracijos pateiktas raštas su pažymą išdavusio Trūdiškių viršaičio T.Pav1ovskio paaiškinimais. Teisme apklaustas liudytoju G. T. taip pat patvirtino, kad ginčijamo Žemės ūkio ministerijos sprendimo priėmimo dienai jis su šeima gyveno sklype pastatytame name.
Dėl viešojo intereso. Teismas savo sprendime apibrėždamas viešojo intereso buvimą kiekviename konkrečiame ginče, siejo tai su valstybės institucijos veikla pažeistu įstatymu ar kitu teisės aktu bei tokio pažeidimo poveikiu kitų asmenų teisėms. Apeliantas nurodė, jog nesutinka su teismo teiginiu, jog suteikus P. T. ginčo sklypą, nebuvo pažeistos kitų asmenų teisės, nes šiai dienai laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) yra likę 305,7 ha, o prašymus pateikė tik 18 pretendentų 75,35 ha plotui. Sprendimai, kuriais P. T. buvo grąžintas 15,7 ha sklypas (duomenys neskelbtini) priimti 1993-11-25 ir 1994-02-23, o tai reiškia, kad vykdant 2000 m. sausio 21 d. ir 2006 m. birželio 19 d. patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus, asmenys pateikę prašymus dėl žemės grąžinimo (duomenys neskelbtini), negalėjo pretenduoti ir, esant teisėtam pagrindui, pasirinkti ginčo sklypą. Nenagrinėjant šioje vietoje P. T. kaip pretendento norėjusio į Trakų rajoną perkelti kitame rajone turėtą žemėvaldą eiliškumo klausimo, pažymėtina, kad minėtuose projektuose 7 asmenys turėjo pirmumo teisę susigrąžinti natūra turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime (b.l. 186, t. 1 ).
Dėl Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 8 str. 5 p. Teismas atmesdamas ieškovo reikalavimą panaikinti Trakų rajono valdybos 1994-02-23 potvarkį Nr. 57v dalyje dėl leidimo įsigyti privačion nuosavybėn 3,6 ha valstybinio miško, visiškai nenurodė tokio sprendimo motyvų, nors ieškinyje konstatuota, jog šis administracinis aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo ( 1993-07-15 redakcija) 8 str. 5 p.
Tretysis asmuo A. L. prie apeliacinio skundo prisidėjo.
Atsiliepimas
Atsakovė P.T. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsiliepime paaiškina, kad ji yra sąžininga įgijėja, nes žemę lygiomis dalimis paveldėjo po tėvo P. T. mirties, todėl turtas negali būti iš jos išreikalautas. Nurodo, jog teismas vertindamas skundžiamo sprendimo pagrįstumą turi atsižvelgti į tai, jog iki prokuroro skundžiamo Žemės ūkio ministerijos sprendimo priėmimo dienos, P. T. jau buvo atlikęs visus teisinius veiksmus, kurie buvo būtinos prielaidos, sprendimui dėl nuosavybės teisės atkūrimui priimti. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas nustatė, kad žemės grąžinimo laikotarpiu nebuvo jokių statinių, po kuriais turi būti skirta valda, ir kad statiniai buvo pastatyti gerokai vėliau po žemės suteikimo.
