Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. N. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinei lošimų priežiūros komisijai, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybinei lošimų priežiūros komisijai dėl dekretų, įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. liepos 11 d. dekretu Nr. 1414 pareiškėjas P. N. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos valstybinės lošimų priežiūros komisijos (toliau – ir Valstybinė lošimų priežiūros komisija, VLPK) nariu (b. l. 82, II t.).

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau ir – VTEK) 2006 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. KS-15 pripažino, kad P. N. pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir VPIDVTĮ) 13 straipsnio 1 dalį, t. y. būdamas VLKP narys, platino (pardavė) savo knygą „Azartinių lošimų priežiūros kronika (dienoraštis)“ trims lošimų bendrovėms, kurių veiklą prižiūri VLKP, ir 7 straipsnio 2 dalį, t. y. per nustatytą laiką (10 dienų) nedeklaravo pasikeitusių privačių interesų deklaracijos duomenų – to, kad P. N. konsultacinė firma „Nakona“ atnaujino komercinę veiklą (b. l. 16-18, I t.).

VTEK 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. KS-15 P. N. 2006 m. gegužės 19 d. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (prijungta administracinė byla Nr. I-3384-7/2006, b. l. 3-6), prašydamas šį sprendimą panaikinti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos K. T. su prašymu spręsti, ar VPIDVTĮ 13 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 33 straipsniams bei Lietuvos Respublikos autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsniui.

Lietuvos Respublikos Prezidentas 2006 m. liepos 13 d. dekretu Nr. 676, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 84 straipsnio 10 punktu ir atsižvelgdamas į VTEK 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. KS-15, sustabdė VTEK nario P. N. įgaliojimus, kol byla bus išnagrinėta teisme (b. l. 7, II t.).

VLPK 2006 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. N-154 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ vykdymo“ pavedė VLKP pirmininkui išleisti įsakymą dėl VLKP nario P. N. veiklos sustabdymo (b. l. 37, II t.).

VLPK pirmininkas 2006 m. liepos 17 d. priėmė įsakymą Nr. V-11 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2006 m. liepos 17d. nutarimo Nr. N-154 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ vykdymo“ vykdymo“ (b. l. 38, II t.), kuriuo įsakė nuo 2006 m. liepos 14 d. P. N. neskaičiuoti ir nemokėti darbo užmokesčio, neapmokėti sąskaitų už telefoninius pokalbius pagal tarnybinę SIM kortelę, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje P. N. žymėti „Nušalintas nuo darbo“ (NN), priimti iš P. N. laikinai saugoti tarnybinį pažymėjimą, priimti pagal perdavimo ir priėmimo aktą iš P. N. jo turimus tarnybinius dokumentus, priimti pagal perdavimo ir priėmimo aktą P. N. tarnyboje naudotas priemones: spaudą kompiuterį, raktus ir kt.

II.

III.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas P. N. kreipėsi į teismą su skundais, kuriuos patikslinęs, pareiškė šiuos reikalavimus: panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekretą Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“, Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretą Nr. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“ ir Valstybinės lošimų priežiūros komisijos pirmininko 2006 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. V-11 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2006 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. N-I54 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ vykdymo“ vykdymo“; priteisti jam 108 625,43 Lt (60 025,31 Lt dėl atleidimo ir 48 600,12 Lt dėl įgaliojimų sustabdymo) turtinę žalą. Pareiškėjas P. N. apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo jo reikalavimai netenkinti, ginčija visa apimtimi. Atsižvelgdama į tai bei vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsniu, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka revizuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, pasisako dėl kiekvieno pareiškėjo P. N. pareikšto reikalavimo.

Dėl pareiškėjo P. N. skundų reikalavimų panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekretą Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ ir VLPK pirmininko 2006 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. V-11 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2006 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. N-I54 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ vykdymo“ vykdymo“.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu administracinę bylą minėtoje skundų reikalavimų dalyje nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėjas teigia, kad minėtas administracinės bylos nutraukimo pagrindas taikytas nepagrįstai.

