Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. J. ir S. Ž. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d. ir paskirta 4 mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui, S. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir paskirta 6 mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Priteista solidariai iš kaltinamųjų M. J. ir S. Ž. 842,89 Lt Šiaulių teritorinei ligonių kasai už apmokėtas suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Priteista solidariai iš kaltinamųjų M. J. ir S. Ž. 600 Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam V. M.. Kita nukentėjusiojo V. M. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta. Procesas dėl nukentėjusiojo V. M. pareikšto 100 Lt turtinio reikalavimo nutrauktas.

Priteista solidariai iš kaltinamųjų M. J. ir S. Ž. 400 Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam A. M.. Kita nukentėjusiojo A. M. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.

Priteista solidariai iš kaltinamųjų M. J. ir S. Ž. 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam M. Ž.. Kita nukentėjusiojo M. Ž. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.

Priteista solidariai iš kaltinamųjų M. J. ir S. Ž. 318,07 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. ir S. Ž. nuteisti už tai, kad jie viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką: 2014-01-01 apie 02.45 val., viešoje vietoje – iš daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ketvirto aukšto balkono, M. J. numetus petardas po kojomis praeinantiems pro namą V. M., A. M. ir M. Ž. ir tokiu būdu išprovokavus konfliktą, kurio metu prie to paties namo laiptinės, M. J. ir S. Ž., veikdami bendrininkų grupėje dėl chuliganiškų paskatų, M. J. tyčia rankos kumščiu sudavus ne mažiau kaip vieną smūgį A. M. į kairį smilkinį, S. Ž. sudavus ne mažiau kaip vieną kartą ranka M. Ž. į kaktą bei ne mažiau kaip po vieną kartą įspyrus jam į kairę koją ir nugaros sritį bei parvertus V. M. ant žemės ir įspyrus ne mažiau kaip du kartus į dešinį šoną, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam V. M. viršutinės lūpos žaizdą su gleivinės pažeidimu ir nežymiai sutrikdė sveikatą, nukentėjusiajam A. M. padarė galvos sumušimą su paviršiniais kaktos kairės pusės sužalojimais ir nežymiai sutrikdė sveikatą ir nukentėjusiajam M. Ž. padarė daugybinius sumušimus su paviršiniu sužalojimu dešinio kelio sąnario srityje bei skausmingumu nugaros kairėje pusėje ir kairėje šlaunyje ir nežymiai sutrikdė sveikatą, ir taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Apelianto manymu, jis visiškai atitiko bendruosius atleistinam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. asmeniui keliamus reikalavimus, išpildė pagrindines alternatyvias, papildomas sąlygas, o žalos atlyginimas pagal teismų praktiką nėra kliūtis atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teigia, kad skundžiamame nuosprendyje šios aplinkybės nebuvo vertintos.

Nurodo, kad su teisėsauga susidūrė pirmą kartą ir tai patvirtina jo charakteristika iš mokyklos. Teigia, kad ši įgyta patirtis ir be kriminalinės bausmės taikymo jam tapo gera pamoka, tikrai padarė auklėjamąjį poveikį, jis padarė rimtas išvadas dėl savo elgesio, teismo priteistą žalą atlygins, daugiau nebenusikalst ir elgsis sąžiningai.

Teismo posėdyje nuteistieji M. J., S. Ž., jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. J. ir S. Ž. apeliaciniai skundai atmestini

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai M. J. ir S. Ž. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 284 str. 1 d. bei paskyrė jiems tinkamas bausmes.

Dėl nuteistojo S. Ž. apeliacinio skundo

Nuteistasis S. Ž. tvirtina, kad jo nusikalstama veika turi būti vertinama kaip būtinoji gintis, kadangi draugui grėsė pavojus, jis bandė nuo draugo atitraukti tris asmenis, jog jis padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą neperžengė būtinosios ginties ribų.

Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos.

Teismo nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad S. Ž. veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis.