Atsakovė D. T. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir neįrodytą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime nurodomi sekantys argumentai: Apelianto požiūriu, po 1993-07-28 d., kai įsigaliojo LR įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo“, kaime nebegalėjo vykti nuosavybės į žemę atkūrimas, kol neparengtas kompleksinis žemėtvarkos projektas. Tačiau tokia apelianto nuostata nėra teisinga. Nes 1993-10-19 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 785 "Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ ir juo nustatė procedūras, pagal kurias bus vykdoma žemės reforma kaimo vietovėje pereinamuoju laikotarpiu. Žemė teisėtai buvo suteikta pagal šio nutarimo 1.15 p., kuriame nurodyta, kad sprendimai dėl nuosavybės teisės i žemę ar mišką atstatymo priimami pagal preliminariniuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose suformuotų žemės sklypų charakteristikas ir apylinkės agrarinės reformos tarnybų išvadas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, ir parengiami žemės nuosavybę ir naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai bei pagal 1991-10-12 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 423 Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo 43 p., nustatantį, kad preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą apsvarsto apylinkės reformos tarnyba ir rajono valdyba. Parengiamos išvados dėl piliečių prašymų susigrąžinti žemę ar mišką, 44 p. įtvirtinantį taisyklę, kad sprendimą dėl piliečių nuosavybės teisės į žemę ar mišką projektuojamoje teritorijoje atstatymo Žemės ūkio ministerija arba Miškų ūkio ministerija priima remdamasi rajono valdyboje apsvarstytu preliminariniu žemės reformos žemėtvarkos projektu ir šios valdybos išvada. Pirmos instancijos teismo sprendime buvo konstatuota, kad visi šie reikšmingi veiksmai buvo atlikti. Be to, laikotarpiu nuo 1991-09-01 iki 2000-01-21 nuosavybės teisė į žemę, miško sklypus buvo atkurta 5 asmenims (tai patvirtinantys dokumentai pridedami).
Nurodė, jog teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijamo Žemės ūkio ministerijos potvarkio priėmimo dienai, grąžinamoje žemėje nebuvo statinių, nes apeliantas, teikdamas ieškinį, pridėjo 1991-04-11 Rūdiškių savivaldybės pažymą Nr. 536, kurioje nurodyta, kad T. G. vardu ūkinėje knygoje yra užregistruotas gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Nagrinėjant bylą buvo nustatyta ir Vilniaus apskrities archyvo lapų kopijomis iš 1986-1990 m. ūkinių knygų patvirtinta, kad 1987-08-24 T. O. (G. T. žmona) įsigijo 32 kvadratinių metrų namą ir priklausinį - tvartą. Sutikrinus įrašus ūkinėse knygose, šiai bylai buvo pateikta pažyma, kad Pamerkiu kaime 1991-1995 m. namų ūkių knygoje nėra duomenų apie G. T. priklausančius pastatus ir kad ne jo, o O. T. vardu buvo užregistruotas 32 kv. m. vasarnamis - taigi pažyma, kurią teikė apeliantas kartu su ieškiniu buvo išduota senų ūkinių knygų pagrindu, netikrinant esamos padėties, ir neatitinkanti tikrų duomenų. Be to, byloje buvo nustatyta, kad dėl 1988-07-18 įvykusio gaisro įsigyti pastatai sudegė. Byloje buvo pateikti rašytiniai įrodymai ir duomenys iš nekilnojamo turto registro, pagal kuriuos galima daryti išvadą kad A. L. priklausantys nekilnojamo turto objektai, dėl kurių prokuroras ir pradėjo šią civilinę bylą yra: 47,64 kv.m. gyvenamasis namas, 17,81 sandėlis-garažas ir dvi malkinės (pagal išrašais nekilnojamo turto registro) - taigi tai visai kiti statiniai. Nuosavybės teisės į žemę atkūrimo metu pastatai buvo sudegę, o nauji nepastatyti (1991 m. inventorizacija daryta be pastatų, prašymas inventorizuoti su pastatais pateiktas 1995-05-31, o nekilnojamo turto objektas suformuotas 1996-04-29). Taigi, byloje buvo pateikti rašytiniai įrodymai, kurių ieškovas nenuginčijo, kad senieji įsigyti statiniai buvo sudegę, o naujieji - nepastatyti. Todėl ne žemė buvo grąžinta po statiniais (kaip nurodė apeliantas savo ieškinyje), o G. T. statiniai buvo pastatyti ant jo tėvui priklausančios žemės.
Apelianto argumentas dėl to, kad teismas nenurodė, dėl ko yra atmetamas reikalavimas naikinti Trakų rajono valdybos 1994-02-23 potvarkį Nr. 57v dalyje dėl leidimo įsigyti 3,6 ha valstybinio miško, nėra pagrįstas, nes šis ieškovo reikalavimas yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo naikinti Žemės ūkio ministerijos sprendimą.