Administracinės bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. liepos 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, inter alia prašydamas panaikinti VLPK pirmininko 2006 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. V-11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą, o LVAT 2007 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-631/2007 minėtą sprendimą paliko nepakeistą. 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-438-67/2008 LVAT netenkino P. N. prašymo dėl proceso atnaujinimo šioje byloje (prijungta administracinė byla Nr. I-4038-3/2006). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekretą Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ ir įpareigoti VLPK išmokėti P. N. darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje atmetė prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti skundą. LVAT 2007 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje AS8–210/2007 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartį paliko nepakeistą (prijungta administracinė byla Nr. I-6741-208/2007). 2007 m. balandžio 11 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, inter alia pakartotinai prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekretą Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dalyje dėl minėto reikalavimo atsisakė priimti nagrinėti, nustatęs, kad pareiškėjas praleido vieno mėnesio terminą skundui paduoti bei neprašė jo atnaujinti. LVAT 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS8–311/2007 minėtą sprendimą paliko nepakeistą (prijungta administracinė byla Nr. I-7302-12/2007, I ir II t.).

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje administracinėje byloje ir nurodytose administracinėse bylose skundo dalykas yra tas pats – reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekretą Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ ir VLPK pirmininko 2006 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. V-11 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2006 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. N-I54 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ vykdymo“ vykdymo“. Įvertinus šiuo metu nagrinėjamoje ir aukščiau nurodytose išnagrinėtose administracinėse bylose pateiktų pareiškėjo skundų turinį, galima teigti, kad šių skundų pagrindas, t. y. jų motyvai bei argumentai, yra iš esmės analogiški. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teisingai konstatavo, jog administracinė byla šioje reikalavimų dalyje turi būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Pareiškėjas P. N. neigė skundų tapatumą ir iš esmės vadovavosi dvejais motyvais – ankstesnėse administracinėse bylose proceso šalimi nebuvo įtraukta Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ teisėtumo ir pagrįstumo klausimas iš esmės neišnagrinėtas. Dėl pirmojo argumento teisėjų kolegija pažymi, kad tas faktas, jog pareiškėjui skundžiant Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekretą Nr. 676 ankstesnėse administracinėse bylose šalimi buvo nurodytas Lietuvos Respublikos Prezidentas, o ne Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, kuri, atsižvelgiant į pareikšto reikalavimo turinį, ir yra tinkama proceso šalis (atsakovas), iš esmės neturi reikšmės konstatuojant administracinių ginčų tapatumo faktą, kadangi yra akivaizdu, jog šalių neatitikimas ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme yra tik formalus ir teisiškai situacijos nekeičia, o aiškinant priešingai, būtų sudaryta galimybė piktnaudžiauti teise kreiptis į teismą. Dėl antrojo argumento teisėjų kolegija pastebi, kad „sprendimas“ ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto aspektu suvokiamas kaip bet kuris teismo priimtas procesinis dokumentas (sprendimas, nutartis ar nutarimas) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A822-261/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS525-578/2010, spręsdamas klausimą dėl skundų tapatumo, esant iš esmės analogiškai nagrinėjamos administracinės bylos situacijai (pakartotinai pareikštas reikalavimas, kai prieš tai skundas, kuriuo buvo keliamas analogiškas reikalavimas, buvo atsisakytas priimti, neatnaujinus termino skundui paduoti), įvertinęs skundų reikalavimus bei jų pagrindą, vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis, teisingumo ir protingumo principais, padarė išvadą, jog tokiu atveju laikoma, kad keliami tapatūs reikalavimai, tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, minėti pareiškėjo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia, o dėl kitų pareiškėjo P. N. nurodytų argumentų skundų tapatumo klausimu teisėjų kolegija nepasisako kaip aiškiai nepagrįstų.

Dėl pareiškėjo P. N. skundų reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretą Nr. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“.

Lietuvos Respublikos Prezidentas 2007 m. gegužės 29 d. dekretu Nr. 1K-988, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktu ir atsižvelgdamas į VTEK 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. KS-15 bei LVAT 2007 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-524/2007, atleido P. N. iš Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario pareigų (b. l. 55, I t.). Pareiškėjas teigia, kad tai buvo padaryta neteisėtai, pažeidžiant jo teises ir interesus, nes nagrinėjamu atveju, atleidžiant jį iš VLPK nario pareigų, nebuvo laikomasi įstatymų nustatytų atleidimo pagrindų ir tvarkos.

