Telšių apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui V. B., išvadą teisme teikiančiai institucijai Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė savo iškeltus reikalavimus, prašė juos tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais.

Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateiktoje Akmenės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje nurodyta, kad nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove neprieštaraus jų interesams.

Atsakovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdį pranešta asmeniškai. Nėra gauta prašymų ir teismui nežinomos priežastys dėl kurių atsakovas negalėjo atvykti į teismo posėdį. Byloje dėl santuokos nutraukimo įstatymu šalims suteikiamos vienodos procesinės teisės ir pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso42 straipsnyje. Atsakovas įgyvendinti procesines teises ir jomis pasinaudoti galėjo tiek asmeniškai dalyvaudamas teismo posėdyje, tiek ir per savo atstovus. Atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes ir išlaikant šalių procesinių teisių bei pareigų pusiausvyrą, jokio pagrindo laikyti, jog atsakovo asmeninis nedalyvavimas teismo posėdyje galėtų sutrukdyti teisingai išnagrinėti bylą, nėra, todėl byla išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant (CPK 246 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš ieškovės paaiškinimų teisme, rašytinių įrodymų, esančių byloje, nustatyta, kad santuoka tarp ginčo šalių sudaryta 2001 m. birželio 5 d. Tirkšlių parapijos bažnyčioje, Mažeikių r., bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka ir 2006 m. rugpjūčio 10 d. apskaityta Mažeikių rajonosavivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 247 (12 b. l.). Sutuoktiniai nuo 2006 metų rugsėjo 18 dienosgyvena atskirai. Sutuoktiniai turi nepilnamečius vaikus – sūnų R. B., gim. 2002-04-30, ir dukterį A. B., gim. 2004-01-18 (13, 14 b. l.). Valstybinės įmonės registrų centras duomenimis atsakovui asmeninės nuosavybės teise įregistruotas butas, unikalus Nr. 6197-8002-8010:0015, esantis (duomenys neskelbtini), kurį atsakovas įsigijo 1995 m. spalio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iki santuokos su ieškove sudarymo (21–23 b. l.), taip pat atsakovo vardu iki santuokos sudarymo 2004 m. kovo 9 d. yra registruota transporto priemonė „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1997 m. gegužės 20 d. registruota transporto priemonė „VAZ2106“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (24–25 b. l.) – minėto turto teisinis rėžimas po santuokos įtraukimo į apskaitą nesikeičia.Valstybinės įmonės registrų centras duomenimis ieškovei nuosavybės teise įregistruotas pastatas -gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), kuriuos ieškovė įsigijo 200 m. lapkričio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-3663 pagrindu (16–18, 29–30 b. l.). Ieškovė 2000 m. lapkričio 6 d. žemės ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi už 45000 Lt pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (27–28 b. l.). Ieškovė pranešimais informavo kreditorius kredito uniją „Tikroji viltis“, antstolius S. D., E. M. apie vykstantį santuokos nutraukimo procesą (33–35, 37 b. l.). Iškovė dirba ir gauna Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį (31–32 b. l.). Atsakovui nuo 2012-12-05 iki 2013-04-04 buvo nustatytas 30 procentų darbingumo lygis (50 b. l.), jis gauna 353,01 Lt dydžio senatvės pensiją (51–53 b. l.). Iš ieškovės pateiktos pažymos apie išlaidas vaikams matyti, kad kiekvienam vaikui išlaikyti per mėnesį reikalinga skirti 870 Lt (63–67 b. l.).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vienam sutuoktiniui pareiškus ieškinį santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, pastarasis tiek priešieškinyje, tiek nepateikdamas priešieškinio gali prašyti nutraukti santuoką dėl pirmojo sutuoktinio kaltės (CK 3.61 straipsnio 1 dalis). CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės, kai dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės: sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą; sutuoktinio neištikimybė; sutuoktinio žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais; sutuoktinio šeimos palikimas ir daugiau kaip vienerius metus visiškas nesirūpinimas ja. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau prezumpcija yra nuginčijama, kaltinamas dėl santuokos iširimo sutuoktinis turi įrodyti, kad nebuvo aplinkybių, lemiančių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją(pavyzdžiui, žiaurų elgesį su kitu sutuoktiniu, santuokinę neištikimybę), arba kad yra kitų aplinkybių, kurios paneigia jo kaltę arba rodo esant ir kito sutuoktinio kaltę.