Iš apkaltinamajame nuosprendyje aptartų įrodymų matyti, kad konfliktas prasidėjo nuo M. J. numestų petardų po kojomis praeinantiems pro namą V. M., A. M., M. Ž. ir M. B.. Kilus žodiniam konfliktui, L. J. ir N. A. išbėgo į lauką aiškintis, paskui jas į lauką išbėgo M. J., nieko nesiaiškinęs, iš karto puolė prie A. M., sudavė jam smūgį. S. Ž. išbėgus į lauką, M. J. buvo susikibęs su A. M., tuo metu M. Ž. stovėjo atokiau nuo besimušančių. S. Ž. nieko nesiaiškinęs, iš karto puolė prie lauke stovėjusių nukentėjusiųjų. Kaip pats S. Ž. nurodo, jog jis sugriebė vieną iš nukentėjusiųjų už sprando ir nutempė jį už automobilio, nukentėjusysis jam priešinosi. Nukentėjusysis M. Ž. patvirtino S. Ž. nurodomas aplinkybes, kad jį tempė S. Ž., o jis priešinosi, jie susistumdė. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad vieną kartą iš rankos S. Ž. jam sudavė į veidą – į kaktą ir iš kojos įspyrė jam į koją, tada jį pargriovė ir iš kojos įspyrė į nugarą. Tai, kad M. Ž. buvo padaryti daugybiniai sumušimai su paviršiniu sužalojimu dešinio kelio sąnario srityje bei skausmingumu nugaros kairėje pusėje ir kairėje šlaunyje, patvirtina Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 200/14(03) (1 t. b. l. 66), kad sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nei vienas iš apklaustų nukentėjusiųjų nenurodė, kad M. J. būtų grėsęs realus pavojus ir S. Ž. būtų tekę jį nuo jų (nukentėjusiųjų) ginti, priešingai, nukentėjusieji nurodė, jog pirmas muštis įvykio vietoje pradėjo M. J..

Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai vertino kritiškai nuteistojo S. Ž. parodymus, kad M. J. buvo stumdomas nukentėjusiųjų, jam grėsė realus pavojus, todėl jis tik gelbėjo M. J.. Teismui konstatavus, kad konfliktas prasidėjo nuo M. J. numestų petardų po kojomis praeinantiems pro namą V. M., A. M. ir M. Ž. ir perėjus į smurto panaudojimą, S. Ž. suduoti smūgiai vertintini ne kaip ginančio kitą asmenį, o kaip neadekvataus, situacijos nesuprantančio, neblaivaus asmens suduoti smūgiai. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti, kad S. Ž. smūgius sudavė būdamas būtinosios ginties situacijoje.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo prašymas patraukti atsakomybėn trečią asmenį, kuris nieko nesakęs ėmė muštis viešoje vietoje ir sumušė nukentėjusiuosius. Pažymima, kad klausimas dėl D. L. šioje baudžiamojoje byloje buvo išspręstas, ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 str. 1 d. D. L. atžvilgiu nutrauktas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje S. Ž. inkriminuoti tie veiksmai, kuriuos jis padarė, o byloje surinktų įrodymų visetas neginčijamai patvirtina, jog S. Ž. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Skirdamas bausmę nuteistajam S. Ž. teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes. S. Ž. paskirta bausmė savo rūšimi nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti bausmę nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistojo M. J. apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. J. neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaip nepilnametį, t. y. taikyti BK 93 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei BK 91 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais, paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Be to, skiriant bausmę taip pat buvo atsižvelgta ir į tai, kad žalos nukentėjusiesiems neatlygino, jų neatsiprašė, nors ir gailisi dėl kilusių pasekmių, tačiau savo elgesio pakankamai kritiškai nevertina. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, teismas M. J. paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios trukmė yra mažesnė nei šios bausmės rūšies vidurkis. Apeliantas nesutinka su BK 93 straipsnio nuostatų netaikymu jam, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesvarstė ir netaikė M. J. atžvilgiu pastarosios BK bendrosios dalies normos. Pagal BK 93 straipsnio 1 dalį nepilnametis, pirmą kartą padaręs neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą, arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. M. J. veiksmuose nėra nei vienos nurodytų sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo nuteistajam taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, be to, šios prevencinio poveikio priemonės taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai netenkinami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. J. ir S. Ž. apeliacinius skundus atmesti.