- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-21
- Bylos Nr.
- 2-1429/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė, Danutė Gasiūnienė
- Pareiškėjas
- Ž. R., K. R.
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Ž. R. ir K. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-369-104/2013, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas įtraukti juos į bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tragesa“ kreditorių sąrašą ir kreditorinių reikalavimų patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartimi UAB „Tragesa“ (buvusi Ž. R. IĮ) iškėlė bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Paltaja“.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 31 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB „Tragesa“ kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašą.
Pareiškėjai Ž. R. ir K. R. 2012 m. rugsėjo 17 d. pateikė BUAB „Tragesa“ bankroto administratoriui prašymus, kuriais prašė įtraukti juos į BUAB „Tragesa“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti Ž. R. 18769, 51 Lt dydžio, K. R. 4367, 88 Lt dydžio kreditorinius reikalavimus.
Šalies argumentai
Ž. R. savo prašyme teigė, kad UAB „Tragesa“ jai skolinga 18 769,51 Lt, iš kurių 6 398,18 Lt sudaro darbo užmokestis ir 12 371,33 Lt paskolos, kuri buvo įnešta į įmonės sąskaitą atsiskaityti su kitais įmonės kreditoriais. K. R. savo prašyme teigė, kad UAB „Tragesa“ jam skolinga 4 367,88 Lt, kurie buvo išskaičiuoti iš jo darbo užmokesčio LR VPR „Vytis“.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartimi BUAB „Tragesa“ pripažino bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto, patvirtino patikslintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, o klausimą dėl K. R. ir Ž. R. kreditorinių reikalavimų paskyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.
BUAB „Tragesa“ bankroto administratorius UAB „Paltaja“ su pareiškėjų reikalavimu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjų 2012 m. rugsėjo 17 d. pateikti prašymai nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais tokių reikalavimų buvimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 1 d. nutartimi pareiškėjų Ž. R. ir K. R. prašymą dėl įtraukimo į BUAB „Tragesa“ kreditorių sąrašą ir kreditorinių reikalavimų patvirtinimo atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjos Ž. R. IĮ 2009 m. rugsėjo 2 d. buvo pertvarkyta į UAB „Tragesa“, kuriai Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Įregistravus UAB „Tragesa“, individualios įmonės turtas perėjo UAB „Tragesa“ ir tapo bendrovės nuosavybe, todėl pelnas, t.y. dividendai, gali būti mokami Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nustatyta tvarka akcininkams visuotiniame susirinkime priėmus sprendimą dėl dividendų išmokėjimo. Tačiau ABĮ 60 straipsnio 3 dalis nustato, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemoki. Teismas nurodė, jog pareiškėja neginčija fakto, kad įmonė iki pertvarkymo turėjo 18 769, 51 Lt skolą, kuri išliko iki bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos teiginys, jog įstatinis kapitalas buvo suformuotas, įnešant kitą turtą, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes iš byloje esančio pareiškėjos pasirašyto 2009 m. rugpjūčio 5 d. pertvarkymo akto matyti, kad pareiškėja pati akte nurodė, jog pertvarkytos įmonės įstatinis kapitalas bus suformuotas iš individualios įmonės piniginių lėšų, jau esančių banke (3.4 p.). Esant tokioms aplinkybėms, teismas vertinimu, laikyti, kad pareiškėja turi reikalavimo teisę į 6 398 Lt kreditorinį reikalavimą, nėra pagrindo.
Teismas nustatė, kad pareiškėja atliko įnašus į individualios įmonės kasą laikotarpiu 2006 m. sausio 16 d.- 2008 m. gruodžio 19 d., t.y. iki įmonės pertvarkymo. Pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nuostatą, jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Kadangi UAB „Tragesa“ bankroto byla iškelta 2012 m. kovo 5 d., dar nesuėjus 3-jų metų terminui, tai pripažinti pareiškėjai reikalavimo teisę į 12 371, 33 Lt sumą būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu įmonė neturėtų skolų. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad BUAB „Tragesa“ skolos bankroto bylos iškėlimo dieną sudarė 67 252, 23 Lt, t.y. žymiai viršijo 12 371, 33 Lt sumą.
Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo K. R. kreditorinio reikalavimo, teismas bylos duomenų pagrindu nustatė, kad 4 367,88 Lt suma buvo išskaičiuota iš pareiškėjo darbo užmokesčio antstolio patvarkymu, vykdant Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. įsakymą dėl 9 927,97 skolos ir 216, 98 Lt delspinigių išieškojimo iš skolininkės R. IĮ kreditoriaus UAB „RBII“ naudai, nes nei R. IĮ, nei jos teisių perėmėjas UAB „Tragesa“ turto neturėjo. Teismas nurodė, jog pareiškėjas, kuriam Ž. R. IĮ įmonė priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kartu su sutuoktine solidariai atsako už įmones skolas. BUAB „Tragesa“ skolos bankroto bylos iškėlimo dieną sudarė 67 252, 23 Lt, t.y. žymiai viršijo 4 367,88 Lt sumą, todėl pripažinti pareiškėjui teisę reikalauti iš UAB „Tragesa“ 4 367,88 Lt nėra teisinio pagrindo, dėl to pareiškėjo prašymo netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjai Ž. R. ir K. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – įtraukti juos į kreditorių sąrašą.
1. Bankroto administratorius pripažino, kad jis turi dokumentus, įrodančius pinigų įnešimą į kasą. Administratorius turi visus kasos pajamų ir išlaidų orderius. Piniginiai įnašai į įmonės kasą buvo fiksuojami kasos pajamų orderiais ir kitais buhalteriniais dokumentais ir įnešami kaip paskola įmonei. Įnešti į kasą pinigai nepriskiriami įmonės pajamoms. Teismas neatsižvelgė į 2007 m. spalio 31 d. VMI straipsnyje KD-6156 esančius išaiškinimus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad paskola įmonei pavirto įmonės turtu, kurio nereikia grąžinti.
2. Teismas neatsižvelgė į bendrą pelno ataskaitą, iš kurios matyti, kad pertvarkymo dienai įmonėje buvo 31 860,49 Lt nepaskirstyto pelno, kuris galėjo būti išmokėtas IĮ savininkui.
3. Dėl K. R. teismas pripažino, kad iš jo darbo užmokesčio antstolis išskaičiavo 4 367,88 Lt padengti R. IĮ skolą. Vadinasi, ši pinigų suma gali būti traktuojama kaip paskola įmonei.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas nustatė, kad UAB ,,Tragesa“ skolos sudaro 67 252,23 Lt, tačiau neatsižvelgė į tai, kad debitoriai skolingi 165 249,68 Lt. Tai žymiai viršija įsiskolinimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Tragesa“ bankroto administratorius UAB „Paltaja“ prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Bankroto administratoriaus teigimu, teismas pagrįstai nusprendė, kad pagal CK 2.104 straipsnio 1 dalį įregistravus UAB „Tragesa“, IĮ turtas perėjo bendrovei ir tapo jos nuosavybe, todėl pelnas, t.y. dividendai gali būti mokami ABĮ nustatyta tvarka. Pagal ABĮ 60 straipsnio 3 dalies nuostatą, akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo išmokėti dividendus, jeigu bendrovė yra nemoki ar juos išmokėjus taptų nemoki. Pareiškėjai neginčija fakto, kad įmonė iki pertvarkymo turėjo 18 769,51 Lt skolą, kuri išliko iki bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjų argumentai apie galimą IĮ pelno išmokėjimą yra neteisėti ir prieštarauja CK 2.104 straipsnio 2 dalies nuostatoms.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartis paliktina nepakeista.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. (CPK 329 str., 338 str.).
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Ž. R. ir K. R. kreditorinių reikalavimų UAB ,,Tragesa“ bankroto byloje patvirtinimo.
Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima padaryti išvadą, kad jis yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; kt.). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-160/2011).
