Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok, veikdama (duomenys neskelbtini) apygardos teismo vardu,

uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (suinteresuotų asmenų) A. V. ir T. V. atskiruosius skundus dėl (duomenys neskelbtini) 2025 m. balandžio 2 d. nutarties, civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo tėvų išdavimo, suinteresuoti asmenys A. V., T. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai bei byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai teismo posėdžio metu

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskiruosius skundus, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria teismas leido paimti nepilnametį E. V., iš vaiko tėvų – T. V. ir A. V., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo

17. Apeliantė A. V. kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – mediacijos pažymą ir 2025 m. sausio 3 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Abu apeliantai prie atsiliepimų į atskiruosius skundus pridėjo 2025 m. balandžio 17 d. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros nutarimą ir 2025 m. balandžio 22 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo nutartį dėl ikiteisminių tyrimų jų atžvilgiu nutraukimo.

18. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37–38 punktai).

19. Kaip matyti iš pateiktų įrodymų turinio, naujai teikiami rašytiniai įrodymai – sprendimai dėl ikiteisminių tyrimų nutraukimo neegzistavo iki teismo posėdžio ir skundžiamos nutarties priėmimo, todėl negalėjo būti pateikti dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o teismas negalėjo juos įvertinti ir dėl jų pasisakyti skundžiamojoje nutartyje. Kiti rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui iki skundžiamos nutarties priėmimo. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju sprendžiami itin jautrūs su nepilnamečio vaiko teisėmis ir interesais susiję, viešą interesą turintys klausimai, kurių išsprendimui būtinas kuo visapusiškesnis ir išsamesnis aplinkybių suvokimas, dėl ko, be kita ko, apeliacinės instancijos teismas, rengdamasis bylos nagrinėjimui, pareikalavo į bylą pateikti suinteresuotiems asmenims taikytos atvejo vedybos medžiagą; todėl įvertinus tai, kad apeliantų pateiktų naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir šie įrodymai gali būti reikšmingi sprendžiant dėl atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos pagrįstumo, skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, jie priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

20. Byloje nustatyta, kad nepilnametis E. V., gimęs (duomenys neskelbtini) yra suinteresuotų asmenų A. V. ir T. V. vaikas. Tarnyboje 2024 m. gruodžio 29 d. gautas T. V. pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Tarnybos specialistai bendravo su nepilnamečiu vaiku E. V., kuris papasakojo, kad tėtis smurtavo prieš jį (mušė jį per „subinę“ su diržu, kai jis miegojo naktį, kada tai buvo atsakyti negali); tėtis pyko ant mamos, šaukė, tėtis tempė jam už ausies, sudavė ranka per veidą; jis bijojo, verkė, išsigando. Nepilnametis nurodė, kad norėtų būti su mama arba broliu T., o su tėčiu būti nenori, nes jo bijo, pasak jo, jis paliko jį vieną kieme, jis verkė, nes išsigando (2024 m. gruodžio 29 d. Vaiko situacijos vertinimo anketos Nr. 6P-VSV-1807 duomenys).

21. Be to, suinteresuotas asmuo T. V. 2025 m. sausio 7 d. pateikė Tarnybai vaizdo įrašą ir fotonuotraukas, vaizdo įraše matyti, kaip verkiantį ir vis kartodama „ne ne ne“ vaiką mama veda į garažą, garaže vaikas ir toliau verkia, tačiau kas vyksta garaže toliau nesimato, tuo tarpu nuotraukoje matosi, kad vaiko burna užklijuota balta lipnia juosta.

23. 2025 m. sausio 10 d. Vaiko vertinimo anketoje Nr. 6P-VSV-138 nurodyta, kad berniukas su mama sutaria gerai, nesipyksta, teigia, kad jo mama nėra mušusi; pasiteiravus apie tėtį, berniukas nurodė, jog tėtis yra jį mušęs per žandą, kai jis naktį miegojo. Kada tai buvo, dėl mažo amžiaus vaikas tiksliai negalėjo atsakyti. Paklausus ar mama jį yra vedusi į garažą, vaikas atsakė, jog į garažą vedė tėtis, o ne mama. Berniukas sakė, kad tėtis jį uždarė į garažą ir jį ten paliko viena. Kas toliau vyko garaže berniukas neatsakė. Paklausus ar jam kas yra užklijavę burną su lipnia juosta, berniukas atsakė, kad yra, teigė, kad lipnią juostą užklijavo tėtis.