Nagrinėjamoje byloje taikytina atsakovo kaltės prezumpcija, atsakovui neįrodžius, kad dėl santuokos iširimo kalta ir ieškovė. Iš ieškovės paaiškinimų, į bylą pateiktų dokumentų teismas nustatė, jog atsakovas iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas. Pats atsakovas atsiliepime patvirtina, kad jis negyvena kartu su ieškove ir savo nepilnamečiais vaikais, kartais vaikus aplanko. Nors ieškovė ieškinyje ir posėdžio metu teigė, kad atsakovas prieš ją naudojo fizinį ir psichologinį smurtą ir dėl to jo atžvilgiu 2006 m. rudenį buvo atliekamas tyrimas, tačiau teismo išsireikalautoje iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato pažymoje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl netinkamo V. B. elgesio nebuvo pradėtas (85 b. l.). Tačiau atsakovas nepaneigė ieškovės nurodytas aplinkybes, kad jis nuo 2006 m. rugsėjo mėnesio nesirūpina šeima, nepalaiko santuokinių ryšių, neteikia nepilnamečiams vaikams išlaikymą, girtuokliauja, nemoka mokesčių už šeimos būstą, t. y. nevykdo sutuoktinio pareigų, numatytų CK 3.27, 3.30 straipsniuose.

CK 3.61 straipsnyje numatyta, jog sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad realiai šalių santuoka iširo, sutuoktiniai nebepalaiko santuokinių ryšių, t. y. kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas ne dėl ieškovės nurodytų priežasčių. Atsakovas nors ir pareiškė teismui prieštaravimą, kuriuo savo kaltę ginčijo, į bylą nepateikė įrodymų, kurie galėtų paneigti nurodytas aplinkybes. Jis ne tik neprisiėmė atsakomybės už šeimos išsaugojimą, atvirkščiai, jis pats patvirtino atsiliepime, kad su ieškove nepalaiko santuokinių ryšių, šalių santykiai faktiškai yra nutrūkę. Teismas nenustatė fakto, jog santuokos iširimą būtų lėmę ir netinkami ieškovės veiksmai, todėl atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pripažįsta, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Santuoką nutraukus ieškovei paliktina jos santuokinė pavardė – B., o atsakovui jo pavardė – B.

Abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus yra lygios (CK 3.156 straipsnis). Negalima teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar požiūrių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis). Ieškovė prašo teismo nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su ja, vaikų motina. Atsakovas atsiliepime išreiškė norą, kad nepilnametis sūnus gyventu kartu su juo, tačiau nei viename posėdyje nedalyvavo ir teismui nepatvirtino savo nuomonės dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nepateikė įrodymų, kad turi galimybę užtikrinti nepilnamečiam sūnui tinkamas, vaiko interesus atitinkančias gyvenimo ir auklėjimo sąlygas. Teismas atsižvelgdamas į ieškovės išsakytą nuomonę teismo posėdžio metu, Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą (86 b. l.), sprendžia, kad šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su ieškove, kuri, bylos duomenimis, turi galimybę užtikrinti vaikams tinkamas, vaikų interesus atitinkančias gyvenimo ir auklėjimo sąlygas (CK 3.174 straipsnis).

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Lietuvos Respublikos Konstitucijos38 straipsnyje 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo21 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios abiejų tėvų pareigą vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu.Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalys). Įstatyme įtvirtintas proporcingumo tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo nepilnamečio vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius tenkinti. Siekiant, kad išaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus. Tėvai atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (pažiūrų) sistemai, už paramą vaikui siekiant gero išsilavinimo, jam realizuojant turimus sugebėjimus, pomėgius. Tėvams tenka dalytis normalaus vaiko vystymosi asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti.

Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, kad gauna senatvės pensiją, tačiau atsiliepime neišsakė nuomonės, kokio dydžio išlaikymą jis galėtų teikti savo nepilnamečiams vaikams. Pastebėtina, kad atsakovo turtinė padėtis turi reikšmės išlaikymo dydžio nustatymui, tačiau negali būti pagrindas atleisti tė­vą nuo pareigos išlaikyti vaikus. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikams išlaikyti.

Teismas, vadovaudamasis CK 3.3 straipsnyje įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu ir atsižvelgdamas į būtinas vaikų raidos sąlygas, laiko, jog iš atsakovo turi būti priteistas po 300 Lt per mėnesį dydžio išlaikymas kiekvienam vaikui, ir toks išlaikymo dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei šalių turtinę padėtį. Priteistinas išlaikymas yra skiriamas vaiko maisto, vaistų, drabužių, avalynės, būsto ir komunalinių mokesčių, taip pat pramogų bei lavinimo išlaidoms padengti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.200 straipsniu, kuris numato, kad išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus ir atsižvelgiant į tai, kad, nuo 2006 m. rugsėjo mėnesio viena ieškovė visiškai išlaiko nepilnamečius vaikus, atsakovas vaikų materialiai nerėmė, iš jo priteistinas išlaikymo įsiskolinimas kiekvienam vaikui po 10800 Lt – už tris metus, skaičiuojant iki bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2011 m. vasario 17 d. iki 2014 m. vasario 17 d. (300,00 Lt x 36 mėnesiai = 10800 Lt) (Civilinio kodekso 3.192, 3.194, 3.196, 3.200 straipsniai).

Taip pat pažymėtina, jog nepilnamečių vaikų išlaikymo teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl iš esmės pasikeitus tėvų turtinei padėčiai teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo gali būti peržiūrimas.

Priteistą išlaikymą, kaip vaiko turtą, uzufrukto teise tvarko tas iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas, šiuo atveju – šalių nepilnamečių vaikųmotina (CK3.190 straipsnio 1 dalis).Vaikams skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jų interesams (CK3.203 straipsnio 1 dalis). Išlaikymas negali būti naudojamas tėvo (motinos), kitų asmenų asmeniniams poreikiams tenkinti. Išlaikymą teikiantis tėvas (motina) turi teisę kontroliuoti išlaikymo panaudojimą.

Iš ieškovės paaiškinimų, valstybinės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų (15–20 b. l.), 2002 m. lapkričio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-3663 (29–30 b. l.) nustatyta, kad ieškovė būdama sudariusi su atsakovu bažnytinę santuoką, tačiau iki įtraukiant į apskaitą civilinės metrikacijos skyriuje, asmeninės nuosavybės teise įsigijo pastatą -gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Šį nekilnojamąjį turtą ieškovė prašo pripažinti asmenine nuosavybe.