Prokuroras, ginčydamas sprendimus, priimtus prieš 13 metų, paneigia bet kokį teisinio stabilumo principą. Be to, ieškinys pareikštas ginant ne viešąjį interesą, o siekiant apginti vieno asmens, t.y. A. L. interesus. A. L. , inicijavęs šio proceso pradžią, pats yra atsakingas už tai, kad įsigijo pastatus ant svetimos žemės, nes ginčijamas žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas P. T. vardu nuo 1994-10-12, o atsakovių D. T. ir P. T. vardu įregistruotas nuo 1998 m. gruodžio 3 d. A. L. įsigijo pastatus 2002 m. balandžio 9 d. Tuo laikotarpiu, kai jis įsigijo pastatus, buvo viešai prieinama informacija, kad sklypas, ant kurių stovi pastatai, turi privatų savininką - Tamuliūnienę ir Tamuliūnaitę.
Pabrėžė, jog teismas nepagrįstai atmetė argumentą, kad prokuroras ieškinį pateikė praleidęs įstatuose įtvirtintą terminą tokiems reikalavimams reikšti.
Atsakovas Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija su apeliacinius skundu sutiko.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1, 2 dalys).
Byloje nustatyta, kad P. T. turėjo teisę atkurti nuosavybes teises į 28,2252 ha žemės, esančios Vabalninko seniūnijoje, Biržų rajone (1 t. b.l. 25, 187, 188). P. T. pareiškė valią 15 ha žemės perkelti į (duomenys neskelbtini). 1991-12-30 pateikė prašymą Trakų rajono Rūdiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai suteikti jam 15 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone (1 t. b.l. 26). Žemės ūkio ministerijos 1993-11-25 sprendimu Nr. 38-513-25735a P. T. atkurta nuosavybės teisė į 15 ha žemės, iš jų grąžinant ekvivalentine natūra 12,1 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone ir 2,9 ha žemės išperkant iš piliečio, t.y. sumokant kompensaciją (1 t. b.l. 42). Trakų rajono valdyba, atsižvelgdama į 1993-11-25 Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 38-513-25735a, 1994-02-23 potvarkiu Nr. 57v P. T. leido pirkti 3,6 ha miško sklypą, kurį P. T. nusipirko pagal 1994-10-12 valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. 3004 už 268,97 Lt (1 t. b.l. 43, 44). 1994-10-12 15,7 ha žemės sklypas įregistruotas Valstybinio žemės kadastro duomenų registre (1 t. b.l.20-21). Po P. T. mirties 15,7 ha žemės sklypą pagal 1998-09-15 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. N-4581 paveldėjo D. T. ir P. T. (1 t. b.l. 45). Nurodyto paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos atsakovių D. T. ir P. T. nuosavybės teisės į 15,7 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (1 t. b.l. 47).
Kolegija konstatuoja, jog apeliantas teisingai nurodo, kad šioje byloje yra viešasis interesas - Valstybės institucijų tinkamas žemės reformos vykdymas, dėl kurio gynimo prokuroras gali pareikšti ieškinį. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005-10-26 nutartyje Nr.3K-3-513/2005.
Kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, jog teismas neteisingai išsiaiškino, sprendimo dėl žemės suteikimo priėmimo metu, galiojusių teisės aktų turinį ir prasmę bei, kad žemės nuosavybės teisės pagal jų turinį galėjo būti atkurtos tik esant patvirtintam kompleksiniam žemės reformos žemėtvarkos projektui. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodė, jog Žemės ūkio ministerijos administracinis aktas prieštarauja Žemės reformos įstatymo 4 str. 1 d., 1993-07-15 redakcijai bei Įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 4 str. 1 d., 2 d. 1993-07-15 redakcijai dėl to, jog šių įstatymų paminėtose redakcijose nurodoma, kad žemė asmenims gali būti suteikiama, tik pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Apeliantas savo pozicijos šiuo klausimu nepagrindė. Kolegija pažymi, jog tiek Žemės reformos įstatymo 4 str. 1 d., tiek ir Įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 4 str. 1 d., ankstesnėse redakcijose - 1992-01-24 ir 1993-02-02 atitinkamai, buvo nurodyta, jog Žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Taigi, savo esme apelianto nurodytos įstatymo redakcijos nesiskiria nuo prieš tai galiojusių. Reikalavimas vadovautis žemės reformos žemėtvarkos projektais buvo ir ankstesnėse įstatymo redakcijose. Įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 1993-07-15 redakcijoje 4 str. 2 d. nustato, jog ,,iki žemės grąžinimo žemės ūkio paskirties žemė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama naudotis arba išnuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims.“ Ši įstatymo norma, priešingai nei teigia apeliantas, nenustato apribojimų, susijusių su kompleksiniais žemės reformos žemėtvarkos projektais, o numato galimybę, iki bus priimtas sprendimas atstatyti asmeniui nuosavybės teisę į žemę, šią žemę jam suteikti naudotis ar išnuomoti. Taigi iš įstatymų turinio, kuriems, apelianto teigimu, prieštarauja Žemės ūkio ministerijos sprendimas Nr. 38-513-25735a dėl žemės nuosavybės teisės atstatymo P. T. , negalima padaryti analogiškos išvados tai, kurią darė ieškovas (apeliantas).
Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog pirmos instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė 1993-10-19 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 785 ,,Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.15 punktą ir 1.16 punktą. Teismas rėmėsi minėto nutarimo 1.15 p., kuriame teigiama, kad sprendimai dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atstatymo priimami pagal preliminariniuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose suformuotų žemės sklypų charakteristikas ir apylinkės agrarinės reformos tarnybų išvadas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, ir parengiami žemės nuosavybę ir naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai; Apeliantas skunde nenurodo kodėl teismas negalėjo remtis šiuo punktu bei teigia, jog teismas nepagrįstai nepaminėjo nutarimo 1.16.p. kuriame teigiama, jog žemės naudojimo teisę, iki bus patvirtinti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai, kaimo vietovėje įgyja: 1.16.1. fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems žemė suteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar rajonų valdybų sprendimais; 1.16.2. asmenys, kuriems žemė nustatytąja tvarka suteikta asmeniniam ūkiui ir tarnybinėms žemės daloms; 1.16.3. asmenys, kuriems rengiami dokumentai, reikalingi nuosavybės teisei į žemę atstatyti, jeigu yra priimtos apylinkių agrarinės reformos tarnybų išvados dėl prašymų tenkinimo ir šie žemės sklypai suformuoti preliminariniuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose bei paženklinti vietovėje. Apeliantas nenurodė, kuris 1.16 punkto papunktis šiuo atveju turėtų būti taikomas. Kolegija konstatuoja, jog Žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 38-513-25735 a priėmimo metu P. T. neatitiko nė vieno šio punkto papunkčio sąlygų: žemė jam nebuvo suteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar rajono valdybos sprendimu; žemė jam nebuvo nustatytąja tvarka suteikta asmeniniam ūkiui ir tarnybinėms žemės daloms; dokumentai, reikalingi nuosavybės teisei į žemę atstatyti, nebuvo rengiami,- jie jau buvo parengti – paskutinis dokumentas šioje grandyje yra 1992-07-31 Trakų rajono valdybos išvada (t.1, b.l.22).
Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, jog įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 18 str. 1 d., galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu (1993-07-15 redakcija), numatė, kad piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atstatymo Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja jos įgaliotoji valstybinė institucija, o įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numatė, kad ši institucija sprendimą žemės ūkio paskirties žemės ar miško grąžinimui priima per 3 mėnesius nuo žemėtvarkos projektų, parengtų Vyriausybės nustatyta tvarka, apsvarstymo rajono valdyboje ir šios valdybos išvados dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atstatymo priėmimo. Be to, kolegija pažymi, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimami vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodika, patvirtinta Vyriausybės 1991 m. spalio 12 nutarimu Nr. 423 (1993-10-19 redakcija). Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog pagal šios metodikos 44 punktą sprendimą dėl piliečių nuosavybės teisės į žemę ar mišką projektuojamoje teritorijoje atstatymo Žemės ūkio ministerija turėjo priimti remdamasi rajono valdyboje apsvarstytu preliminariu žemės reformos žemėtvarkos projektu ir šios valdybos išvada. O pagal 1993 m. spalio 19 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 785 “Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai” 1.15 punktą numatyta, kad sprendimai dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atstatymo priimami pagal preliminariniuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose suformuotų žemės sklypų charakteristikas ir apylinkės agrarinės reformos tarnybų išvadas Vyriausybės nustatyta tvarka. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas neteisingai vertino paminėtų teisės aktų turinį ir prasmę, tačiau teismui sprendime išdėsčius savo motyvus, apeliantas nepateikė konkrečių kontrargumentų. Nepaneigė teismo išdėstytos loginės sekos ir įstatymo aiškinimo, tik nurodė, jog tai yra neteisinga. Laikytina, jog apeliantas neįrodė teismo sprendimo neteisėtumo ar jo nepagrįstumo.
Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog ginčijamo Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1993-11-25 d. sprendimo Nr. 35-513-25735a priėmimo dienai P. T. sugrąžintame žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo teisiškai įregistruoti kitiems asmenims priklausantys pastatai. Apeliantas papildomų įrodymų šiuo klausimu nepateikė, o kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo įrodymų vertinimu. Byloje esantys duomenys - Liudytojo G. T. paaiškinimai (1 t. b.l. 196), ir Trakų rajono vykdomojo komiteto Vidaus reikalų skyriaus viršininko pažyma(2 t. b.l. 36), prie civilinės bylos prijungtos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, Trakų rajono savivaldybės administracijos Rūdiškių seniūnijos pažyma, įrašai namų knygoje (2 t. b.l. 31-33), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (1 t. b.l. 203-206) patvirtina, jog sprendimo priėmimo metu pastatai buvo sudegę ir jokių įteisintų (registruotų) pastatų, priklausiusių kitiems asmenims žemės sklype nebuvo.
Kolegija atmeta apelianto skundo argumentus, teigiančius, jog teismo sprendimas yra neteisėtas, nes teismas nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo, susijusio su Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 8 str. 5 p., t.y. panaikinti Trakų r. valdybos 1994-02-23 potvarkį dalyje dėl leidimo įsigyti privačion nuosavybėn 3,6 ha valstybinio miško. Ieškovas (apeliantas) yra prokuroras, taigi asmuo, turintis specialių teisinių žinių. Toks asmuo turėtų suvokti, jog tuo atveju, kai netenkinamas pagrindinis ieškinio reikalavimas, tai negali būti tenkinamas ir iš jo išplaukiantis išvestinis reikalavimas. Juolab, jog tokią ieškinio konstrukciją pasirinko pats ieškovas – atskirai paminėto individualaus administracinio akto neginčydamas, tik nurodydamas, jog panaikinus Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1993-11-25 d. sprendimą Nr. 35-513-25735a, kaip neteisėtą, naikintina ir jo pagrindu priimta Trakų r. valdybos 1994-02-23 potvarkio dalis dėl leidimo įsigyti privačion nuosavybėn 3,6 ha valstybinio miško (t.1, b.l.57). Taigi akivaizdu, jog teismas atmetęs pagrindinį ieškovo reikalavimą neturėjo pareigos pasisakyti dėl išvestinio reikalavimo.
Atmetus ieškinį iš ieškovo D. T. priteistinos 1000 Lt dydžio išlaidos turėtos advokato pagalbai apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-08-24 sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Trakų rajono apylinkės prokuratūros 1000 (vieną tūkstantį) litų bylinėjimosi išlaidų D. T. .