- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-26
- Bylos Nr.
- 2A-1865-538/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01104-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis (pirm.), Marius Dobrovolskis, Giedrė Seselskytė
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- V. P.
Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-1865-538/2015
2015 m. lapkričio 26 d.
Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Giedrės Seselskytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 284,28 Eur skolos, 233,42 Eur palūkanų, 126 Eur delspinigių, 84,76 palūkanų delspinigių, 87,54 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 13 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo pagrindinės 284,28 Eur skolos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 24 Eur žyminio mokesčio. Nurodė, kad 2006-03-29 atsakovas su AB Swedbank sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), pagal kurią AB Swedbank atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas AB Swedbank naudai, tačiau atsakovas sutarties tinkamai nevykdė, todėl AB Swedbank sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2008-06-18 AB Swedbank ir UAB „Gelvora“ (ieškovė) pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-15, pagal kurią AB Swedbank perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal sutartį. Ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą, pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau atsakovas reikalavimų nėra įvykdęs.
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismas 2015-08-31 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo 284,28 Eur skolą, 25,20 Eur delspinigius, 71,07 Eur palūkanas, 6,48 Eur palūkanų delspinigius, 13 procentų dydžio metines palūkanas nuo 284,28 Eur kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-05-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 387,03 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2015-05-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 12 Eur žyminio mokesčio ieškovei UAB „Gelvora“ bei 3,63 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Kitą ieškinio dalį atmetė. Nurodė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina prievolės nevykdymo faktą, duomenų, kad atsakovas būtų įvykdęs prievolę AB Swedbank ar naujajam kreditoriui, t. y., ieškovei, sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, byloje nėra, todėl atsakovas laikomas pažeidusiu prievolę ir jo atžvilgiu taikytina civilinė atsakomybė. Konstatavo, kad sutartis sudaryta tarp juridinio asmens ir fizinio asmens – silpnesnės šalies – vartotojo, į tai, kad ieškovė, perėmusi reikalavimo teisę į atsakovo skolą 2008-06-18, dėl skolos išieškojimo į teismą kreipėsi tik 2015-05-11. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bei Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas sprendė, kad tinkami ir protingi būtų 0,05 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną. Be to, atsakovui reikalaujant, taikė ieškinio senatį delspinigių išieškojimui. Teismas sprendė, jog Vartojimo kredito sutartyje nustatytos 13 procentų dydžio metinės palūkanos, sudarančios 233,42 Eur sumą, yra per didelės, todėl mažintinos iki įstatyminės 5 procentų dydžio metinių palūkanų normos. Be to, tenkino atsakovo prašymą taikyti sutrumpintą, t.y. 5 metų ieškinio senatį palūkanoms. Taip pat nurodė, kad ieškovės reikalavimas priteisti ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas atmestinas, nes jos nepagrįstos jokiais įrodymais, be to, ikiteisminė skolos išieškojimo procedūra nėra būtina sąlyga siekiant kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-08-31 sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškovo prašymas priteisti 113,71 eurų palūkanų ir 10,15 eurų delspinigių, panaikinti, papildomai priteisti iš atsakovo 113,71 eurų palūkanų ir 10,15 eurų delspinigių bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas, todėl priteistinų palūkanų mažinti nebuvo pagrindo. Apelianto nuomone, vartojimo kredito sutartyse numatytos 13 procentų sutartinės palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 14,82 procentus per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytą įstatyme, todėl nesant kitų argumentų patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Mano, kad teismo sprendimas yra prieštaringas, nes teismas sumažino ieškovo prašomas priteisti pelno palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, iš kitos pusės, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė vartojimo kredito sutartyje numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas, nes šį ieškovo reikalavimą laikė teisėtu ir pagrįstu. Taip pat nurodo, kad taikant 5 metų senatį palūkanoms, ieškovui turėjo būti priteista 184,78 eurų palūkanų suma, taip pat atitinkamai turėjo būti paskaičiuoti palūkanų delspinigiai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovės neprotingas delsimas kreiptis į teismą nebuvo pagrįstas. Mano, kad teismas pagrįstai palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos sumažino iki įstatyminės 5 procentų metinės normos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl teismo sprendimo dalies, kuria pirmosios instancijos teismas sumažino priteistinas palūkanas ir delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to teisėjų kolegija nagrinėja, vertina ir pasisako tik dėl apeliaciniu skundu apskųstos sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo.