Akivaizdu, kad ieškovė byloje kelia civilinės santuokos sudarymo fakto ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių atsiradimo klausimą. Atsižvelgiant į CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, pagal kurias 2000 m. CK normos dėl bažnytinių santuokų apskaitos galioja tik po CK įsigaliojimo sudaromoms bažnytinėms santuokoms, o duomenis apie bažnytinių santuokų įregistravimą, atliktą per laikotarpį nuo Konstitucijos įsigaliojimo iki CK įsigaliojimo, numatyta tik perduoti civilinės metrikacijos įstaigoms.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad valstybė registruoja santuoką bei pripažįsta bažnytinę santuokos registraciją. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą Konstitucinis teismas 1994 m. balandžio 21 d. nutarime nurodė, kad santuokos registracija (valstybinė ar bažnytinė) yra santuokos teisinių santykių ir su jais susijusių teisių ir pareigų pradžia. Tame pačiame nutarime Konstitucinis teismas konstatavo, kad valstybė įstatymu turėtų nustatyti aiškią ir nuolatinę bažnytinės santuokos registracijos oficialios apskaitos, šios santuokos pagrindu atsiradusių teisinių pasekmių realizavimo, ginčų dėl jų sprendimo tvarką. 2001 m. birželio 5 d., kai buvo sudaryta ieškovės ir atsakovo bažnytinė santuoka, buvo taikoma laikinoji bažnytinių santuokų oficialios apskaitos tvarka, pagal kurią bažnytinė santuoka dar turėjo būti perregistruojama (įtraukiama į apskaitą) civilinės metrikacijos skyriuje. Konstitucinis Teismas šios laikinosios tvarkos nepripažino neteisėta, todėl liko nepaneigta nuostata, jog civilinės metrikacijos skyriuje oficialiai neįtraukta į apskaitą bažnytinė santuoka nesukelia teisinių pasekmių. Tokios pozicijos laikosi ir teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. birželio 19 d. nutartyje (civilinėje byloje J. K. v. Jonavos rajono civilinės metrikacijos skyrius Nr. 3K-7-430/2001) konstatavo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalies nuostata taikoma santuokoms, sudarytoms bažnytine tvarka po 1992 m. lapkričio 2 d. ir įtrauktoms į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2001 m. birželio 5 d. registravo santuoką Tirkšlių parapijos bažnyčioje, Mažeikių r., bet šios santuokos registravimo liudijimas nebuvo pateiktas civilinės metrikacijos skyriui ir iki 2006 m. rugpjūčio 10 d. santuokos įregistravimas nebuvo įtrauktas į oficialų ir viešą registrą.

Įstatymu neįtvirtintas reikalavimas bažnytines santuokas, sudarytas nuo 1992 m. lapkričio 2 d. iki 2001 m. birželio 30 d., privalomai įtraukti į apskaitą CK 3.304 straipsnio nustatyta tvarka tam, kad jos sukeltų tokias pat teisines pasekmes kaip ir santuokos, sudarytos civilinės metrikacijos įstaigoje. Santuoka yra savarankiškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius, todėl jie turi teisę, bet ne pareigą atlikti tokius veiksmus, kurie sukurtų teisinius santykius. Valstybė gali pripažinti tik tai, kas jai yra žinoma, t. y. įtraukti į apskaitą suinteresuotų asmenų pateiktą bažnytinės santuokos registravimą.

Bažnytinės santuokos registracijos tvarka yra pakankamai išsamiai reglamentuojama CK 3.7, 3.24, 3.25, 3.304 straipsniuose. CK 7 straipsnyje santuoka apibrėžiama kaip įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius, bei nurodoma, kad vyras ir moteris sutuoktiniais tampa tik įregistravus santuoką įstatymų nustatyta tvarka. CK 3.24, 3.25 ir 3.304 straipsniuose nurodoma, kad religinės konfesijos (įskaitant katalikų bažnyčią) vidaus kanonų nustatyta tvarka sudaryta santuoka sukelia tokias pačias teisines pasekmes kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje tik tuo atveju, jeigu, be kitų santuokos sudarymui keliamų reikalavimų, bažnytinės santuokos sudarymo faktas buvo įtrauktas į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje, t.y., jeigu atitinkamos religinės organizacijos įgaliotas asmuo pateikė nustatytos formos pranešimą civilinės metrikacijos įstaigai, o pastaroji įrašė santuokos įrašą ir išdavė santuokos liudijimą. Pranešimą pateikus per 10 dienų nuo santuokos įregistravimo bažnyčios nustatyta tvarka, civilinė santuoka laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo bažnyčios nustatyta tvarka dienos. Pareiškimą pateikus vėliau – santuoka laikoma sudaryta nuo tos dienos, kai ji buvo įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties dėl santykių tarp katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų 13 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad kanoninė santuoka nuo pat religinio jos sudarymo momento sukels civilines pasekmes pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, jei yra išlaikyti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti reikalavimai.Aukščiau nurodytos teisės normos leidžia daryti išvadą, kad valstybinė ir bažnytinė santuokos registracija yra savarankiški juridiniai faktai, sukuriantys skirtingas pasekmes. Su turtinėmis teisėmis ir pareigomis sietinas sutuoktinių teisinis statusas sukuriamas civiline santuoka. Tuo tarpu bažnytinės santuokos sudarymas, CK 3.24 straipsnio 2 dalies 3 punktu vienu iš privalomų pagrindų civilinėms teisėms ir pareigoms sudarius bažnytinę santuoką kilti įstatymų leidėjui įvardinus tokios santuokos įtraukimą į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje, negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti santuokos sudarymo fakto neįregistravus civiline tvarka civilinės metrikacijos įstaigoje, t.y., nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad, nesilaikius reikalavimo įregistruoti kanoninę santuoką civiline tvarka, ši santuoka galėtų sukelti civilines pasekmes nuo jos sudarymo momento. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika (2001 04 19 nutartis civilinėje byloje J. K. v. Jonavos rajono civilinės metrikacijos skyrius, Nr. 3K-7-430/2001; 2005 02 28 nutartis civilinėje byloje A. S. v. R. J., Nr. 3K-3-107/2005; 2007 02 07 nutartis civilinėje byloje G. K. v. G. S., Nr. 3K-7-6/2007).

