- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-10
- Bylos Nr.
- AS-569-756/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03631-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Andrius Bakaveckas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. T. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. T. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, pateikė teismui atsiliepimą (b. l. 43–51), kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu (b. l. 75–79) pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
II.
Pareiškėjas A. T. 2016 m. kovo 23 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko, b. l. 84) pateikė teismui apeliacinį skundą (b. l. 82–83), kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą (b. l. 81), kuriame nurodė, jog teismo nutartį gavo tik 2016 m. kovo 12 d., be to, šiuo metu sunkiai serga ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)); jo sveikata buvo pablogėjusi, todėl negalėjo susikaupti bei laiku parašyti apeliacinį skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. nutartimi (b. l. 85) pareiškėjo prašymo netenkino ir atsisakė atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, taip pat atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą.
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos. ABTĮ 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teismo sprendimas šioje administracinėje byloje buvo paskelbtas 2016 m. kovo 7 d., neįsiteisėjusio sprendimo nuorašai kitą dieną išsiųsti proceso šalims (pareiškėjui – į Alytaus pataisos namus), ir paskutinė diena, kada galėjo būti paduotas (išsiųstas) apeliacinis skundas buvo 2016 m. kovo 21 d. Pareiškėjas apeliacinį skundą surašė ir išsiuntė 2016 m. kovo 23 d., t. y. praleidęs terminą apeliaciniams skundui paduoti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad terminą skundui paduoti jis praleido dėl sveikatos būklės, nes negalėjo susikaupti ir parašyti skundą, tačiau neprideda jokių termino praleidimo priežastis įrodančių dokumentų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad terminą pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti. Nepatenkinus prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį pateikusiam asmeniui.
III.
Pareiškėjas A. T. 2016 m. balandžio 13 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko, b. l. 90) padavė teismui prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo panaikinimo paduoti (b. l. 87). Šiame prašyme pareiškėjas pažymėjo, kad apeliacinio skundo padavimo terminą praleido tik dviem dienom, apeliacinio skundo surašymui jam liko vos 9 dienos. Tuo metu pareiškėjui paūmėjo ligos – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), todėl jis negalėjo laiku surašyti apeliacinį skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi (b. l. 91–92) pareiškėjo prašymo netenkino ir atsisakė atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.
Remdamasis ABTĮ 127 straipsniu, teismas nurodė, kad sprendimas šioje administracinėje byloje buvo paskelbtas 2016 m. kovo 7 d., neįsiteisėjusio sprendimo nuorašai kitą dieną išsiųsti proceso šalims (pareiškėjui – į Alytaus pataisos namus), ir paskutinė diena, kada galėjo būti paduotas (išsiųstas) apeliacinis skundas buvo 2016 m. kovo 21 d.
LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjas visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis, tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (LVAT 2013 m. balandžio 3 d. nutartis adm. byloje Nr. AS525-327-13). Remiantis LVAT praktika, asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, nes asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pvz., 2011 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. AS822-87/2011; 2013 m. birželio 12 d. nutartį adm. byloje Nr. AS822-531-13 ir kt.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašyme teigia, jog serga nepagydomomis ligomis: nuo 1998 m. – (duomenys neskelbtini) liga ir (duomenys neskelbtini), taip pat 2005 m. yra persirgęs (duomenys neskelbtini), yra neįgalus, šias aplinkybes patvirtina neįgaliojo pažymėjimo bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. spalio 22 d. rašto kopijos (b. l. 88–89), ir lėtinės ligos sutrukdė jam paduoti skundą laiku.
Vertinant ligą kaip termino skundui paduoti praleidimo priežastį, ji pripažintina svarbia tik tuomet, kai dėl šios ligos asmens galimybės įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą buvo realiai apribotos (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-680/2008; 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-838/2009). Be to, sprendžiant klausimą, ar asmens liga gali būti pripažinta svarbia priežastimi ABTĮ 127 straipsnio 2 dalies prasme, būtina įvertinti, kiek ji galėjo padaryti įtakos sergančio asmens fizinėms galimybėms įstatymo nustatytu laiku paduoti skundą (LVAT 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartis adm. byloje Nr. TA261-54-13).
Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo lėtinių ligų galimos įtakos praleidžiant terminą apeliaciniam skundui paduoti, teismas pažymi, kad šios aplinkybės iki šiol nekliudė pareiškėjui kitais laikotarpiais tinkamai ginti savo teises (laiku kreiptis į teismą su skundu ir pan.). Pareiškėjas nepateikė duomenų ir apie tai, kad konkreti liga buvo paūmėjusi (kokiu būdu) būtent skundo padavimo laikotarpiu ir sutrukdė pareiškėjui į teismą kreiptis per nustatytą terminą. Argumentas, kad dėl komplikacijų ir visų ligų visumos jis negalėjo operatyviai paruošti skundą, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, jog būtent dėl prašyme minimų komplikacijų gydėsi ambulatoriškai ar stacionare skundo padavimo laikotarpiu.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo bendra sveikatos būklė ir lėtinės ligos nevertintinos kaip objektyvios aplinkybės, dėl kurių turėtų būti atnaujinamas terminas apeliaciniam skundui paduoti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad terminą pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti.
IV.
Pareiškėjas A. T. atskiruoju skundu (b. l. 99–100) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartį ir terminą atnaujinti.
Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės pakartoja jau anksčiau jo prašymuose atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą nurodytus argumentus, taip pat pažymi, kad pateikė visus jo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti reikalingus dokumentus. Be to, jo teigimu, faktas, kad jis daugiau nei 20 metų serga nurodytomis ligomis, yra pakankama aplinkybė atnaujinti terminą, nes jo sveikata yra nuolat prasta, negalima nuspėti, kada jam bus geriau, kada blogiau. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių TI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsakovo teigimu, apie teismo posėdžio dieną pareiškėjui buvo pranešta tinkamai. Pareiškėjas jokios svarbios priežasties, dėl kurios būtų galima atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, nenurodė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria teismas atsisakė atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pažymėtina, kad tikrinamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė pakartotinį pareiškėjo prašymą atnaujinti apeliacinio skundo (dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo panaikinimo) padavimo klausimą.
Prieš pasisakydama minėtu klausimu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ; 2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato jo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą išnagrinėjo atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas taisykles.
Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, jog pareiškėjas A. T. praleido ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytą keturiolikos dienų apeliacinio skundo padavimo terminą, kadangi apeliaciniu skundu skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas buvo paskelbtas 2016 m. kovo 7 d., o apeliacinį skundą pareiškėjas teismui išsiuntė tik 2016 m. kovo 23 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko, b. l. 84). Pažymėtina, kad neįsiteisėjusio sprendimo nuorašai kitą dieną išsiųsti proceso šalims (pareiškėjui – į Alytaus pataisos namus), todėl ABTĮ 93 straipsnyje nustatyta procesinių sprendimų įteikimo ginčo šalims tvarka nebuvo pažeista.
Pareiškėjas tiek 2016 m. kovo 23 d. ir 2016 m. balandžio 13 d. teismui pateiktuose prašymuose atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą (b. l. 84, 90), tiek ir atskirajame skunde (b. l. 99–100) nurodė, kad minėtą terminą praleido dėl to, kad: pirma, teismo sprendimo nuorašą gavo 2016 m. kovo 12 d.; antra, surašyti ir laiku pateikti apeliacinį skundą jam sutrukdė tuo metu paūmėjusios ligos, kuriomis jis serga – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).
Aplinkybes dėl pareiškėjo ligų tinkamai išnagrinėjo bei teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas atskiruoju skundu skundžiamoje nutartyje. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LVAT bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje pažymima, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), pritaria Šiaulių apygardos administracinio teismo šiuo aspektu išsakytai pozicijai ir teismo nurodytų argumentų iš naujo nekartoja.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi tik tai, kad, priešingai nei atskirajame skunde nurodo pareiškėjas, jo pateikti dokumentai nėra pakankami įrodyti faktą, kad būtent ginčui aktualiu metu pablogėjusi sveikata jam sutrukdė laiku kreiptis į teismą su apeliaciniu skundu (pareiškėjas teismui pateikė tik Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. spalio 22 d. raštą Nr. 17/01-2767, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) serga nuo 1998 m., 2005 m. yra persirgęs (duomenys neskelbtini); bei neįgaliojo pažymėjimą). Jokių dokumentų ar argumentų, kurie leistų spręsti, kad pareiškėjo sveikatos būklė laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 7 d. (apeliaciniu skundu skundžiamo teismo sprendimo paskelbimas) iki 2016 m. kovo 21 d. (apeliacinio skundo padavimo termino pabaiga) pablogėjo, kad jis nurodytu laikotarpiu gydėsi stacionare ar ambulatoriškai, kad kreipėsi į medikus dėl pablogėjusios sveikatos būklės, pareiškėjas nepateikė.
Dėl pareiškėjo argumento, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo nuorašą jis gavo tik 2016 m. kovo 12 d., t. y. nuo sprendimo paskelbimo praėjus 5 dienoms, apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi tai, kad ši aplinkybė, nors ir sutrumpino laiką apeliacinio skundo parengimui bei padavimui, vis dėlto pati savaime negali būti pagrindas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, nes net ir sutrumpėjus apeliacinio skundo padavimo termino laikui, kurį pareiškėjas galėjo išnaudoti apeliacinio skundo parengimui ir padavimui, pareiškėjui vis tiek dar buvo likę pakankamai laiko, kad būtų galima suspėti parengti ir paduoti apeliacinį skundą įstatymo nustatytu terminu (žiūrėti šiuo aspektu formuojamą LVAT praktiką, pvz., 2013 m. gegužės 22 d. nutartį adm. yloje Nr. TA858-41/2013; 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. TA756-65/2013; 2014 m. kovo 26 d. nutartį adm. byloje Nr. TA756-33/2014; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį adm. byloje Nr. TA-87-756/2015 ir kt.). Šiuo gi atveju pareiškėjas turėjo 9 dienas tam, kad parengtų ir teismui išsiųstų apeliacinį skundą, kuris, kolegijos vertinimu, nebuvo sudėtingas ar didelės apimties (vos du ranka rašyti puslapiai).
Be to, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog teismo sprendimo priėmime ir paskelbime nedalyvavo, nelaikytina svarbia aplinkybe, pagrindžiančia termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo būtinybę, kadangi žinodamas apie tikslią teismo sprendimo skelbimo dieną pareiškėjas turėjo galimybę domėtis jam aktualaus teismo proceso baigtimi. Įstatymų nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo, tame tarpe ir apeliacinio skundo padavimo teismui, terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus. Todėl pareiškėjas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo padavimo terminą, turėjo pasirinkti jam priimtinus apdairaus ir rūpestingo elgesio variantus, suplanuoti savo veiklą ir parengti bei išsiųsti apeliacinį skundą nepraleisdamas termino.
Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių kitų objektyvių priežasčių, sukliudžiusių jam apeliacinį skundą pateikti iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos.
Įvertinusi šias aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turėjo pakankamai daug laiko nuo teismo sprendimo nuorašo gavimo dienos (2016 m. kovo 12 d.) iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos (2016 m. kovo 21 d.) tam, kad parengtų ir teismui laiku išsiųstų apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo panaikinimo.
Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo atskirojo skundo ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartį palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. T. atskirąjį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.