Atsakydama į pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, 2009 m. gegužės 20 d. nutartimi sustabdė šią bylą iki bus atnaujinta ir išnagrinėta byla pagal pareiškėjo skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybinei lošimų priežiūros komisijai dėl dekreto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 22 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos K. T. (b. l. 151-152, II t.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. kreipimąsi, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekreto NR. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 4 daliai“ byloje Nr. 04/08-11/08 pripažino: kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 140-5758) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretas Nr. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“ (Žin., 2007, Nr. 61-2347) neprieštarauja Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 4 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai (I t., b. l. 113-122).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, jog valstybinės lošimų priežiūros komisijos narys yra valstybės pareigūnas, kurį skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Prezidentas pagal specialų įstatymą – Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymą ir kuriam visa apimtimi buvo (ir yra) taikomas inter alia Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas. Tai, kad ginčijamame Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete nurodyta, kad pareiškėjas yra išleidžiamas atsižvelgiant į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą, kuriuo P. N. pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus, ir LVAT nutartį, kuria buvo paliktas galioti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuomone, reiškia, kad P. N. buvo atleistas iš VLPK nario pareigų Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 straipsnyje (2000 m. vasario 17 d. redakcija su pakeitimais ir (arba) papildymais, padarytais iki 2008 m. liepos 1 d.) nustatytu pagrindu. Pažymėta, kad vien tai, jog Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio (2003 m. lapkričio 6 d. redakcija) 4 dalyje nėra nurodyta, jog VLPK narys gali būti atleistas iš pareigų kituose įstatymuose nustatytais pagrindais, nereiškia, kad kituose įstatymuose negali būti nustatyti ir kitokie VLPK nario atleidimo iš pareigų pagrindai. Toks pagrindas, anot Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išplaukia iš Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 straipsnio (2000 m. vasario 17 d. redakcija su pakeitimais ir (arba) papildymais, padarytais iki 2008 m. liepos 1 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas turėjo diskreciją vertinti, ar P. N., kurį Respublikos Prezidentas paskyrė Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nariu, padaryti Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimai buvo tokie, už kuriuos galėjo būti skiriama griežčiausia tarnybinė (drausminė) nuobauda – atleidimas iš pareigų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimas, bylos Nr. 13/04-21/04-43/04, 38/04-39/04), jog Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnis nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatuoti faktai yra privalomai taikytini nagrinėjant šią administracinę bylą ir negali būti kvestionuojami. Todėl pareiškėjo argumentai, kad atleidžiant jį iš pareigų nebuvo laikomasi įstatymo nustatytos tvarkos ir pagrindų, atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys minėtame nutarime pateiktiems Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimams.

Anot pareiškėjo, sprendžiant jo atleidimo klausimą, turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekse įtvirtinta drausminių nuobaudų skyrimo tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad P. N., eidamas VLPK nario pareigas, kaip konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarime, buvo valstybės pareigūnas, kurį skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 10 dalyje įtvirtintais įgalinimais. Pagal minėtą Konstitucijos nuostatą įstatymuose turi būti nustatyti Lietuvos Respublikos Prezidento skiriamiems valstybės pareigūnams keliami reikalavimai, inter alia etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai: valstybės pareigūno reputacija turi būti nepriekaištinga; valstybės pareigūno elgesys – tiek susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, – neturi diskredituoti valstybės pareigūno vardo, valstybės institucijos, kurioje jis atlieka pareigas, autoriteto. Taigi valstybės pareigūnui keliami padidinti reikalavimai, nustatomi itin aukšti tarnybinės drausmės, nepriekaištingo elgesio standartai, todėl konstatuotina, kad visiškas valstybės pareigūno bei darbuotojo statuso sutapatinimas negalimas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (byloje aktuali 2005 m. gegužės 12 d. redakcija Nr. X-188) 227-244 straipsnių nuostatose dėl darbo drausmės nėra normų, kurios galėtų būti interpretuojamos kaip skirtos sureglamentuoti teisinės atsakomybės taikymą už Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimus. Tuo tarpu pačiame Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 straipsnyje (2000 m. vasario 17 d. redakcija su pakeitimais ir (arba) papildymais, padarytais iki 2008 m. liepos 1 d.) yra įtvirtinti tokios teisinės atsakomybės taikymo pagrindai. VPIDVTĮ 23 straipsnio 6 dalies 4 punktas numato, kad VTEK gali kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl jo skiriamų pareigūnų atleidimo arba siūlyti, kad būtų inicijuotas tyrimas, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, jog Lietuvos Respublikos Prezidento skiriami pareigūnai nevykdo šio įstatymo reikalavimų, o pagal VPIDVTĮ 23 straipsnio 8 dalį – įstatymų nustatyta tvarka neapskųstas, teismo nesustabdytas ar nepanaikintas VTEK sprendimas dėl VPIDVTĮ pažeidimo yra pagrindas teisės aktų nustatyta tvarka skirti tarnybinę (drausminę) nuobaudą asmeniui, pažeidusiam šio įstatymo reikalavimus ir taikyti šio įstatymo 15 straipsnyje nustatytus kitus apribojimus ir draudimus. Minėtose normose įtvirtintas teisinis reguliavimas yra specifinis ir kai kuriais aspektais iš esmės nesuderinamas su DK 227-244 straipsniuose įtvirtintu drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos reglamentavimu (pvz. dėl drausminės nuobaudos skyrimo terminų, drausminės nuobaudos apskundimo). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, aiškindamas VPIDVTĮ 23 straipsnio normą, 2010 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo, kad ir nesant VTEK kreipimosi, kaip tai numatyta VPIDVTĮ 23 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus atleisti iš pareigų savo paskirtą pareigūną, kuris pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad VLPK nario atleidimas dėl Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimų 23 straipsnio pagrindu, Lietuvos Respublikos Prezidentui realizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 10 dalyje suteiktus įgalinimus, yra sui generis teisinės atsakomybės (pačios griežčiausios tarnybinės (drausminės) nuobaudos) taikymo pagrindas, todėl ir DK nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti laikomos tiesioginiais, visa apimančiais ir imperatyviais tokių teisinių santykių reguliatoriais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vertinti ir pripažinti, kad atleidžiant pareiškėją P. N. buvo pažeista DK įtvirtinta drausminių nuobaudų skyrimo tvarka.