Nagrinėjamoje byloje ieškovės ir atsakovo sudaryta bažnytinė santuoka nebuvo perregistruota (įtraukta į apskaitą) civilinės metrikacijos skyriuje, todėl ieškovės R. B. ir atsakovo V. B. santuokos registracija nuo jos sudarymo momento iki 2006 m. rugpjūčio 10 d., kai buvo įstatymų nustatyta tvarka įtraukta į valstybės apskaitą, nesukelia civilinių pasekmių ir nėra teisinio pagrindo svarstyti ir pripažinti, kad ieškovė ir atsakovas sukūrė bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę

Byloje ieškovė kelia jos vardu registruoto nekilnojamojo turto nuosavybės teisinio režimo klausimą. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės subjektų skaičių, CK skiria dvi nuosavybės formas – asmeninę nuosavybę, kuomet turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja vienas asmuo, ir bendrąją nuosavybę, kuomet egzistuoja savininkų daugėtas. CK 4.73 straipsnyje numatytos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys – bendrosios dalinės nuosavybės teisė, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatyta kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalis, ir bendroji jungtinė nuosavybė, kuomet nuosavybės teisės dalys nenustatytos. CK 4.73 straipsnio 1 dalies norma, kad nuosavybės teisė gali būti jungtinė tik įstatymuose konkrečiai įvardintais atvejais, iš esmės sietina su CK III knygoje reglamentuojamu sutuoktinių turtinių teisių režimu. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Nagrinėjamos bylos kontekste, kur keliamas konkretaus turto priskyrimo asmeninei atsakovės nuosavybei ar bendrajai jungtinei ieškovo ir atsakovės nuosavybei klausimas, darytina išvada, kad įstatymuose įtvirtintas teisinis turto režimas tiesiogiai priklauso nuo ieškovės ir atsakovo statuso nustatymo sutuoktinių civilinės santuokos prasme, todėl vertintinas kaip teisinė prezumpcija. CPK 5 straipsnio įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą sietina su pažeistų ar ginčijamų jo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynyba. Šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reikalavimus jos praktinei išraiškai nustato CPK. Teisės kreiptis teisminės gynybos principo kontekste sistemiškai vertinant CPK135 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 293 straipsnio 1 punkto nuostatas darytina išvada, kad į teismą besikreipiantis asmuo ieškinio dalyku privalo įvardinti būdą pažeistoms ar ginčijamoms teisėms atkurti, o teismas privalo įvertinti tokio kreipimosi pagrįstumą. Ir, iš kitos pusės, jeigu pareikšto reikalavimo patenkinimas nereikštų besikreipiančio asmens subjektinių materialinių teisių ar įstatymo saugomų interesų apgynimo nuo neteisėto kėsinimosi jas pažeisti, toks reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis ieškinio dalykui keliamų reikalavimų, t.y., nenagrinėtinas teisme. Reikalavimas dėl nuosavybės teisinio režimo statuso nustatymo sietinas su tam tikru iš turto statuso kylančių su nuosavybe susijusių asmenų teisių ir pareigų gynimu, dažniausiai susijęs su turto padalijimu ar su turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo teisių įgyvendinimu. Toks reikalavimas pats savaime nėra laikytinas galimu subjektinių teisių pažeidimo gynybos būdu, todėl negali būti savarankišku reikalavimu, pareiškiamu kreipiantis į teismą teisminės gynybos, t.y., dalyvaujantiems byloje asmenims nepareiškus jokių kitų turtinių reikalavimų (Kauno apygardos teismo nutartis civilinė byloje Nr. 2A-341-343/2008). Turto priklausomybės teisinį statusą apibrėžia rašytiniai įrodymai, o taip pat teisės normos. Ieškovės iki bažnytinės santuokos įtraukimo į valstybės apskaitą įgytas nekilnojamasis turtas, kaip matyti iš į bylą pateiktų įrodymų: valstybinės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų (15–20 b. l.), 2002 m. lapkričio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-3663 (29–30 b. l.) – yra įregistruotas asmenine ieškovės nuosavybe (15–20 b. l.), t. y. yra asmeninė ieškovės nuosavybė pagal dokumentus – rašytinius įrodymus. Todėl ieškovės prašymas teismine tvarka pripažinti nekilnojamąjį turtą dar kartą asmenine nuosavybe vertintinas kaip nenagrinėtinas teisme, juo labiau, kad dėl atsakovo įgyto turto teisinio rėžimo nuo bažnytinės santuokos sudarymo iki jos įtraukimo į apskaitą, ieškovė klausimo net nekelia, pripažindama šį turtą atsakovo asmenine nuosavybe.