Nustatyta, kad 2006-03-29 tarp AB Swedbank ir atsakovo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Šios sutarties pagrindu AB Swedbank suteikė atsakovui sutartyje numatyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje numatytomis sąlygomis kreditą grąžinti, sumokėti palūkanas ir įvykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles. Atsakovui tinkamai nevykdant įsipareigojimų pagal Vartojimo kredito sutartį, AB Swedbank nutraukė šią sutartį su atsakovu. Ieškovė UAB „Gelvora“ ir AB Swedbank 2008-06-18 pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-15, kuria AB Swedbank perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 06-019737-GV. Ieškovė UAB „Gelvora“ atsakovą informavo apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį, tačiau atsakovas jų neįvykdė.
Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu mažinti priteistinas palūkanas ir argumentuoja, kad Vartojimo kredito sutartyje nustatytos 13 procentų sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja įstatymas, protingumo bei sąžiningumo principams, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašomas priteisti palūkanas laikė neprotingai didelėmis. Su šiais argumentais teisėjų kolegija sutinka.
Nustatyta, kad ieškovės reikalavimas atsakovui dėl palūkanų sumokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 str. 1 d. įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios bendrosios normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. CK 6.872 str. 1 d. be kita ko nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Nagrinėjamu atveju 2006-03-29 Vartojimo kredito sutartyje buvo susitarta dėl 13 procentų dydžio palūkanų normos, taigi šios sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė savo susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą.
Vertinant, kad tarp sutarties šalių sudaryta Vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, minėtos aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos pagrindu mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d.). 2006-03-29 sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje nurodyta, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 14,82. Nors Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo 2011-04-01, o Vartojimo kredito sutartis sudaryta 2006-03-29 ir šiai sutarčiai nurodyti kredito kainą apibrėžiantys kriterijai tiesiogiai netaikytini, tačiau įstatymo nuostatos yra reikšmingos kaip vertinamasis kriterijus, sprendžiant dėl pelno palūkanų dydžio pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Šiuo atveju Vartojimo kredito sutartyje nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis yra ženkliai mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme. Taigi įvertinus suteikto kredito dydį bei bylos duomenis, kad atsakovas prisiimtas prievoles netinkamai vykdo itin ilgą laikotarpį, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir nesant kitų įrodymų dėl palūkanų normos nepagrįstumo, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino paskaičiuotas sutartines pelno palūkanas bei delspinigius už palūkanas.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų skolai išsiieškoti. Nustatyta, kad 2008-06-18 pranešimu dėl reikalavimo perleidimo ieškovė UAB „Gelvora“ atsakovą informavo apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo padengti įsiskolinimus. Be to, iš byloje esančios ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinės nustatyta, kad neregistruotu paštu siųsti pranešimai, trumposios SMS žinutės, skambinta telefonu. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes konstatuoja, kad byloje nėra kitų įrodymų, leidžiančių paskaičiuotų palūkanų sumą pripažinti neteisėta ir nepagrįsta, todėl daro išvadą, kad ieškiniu prašomos priteisti mokėjimo (pelno) palūkanos ir delspinigiai už palūkanas yra protingi ir pagrįsti.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo materialinių teisės normų, reglamentuojančių pelno palūkanų priteisimą, taikymo yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria sumažinta prašomų priteisti pelno palūkanų ir delspinigių suma, ir padidinti priteistą šių palūkanų sumą nuo 71,07 Eur iki 184,78 Eur, delspinigių už palūkanas sumą - nuo 6,48 Eur iki 16,63 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Ieškovė UAB „Gelvora“ prašė priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. CPK 93 str. 5 d. numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovės ieškinį, jai iš atsakovo priteisė 12 eurų žyminio mokesčio. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovė pateikė įrodymus apie pirmosios instancijos teisme sumokėtą 85 Lt (24,62 Eur) žyminį mokestį, atsižvelgiant į tai, kad iš esmės patenkinta 63 procentai ieškinio reikalavimų, iš atsakovo ieškovei priteistinas žyminis mokestis sudaro 15,51 eurai, todėl ieškovei iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis padidintinas nuo 12 Eur iki 15,51 Eur.
Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovo priteistina 15 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-08-31 sprendimą pakeisti.
Padidinti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo V. P. priteistas palūkanas nuo 71,07 Eur iki 184,78 Eur, delspinigių už palūkanas sumą - nuo 6,48 Eur iki 16,63 Eur. Padidinti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo V. P. priteistą žyminį mokestį nuo 12 Eur iki 15,51 Eur.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo V. P. priteisti 15 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.