Teisėjų kolegija pastebi, kad minėta išvada nereiškia, jog Lietuvos Respublikos Prezidentas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise spręsti dėl VLPK nario atleidimo VPIDVTĮ 23 straipsnio pagrindu, nėra saistomas kitų teisės aktų. Lietuvos Respublikos Prezidentas nagrinėjamu atveju įgyvendindamas veiklą, susijusią su vidinio administravimo funkcijų vykdymu, privalo vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu teisės aktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kurio 4 straipsnyje įtvirtinti šie demokratinio valstybės demokratinio administravimo principai – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcionalumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kt. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinės bylos medžiagą, jokių faktų, patvirtinančių, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas, atleisdamas pareiškėją iš VLPK nario pareigų, nukrypo nuo minėtų teisės aktų reikalavimų, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo P. N. teises ir teisėtus interesus, kas sudarytų pagrindą kelti abejones dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekreto Nr. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, nenustatė. Pažymėtina, kad P. N., manančiam, kad jo teisės ir laisvės dėl Lietuvos Respublikos Prezidento veiklos buvo pažeistos, teisinės atsakomybės taikymo procese buvo užtikrintos pakankamos teisės į gynybą garantijos. Visus argumentus dėl padarytų VPIDVTĮ nuostatų pažeidimų, sudariusių teisinės atsakomybės taikymo pagrindą, jis galėjo pateikti VTEK atlikto tyrimo metu, kurio rezultatas, be kita ko, buvo patikrintas teismine tvarka. Nagrinėjant pareiškėjo skundus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo atlikta išsami Lietuvos Respublikos Prezidento veiklos teisėtumo revizija P. N. nurodytų esminių argumentų aspektu. Dėl išvardintų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl pareiškėjo P. N. apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su reikalavimu priteisti jam patirtą 108 625,43 Lt (60 025,31 Lt dėl atleidimo ir 48 600,12 Lt dėl įgaliojimų sustabdymo) turtinę žalą.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtina sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A146–1135/2010, Nr. A822–331/2011) yra pažymėjęs, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartis administracinėje byloje Nr. A17–499/2007), neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą ir pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę žalą, teisėjų kolegija pažymi, kad pats pareiškėjas šios žalos atsiradimą sieja su nagrinėjamoje byloje ginčijamais ir jo prašomais panaikinti teisės aktais – Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekretu Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“, Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretu Nr. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“ ir VLPK pirmininko 2006 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. V-11 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2006 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. N-I54 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ vykdymo“ vykdymo“. Todėl pareiškėjo reiškiamas reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo laikytinas išvestiniu iš paminėtų trijų skundo reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo turtinių interesų pažeidimą grindė šiomis aplinkybėmis – nušalinus nuo darbo, jis neteisėtai pagal DK 123 straipsnio 3 dalį nepaskirtas į kitas pareigas, todėl buvo priverstas nedirbti ir negalėjo gauti pajamų, taip pat nepagrįstai neteko pajamų, nes buvo atleistas anksčiau termino nei baigėsi jo kadencija.

Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. N. skundą, kuriuo jis inter alia prašė panaikinti VLPK pirmininko 2006 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. V-11 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2006 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. N-I54 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ vykdymo“ vykdymo“. Mintame sprendime konstatuota, kad VLPK pirmininkas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nei VLPK, nei VLPK pirmininkas neturėjo pareigos pasiūlyti P. N. kitų pareigų, kaip tai numatyta DK 123 straipsnio 3 dalyje. LVAT 2007 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-631/2007 minėtą sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 60-68, I t.). Skundžiamu sprendimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretas Nr. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, P. N. atleistas iš pareigų nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų (b. l. 25-36, III t.). Priimamu procesiniu sprendimu teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Taigi, pripažinus, kad minėti aktai yra teisėti ir pagrįsti ir nenustačius VLPK ir Lietuvos Respublikos Prezidento neteisėtų veiksmų, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas, kiek tai susiję su VLPK pirmininko 2006 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. V-11 ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretu Nr. 1K-988, jo nurodytų aplinkybių kontekste patyrė turtinę žalą.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę žalą pagrįstumo Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ aspektu. Minėta, kad pareiškėjas skundė šį aktą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 27 d. nutartimi atmetė prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ir skundą atsisakė priimti. LVAT 2007 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje AS8–210/2007 minėtą nutartį paliko nepakeistą. 2007 m. balandžio 11 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, inter alia keldamas Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, tačiau minėtas teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-7302-12/2007 pareiškėjo prašymą dėl šio reikalavimo atsisakė priimti nagrinėti, pažymėjęs, kad jis praleido vieno mėnesio terminą skundui paduoti bei neprašė jo atnaujinti. LVAT 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS8–311/2007 šį sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 39-42, II t.). Skundžiamu sprendimu administracinė byla dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kas, kaip pripažįstama teisėjų kolegijos priimamu procesiniu sprendimu, padaryta pagrįstai. Taigi minėtas Lietuvos Respublikos prezidento dekretas yra nenuginčytas ir negali būti laikomas neteisėtu. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad valdžios institucijos akto neteisėtumas deliktinės atsakomybės, t. y. CK 6.271 straipsnio, taikymo prasme nėra tapatus su administracinio akto (sprendimo) neteisėtumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143– 1591/2010). Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje būtina pasisakyti dėl faktinės aplinkybės, su kuria pareiškėjas siejo Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P. N. įgaliojimų sustabdymo“ neteisėtumą ir turtinės žalos atlyginimo pagrindą. Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui nušalinus jį nuo pareigų, jis nepagrįstai pagal DK 123 straipsnio 3 dalį nepaskirtas į kitas pareigas. Minėtoje normoje numatyta, kad nušalintas darbuotojas jo sutikimu perkeliamas į kitą darbą, jei toks perkėlimas neprieštarauja nušalinimo tikslui. Pažymėtina, kad perkėlimas į kitą darbą nenumatytas kaip imperatyvus elgesio variantas ir yra sąlyginis. Be to, kaip nustatyta aukščiau, DK normų taikymas, įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią nespecifinę teisinę situaciją, visa apimtimi negalimas. Taip pat teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjo argumentai dėl jo turtinių interesų pažeidimo šiuo aspektu išdėstyti pakankamai abstrakčiai ir neaiškiai. Iš apeliacinio skundo nematyti, kad tas faktas, jog jis nepagrįstai nepaskirtas į kitas pareigas, būtų išimtinai siejamas su Lietuvos Respublikos Prezidento, o ne su VLPK pirmininko ar Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos, kuri, pareiškėjo teigimu, 2006 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4038-3/2006 nepagrįstai neįpareigojo Lietuvos Respublikos Prezidento įdarbinti jį kitose pareigose, veikla. Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, jog byloje esantys įrodymai ir pareiškėjo pateikti argumentai nesudaro pagrindo abejoti, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų (įgaliojimų sustabdymo) procese veikė ne taip, kaip privalėjo veikti pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam turtinės žalos atlyginimą. Nors pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo P. N. reikalavimo priteisti turtinę žalą visais aspektais, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo argumentus turėjo galimybę išdėstyti tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje, o priimamu procesiniu sprendimu į juos atsakyta ir padarytos išvados pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės nekeičia, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimą šioje dalyje dėl nurodyto trūkumo nėra.

Kadangi pareiškėjas P. N. nepateikė argumentų, kurie galėtų būti pripažinti pakankamu pagrindu paneigti nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas arba suabejoti jų pagrįstumu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistu, o pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.