Ieškovė ieškinyje nurodė ir pateikė įrodymus, t. y. uždarosios akcinės bendrovės „Aremikas“ 2007-07-13 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ir kvitą, kad ji pirko kieto kuro katilą (71 b. l.), taip pat iš uždarosios akcinės bendrovės „Glaskek langai“ 2007-08-14 PVM sąskaitą faktūrą, kad pirko plastikinius langus, lauko ir vidines palanges bei montavimo darbus gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini) (72–76 b. l.), ir tai, kad ji 2000 m. lapkričio 6 d. žemės ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi už 45000 Lt pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (27–28 b. l.) – kad ji iš savo asmeninių lėšų, gautų pardavus jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, atliko gyvenamojo namo remonto darbus, o atsakovui palikus šeimą namą prižiūrėjo be atsakovo pagalbos. Atsakovas atsiliepime į ieškinį šių ieškovės nurodytų aplinkybių neginčijo, todėl ginčas dėl to, kad atsakovas savo darbu ir lėšomis būtų pridėjęs prie šeimos būsto priežiūros šioje byloje nekyla.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Vieno iš sutuoktinių prievolių kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną ar du skolininkus, net ir tuo atveju, kai sandorį su skolininku yra sudaręs vienas iš sutuoktinių.

Bendromis sutuoktinių prievolėmis laikomos prievolės susijusios su bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintos, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1-3 d.). Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo turto dalimi bendrame turte (CK 3. 110 str. 1 d.).

Ieškovė ieškinyje prašė nustatyti jai asmeniškai vykdyti visus turtinius įsipareigojimus susijusius su kredito unija „Tikroji viltis“, tačiau posėdžio metu ieškovė nurodė, kad nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2013 m. liepos 1 d. ir nuo 2013m. gegužės 10 d. iki 2014 m. gegužės 10 d. jos vardu išduotą kredito unijos „Tikroji viltis“ paskolą ji grąžino. Šią aplinkybe patvirtina ir kooperatinė bendrovė kredito unija „Tikroji viltis“ 2014-05-22 išduotoje pažymoje Nr. 2-270, kurioje nurodyta, kad R. B. finansinių įsipareigojimų kredito unijai „Tikroji viltis“ neturi, įmokas už paskolą mokėjo R. B. (70 b. l.), todėl klausimas dėl kreditorinių įsipareigojimų kredito unijai „Tikroji viltis“ nespręstinas.

