Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-05-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-579-209-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-20
Bylos Nr.
1A-579-209-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Lemežis (pirm.), Regina Pocienė, Teresėlė Kazlauskienė
Nuteistasis
K., K. Č.
Advokatai
Valdas Burneikis
Kategorijos

Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-579-209/2011 Teisminio proceso numeris: 1-13-1-02219-2010-3 Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.1.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.3.; (S).

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teisėjų Reginos Pocienės, Teresėlės Kazlauskienės,sekretoriaujant Daivai Kokštaitei,dalyvaujant prokurorui Tomui Tukleriui,gynėjui advokatui Valdui Burneikiui,nuteistajam K. Č. (K. Č.),

teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Č. (K. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams,

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., 9 d., pagrindu paskirta bausmė iš dalies sudėta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-10-05 nuosprendžiu paskirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo 3 metams 6 mėnesiams bausmė, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo dienos, t.y. nuo 2010-08-06.

Iš K. Č. Ž. B. priteista 155 Lt nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. Č. nuteistas už tai, kad jis grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2010-08-03 apie 19.00 val. (duomenys neskelbtini) viešojo transporto stotelėje, (duomenys neskelbtini), priėjo prie nepilnamečio K. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir paprašė cigaretės, tačiau jos negavęs pagrasino tuoj pat panaudoti prieš jį fizinį smurtą – sumušti jį, pareikalavo pinigų, o K. P. išsitraukus piniginę ir pasiūlius jam 1 litą, K. Č. iš K. P. rankų ištraukė piniginę ir iš jos išėmęs 155 litus, priklausančius Ž. B., gražino piniginę K. P. bei pasakė, kad pinigus grąžins, jei K. P. jį palydės iki „Neste“ degalinės, esančios (duomenys neskelbtini), o jiems priėjus viaduką, esantį prie minėtos degalinės jis K. P. pasakė, kad pinigus paliks krūmuose, tačiau krūmuose pinigų nepaliko ir su pagrobtais pinigais pasišalino, tokiu būdu pagrasinęs tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš K. P. iš jo pagrobė Ž. B. priklausantį 155 Lt vertės turtą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. Č. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nesant plėšimo sudėties, jam padarius lengvesnę veiką, ir paskirti subendrintą 2 metų ir 4 mėnesių bausmę, pritaikius kitą lengvinančią aplinkybę, nurodytą apeliaciniame skunde, kadangi jo teisinė padėtis pasunkinta ir paskirta per griežta bausmė ir nurodo, kad kaip išaiškinta LAT senato nutarimo Nr. 52 11 p., grasinimas turi būti realus, egzistuoti objektyviai, nepasireikšti tik nukentėjusiojo suvokimu, bet teismas rėmėsi K. P. suvokimu, nes visos aplinkybės rodo, kad plėšimo nebuvo ir nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 180 str. 1 d. Nuosprendis turėjo būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, tačiau to nebuvo ir teismas pažeidė BPK 20 str. pritaikius ne tą baudžiamąjį įstatymą, skiriant jam bausmę ir ją bendrinant su kitu nuosprendžiu, jo padėtis pasunkinta. Teismas nepritaikė jam vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jo žmona laukiasi, todėl teismas parinkdamas jam bausmę ir ją bendrindamas turėjo duoti jam žymiai mažesnę bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. Č. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir pagrįstai K. Č. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nepripažino K. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, kad jo žmona laukiasi.