24. Dėl nurodytų faktinių aplinkybių Tarnyba atliko vaiko situacijos vertinimą ir nustačiusi vaiko apsaugos poreikį, priėmė sprendimą taikyti vaiko laikinosios priežiūros priemonę be atstovų pagal įstatymą, vaikas pagal laikinojo apgyvendinimo aktą apgyvendintas pas pilnametį brolį T. R., po ko, suėjus laikinos priežiūros terminui ir nustačius, jog suinteresuotų asmenų atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai dar nėra pabaigti, Tarnyba kreipėsi į teismą su prašymu paimti vaiką iš jo tėvų.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus faktinius duomenis, nurodė, kad nepilnamečio E. V. šeimoje galimi smurto atvejai, pradėti ikiteisminiai tyrimai, tėvai neužtikrina saugių gyvenimo sąlygų savo vaikui, todėl sprendė, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas išduoti teismo leidimą paimti nepilnametį iš vaiko tėvų.

Dėl atskirojo skundo (ne)tenkinimo

26. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų (inter alia (be kita ko), nepakankamos fizinės ir socialinės brandos). Iš Konstitucijos, inter alia, jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. KT44-N13/2019).

27. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – CK 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis). Viena iš tokių tėvų valdžios ribojimo priemonių yra vaiko paėmimas iš šeimos, nes vaikas praranda galimybę augti tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą prižiūrimas, o šie praranda galimybę rūpintis vaiku, jį auklėti ir ugdyti. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Būtent todėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pavojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

28. Lietuvos Respublikos vaiko teisių ir apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) 36³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs vaiko apsaugos poreikį, nedelsdamas imasi vieno iš šių veiksmų: 1) užtikrina vaikui laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 36⁴ straipsnio 1 dalį arba, 2) jeigu nėra galimybių taikyti vaiko laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 36⁴ straipsnio 1 dalį, paima vaiką iš tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą šio įstatymo 36⁵ straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei arba 2) šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei (VTAPĮ 36⁵ straipsnio 1 dalis). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad leidimas paimti vaiką iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą gali būti duodamas tik tuo atveju, kai šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei.

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas prašymą, vadovavosi Tarnybos pareiškime išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei byloje esančiais įrodymais, kurių pagrindu padarė išvadą, jog nepilnamečio E. V. šeimoje galimi smurto atvejai, pradėti ikiteisminiai tyrimai, o tėvai neužtikrina saugių gyvenimo sąlygų savo vaikui. Kaip minėta, apie galimą netinkamą motinos – suinteresuoto asmens A. V. elgesį vaiko atžvilgiu Tarnybą informavo vaiko tėvas – suinteresuotas asmuo T. V., o apklausus patį nepilnametį ir šiam nurodžius, jog jį muša ir kitaip skriaudžia tėvas, abiejų suinteresuotų asmenų atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai o vaikui taikyta laikinoji priežiūra, apgyvendinant jį pas jo pilnametį brolį. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą aptariamu atveju pritaikyta laikinosios priežiūros priemonė (apgyvendinimas pas giminaičius) gali būti taikoma 30 dienų ir pratęsta dar 30 dienų. Jei per tą laiką vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, vaikas gali būti paimamas iš tėvų ir inicijuojamas laikinosios globos (rūpybos) tokiam vaikui nustatymo procesas (VTAPĮ 36⁴ straipsnio 6 dalis 36⁵ straipsnio 1 dalies 2 punktas).

30. Aptariamu atveju per laikinosios priežiūros taikymo laikotarpį abiem suinteresuotiems asmenims buvo taikomas atvejo vadybos procesas, paskirti atvejo vadybininkais ir socialiniai darbuotojai. Iš į bylą pateiktų šeimos pagalbos planų matyti, ir tą patvirtino Tarnybos atstovė teismo posėdžio metu, kad abu suinteresuoti asmenys bendradarbiavo su specialistais ir jiems teikiamas socialines paslaugas priėmė. Taigi, pagal Tarnybos turimus duomenis, pasibaigus laikinosios priežiūros maksimaliam terminui, iš esmės nebuvo pagrindo spręsti, jog tėvai nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, ir dėl to kreiptis į teismą dėl vaiko paėmimo. Visgi, tuo metu vis dar vyko ikiteisminiai tyrimai abiejų tėvų atžvilgiu, iškelti, be kita ko, vaizdo medžiagos ir nuotraukų bei paties nepilnamečio paaiškinimų apie patiriamą smurtą pagrindu, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti apie poreikį ginti galimai pažeidinėjamas nepilnamečio teises ir apsaugoti jį nuo galimo smurto. Tačiau, po skundžiamos nutarties priėmimo faktinės aplinkybės, sudariusios pagrindą paimti nepilnametį E. V. iš tėvų, iš esmės pasikeitė.