Ginčydami skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą, apeliantai teigia, kad paskolos sutartis tarp individualios įmonės ir savininko nerašoma ir į kasą įnešti pinigai nepriskiriami įmonės pajamoms. Apeliantų teigimu, teismas neatsižvelgė į 2007 m. spalio 31 d. VMI straipsnyje KD-6156 esančius išaiškinimus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad paskola įmonei pavirto įmonės turtu, kurio nereikia grąžinti.
Su tokiais atskirojo skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮ įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies nuostatą, individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Pagal to paties straipsnio 3 dalies nuostatą, perduodamas individualiai įmonei arba paimdamas iš individualios įmonės pinigus ar kitą turtą, individualios įmonės savininkas surašo ir pasirašo pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus.
Taigi, pagal įstatyminį reglamentavimą, individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, perduotas individualios įmonės nuosavybėn, yra šios įmonės turtas, kuris įmonės pertvarkymo atveju pereina naujos teisinės formos juridiniam asmeniui ir pareiga grąžinti šį turtą jį perdavusiam įmonės savininkui įmonei neatsiranda (CK 2.104 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ž. R. individuali įmonė 2009 m. rugsėjo 2 d. buvo pertvarkyta į UAB ,,Tragesa“. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Taigi, nuo šio momento visas Ž. R. IĮ turtas perėjo UAB ,,Tragesa“ nuosavybėn ir pastaroji įmonė įgijo visas IĮ teises ir pareigas.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 16 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d., t. y. iki įmonės pertvarkymo, pareiškėja (tuo metu - įmonės savininkė) atliko įnašus į bendrovės kasą, bei padarė išvadą, kad įregistravus UAB ,,Tragesa“, IĮ turtas, taigi ir savininkės įnašai, tapo UAB ,,Tragesa“ nuosavybe. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo, nes ji padaryta faktinių bylos aplinkybių bei minėtų įstatymo normų pagrindu.
Apeliantai teigia, kad piniginiai įnašai į įmonės kasą buvo įnešami kaip paskola įmonei, tačiau įrodymų, galinčių aptvirtinti tokį teiginį, nepateikė. Byloje nėra jokių duomenų, kad Radzevičienės individualios įmonės savininkė, įnešdama pinigus į įmonės kasą (neva suteikdama paskolą), būtų surašiusi ir pasirašiusi pinigų perdavimo dokumentus, kurie atspindėtų paskolinių santykių atsiradimą. Vien įrašas kasos operacijų žurnale (knygoje) apie pajamų (įnašo) paskirtį tokių santykių atsiradimo patvirtinti negali, nes jame niekaip neatsispindi įmonės įsipareigojimas grąžinti pinigus, kaip paskolos dalyką.
Apeliantų teigimu, dėl Kęstučio Radzevičiaus pirmosios instancijos teismas pripažino, kad iš jo darbo užmokesčio antstolis išskaičiavo 4 367,88 Lt padengti R. IĮ skolą. Anot apeliantų, ši pinigų suma gali būti traktuojama kaip paskola įmonei.
Su šiuo atskirojo skundo argumentu taip pat nėra pagrindo sutikti.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad 4 367,88 Lt suma iš pareiškėjo K. R. darbo užmokesčio buvo išskaičiuota antstolio patvarkymu, vykdant Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. įsakymą dėl 19 927,97 skolos ir 216, 98 Lt delspinigių išieškojimo iš skolininkės R. IĮ kreditoriaus UAB „RBII“ naudai, kadangi nei R. IĮ, nei jos teisių perėmėjas UAB „Tragesa“ turto neturėjo (180-181 b. l., 1 t.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.), ir bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013).
Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino arba jos negavo. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju apeliantas K. R. neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto, todėl negalima teigti, jog teisminis ginčas dėl 4 367,88 Lt sumos išskaičiavimo iš jo darbo užmokesčio traktuotinas kaip kilęs iš paskolos teisinių santykių.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n utaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartį nepakeistą.