K. Č. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino (b.l. 146-147), kad priėjo prie asmens ir paprašė cigaretės, pasiteiravo kur jis gyvena, atsakius koks jo reikalas, pasiūlė jam duoti į galvą (kadangi įžūliai jam atsakė, pagrasino panaudoti fizinį smurtą), paskui paprašė vieno lito, išėmus piniginę, ištraukė iš rankų piniginę ir išėmė pinigus. Palydėt iki degalinės iki kurios atstumas buvo apie 200 m, paprašė tada, kai išplėšė iš rankų piniginę. Dėl jo grasinimo jaunuolis atrodė sutrikęs, išsigandęs. Nuėjus link degalinės pinigų negrąžino, o pasišalino. Šiais K. Č. parodymais apimtyje, kad jis pasiūlė K. P. duoti į galvą dėl ko pastarasis atrodė sutrikęs, išsigandęs ir tik po to ištraukė iš jo rankų piniginę ir išėmė pinigus netikėti nėra pagrindo, juos patvirtina nukentėjusiojo K. P. parodymai.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis K. P. parodė, kad kai jo paprašė pinigų jautėsi pasimetęs, vedamas vyresnio amžiaus vyro nežinojo kuo viskas pasibaigs, ar panaudos fizinį smurtas, ar ne. Jis jau ikiteisminio tyrimo, 2010-08-04 liudytojo apklausos metu parodė (b.l. 11), kad minėtas jaunuolis paklausė jo iš kur jis yra, bet nepasakius paklausė ar nori gauti į galvą, paskui paprašė pinigų. 2010-08-25 liudytojo apklausos metu K. P. parodė (b.l. 16-17), kad tas vaikinas paklausė iš kur jis yra, o pasakius „kas čia per klausimas“, jam pasakė, kad „esi labai šūstras“ ir pasiūlė jam duoti į galvą. Tuos žodžius jam pasakė grasinančiai ir gąsdinančiai. Jis pagalvojo, kad tikrai sulauks smūgių ir labai išsigando. Tada pats iš savo piniginės ištraukė litą ir padavė jam į rankas, kurio jis nepaėmė ir pasakė, kad eitų į šalį nuo žmonių, tada abu nuėjo apie 3 metrus nuo stotelės ir pasislėpė už tos stotelės. Tada tas vaikinas paprašė, kad pritūptų ir kartu su juo jis pritūpė. Tada vienoje rankoje laikydamas savo piniginę, o kitoje litą, jis tą litą jam padavė. Tas vaikinas paėmė litą ir ištraukė iš jo rankos turėtą jo piniginę su visais pinigais. Šių apklausų protokolai kaip dokumentai buvo įvardinti pirmosios instancijos teismo posėdyje (b.l. 147-148). Iš šių nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jam pasiūlė duoti į galvą grasinančiai ir gąsdinančiai, jis pagalvojo, kad tikrai sulauks smūgių ir labai išsigando ir tik po to K. Č. ištraukė iš jo rankos turėtą jo piniginę su visais pinigais.

Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Pagal teismų praktiką svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant paprastai kvalifikuojamas kaip vagystė, jeigu prieš tai nebuvo veiksmų, atitinkančių psichinio smurto požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2009). Šiuo atveju byloje nustatyta, kad K. Č. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo psichinį smurtą – pasiūlė jam duoti į galvą ir tai turėjo suprasti, nes pats nurodė, kad dėl jo grasinimo jaunuolis atrodė sutrikęs, išsigandęs ir tik po to iš jo rankų paėmė piniginę (kad psichologinis smurtas buvo objektyviai panaudotas, nepaneigė ir nukentėjusysis – jis pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jautėsi pasimetęs, nežinojo kuo viskas pasibaigs, ar panaudos fizinį smurtas, ar ne, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam pasiūlė duoti į galvą grasinančiai ir gąsdinančiai, jis pagalvojo, kad tikrai sulauks smūgiu ir labai išsigando ir tik po to K. Č. ištraukė iš jo rankos turėtą jo piniginę su visais pinigais) Atsižvelgus į išdėstytą, - K. Č. panaudotą psichinį smurtą – grasinimą jį sumušti ir tik po to iš rankų ištraukimą piniginės, laikytina, kad K. Č. padarė Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatytą veiką.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir tarp jų nėra turėjimo žmonos, kuri laukiasi. Apeliacinis teismas, šiuo atveju, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, nemato pagrindo šios aplinkybės pripažinti K. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. Č. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į kaltės formą, K. Č. asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Nuteistasis K. Č. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d., BK 180 str. 1 d.). K. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. K. Č. asmenybė charakterizuotina neigiamai: anksčiau jis ne kartą teistas (b.l. 103-108, 61-67, 68-70, 73-74, 75-79, 82-83, 84-86, 87-89, 90), tame tarpe ir už plėšimus ir vagystes, nedirba (b.l. 146). Pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis K. Č. nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, todėl jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Nuteistajam K. Č. teismas jau yra atidėjęs laisvės atėmimo bausmės vykdymą (Trakų rajono teismo 1999-02-22 nuosprendžiu, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1999-03-23 nuosprendžiu ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999-12-30 nuosprendžiu), tačiau ir po to nuteistasis išvadų nepadarė, buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, kurią atliko. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Apeliantas skunde nurodo, kad grasinimas turi būti realus, egzistuoti objektyviai, nepasireikšti tik nukentėjusiojo suvokimu, bet, šiuo atveju, įvertinus ir pačio apelianto parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje, matyti, kad ir buvo realus grasinimas ir tai iš nukentėjusiojo reakcijos suprato ir pats K. Č.. Pirmosios instancijos teismas tinkamai bendrino nuteistajam K. Č. paskirtą bausmę BK 63 str. 4 d., 9 d. pagrindu su jam Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-10-05 nuosprendžiu paskirta bausme.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo K. Č. (K. Č.) apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Teisėjai Stasys Lemežis Regina Pocienė Teresėlė Kazlauskienė