31. Kaip minėta, po skundžiamos nutarties priėmimo ikiteisminiai tyrimai abiejų suinteresuotų asmenų atžvilgiu buvo nutraukti, suinteresuotas asmuo T. V. baigė pozityvios tėvystės mokymus (20 val.), suinteresuotas asmuo A. V. nurodė, jog ketina dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje ir šiuo metu derina lankymo laiką, taip pat ketina kreiptis psichologo pagalbos. Tarnybos atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog Tarnybos vertinimu šiuo metu išnyko pagrindai vaiko paėmimui iš tėvų ir artimiausiu metu bus sprendžiamas klausimas dėl vaiko grąžinimo.

32. Teismų praktiko pažymima, jog vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra trauminė patirtis vaikui, todėl abiem atvejais valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi būti pakankamai tikra dėl savo priimamo sprendimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020, 37 punktas). Šiuo atveju pati Tarnybos atstovė teismo posėdžio metu pripažino, jog šiai dienai išnyko pagrindai, kurie lėmė sprendimo dėl vaiko paėmimo priėmimo. Todėl, pažymint, kad vaiko paėmimas yra kraštutinė priemonė, ribojanti tiek vaiko teisę augti tėvų globoje, tiek tėvų teisę ir pareigą rūpintis kasdiene vaiko priežiūra, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo paimti vaiką iš šeimos. Pripažintina, kad, kaip matyti iš nepilnamečio ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų paaiškinimų bei apklausoje dalyvavusios psichologės parodymų, tikėtina, kad berniukas yra patyrę smurtą, o netinkamų auklėjamųjų priemonių taikymą vaikui pripažino ir pati vaiko motina A. V.; be to, dar neseniai suinteresuoti asmenys ketino skirtis ir dėl to konfliktavo, o šiuo metu, nors ir gyvena atskirai, deklaruoja pastangas vėl gyventi kartu kaip šeima; tad susiklosčiusi situacija šeimoje yra pakankamai sudėtinga ir reikalauja tolimesnio vaiko teisių apsaugos specialistų dėmesio. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina abiejų suinteresuotų asmenų pastangas pasikeisti ir sudaryti jų nepilnamečiui vaikui saugias gyvenimo sąlygas, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepilnamečio vaiko interesus labiau atitiktų ne jo paėmimas iš tėvų, o tolesnis reikiamos pagalbos teikimas vaikui ir jo tėvams, užtikrinant nepilnamečio vaiko teisę gyventi ir augti būtent savo šeimoje.

33. Atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu ir nėra pakankamo pagrindo leisti paimti nepilnametį vaiką iš šeimos, tačiau esant grėsmei, jog gali kilti reikšminga žala nepilnamečio vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, ar esant nustatytoms naujoms aplinkybėms, klausimas dėl vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos įstatymų nustatyta tvarka turėtų būti operatyviai sprendžiamas iš naujo.

34. Suinteresuotiems asmenims išaiškinama, kad jie turi pareigą bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais, vaiko teisių apsaugos institucijomis, vykdyti specialistų rekomendacijas, rodyti pažangą realiais veiksmais užtikrinant saugias, tinkamas dvasiniam, emociniam, protiniam ir fiziniam vaiko vystymuisi sąlygas.

35. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti atskiruosius skundus, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – Tarnybos prašymas išduoti teismo leidimą paimti nepilnametį E. V. iš jo tėvų – suinteresuotų asmenų A. V. ir T. V. netenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

36. Kiti atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam atskirųjų skundų išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu,

nutaria:

panaikinti(duomenys neskelbtini) 2025 m. balandžio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymo išduoti teismo leidimą paimti nepilnametį vaiką E. V. iš jo atstovų pagal įstatymą – motinos A. V. ir tėvo T. V..

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.