Iš ieškinyje esančių pranešimu antstoliams S. D. ir E. M. matyti, kad yra vykdomi skolų išieškojimai iš atsakovo, iš Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų išrašų matyti, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės nekilnojamajam turtui yra įregistruotas turto areštas ir apribota disponavimo teisė. Nei ieškovė, nei atsakovas nepateikė įrodymų nuginčijančių, kad antstolių vykdomi išieškojimai būtų susiję su vieno iš sutuoktinių turimai asmeniniais įsipareigojimais. Nagrinėjamu atveju prievolės dėl kurių išieškojimą vykdo antstoliai atsirado šalims gyvenant santuokoje ir byloje nėra duomenų, kad kitas sutuoktinis būtų prieštaravęs šiems sandoriams, dėl kurių vėliau atsirado įsiskolinimas, sudaryti, todėl laikytina, kad tai yra solidariosios sutuoktinių prievolės.

Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Kadangi ieškovė įstatymo yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo (CPK 83 str. 1 d. 2 p.), ir 2014 m. vasario 26 d. nutartimi teismas atidėjo ieškovei žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo dienos, patenkinus ieškinį dalyje dėl išlaikymo priteisimo ir santuokos nutraukimo, žyminis mokestis išieškotinas iš atsakovo į valstybės pajamas pagal bendrą išlaikymo išmokų už vienerius metus sumą (300 Lt x 12 mėn.)x 2) x 3 %) = 216 Lt), už išlaikymo įsiskolinimą 648 Lt ir už neturtinio pobūdžio santuokos nutraukimo reikalavimą 144,00 Lt, iš viso 1008,00 Lt.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus apie 1000,00 Lt sumokėjimą už ieškinio parengimą (39 b. l.). Nors ieškinys patenkintas iš dalies, kadangi prašymas teismine tvarka pripažinti nekilnojamąjį turtą dar kartą asmenine nuosavybe yra nenagrinėtinas teisme, konstatuotina, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo 1000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už ieškinio parengimą (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259-268, 270, 385 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Panaikinti bažnytinės santuokos, sudarytos 2001 m. birželio 5 d. Tirkšlių parapijos bažnyčioje, Mažeikių r., ir 2006 m. rugpjūčio 10 d. apskaitytos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje tarp V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) apskaitos įrašą Nr. 247.

Pripažinti kaltu dėl santuokos iširimo atsakovą V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Nutraukus santuoką ieškovei R. B. palikti jos santuokinę pavardę – B., o atsakovui V. B. jo pavardę – B.

Nustatyti nepilnamečių vaikų R. B., gim. 2002-04-30, asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. B., gim. 2004-01-18, asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su motina R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) išlaikymą nepilnamečiams vaikams R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam vaikui po 300,00 Lt (tris šimtus litų 00 ct) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2014 m. vasario 17d. iki vaikų pilnametystės, indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka. Šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę R. B..

Priteisti iš atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 10800,00 Lt (dešimt tūkstančių aštuonis šimtus litų 00 ct) nepilnamečio sūnaus R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) išlaikymo įsiskolinimą ir 10800,00 Lt (dešimt tūkstančių aštuonis šimtus litų 00 ct) nepilnametės dukters A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) išlaikymo įsiskolinimą nuo 2011 m. vasario 17 d. iki 2014 m. vasario 17 d.

Pripažinti prievoles, dėl kurių vykdomi išieškojimai antstolių S. D. ir E. M. bei šalių nekilnojamajam turtui yra įregistruotas turto areštas solidariosiomis R. B. ir V. B. prievolėmis.

Priteisti iš atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1008,00 Lt (vieną tūkstanti aštuonis litus 00 ct) žyminio mokesčio į valstybės pajamas, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 1000,00 Lt (vieną tūkstantį litų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Bylą dalyje dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo R. B. asmenine nuosavybe nutraukti.

Sprendimą dalyje dėl išlaikymo priteisimo vykdyti skubiai.

Santuoką laikyti nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos.

Teismo sprendimo patvirtintą kopiją per tris darbo dienas po teismo sprendimo panaikinti bažnytinės santuokos apskaitos akto įrašą įsi­teisėjimo dienos išsiųsti teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai.

Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.